Rinktinio kontento tiekėjas nuo 1970 metų.

Knygų mugės lankytojams nebuvo palikta abejonių apie tai, ko jie čia atėjo (foto: Veronika Bendoriūtė)

2011 m. Vilniaus Knygų Mugės būta neeilinės, apie ją parašė visi, kas rašo, ir atėjo visi, kad gali vaikščioti. Apie tai vėliau.

Ketvirtadienį, vasario 17 dieną, Litexpo Forume įvyko renginys, į kurį nelabai daug kas atkreipė dėmėsio (bent jau palyginti su tuo, kiek žmonių buvo parodoje), tačiau jis neliko nepastebėtas: diskusijoje apie šiuolaikinę kalbą dalyvavo VLKK vadovė Dr Irena Smetonienė ir visi kiti: Dr Loreta Vaicekauskienė iš Lietuvių kalbos instituto, kurios interviu apie menamas grėsmes kalbai pradėjo kalnų griūtį, Seimo narys ir akademinis šviesulys Mantas Adomėnas ir garbus rašytojas ir vertėjas Antanas Gailius, o moderavo vertėja Rasa Drazdauskienė, kuri – be kita ko – gavo metų vertėjos titulą ir kurios irgi kaip nespecialistės nenurašysi.

Pradėsiu nuo to, kad renginys iš pat pradžių paliko slogų įspūdį, nes Dr Smetonienė, atrodo, buvo viena prieš visus. Nepatikrintais duomenimis, taip atsitiko todėl, kad daugiau niekas iš VLKK nedrįso lipti į sceną ir apginti savo pozicijos, kas daug pasako apie nuotaikas kalbos normintojų stovykloje ir apie tai, kad autoritetas, matyt, ne toks jau didelis, ypač kai diskusijoje nepasiremsi bauginimais ir nepamojuosi Konstitucija ir įstatymais, kaip tai VLKK daro viešojoje erdvėje, kai neranda argumentų.

Reikia atiduoti duoklę Irenai Smetonienei už jos drąsą, kurios pristigo kiti jos organizacijos atstovai. Bent jau aiškiai išdėstyti savo pozicijas ji sugebėjo, nors nuo to kalbainiams tikrai geriau nepasidarė.

Atvirai sakant, diskusija buvo labai nemaloni, prasidėjo konfrontaciniu tonu, kuris tolydžio aštrėjo. Ponia Smetonienė, deja, nuslydo į tokią tonaciją, kuri jai yra pati nedėkingiausia, ir bendravo su oponentais suirzusios, pavargusios, nusivylusios savo mokiniais mokytojos tonu, beveik grūmodama pirštu (“kiek jums galima kartų kartoti”, “turėtumėt žinoti”), ir pagrindinė mintis buvo nuosekliai dėstoma tokia, kad viskas su kalbos norminimu gerai, o negerai yra tik tiems, kas nieko neišmano, nes jei išmanytų, tai nekritikuotų. Kai ponia Smetonienė neišlaikiusi pradėjo kelti balsą ant Dr Loretos Vaicekauskienės, lyg ana būtų kvaila piemenka ar jos studentė, ir tujinti ją (“čia tavo nuomonė!”), pasidarė visiškai nebesmagu.

Diskusijoje p. Smetonienės naudoti argumentai buvo įvarčiai į savus vartus (“mes rašytojų ar žurnalistų nebaudžiame, mes dirbame su rašytojų vadovais” – kas yra kaip ir dešimt balų, rašytojų vadovai). Pavyzdžiai apie tai, esą yra, tikrai yra šalių, kur irgi yra baudžiama už kalbą (Slovakija) atrodė apgailėtinai, ypač po to, kai buvo išimta iš apyvartos sena melagystė, neva represiniai mechanizmai taikomi Prancūzijoje ir Islandijoje. Po to, kai buvo pasakyta, kad va Slovakija baudžia ir dar kaip, ir Dr Vaicekauskienei kandžiai priminus, kad dar yra ir Baltarusija, Dr Smetonienė suirzusiai paklausė, “prie ko čia Baltarusija?”, į ką Dr Vaicekauskienė meistriškai atsakė “o prie ko čia Slovakija?”, ir toliau kalbėti nebuvo apie ką.

Visiškas VLKK vadovybės nesupratimas (tik nuojauta), kad kalbainių popieriai labai prasti, paaiškėjo netrukus, Dr Smetonienei bandant pasakyti, kaip bus gerai naujoje įstatymo redakcijoje, kur grožinės literatūros kūriniams stilistiškai pagrįstais atvejais bus leidžiama naudoti svetimybes tekste. Ponia Irena, rodos, net pati nesupranta, kaip groteskiškai šitai skamba. Mano dėstytojas, Ambasadorius Dr Vytautas Ališauskas, sėdėjęs salėje, atsistojo ir paklausė, ar dar yra kokia nors šalis, kur stilius yra įstatymo objektas. Ir kas nustatys, kas yra stilistiškai pagrįsta? “Tai yra gi stilistai,” patraukė pečiais Dr Smetonienė, matyt, prisimindama apie šviesius laikus, kai visą meną reguliavo meno tarybos (chudsovietai) ir buvo tvarka: buvo aišku, kas stilistiškai pagrįsta, o kas ne.

