Agresija ir nepakantumas, sunkaus gyvenimo produktai

Tik pakrutėk, ir aš Tave pratoleruosiu.

Žurnalas ‘Valstybė’, 2010 m. gruodis.

Prisimenu įžvalgiausio amerikiečių XX amžiaus ironizuotojo ir lygiagrečių ieškotojo Gary Larson’o pieštą karikatūrą. Tolimoje planetoje du milžiniško ūgio marsiečiai, su čiuptuvais ir daugybe akių, tolumoje – nusileidęs kosminis laivas iš Žemės. Vienas marsietis laiko rankoje stiklainį, kuriame du sugauti astronautai iš to kosminio laivo. Stiklainis uždengtas dangteliu su skylutėmis – turbūt, kad pagautieji žmogučiai su skafandrais neuždustų. Antrasis marsietis susidomėjęs žiūri į laimikį ir sako: „Ooo, čia geras, Deividai. O dabar papurtyk stiklainį – pažiūrim, ar jie pradės muštis vienas su kitu.“

Ne naujiena, kad stiprus stresas sukelia agresiją. Kai laboratorines žiurkes narve erzina elektros srove, jos puola viena kitą. Kai žmogų namie nuolatos graužia žmona, jis pasidaro šlykštus bendradarbiams arba pavaldiniams. Arba išsikrauna kur nors parduotuvėje ant pirmo pasitaikiusio spuoguoto, kvailo ir pavėpusio darbuotojo.

Lietuvoje praūžusią gėjų eitynių temą, palikusią negerą skonį burnoje ir prinešusią pilną interneto erdvę žodinių šiukšlių apie piderus, kaip dumblo miesto gatvėse po potvynio, kaip ir kartkartėmis išlendančius rasizmo pasireiškimus, mano galva, taip ir reikėtų vertinti: kaip stresuotos, sunervintos visuomenės neapgalvotą, tačiau dėsningą reakciją. Nei daugiau, nei mažiau – apie „nei daugiau“ irgi pakalbėsiu kiek vėliau.

Kai nuotaika slogi – o Lietuvoje ji būtent tokia, tamsi ir paniurusi – atsirandantį kartėlį, kai negali nieko pakeisti, reikia kur nors nukreipti. „Jei nežinai ką daryti, reikia daryti ką nors,“ sako negudri teorija, paaiškinanti ir pateisinanti vadinamąją displacement activity, išstūmimo reakciją: geriau daryti bet ką, nes taip bent jau jautiesi, kad dalyvauji procese, nei sėdėti sudėjus rankas ir būti pasyviu stebėtoju.

Visuomenei, kurioje daugelis žmonių jaučia neginčijamą bejėgiškumą (ar jis pagrįstas, ar įsikalbėtas, dar galima būtų pasiginčyti, bet tai – atskira tema), atsiranda noras ką nors simbolinio padaryti su ritualiniu atpirkimo ožiu.

Kodėl Lietuvoje teko būtent gėjams, o ne kam nors kitam, pavyzdžiui, ne kito tikėjimo žmonėms? Tikriausiai todėl, kad spalvingai ir triukšmingai reklamuojamos lygios teisės pataiko į dešimtuką, kai reikia suerzinti tamsųjį minios branduolį. Tikėjimas šiam dalykui Lietuvoje nelabai tinka, nes lietuviai jį priima kaip labai privatų, uždarą, nebrukamą ir nerodomą aplinkiniams dalyką; krikščioniškų apeigų bendruomeninis pobūdis savo ruožtu irgi netekęs svarbos (vargu ar kas vertina kaimynus pagal tai, ar juos mato sekmadieniais bažnyčioje; niekas nešnabžda už nugaros „jie niekada neina į bažnyčią, jų ir vaikas nebuvo prie pirmosios Komunijos“).

Todėl tikėjimas mažai kam užkliūna, ir galime toliau didžiuotis didele tolerancija. Manau, viskas pasidarys kiek kitaip, ir to pakantumo kaipmat sumažės, kai Lietuvos miestų centruose pradės rastis dideli, iš toli matomi ir prabangiai pastatyti kito tikėjimo maldos namai, kaip Vakarų Europoje, kai valstybės įstaigų tualetuose atsiras žemos prausyklės kojų apsimazgojimui, o per nepažįstamas daugumai gyventojų religines šventes lietuviai bus raginami darbo vietoje neužkandžiauti, kad neerzintų pasninkaujančių kito tikėjimo bendradarbių. Bet kai ateis laikas, apie tai ir pakalbėsime. Kol kas to nėra, ir mes tikėjimo toleravimo srityje tebeturime vis dar galiojantį didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų reklaminį naratyvą, kaip pasakytų rinkodaros specialistai: Lietuva, religinės laisvės namai.

Taigi, visi pipirai teko gėjams. Šio proveržio intensyvumą Lietuvoje lėmė dar vienas veiksnys. Stipriausią stresą patirianti ir lengviausiai pusiausvyrą prarandanti visuomenės dalis Lietuvoje buvo įaudrinta ne tik antrarūšių politikų demagogijos, bet ir lygiaverčio maskarado kitoje barikadų pusėje.

Esu pusiau juokais, pusiau rimtai rašęs, kad – jei tik būtų mano valia – leisčiau visus įmanomus gėjų paradus, bet tuo pačiu uždrausčiau visus jų rėmėjus, prijautimo fronto karius ir moralų skaitytojus.

Iš tiesų, ar gali būti kas atgrasiau už bukaprotišką piktinimąsi tuo, kas ir kaip apsirengęs sugalvoja sklaidytis miesto gatvėse? Gali. Atgrasesni yra tie, kas tokiais atvejais pasijunta, kad nepakantumo pliūpsnis yra auksinė proga pasireikšti jiems patiems, viešai auklėjant ir moralizuojant kitus, kuriuos jie laiko apgailėtina ir neišsivysčiusia savo tautos dauguma.

Kaip veiksmas ir atoveiksmis, kiekvieną lėto proto politiką, skleidžiantį turgaus lygio baubus apie „iškrypėlius“, pasitiko teisuoliškai nusiteikusi taukuotais stiklais akinių ir blogų šukuosenų brigada iš pakantumo stovyklos. Pasipuošę savim patenkintomis šypsenomis („mes jums atleidžiame ir jūsų gailimės, nes jūs nežinote, ką darote“) ir graudžiais sąmojais, jie prabilo ilgais sakiniais ir dudenančiomis akademinėmis intonacijomis – prabilo apie tai, kaip yra baisu.

Pakantuolių (aš jų sąmoningai nevadinu populiariu žodžiu „tolerastas“, kuris telieka populiarių interneto portalų komentatoriams) siūlomos išvados juokino savo pritemptu dramatiškumu („visuomenė ritasi bedugnėn, dar metai kiti, ir neįtinkantieji daugumai keliaus į dujų kameras“). Atrodė, kad kai kas pakantumo stovykloje tų išpuolių labai laukė, net laižėsi lūpas: žiūrėk, gal pavyks to triukšmelio fone sukurti dar vieną nevyriausybinę pakantumo plėtros organizaciją, kokį nors lygių galimybių sklaidos fondą, ir gauti porai metų programos finansavimą.

Jie kalbėjo apie tai, kaip mūsų visuomenė dar nepriaugo iki „civilizuoto pasaulio lygio“ (suprask, tokio lygio, kurį yra pasiekę jie patys), ir baksnojo pirštais į tarptautines organizacijas, reiškusias susirūpinimą dėl tragiškos padėties Lietuvoje. Kad tos pačios organizacijos, kaip širšės prie medaus (arba kaip sužalojimo kompensacijų advokatai, išgirdę greitosios pagalbos sirenas), skuba visur, kur tik pakvimpa galimu „projektu“, nekreipiama dėmesio – viena tų organizacijų ne taip seniai puolė Estiją dėl „nerimą keliančio rusakalbių mažumos persekiojimo“.

Vienas iš greičiausiai ištraukiamų argumentų: „tik Lietuvoje taip gali būti“, girdi, niekur civilizuotoje Europoje tokios viduramžiškos raganų puotos, tokios akmens amžiaus neapykantos žmonės ir įsivaizduoti negali. Tai tik įrodo, kad profesionalių pakantuolių grietinėlė, nors gerokai keliavusi, mačiusi pasaulio ir apsišvietusi, apie pasaulį sprendžia pagal sirupinių seminarų ir konferencijų turinį ir nuotaikas sočiuose, gerai finansuojamuose ir nuo realaus pasaulio patikimai atskirtuose universitetuose.

Prisimenu, prieš kelerius metus dalyvavau konferencijoje, kur vienas akademinės pakraipos Lietuvos politikas galėjo nesustodamas kalbėti apie subtilius visuomenės nuomonės pasikeitimus Europos Sąjungos atžvilgiu. Apsikabinęs nešiojamąjį kompiuterį, jis žarstė procentus ir jų dešimtaines dalis ir svarstė apie nuotaikų dinamiką. Neapsikentęs paklausiau, kokią prasmę gali turėti procentų dalių narpliojimas, kai bent jau keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų net nežino, kuo skiriasi Europos Sąjunga nuo Europos Tarybos? Politikas atsakymo neturėjo, tai suirzęs numojo ranka, nuvydamas mano klausimą kaip musę – „tai čia mes apie šituos kažkokius tamsuolius nekalbėkim“.