Vienintelis linksmesnis momentas buvo, kai Dr Smetonienė, nelinksmai dėbtelėjusi į mudu su Algiu Ramanausku, atsisėdusius antroje eilėje ir klausančius, kalbėjo apie tuos, kas rašo apie “kalbos Talibaną ir kalbajobus”, bet iš to skubėjimo ir apmaudo neteisingai sukirčiavo pastarąjį žodį (kalbajobus), kai kirtis turėjo šokti galininke į galūnę (kalbajobus). Auditorija, kurios didelė dalis ne iš nuogirdų žino taisykles ir irgi ne pirštu penimi, klaidą užfiksavo ir salėje nuvilnijo šypsnių banga*.

Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Donatas Smalinskas, kalbėjęs pabaigoje, bandė apraminti toną taikdariškomis intonacijomis, tačiau ir jo pavyzdžiai buvo nevykę: girdi, nė vieno poeto ar rašytojo nenubaudėm, vieną leidėją norėjom nubausti, bet paspruko į užsienį. Nuskambėjo liūdnai ir neįtikino, nepaisant gerų ketinimų. Ponas Smalinskas paliko padoraus ir nelinkusio be priežasties konfliktuoti žmogaus įspūdį, ir atrodė, kad jam nelinksma toje padėtyje, į kurią jis papuolė.

Čia ir norėtųsi pridėti pastabą apie tai, ką pokalbio pradžioje paminėjo Dr Smetonienė ir ką mini net tokie žmonės, kaip Justinas Žilinskas: girdi, visi tie revoliucionieriai neskiria VLKK nuo Kalbos inspekcijos, girdi, VLKK nieko nebaudžia, jūs iš pradžių išisiaiškinkit, o paskui čia burbuliuokit. Tai nesąžiningas klausimo drumstimas.  Skirtumą tarp VLKK ir VKI suvokia kiekvienas diskutuojantis. Tik nereikia kaltės mėtyti ant VKI, vykdančios kontrolės funkcijas pagal įstatymą, kai yra visiškai aišku, kad pagrindinė atsakomybė tenka tiems, kas nustato politinę kryptį.

O šiaip, man rodos, Kalbos Revoliucija įgavo nesustabdomą pagreitį. Viešojoje erdvėje yra tiek daug visko ta tema, kad nebeįmanoma susekti: ir Rasos Drazdauskienės interviu apie tai, kad kalba per daug reguliuojama, ir didelės diskusijos apie kalbos ideologiją transkriptas “Lietuvos ryte”, ir nelabai gražūs reikalavimai Kalbos institutui pasiaiškinti (lyg kokiai policijos nuovadai ar epidemiologijos tarybai) dėl Dr Loretos Vaicekauskienės interviu, ir mano pastabos balsas.lt televizijoje pokalbyje su Giedrium Krušnausku, ir dar daug, daug visko.

Gal 20 pažįstamų manęs paklausė, ar mačiau Giedros Radvilavičiūtės straipsnį “Šiaurės Atėnuose”, kur – be kita ko – minimas ir mano vardas, ir jei taip, tai ką aš apie jį galvoju. Šiek tiek (nedaug) mane saisto tai, kad Radvilavičiūtė yra irgi “Baltų lankų” autorė, kaip ir aš pats, bet jei apie Elvyros Davainės knygą kažkada parašiau nevyniodamas, tai nevyniosiu ir dabar.

“Stipru,” pasakė apie straipsnį Justinas Žilinskas, o aš pasakysiu, kad straipsnis man pasirodė silpnas. Ir ne todėl, kad ji prisipažino “nespėjanti šio žurnalisto tekstų skaityti” – nors šiaip jau su neperskaičiusiais tiek ir šnekos – o iš kai kurių požymių, kurie man automatiškai pasako, kad šnekėtis čia nėra apie ką.

Pirmas – skaidrokos užuominos apie kalbainius kritikuojančių gyvenamąją vietą. Kai man kas nors – BET KAS – prikiša tai, kur aš gyvenu, aš nebeturiu su tuo žmogumi apie ką kalbėtis. Ši argumentacija yra tik laipteliu aukščiau nei mano pavardės kūrybinis perdarymas arba sisteminis jos rašymas iš mažosios raidės, kurį praktikuoja vienas Lietuvos interneto pašlemėkas.