Lygiai taip pat pakantuoliai nenori net svarstyti apie tai, apie ką vokiečiai, prancūzai ar švedai kalbasi tarpusavyje šeimos rate, arba labai artimų draugų tarpe, kai kalba užeina ne tik apie seksualinių mažumų atstovus, bet ir apie musulmonus, juodaodžius ar net imigrantus iš rytų Europos. Nenori svarstyti, nes ir trumpas žvilgsnis į buitinio lygio sentimentus Vakarų Europos baruose, darboviečių rūkyklose ir šeimų virtuvėse labai greitai išleistų orą iš dramatiškų išvadų baliono, esą „tik Lietuvoje taip gali būti“, kai koks nors politikas iš partijos „Kerštas ir bausmė“ pradeda primityvią demagogiją apie mažumų skleidžiamus pavojus. Visi iš to paties molio lipdyti, tik Vakarų Europoje gal daugiau žmonių žino, apie ką galima kalbėti viešai, o ką geriau pasilaikyti siauram ratui.

Išsilavinimas ir perskaitytos knygos galėtų – ir turėtų – skatinti akademinę šviesuomenę ne pūsti panikos burbulus ir isteriškai žvygauti apie atslenkančią civilizacijos pražūtį ir naujuosius Tamsiuosius amžius, o prisiminti istoriją, kontekstą ir galbūt kalbėti informuojant, o ne toliau mušti kitos spalvos būgnus ir pūsti vuvuzelas.

Nes apsidairius to paties dėmesio koncentravimo į mažumas, nukreipiant nuo kitų problemų, yra dabar ir būta anksčiau per akis, ir dažniausiai tos problemos užgyja ir išsisprendžia pačios, nes civilizacija ir istorinė atmintis yra gyvas organizmas, o gyvi organizmai moka save gydyti, kai ne per daug pažeisti.

Prancūzijoje romus kraustė (gal net ir nepažeisdami įstatymų) ne todėl, kad būtent 2010 metais čigonai ypatingai prikenkė, o todėl, kad socialinė įtampa visuomenėje reikalauja, kad politikai darytų ką nors. Visas sumanymas Prancūzijoje įsikūrusiems romams, be abejo, buvo nemalonus ir nelauktas, tačiau pernelyg drąsu būtų sakyti, kad pasekmės buvo tragiškos ir nepataisomos.

Be to, naivu svarstyti apie tai, kokių įstatymo priemonių reikėtų imtis, kad neliktų tokių dviprasmybių, kaip laisvo Europos Sąjungos piliečių judėjimo teisė iš vienos pusės ir prigimtinė Prancūzijos gyventojų teisė ir priedermė tvarkytis savo teritorijoje.

Tos dviprasmybės yra sudėtingesnės ir sunkiau sprendžiamos, nei atrodo svajotojams, kurie mano, kad žmonių sentimentus galima reguliuoti direktyvomis ir įstatymais. Jei nori muštis, lazdą visada rasi, o jei po ranka nebus, išdroš ir atneš paslaugūs politikai, kurie tik ir dairosi, ar nebus aplinkui norinčių muštis.

Zimbabvėje baltųjų ūkininkų valdas siaubė valdančiosios partijos palaikomi snukdaužiai draugovininkai, ir atidavinėjo „istorines teises turinčiai juodajai daugumai“ ne todėl, kad būtent tuo laikotarpiu atsirado itin didelis neteisybės suvokimas ar skriauda juodiesiems pasirodė nebepakeliama: tiesiog šalies ekonomikai buvo blogai, politikams reikėjo kažką daryti. Apie Rusiją ir joje vis tebesitęsiančius azerbaidžaniečių ir kitų juodašiknių persekiojimus (juk būtent dėl jų prekės turguose tokios brangios!) jau ir rašyti koktu, nes nuvalkiotas pavyzdys. Kuo prastesni politiko ar jo aplinkos reikalai, tuo greičiau slidžios rankelės užčiuopia mėgstamą pavojingos mažumos temą.

Bet štai jis, pagrindas optimizmui: visuomenės sąmoningumo kritinė masė seniai nebe tokia, kaip tais tragiškais laikais, kai mažumos kaltinimas XX amžiaus viduryje išvirto į Holokaustą.

Baisių pasekmių siautėjimams, tokioms kaip masinis indų verslininkų deportavimas iš Ugandos  arba 1975-1979 m. Raudonųjų khmerų makabriškoji žudynių puota Kambodžoje (ten juk irgi buvo identifikuota ir paversta aukomis socialinė mažuma – visi, kas buvo miesto gyventojai, išsilavinę ir šiaip ne valstiečiai), dažniausiai reikia neįtikėtinai tamsios visuomenės ir beviltiškos ekonominės padėties, kai prarasti nebėra ką.

Lietuvoje nei apie vieną, nei apie kitą kalbėti netenka. Todėl ir pats pokalbis galėtų būti ramesnis.

This entry was posted in Lietuva and tagged , . Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.

9 Comments

  1. Piktuolis
    Posted February 8, 2011 at 8:51 pm | Permalink

    Tu matai… aš, nors ir nerašau komentarų populiariuose interneto portaluose, priėmiau „tolerastą“ į savo žodyną išskėstom rankom kaip puikiai apibūdinantį ir objektą, ir subjektą, ir netgi jų santykį. Nors “pakantuolis” irgi neblogai skamba. 🙂

    • Posted February 9, 2011 at 9:04 am | Permalink

      Dėl tolerasto turėjau pokalbį su savo draugu, kuris man nurodė, kad “tolerastas” turi nepageidautiną konotaciją, kaip pasirinktas visokių urodų rusiškuose neonacijų forumuose vernakuliaras, ir gali vartosenoje klaidinti, ir aš su tuo požiūriu sutinku, todėl aš jo vengiu.

      • Posted February 9, 2011 at 11:11 am | Permalink

        Taip. “tolerastas” turi (netgi labai) neigiamą atspalvį, tad ir naudojamas turi būti atsakingai. Dalis persistengiančių tolerancijos propagandoje, kurie įvardinami “tolerastais”, gal turėtų būti tiesiog vadinami “tolerancijos šaukliais”™

        • Piktuolis
          Posted February 9, 2011 at 11:50 am | Permalink

          Tai taip taip, už tai ir tiko man tas žodis, kad jame, kaip jokiam kitame žodyje, telpa tiek daug mano paniekos, nemeilės bei kitų emocijų. Aišku kartu pateikia mane kaip žmogų su fobijomis, čia taip švelniai tariant 😉 Bet yra kaip yra.

  2. Taškas
    Posted February 9, 2011 at 9:29 am | Permalink

    Signataras Rolandas Paulauskas pasakojo apie keistus bandymus.
    Jei varlę įmeta į verdantį vandenį, ji suverda.
    Jei varlė dubenyje, kuris kaitinamas iš lėto, ji kažkodėl neiššoka iš jo – jai šilta ir malonu. Kol užverda vanduo…

    Gal Europa tokiam didžiuliam dubeny?

  3. Posted February 9, 2011 at 1:57 pm | Permalink

    Įdomus tekstas, subalansuotas požiūris. Gal net perdėm subalansuotas:)

    Bet norėčiau pateisinti įkyruolio reputaciją – pora smulkmeniškų pastabų teksto mintims:

    A. IMHO, pakantuolis šiuo atveju yra labai netinkantis pakaitalas tolerastui.

    Todėl, kad mums įprastas terminas pakantumas, kurio reikšmė yra nusistovėjusi ir visiems puikiai žinoma, toli gražu nėra visai kito diskurso termino tolerancija sinonimas.

    Nesunku pastebėti, kad įkyriai brukamo tolerancijos termino reikšmė nėra griežtai apibrėžta, o yra išplaukusi ir gali kisti, priklausomai nuo tolerasto poreikių.

    Realybėje terminu tolerancija/tolerantiška dažnai įvardinami dalykai ir reiškiniai, priešingi pakantumui ir susivedantys į privalomai deklaruotiną ir demonstratyvų karštą pritarimą “teisingoms idėjoms/pažiūroms/jų atstovams” ir analogišką neapykantą ir kraštutinį nepakantumą “neteisingoms pažiūroms/neteisingų pažiūrų žmonėms”.

    Todėl “pakantuolis” yra tinkamas terminas pakančiam žmogui apibūdinti, na, jei pavyzdžių toli neieškant – tokiam, kaip mano personažas Zeppelinus. Nes aš esu pakantus ir toms pažiūroms bei jų atstovams, kurios yra priešingos manosioms.