Antras – geranoriškos, atlaidžios mamutės intonacijos, čia konkrečiai pareikštos Godos Juoceviūtės adresu: “Palmira ir Lolita Varanavičiene, na leiskite kitą kartą autorei tai daryti, a?”. Viskas teisėta, galima – jei labai panižo – užimti ir tokią poziciją (“vaikai, kai suaugsit, galėsim šnekėtis“). Tik tuomet reikia atsakyti už bazarą, nes tamstamokytojos pozicija efektyvi tiek tol, kol kas nors tokią poziciją priima. Nes lengva ranka Radvilavičiūtės frazė sėkmingai susiaurino ratą žmonių, kurie su ja kada nors norės kalbėtis geranoriškai. Antra vertus, kiekvienas pats sau renkasi draugus.

Ir, pagaliau, trečiasis požymis – bjauriai patronizuojantis pasažas apie Algį Ramanauską (deklaruoju interesą: Algis yra mano geras draugas). Zanudą pažinsi pagal tai, kaip jis reaguoja į Algį, ir šis pasažas nepalieka abejonių: “Kai žiauriai sąmojingas improvizatorius Algis Greitai gaudo paslaptingąjį vandalą Solomoną, grafičiais puošiantį Vilniaus baroką, jis nesupranta, kad gaudo save – televizijos eterio ir interneto Solomoną, kuriuo seka dideli ir maži „le broniai“. Turiu omenyje jo keiksmažodžius, pridengtus pypt, užsitęsusį humorą žemiau juostos, grabinėjimosi imitavimą laidose ir panašius dalykus. Gyvenimas eteryje be stabdžių – visų pirma kalbinių – po kurio laiko atidaro vartelius kitiems dalykams.” Ah zo. Jis nesupranta; jam reikia priaugti, subręsti, įgyti proto, ir tada supras. Atlaidžių pamokymų tonas, didaktinis žodynas yra tiesiausias kelias būtent į ten, kur siekia patekti isteblišmentas, neslepiantis susierzinimo “jaunimu” (garbės žodis, aš nenustoju žavėtis, kai mane priskiria prie jaunimo): į tuos ramius intelektinius Donato Banionio vardo globos namus, kur jie galės apsimesti, kad su jais niekas nediskutuoja ir gyventi drumzlinoje savo buvusių pasiekimų šviesoje.

Geriausiai artikuliavo anos pusės požiūrį Vytas S, parašęs komentarą Šiaurės Atėnuose po Radvilavičiūtės straipsniu: “Galbūt visos mūsų bėdos kyla iš begalinio susireikšminimo: mano vaikas, mano šuo, mano mašina, mano stilius, – ginkdie, bent plaukas nuo to, kas mano, nukris… Gerai būtų, jei redaktoriai (geriausia – jei jie patys yra literatai) apnaikintų ne tik visokių dažnai nereikalingų kalbinių mandrybių ar tiesiog šiukšlių, o ir begalę tuščiažodžiavimo nejaučiant saiko ir ribų. Bet gi tik paliesk, tai toks triukšmas kils – MANO STILIUS! Nors tas jų stilius kaip ir kitų panašių – tuštybės gaudesys. Pavyzdžiui, tam pačiam labai jau išgarsėjusiam ir išties talentingam autoriui A. Užkalniui būtų nepakenkę, jei koks nors redaktorius būtų apravėjęs jo tekstuose prasikišantį jo pižonizmą.”

Suprantate, nes Vytas S geriau žino, kas man būtų pakenkę, o kas ne; jis taipgi žino, kurios mandrybės yra reikalingos, o kurios ne. Pati absoliučios literatūrinės laisvės idėja daugeliui – taip pat ir minėtai Giedrai Radvilavičiūtei – atrodo sunkiai suvirškinama ir mažai suprantama. Su ja susidūrę, jie nežinotų, ką su ja daryti, nes individualios, absoliučios atsakomybės kratosi.

Tai tiek apie šias diskusijas, o dabar keli žodžiai apie pačią 2011 Vilniaus knygų mugę.

Knygų Mugės proga sostinės Kongresų rūmuose buvo surengtas Andriaus Užkalnio koncertas, kur jis atliko mėgstamiausių operų arijas ir lengvojo žanro melodijas. Dalyvavusieji vienbalsiai sutiko, kad 250 Lt ir daugiau už vieną bilietą buvo verta sumokėti už unikalų renginį.

Knygų mugės šventė buvo nuostabi, nepaisant didžiulių minių, šalčio lauke (aš neįsivaizduoju, kaip tie žmonės išstovėjo – o vienu metu šeštadienį eilė iki kasų tiesėsi per miškelį iki pat troliko sustojimo. Buvo didžiulis ir stiprus optimizmo jausmas: žmonės perka knygas, perka jų labai daug, ir noriai leidžia pinigus. Atrodo, baisiausi krizės laikai praeityje.

Vienas susitikimų – diskusija apie emigracijos literatūrą – buvo itin vykęs (apie tai rašė Lietuvos rytas ir Diena). Komiški buvo komentarai, girdi, kaip čia Užkalnis sėdėjo greta Davainės ir jie nesusimušė. Girdi, po Užkalnio recenzijos apie Elvyros Davainės knygą ši turėjusi labai pykti. Nieko panašaus, aišku, nebuvo: civilizuoti žmonės bendrauja civilizuotai ir atskiria autorių nuo jo kūrybos, o recenzentą – nuo recenzijos turinio. Mano požiūris į emigraciją su jos požiūriu vargu ar kada nors sutaps, tačiau tai netrukdo žmoniškai bendrauti. Ponia Elvyra to dar nežino, bet atstovėjęs prie stendo keturias dienas pasirašinėdamas savo literatūrą (to ten ir atvykau), sugebėjau parduoti ir kelias jos knygas susidomėjusiems skaitytojams, nes mes visi į knygų mugę atvykome to paties, ir profesiniu solidarumu reikia džiaugtis ir didžiuotis. Aš taip manau.

Jaunajai kolegei Gabijai Grušaitei (aš jos nevadinčiau taip, bet kadangi ji mane pirmoji pavadino vyresniu kolega, tai štai jums ir prašom) paskolinau pasirašymams rašiklį, o ji jį štai ir pametė, bet pamestas rašiklis laimę neša. Kadangi leidykla man padovanojo jos pirmąją knygą, aš jau ruošiausi perskaityti ir rašyti recenziją, bet namie knygą iš manęs atėmė ir jau skaito kiti, tai turbūt knyga bus sėkminga. Visų knygų, kurias nusipirkau ir kuriomis buvau apdovanotas niekaip nesuminėsiu, kaip ir renginių. Man buvo smagu vesti ir kolegos Martyno Starkaus renginį apie Tuk Tuk Indiją, kur prisigrūdo baisiai daug žmonių, ir Stephen Clarke knygų apie mėšlą pristatymą (anglų kalba), į kurį atėjo be galo daug publikos ir kur pasidarė aišku, kad jaunoji karta Lietuvoje vartoja ir vartos anglų kalbą kasdieniame gyvenime kada tik norėdami, laisvai ir be stabdžių, ir tai buvo labai džiaugsmingas suvokimas.

Man asmeniškai įdomus buvo elektroninių knygų aspektas. Nepaisant early adopterių entuziazmo, buvo visiškai aišku, kad elektroninių skaityklių už 700 Lt ir brangesnių dar ilgai beveik niekas nepirks, kai už tuos pinigus galima nusipirkti nuo 20 iki 40 knygų (nelygu ką skaitysi), kuriomis paskui galima laisvai dalintis; lietuviškų autorių, išleidžiančių e-knygas, yra labai mažai, nes tokių knygų pardavimai – mizeriniai (įvairiais duomenimis, kai kas parduoda 3-4 egzempliorius per metus). Su popierinių pasirinkimu ir low-tech dalinimosi galimybėmis tai niekaip nesusilygina. Bent jau šiuo metu.

Knygų mugė yra fantastiška tuo, kad čia ateina visi, susitinka daug metų nematyti draugai (aš, pavyzdžiui, sutikau klasiokę Ievą, kurios nemačiau gal 20 metų), ir mano knygą nusipirko ir autografo paprašė net Seimo narys Gintaras Songaila, kurio nuomonės apie lietuvių kalbą nuo mano, švelniai tariant, skiriasi. Net Mokytojas Aurelijus praeidamas pamojavo ranka. Nekalbu jau apie tai, kad buvo priėję ir kalbėjo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius – premjeras net nusifotografavo su manimi, o televizijai sakė pirkęs mano knygą. Tai jaučiausi nemenkai apglostytas dėmesio, juolab kad papuoliau ir į žurnalą “Žmonės”, tai jau kaip ir esu, taip sakant, atvykęs.

Nuo nuolatinio stovėjimo, lyg kokiame turguje, pavargo kojos, bet ačiū Dievui, sveikatužės turiu kaip jautis, ir užteko proto neiti į jokius afterparčius, stengiantis naktį pailsėti, kad kitą rytą galėčiau vėl stoti prie staklių. Autografams išrašiau visą raudoną šratinuką, pusę juodo ir keturias rašalo kasetes, kas negali nedžiuginti. Duok Dieve, kad kita knygų mugė būtų ne prastesnė. Tikiuosi, kad į ją jau nebereikės skristi lėktuvu, nes jau gyvensiu Lietuvoje.

—

* Vienas komentatorius / komentatorė šio teiginio tikrumą ginčija. Kadangi nei aš, nei jie neturime įrašo, man belieka pasikliauti savo atmintimi ir atmintimi tų, kurie buvo salėje.