    Tuo tarpu tolerastas yra žmogus, tiesiog dehumanizuojantis “neteisingų” pažiūrų atstovą ir nuoširdžiai manantis, kad pakanka tokį įvardinti kokiu bjauriu epitetu (pvz.~nacis) tam, kad būtų galima pateisinti tiesioginę jo diskriminaciją ar net masinį naikinimą.

    Trumpiau tariant, gerbiamas Andriau, visgi siūlau Tamstai neiti VLKK pėdomis ir nepopuliarizuoti netinkamo šiuo atveju termino pakantuolis, nes turėsime painiavą su kol kas visiems aiškiu ir skaidriu pakantumo terminu.

    B. Dėl šito reguliariai pasitaikančio mūsų spaudoje ir viešųjų intelektualų tekstuose teiginio:

    “Apie Rusiją ir joje vis tebesitęsiančius azerbaidžaniečių ir kitų juodašiknių persekiojimus (juk būtent dėl jų prekės turguose tokios brangios!) jau ir rašyti koktu, nes nuvalkiotas pavyzdys.”

    – jeigu turimi omenyje persekiojimai iš valdžios organų pusės, o ne pavienių ekstremistų išpuoliai, už kuriuos žiauriai baudžiama, tai nieko panašaus Rusijoje nėra.

    Sakyčiau, ilgus metus vyko visiškai priešingo pobūdžio politika, suteikianti nemenkas preferencijas būtent toms grupėms, kurias Jūs įvardinote “azerbaidžaniečiais ir kitais juodašikniais”.

    Komentaras ne vieta pagrindinėti šį teiginį, bet mane stebina reguliariai girdima mūsų spaudoje visiškai priešinga realybei nuostata.

    • Posted February 9, 2011 at 2:56 pm | Permalink

      Tas leksinis sudėtingumas tarp tolerastų, toleruoklių, pakantuolių, panašu, ir liks mano neišspręstas.

      Čia kaip šiuolaikinėje Britanijoje: neįmanoma kalbėti apie siautėjančius musulmonus, neužlipus ant kokios nors minos. Net ir atsargiausias naratyvas būtinai panaudos kokį žodį ar frazę, girdėtą ar matytą tokioje kompanijoje, kurioje daugelis bendruomenės narių nenorėtų būti matomas, ir tada bum – ir pokalbio neliko.

      Aš kalbėjau apie labai griežtai apibrėžtą kiekį žmonių, kuriems gėjų eitynių uždraudimo reikėjo labiau, nei patiems gėjams tų eitynių (man regis). Žiūrint, kaip sklaidėsi ir reguliariai piktinosi ir baisėjosi profesionalūs uber-toleruokliai pvz. Algirdas Davidavičius ar Nida Vasiliauskaitė, buvo aiškiai matyti, kad jiems čia buvo tikras jackpot, anksti atėjusios Kalėdos; jie buvo kaip vaikai saldainių krautuvėje.

      Dėl Rusijos ir azerbaidžaniečių: man įdomu ten yra tai, kad valdžios struktūros ir tų pačių turgų savininkai gyvena visiškoje simbiozėje, sėdi prie vieno stalo ir jokios ideologijos ten nėra. Kitame krašte: man Vladivostoke pasakojo žmogus, dirbantis imigracijos tarnyboje, kaip kartais būna “kovos su nelegalais” vajai, tai atvažiuoja milicijos autobusai, prieš TV kameras išvelka iš bendrabučių nelegalius (ir legalius) kiniečius, susodina, nuveža už gatvės kampo (tikrąja to žodžio prasme), paskui atveža atgal ir visi gali eiti atgal į bendrabutį. Nes ten jokių nesusipratimų nėra: visiems viskas pramokėta, kainos sutartos, yra tvarka.

  4. adomas
    Posted February 10, 2011 at 9:43 pm | Permalink

    Andriau, man šiaip įdomu, ar pritartum leidimui gėjams tuoktis ir auginti vaikus? ir kodėl?

  5. Posted February 11, 2011 at 2:47 pm | Permalink

    Patiko pastebėjimai bendrai ir dėl religijos, dėl kurios kol kas neaktualu čia. 🙂

    Apie gėjus, pastebėsiu, iki paradų ir jiems ėmus aktyviau reikštis bei kalbėti garsiau apie savo teises (pažeidžiamas menamai arba iš tikro), buvo vyraujanti nuomonė tokia: “nesvarbu, ką jie vienas ten su kitu daro, manęs tai neliečia, jei jie manęs neliečia“. Dabar jau peraugo: “sakiau neliesti, o ko jie čia, tipo, šūkauja – prisiprašė, vot!“ 🙂

  • Senųjų protokolų archyvai

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar