Miestas turi būti miestu, o ne Kalabybiškėm

F*ck visą šitą socialistinės aptingusios mezzogiorno Europos kilnių ubagų ir work and life balance kultą, f*ck ir to kulto koplyčias ir maldos namus: visas tas pikolas kanopas su jų moody ir touchy feely šeimininkais ir forever uždarytom durim ir visą jų nekompetentingą apsileidimą, f*ck visas jaltas Žvėryno izbuškose, kur pachmielnas šefas atsivelka į darbą jau po to, kai prasideda darbo laikas, ir pavėpus barmenė klausia epinio klausimo: “O tai jūs šiaip pavalgyti atėjote?“, ir ta pačia kryptimi teeinie visi ironiški interjerai iš sulūžusių tarybinių baldų ir meniu, surašyti taukinuose mokykliniuose sąsiuviniuose, ir restoranai, kur vakaro pabaigoje yra tik trys buteliai alaus, nes neatvežė, ir visos mažybiniais pavadinimais kepyklėlės, krautuvėlės ir bezdyklėlės – vien dėl savo pavadinimėlių, kaip ir kavinukės ir restoranėliai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra maži, silpni, mieli ir nišiniai.
Aš turiu jums nišą: nišą sienoje, į kurią galite eiti ir užsimūryti kartu su savo apsiseilėjusia, meiliai čepsinčia, šypsniukais apkaišyta klientūra.
Aš noriu restoranų, kurie dirbtų ir kuriuos čirkškėtų keptuvės ir griliai ir piltųsi atšaldyti džinai ir degtinės, maišytųsi su kola ir toniku, kur būtų daug laimų ir citrinų ir kur ledą gamintų šimtais kilų, nes jo daug reikia, kur durys būtų atviros beveik visą laiką, kaip kokiam Denny’s Amerikoje, aš noriu tokių vietų, kur būtų greitai ruošiamas maistas, kaip ir parduotuvių, kur sukrauta prekių iki lubų ir trys šimtai kasų, ir visos veikia greitai, aš noriu, velniai rautų, instant gratification, su ryškiom šviesom, neonu ir muzika.
Kas nori, galit gyventi sodybose ir augintis sau žolytes ir su tom žolytėm keptis omletukus ant organinio rapsų aliejaus ir susirišę kasas ašutų virvėm eiti žiūrėti į besiskleidžiančius lapus, o aš noriu benzino, akmens, lietvamzdžių, elektros, civilizacijos, ir kad dar būtų greta dangoraižiai, kad galėčiau panorėjęs ten per 10 min. nuvažiuoti, pakilti į 16 ar 26 aukštą ir iš viršaus žiūrėti į tuos pačius čerpių stogus iš viršaus ir gerti kokteilį. Skaityti visą straipsnį…
Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

Kodėl aš daugiau niekad neisiu į Coffee Inn‘ą Pilies g. 3

Coffee Inn - saugiau per atstumą.

 

Straipsnis pasirodė portale Laukinės žąsys.

L.B.Coliukė

Šiandien grįžau namo užvirusi ir visos verdančios emocijos (kaip neteisinga!) buvo išpiltos ant mano sutuoktinio. O tas, kas jas sukėlė, ir toliau su tokia itin šlykščia vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų išraiška kažką aptarinėja su tokiomis pat ilgakojėmis vištomis kolegėmis Coffee Inn‘e Pilies gatvėje. Kokios ten kolegės ir kokios ten darbuotojos, vos pilnametystės sulaukusios kvankos, kurios už kelias kapeikas, neturėdamos kito pasirinkimo, sutinka daryti kavas toje nudrengtoje zabegalovkoje ir rodyti visiems savo attitudą.

Taip jų toks darbas – tau rodyti attitudą ir niekur niekur neskubant, kaip kokiame sename juodai baltame sulėtintame kine pakelti ranką šen, pasukti ją ten, iš po 5 mm storio blakstienų žvilgtelėti pro langą ar paslapčia užmesti akį į naujai užėjusį vyriškos lyties atstovą.  Matyt taip jau yra ant tos Lietuvos, esi graži – vaikštai po podiumą, o esi negraži – eini daryti kavos ir duoti  attitudą Coffee Inn‘e.

Jau seniai mane erzina tas Coffee Inn‘as, bet dėl strategiškai patogios vietos vis einu ten kavos išsinešimui. Erzina dėl to, kad yra ŽIAURIAI lėtas aptarnavimas, kad tos mergos stovi ten kaip apsirūkiusios ir plepa kažką tarpusavyje, o jau kaip pradeda daryti kavą (o neduok Dieve dar kokią nors šaltą frappe ar kažką panašaus) tai jau norisi ir man eiti į lauką surūkyti kokias dvi cigaretes (nors aš visai nerūkau). Ką  be kavos jums dar reikia daryti toje nešvarioje skylėje? Visa kita gatavai padaryta ir sudėta į šaldytuvą. Oi atsiprašau, dar jums reikia tenai įkišti ranką ir paduoti kokį nors plastmasinį sumuštinį ar kokį cookie ar rocky road, kurių skonis yra toks nuplautas nuskalautas, kad burnoje šiugžda pjuvenomis.

O jų cupcakes pavadinčiau nuostabiu anglišku žodžiu disgrace. Bet, aišku, kepiniai ne tų mergų problema, jos tikriausiai ir miltų nuo sviesto neskiria, taigi jos tikrai nėra girdėję, kad paprasti lietuviški miltai yra per sunkūs biskvitiniams kepiniams, ir dėl to reikia naudoti 405D (karališkus, ekstra ir pan.). Ai, bet koks čia skirtumas dėl tų miltų.

Dar būna geras, kai užeina koks užsienietis. Tada aptarnavimas priklauso nuo jo/jos amžiaus ir lyties. Jei pasitaiko toks, kuriam iš šiknos dar pelenai nebyra – tai chroniškai užknistame veide atsiranda kreivos šypsenos užuomazga. Bet vakar, pvz., buvo toks senokas diedelis, kurio gimtoji kalba, įtariu, buvo hebrajų arba bent jau jidiš, bet ne, vis tiktai hebrajų. Na ir savo paties nelaimei jis pradėjo su ja maloniai kalbėti angliškai tik tam, kad būtų sutiktas vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų panieka ir sukaustytais kalbos padargais išspaustu atsakymu, kad visos kavos ant lentos. O aš jau maniau, kad tokios žvaigždės tai angliškai kai pavaro… Pasirodo, ir angliškai nemoka ‚Is okay? Is okay?‘ – viskas, ką sugeba pasakyti.

Tai kas gi atsitiko šiandien, kad aš vos įėjus pro duris ir išrėkus visą informaciją savo mielam sutuoktiniui, puoliau prie kompiuterio ir dabar rašau tokiu greičiu, kad dūmai rūksta. Skaityti toliau…

 

Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

Gan Bei City – šiuo metu man geriausias kinietiškas Vilniuje

Straipsnis iš portalo “Laukinės žąsys“. Rašo L.B.Coliukė.

Žinote, su kuo man asocijuojasi kiniškas maistas? Su įvairių Europos miestų Chinatown‘ų pigiais blizgučiais, nešvara ir netvarka, ir dar iš to chaoso sklindančiais Pekino anties kvapais. Vilniuje Chinatown‘o kol kas nėra, ir ačiū Dievui, nes nėra progos per Panoramą pamatyti kokių nors reportažų iš higienos komisijos reidų, pvz., Algirdo, Naugarduko ar Aguonų gatvėse, kuriuose būtų rodoma, kaip rūsiuose, kuriuose laikomas maistas, yra randama žiurkių, kirmėlių ar šiaip purvo kolonijų. Per BBC žinias tokius reportažus apie Londono ar kitų Anglijos miestų Chinatown‘us rodo bent kelis kartus per metus. Prisimenu net ir specialią laidą, kurioje iš pradžių aptikdavo ir nufilmuodavo reidą apie gėdingai higienos reikalavimus pažeidusį restoraną, po to jį uždarydavo, davę savininkui tam tikrą laiką ištaisyti klaidas, o po to jau filmuodavo jo restorano švarinimo veiksmus, kad smalsusis žiūrovas galėtų žingsnis po žingsnio sekti netvarkingo ir aplaidaus savininko ropštimąsi iš nuopuolio duobės.

Neišsigąskite, ši pastraipa ne apie Lietuvą, nes mūsų vaiskiame Lietuvos ore dar vis netvyro kiniškų patiekalų kvapai, kiniškuose restoranuose (kiek man teko lankytis) nėra tokių apsilupusių, mažų, kažkur į rūsį sukištų tualetų, iki kurių reikia nusileisti siaurais ir nudrengtais  laiptais, ir kuriuos puošia tokios mikroskopinės užrudavusios kriauklytės ir itin nehigieniškai atrodantis ne kartą panaudoto muilo gabalas. Tokios vietos viena ant kitos tiesiog lipte lipa, tarkim, Londone. Lietuvoje kinų restoranai, atvirkščiai, sudaro prabangos, tiesa, ne visada skoningos ir tokios over the top kitaiskos įspūdį, o tualetai juose visada nauji ir blizgantys.

Gal pas mus užvežė kinų iš kitokio geografinio regiono, o gal mūsų vietiniai kinai ėjo į geresnes mokyklas ir buvo atsakingų tėvų griežčiau supažindinami su elementaria higiena ir švara, o gal paprasčiausiai taip yra dėl to, kad mūsų vietiniai restoranai dar yra visai vaikai, palyginti su, tarkime, Londono Chinatown‘u, ir dar nenutekėjo tiek vandens ir laiko, kad neremontuojamos sienos pasidengtų lipniais riebalais, o laiptai nuo begalinio vaikščiojimo aukštyn žemyn, netektų savo tvirtumo.

Kinams Lietuva dar vis iki galo nepažinta žemė, ir, matyt, nėra jiems čia taip labai gerai, kad neatvažiuoja jų daugiau su visais savo vaikais, seneliais ir proseneliais, ir kad neužsiima sau viso rajono ir neprisistato savo mažų restoranėlių su maistu, kuris gaminamas iš galai žino ko, ir galai žino kokiais metodais.

Dar man kiniškas maistas Europoje asocijuojasi su pigumu ir primena visokius kažkada pažintus žmones, kurie dėl skūpumo ar paprasčiausiai dėl to, kad buvo studentai, eidavo į vieną 3 aukštų restoraną Londono Whitcombe Street, kur už £5 visai dienai prisikimšdavo ryžių su vienu iš meniu nurodytų patiekalų. Taip, šis maistas gali būti labai pigus (turiu omenyje Londone, ne Vilniuje).

Tačiau nors ir pažėriau čia tiek kritikos higienos klausimais, būčiau labai neteisi, jei nepripažinčiau, kad Londono Chinatown‘e būdavo skanu. Dažniausiai. Ir dažniausiai galėdavai suprasti, ką valgai. Maistas nebūdavo patiekiamas šiek tiek skirtingų atspalvių padažo balose, ir bet kaip supjaustytas ar sukapotas. Kiekvienas meniu patiekalas turėdavo savo skonį, kuris nebuvo toks pat, kaip kito ar prieš tai valgyto patiekalo. Mėsos ar žuvies gabalėliai dažnai būdavo aplipę ir glazūruoti padažu, ir būdavo beveik sausi ar traškūs, o ne gulėdavo nešvankios spalvos baloje, kaip, deja, teko matyti ir Rytuose, ir mano kolegos ir bičiulio Davido Krycko aprašytoje Pekino antyje.

Aišku, Davidas dar jaunas ir jo skonio receptoriai gal dėl jaunystės, o gal dėl to, kad augo ne itin išpuoselėtoje aplinkoje, dar nėra kaip reikiant įsijungę ir todėl jam visai nieko tos vandeningos Pekino anties košės. O man ten nepatinka, nes paklausus padavėjos (labai malonios ir paslaugios, tarp kitko, ir čia aš su Davidu visiškai sutinku), ar yra nors vienas patiekalas, kuris būtų sausas / traškus ir ne padaže, ji atsako, kad yra tik vienas – kalmarų žiedai, prie kurių padažas patiekiamas atskirai. Ir tai, kiek man teko ragauti, yra vienintelis pusėtinas to restorano patiekalas, ir niekaip niekaip aš negaliu parašyti kitaip, nors save ir bandau prikalbinti rašyti gražiai.

Taigi iki galo nusivylę kiniškuoju Naujamiesčiu ir varomi mano aplinkos žmonių poreikio kartais užvalgyti natrio gliutamato (kuris užeina tik kartais, o tai gerai įvairiomis prasmėmis, tarp jų – ir sveikos ir subalansuotos mitybos prasme), važiuojam į Gan Bei City Panoramoje. Kartu važiuoja ir minėtasis Davidas, šiaip labai mėgstantis azijietišką virtuvę, tačiau nesantis jai pernelyg išrankus.

Jau vakaras ir Vilnius skendi sutemose. Staliuką užsisakome telefonu ir paprašome, kad būtų prie lango. Protingas žingsnis, nes šeštadienio vakarą visi stalai užsėsti, visa krūva padavėjų laksto su elektroniniais užsakymų priėmimo aparatais ir patiekalų lėkštėmis. Jei gausite mažą staliuką prie scenos, jausitės labai nekaip, nes tie maži staliukai skirti taurei pasistatyti, o ne gausioms azijietiško maisto lėkštėms sudėlioti. Sėdėjau ir aš tenai prieš kurį laiką, ir vakarienė gavosi visai nekokia, nes vis reikėjo sukti galvą, kur vieną bei kitą lėkštę pasistatyti. Skaityti toliau…

 

Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

“Osaka”: liūdnai, kaip ir visa japonų virtuvė Lietuvoje

Antienos tempura buvo gerai sumanyta, bet nelabai gerai atlikta.

Straipsnis iš portalo “Laukinės žąsys

Apie tai, kad japonų virtuvė Lietuvoje nedžiugina, jau rašėme – tuomet buvo kalbėta apie sušių restoraną, nuo parašymo laiko jau pakeitusį vietą ir tapusį praeitimi. Keista, bet pagal formulę įkurtos vietos prekybos centruose (apie vieną jų bus atsiliepimas artimiausiomis savaitėmis) dažnai sėkmingai nurungia “nepriklausomas” vieteles, kurios teoriškai turėtų būti geresnės. Nė velnio jos ne geresnės. Ir tam yra priežasčių, didžiausia kurių (kurią ir aptarsiu) nesuvokimas, kas daroma ir kodėl, ir polinkis į iniciatyvą, kuri nesiremia nei į žinias, nei į talentą.

Į Osaką atėjome be jokio išankstinio nusistatymo. Vieną sykį ten esu valgęs dienos pietus, kurie buvo pusė velnio, ir dar vieną sykį valgėme sušių, kurie buvo kažkur tarp pusėtinų ir nelabai gerų (jūros žuvis buvo su šaldytuvu pažįstama ne mažiau išsamiai, nei Klaipėdos atlikėjas, dainuojantis apie dviratuką, su policijos areštinėmis), bet kadangi tą sykį ištuštinau kelis japoniško pavadinimo alaus, tai viskas buvo daugmaž gerai (kaip ir daug kur Vilniuje, Asahi yra importuotas – importuotas iš tekančių telogreikų krašto, “kilmės šalis – Rusija“; šis rinkodaros ėjimas man nėra suprantamas, nes japonų alus – pakankamai specifinis, ir suchaltūrinti jį lengva, o Rusija negarsėja didelėmis aludarystės tradicijomis, šiaip jau net ir Anglijoje parduodamas čekų gamybos Asahi yra ne kažin kas).

Sušiai ten tikrai nėra patys blogiausi Vilniuje, bet ką reiškia daryti vidutiniškus sušius prastų sušių mieste? Nelabai daug ką reiškia.

Nenukrypkime nuo temos. Osaką rinkomės, kai mieste lijo, o mums reikėjo atšvęsti, ir viena geriausiai pažįstamų virtuvių pasaulyje – restorane, kuris yra daugelio laikomas geriausiu Vilniaus japonų virtuvės restoranu – atrodė, kaip geras pasiūlymas. Restoranas skelbia “modernią japonų virtuvę”, kas savaime nėra blogas dalykas, tačiau mane pati pretenzija nuteikė nelabai ramiai. Prieš pradedant siūlyti modernią, reikėtų bent jau pasiekti klasikinės lygį. Dailininkai, įvedinėję naujus vėjus mene – nuo impresionistų iki siurealistų ir kubistų – visų pirma buvo puikūs piešėjai, atkalę rankas tradicinėse piešinio studijose, nuo gipso iki akto, ir tuomet jau galėjo išsidirbinėti. Tas pats ir virtuvėje. Pirmiausia išmok kepti omletą (taip, ir japonų virtuvėje, beje, irgi). Tada galėsi išsidirbinėti.

Pirmasis patiekalas buvo “užkandis” (kaip ir), nors niekur kitur užkandžių japonų virtuvėje nesu matęs (nes ta virtuvė neskirsto patiekalų taip, kaip mes norėtume: salotos, sriubytė, karbonadas, džiovintų vaisių kompotas; ten net sriuba valgoma po kitų patiekalų, o ne pradžioje), ungurio su omletu gabalėliai, sudėti tokioje aukštoje lyg ir martinio taurėje, o gal vaziukėje, lyg kokios pikantiškos salotos politinio švietimo namų bufete. Keliais būdais vienas patiekalas gali būti neskanus ir prastai paruoštas? Ungurys buvo tolima ir liūdna japoniškojo unagi parodija – seniai buvęs konservuotas, pavargęs ir beveik beskonis. Nepadėjo ir tai, kad jis buvo per šaltas. Omletas – taip, tas pats kitur nuostabus tamago omletas, kur kiaušiniai ne išplakami, bet sumaišomi (kad nesusidarytų burbuliukai) su sojų padažu ir saldintu ryžių actu, japonų virtuvės pažiba ir visų vaikų, nevalgančių žuvies, džiaugsmas – taigi, tas omletas buvo pilkai-murzinos spalvos, irgi per šaltas, primenantis išvaizda seną poroloną iš nuvažinėto automobilio sėdynės ir pervirusių rusiškų makaronų skonio. Skaityti toliau…


Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

Gyvas hipsteris sėdėjo priekyje! (gerumo etiudas)

Kas mane pažįsta, tai žino, kad tarp visų dalykų, kuriems daug tenka piktų ir užgaulių žodžių, yra nepralenkiami du dalykai: debilai lėktuvuose* ir hipsteriais.

Šįryt skridau iš Tulūzos, o paskui Budapešto, į Vilnių per Lenkiją, ir štai BUD-WAW segmente priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias pretenzingas hipsteris, kalbantis rodos angliškai, pasipuošęs anoraku, Ray Ban akyniais, su pisplaukių barzdike ir nusmukusiu klynu iki kelių (kaip paskui pamačiau), kai ta zoologinė būtybė nurėpliojo, iškrypėliškai tampydamasi visu savo Indie muzikos susilpnintu kūneliu, prie praėjimo.

Aš esu tikras, kad juos tokius veisia kažkur slaptose laboratorijose, CIA kalėjimuose, paslėptuose Rumunijos psichiatrinių požemiuose, veisia ir klonuoja pagal blizgių žurnalų atvaizdus. Skaityti toliau…

Posted in Uncategorized | Tagged , , , | Leave a comment

“Laukinės žąsys” rašys apie maistą taip, kaip norės Užkalnis

Su Andrium Užkalniu susitikome tyliame sostinės viešbučio bare, kur dauguma lankytojų – užsieniečiai, todėl niekas į mus nesidairo ir nekreipia dėmesio. Andrius sriubčioja viskį su ledu. “Jack Daniels”, sako. “Man tas rūgštumas kažkoks ekstremalus, patinka”.

Rašyti straipsnį apie vyriausiąjį redaktorių, kuris ir publikuos tavo rašinį – nelengva. Gal ir keistoka. Bet toks užsakymas, todėl pasistengsiu.

Andrius atidarė tinklalapį, pavadintą “Laukinės žąsys“, kur viskas turėtų būti paprasta. Restoranų apžvalgos ir pokalbiai, susiję su maistu.

Kam dar vienas tinklalapis? Yra ir meniu.lt, ir restoranai.lt – ten jau visus surašė. Be to, Jūs turite savo Protokolus (www.protokolai.com), kur irgi kai kada vis parašot apie maistą.

Profesionalaus rašymo apie maistą, ypač maistą ne namie, Lietuvoje siaubingai maža. Jūsų minėti tinklalapiai registruoja pavadinimus, adresus, darbo laiką, ir dažniausiai įdeda tik šeimininko pateiktą aprašymą. Ten viskas tas pats. “Išskirtinė virtuvė, jauki aplinka, malonus aptarnavimas”. Visa tai nieko nereiškia. O jeigu yra nuomonės, tai jos dažniausiai neįdomios, vienu sakiniu. “Puikiausias restoranas”. “Buvau ten, per brangu, daugiau neisiu.”

Apie maistą turi rašyti tie, kas moka rašyti. Moka rašyti tie, ką įdomu skaityti. Aš noriu, kad kiekvienas straipsnis būtų skaitomas kaip grožinis tekstas. Kad tai nebūtų mokyklinis rašinėlis, keliese atėjom, kur pasodino, ar greitai atnešė meniu, ar greitai priėmė užsakymą, kokios kainos, ir ar patiko. Ir galbūt kas perkepta, o kas ne. Tai neįdomu, bent jau man. Viename tinklalapyje, kur maisto apžvalgos šiaipjau geresnės nei kitur, moteriškė, atėjusi į japonų restoraną, parašė, kad jai miso sriuba nepatiko, nors ji visiškai nežino, kokio skonio turi būti toji sriuba. Tai kam tu apie tai rašai, vargeli tu?

Rašymas apie restoranus “Laukinėse žąsyse” bus neobjektyvus, be sistemos ir be privalomų nuorodų, išskyrus pavadinimą ir adresą. Apie kainas minėsime tik tai, kas svarbu ir tik tiek, kiek tai pridės tekstui vertės. “Laukinės žąsys” yra šiaipjau ne tam, kad padėtų susirasti pigiausius dienos pietus. Tai ne mūsų misija. Tai ne mūsų pridėtinė vertė.

Tai kas čia – arogantiški tekstai turtuoliams apie prabangų ėdesį elito apsuptyje?

Visai ne. Ne turtuoliams ir ne vien apie prabangius. Bet tikriausiai ir ne tiems, kas “taupumo sumetimais” nėra linkęs mokėti arbatpinigių. Jei negali sau leisti sumokėti žmoniškų arbatpinigių, neik į restoraną ir nevaidink pono, jei esi tik plikbajoris. Ir nesek pasakų “arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą”. Šią dainelę dažniausiai dainuoja tie, kas niekur nemoka arbatpinigių dėl šykštumo. Jie visur ras prie ko prisikabinti.

O spektras bus labai platus. Jau įdėjau kiek anksčiau parašytą straipsnį apie “Fabus”, labai nepretenzingą kaukazietiško maisto restorančiką Fabijoniškių gilumoje. Rašysim ir apie mėsainius, ir apie dešrainius kur nors degalinėje. Man svarbiausia, kad būtų istorija, kad būtų tema. Suprantate? Kad būtų įdomu skaityti.

O šiaip tai bus viskas taip, kaip aš pasakysiu. Tinklalapis bus pagal mano skonį ir mano supratimą.

Bus daug demaskavimų? Įslaptintų maisto inspektorių vizitų, kaip Michelin vadovų rengime?

Ne, ne. Aš čia nesiruošiu kažin ko vaidinti ar atlikinėti visuomeninės misijos. Man žymiai svarbiau parašyti apie geras vietas, o ne apie tragiškas. Istorijų apie beviltišką aptarnavimą, blogą maistą ir panašiai – pilnas internetas. Iš kiekvienos pasaulio šalies. Ir šiaipjau niekam neįdomu, arba nelabai įdomu. Man, kaip žurnalistui, sėkmingai veikiančios vietos yra žymiai įdomesnės istorijos.

Studijuoti, kodėl pavyko ir pavyksta, žymiai įdomiau, nei atlikinėti beviltiško restorano skrodimą po mirtinai blogos vakarienės.

“Laukinės žąsys” rašys objektyviai. Na, subjektyvumo mažoje šalyje niekada neišvengsi – yra ir pažįstami, ir draugai. Tačiau apmokėti tekstai bus aiškiai pažymėti. Reklama bus aiškiai matoma.

Bus reklamos?

Bus, čia ne labdara. Aš tiek visiems visko darau be atlyginimo, kad perkopus 40-ties metų ribą, dar vieną didelį projektą užkurti be minčių generuoti pajamas būtų vaikiška. Nors itin greito pelno nesitikiu. Tinklalapio rengimas yra nepigus malonumas, ypač tuomet, kai ruošia geriausieji. “Laukines žąsis” ruošė geriausieji, ir aš čia kalbu ne apie savo rašymą. Dizaineris Karolis Masilionis – vienas subtiliausių specialistų Lietuvoje, sugebėjęs pajusti ir suprasti mano sumanymą. Kiekviena raidelė ir brūkšnelis, visos balto oro erdvės, viskas čia sugalvota ir ilgai ruošta. Programavo Tomas Beniušis, didelės patirties specialistas.

Kodėl toks pavadinimas? Jis jums kažką reiškia?

Prieš pusantrų metų, idėja apie šį tinklalapį gimė atostogaujant Nidoje. Pamačiau, kad parašius apie “In Vino” mano tinklaraštyje, lankytojų skaičius pašoko neproprocingai. Skaitytojai tiesiog rijo tekstus apie maistą. Galvojau apie pavadinimą projektui, ir tuo metu mano dukros dainavo, žaisdamos paplūdimyje, “My favorite things” iš “Muzikos garsų”. Ten buvo eilutė apie laukines žąsis, skrendančias su mėnuliu ant sparnų. Man to vaizdinio stiprumas ir įtaiga buvo neeiliniai, griebiantys už širdies. Žinot, tokios šaltos, pilkos, elegantiškos ir vienišos žąsys. Ir dar rudeniškai pilkas šiaurės dangus. Ruduo yra apskritai mano metų laikas. Aš gimiau rudenį, man viskas patinka, kas yra susiję su rudeniu.

Tuomet dar iš Kuršių Nerijos paskambinau dizaineriui ir pradėjome dirbti.

Kokios jūsų ambicijos? Jūs norite, kad tai būtų skaitomiausias maisto tinklalapis Lietuvoje?

Ne tik noriu, jis toks ir bus. Antraip nesiimčiau. Jis tikrai bus įtakingiausias ir labiausiai gerbiamas. Na, arba bent jau į jį bus kreipiamas didžiausias dėmesys.

Jums rašys ir kiti autoriai, ar čia vėl bus vieno aktoriaus teatras?

Rašys, žinoma. Vienas aš čia visko nepadaryčiau. Pradžioje, be abejo, turėsiu daugiau rašyti pats. Įdėjau kai kurias gerai pamirštas medžiagas. Jei laukčiau, kol surinksiu autorių kolektyvą, viskas užimtų per ilgai. Reikia pradėti ir tobulinti eigoje. Aš pradėjau, dar neturėdamas sudėtos visos masės informacijos, tinklalapyje dar yra krūva taisytinų dalykų, bet aš viską prižiūrėsiu ir sustyguosiu jau tinklalapiui veikiant.

Su Andrium Užkalniu kalbėjosi David Krycko

Posted in Uncategorized | Tagged , , , | Leave a comment

airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu

Jos perspektyvos keliauti geresnės, nei tų, kas pirko airBaltic bilietus.

Kai rašau apie tai, kad provincialumas mūsų šalyje gali būti užmušantis, aš pats galvoju, kad jau mačiau viską.

Bet ne viską. Latvijoje bankrutavo airBaltic, bet kadangi užims kelias dienas, kol pasekmės palies keleivius Vilniuje, todėl žmonėms, kurie turi kurmio regėjimą ir sraigės atmintį (juk kam įdomu, kad viskas jau buvo – ir flyLAL, ir Star1 atveju) tiesiog neįmanoma priversti runkelių nerimauti, kol neateis toks laikas, kai jiems fiziškai neleis laipintis į lėktuvą ir pasakys (ir pakartos), kad jų bilietas bevertis.

Tada jie pradės bliauti ir reikalauti, kad valstybė turi jiems kompensuoti, o štai nesužiūrėjo. Būna dar geresnis variantas: “aš neprivalau rūpintis oro bendrovės mokumu”. “Man neturi rūpėti.” Ne jo darbas rūpintis. Jo darbas laukti, kad pasirūpintų kiti, o kai neišeina – piktintis valdžia. Skaityti toliau…

Visas tekstas spausdinamas protokolai.com

 

Posted in aviacija, bankrotas, flyLAL | Tagged | Leave a comment

Aš myliu Kauną. Ir ką jūs man padarysit?

Kauno klinikos. Čia gimė Užkalnis, rinktinio kontentų tiekėjas nuo 1970 metų. Šiame prancūzų architekto pastate - Protokolų ištakos. Palata, kur gimęs gulėjo A.Užkalnis, yra paversta nedideliu muziejumi, čia galima susipažinti su jo kaldryte ir pirmaisiais šliaužtinukais.

Lietuvos rytas, 2011 m. rugsėjo 21 d.

Aš tikrai myliu Kauną, ir nebijau apie savo meilę kalbėti.

Myliu Kauną juo labiau, nes žinau, kad mano gimtojo miesto yra madinga nemėgti ir visaip iš jo šaipytis. Kauniečius reikia visaip pravardžiuoti ir kaunietišką kilmę pašaipiai svaidyti, kaip diagnozę.

„Kavenska“, vienas baisiausių apibūdinimų merginai, anksčiau reiškęs plastmasinius ryškių spalvų auskarus, dabar pirmiausia primena nežmoniško juodumo dažytus plaukus, kniaukiantį balso toną, rudmėsių atspalvio odą (ačiū soliariumui), vakarinį makiažą nuo pat ryto ir šiaip neišrankų skonį kiekvienoje gyvenimo sferoje.

Kai iš ko nors šaiposi minia, save laikanti rafinuota ir mananti, kad yra gero skonio, aš labai noriu šaipytis iš besišaipančiųjų. Aš niekada nepraleidžiu pro ausis, kai kas nors blogai kalba apie Kauną. Apie mane gali kalbėti kaip nori, bet Kauno apšnekinėjimas neliks nenubaustas.

Kaunas yra mano gimtasis miestas: gimiau Žaliakalnyje (tose pačiose A.Smetonos laikų Kauno Klinikose, projektuotose prancūzų architekto Urbain‘o Cassan‘o, kuris vėliau, jau po karo, Paryžių papuošė prieštaringiausiu sostinės dangoraižiu, Montparnasse‘o bokštu, nuo kurio ligi šiol spjaudosi architektūrinės tyrumos puoselėtojai). Pirmuosius gyvenimo metus leidau Žaliakalnyje (prie to namo Alantos gatvėje jau ruošiama memorialinė lenta – aktyviausius savo straipsnių komentatorius pakviesiu į atidarymą), tik į mokyklą mane leido jau Vilniuje. Išėjo taip, kad vilniečius mėgstu erzinti, sakydamas, kad esu kaunietis, o kauniečiai manęs irgi savu nelaiko, nes visgi aš kažkoks ne toks. Skaityti toliau…

Visas straipsnis yra išspausdintas tinklalapyje protokolai.com

Posted in Uncategorized | Tagged , , , , | Leave a comment

Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai

Kai ateina toks kaip ir brandos amžius, tai pradedi grežiotis vis daugiau ten į viską, ką prisimeni iš vaikystės. Viena mano svajonių daug metų buvo tokia, kaip aš grįšiu gyventi į Lietuvą ir apvažiuosiu visas tas vietas, kuriose būdavau visai mažas.
Mano a.a. tėvukas labai mėgo Dzūkiją, ir įvairiais būdais ten nuomojosi, pirko ir kitaip užėmė kambarius, namus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.
Kai buvau ikimokyklinio amžiaus, pora vasarų praleidau girininkijos name (antrame aukšte) Zervynose: tai nuostabiai išsilaikiusi senoji Lietuva, gatvinis kaimas, kur civilizacija dar neatėjo (ir, kaip atrodo, niekad neateis). Pro Zervynas (mano vaikystėje sakydavo: Zervynus) teka Ūla, kuri man visam gyvenimui liko švarios upės standartas. Ūla šalta, srauni ir skaidri – už ją šaltesnis tik mažytis Skroblus (bus čia ir apie jį).
O dar buvo Valkininkų geležinkelio stotis ir du kaimai prie Spenglos, mažo upelio, kuris įteka į Merkį – Vaitakarčmis ir Pučkornės, ir prisiminimai apie Varėną kaip apie tuomet buvusį civilizacijos centrą. Skaityti toliau…
Visas straipsnis publikuotas tinklalapyje Protokolai
Posted in kelionės | Tagged , , , | Leave a comment

Apie TV laidą “Užkalnio 5″: mitai ir realybė

Laidos pavadinimas siūbuoja vakariniame vėjyje šiltą vakarą.

Kaip jau buvo skelbta spaudoje, naujame BTV sezone, kuris prasideda rugsėjo 30 dieną, šioje televizijoje bus daug naujo, o naujausias ir labiausiai netikėtas dalykas yra pikto trolio Užkalnio debiutas televizijoje vedėjo vaidmenyje – laida Užkalnio 5. Apie ją šiek tiek jaupasakota, bet dabar galiu atskleisti daugiau, nes nekantri auditorija klausinėja ir nerimsta.

Garsus blogeris Zeppelinus parašė palinkėjimų, kuriuos verta perskaityti ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie ką nors nori daryti televizijoje arba kam televizija yra šiaip įdomu. Priešingai tiems, kas nepaliaudami kalba, kad Lietuvoje televizija yra labai baisi, aš manau, kad televizija yra lygiai tokia, kokios mes nedidelėje ir nelabai turtingoje šalyje nusipelnome, ir net šiek tiek geresnė. Užkalnio 5bus smarkiai geresnė – jei nežinočiau, kad tokia bus, tikrai nepradėčiau daryti. Viską, ką darydavau iki šiol, pasiekdavo kokį nors rodiklį – skaitomumą, perkamumą, komentarų skaitlingumą, įžeistųjų skaičių ir panašiai**. Tai ši laida irgi neturės būti vidutiniška. Skaityti toliau…

Visas straipsnis publikuotas adresu protokolai.com

 

Posted in Uncategorized | Tagged , , | Leave a comment

Kodėl naujas adresas

Naujam sezonui naujas domenas.

Daugelis skaitytojų domisi, kodėl vėl naujas adresas: protokolai.com?

Juk buvo uzkalnis.blogspot.com, paskui uzkalnis.popo.lt, ir štai dabar šitas. Norėjau, kad vardas būtų lengviau įsimenamas, ir kad būtų patogiau ir smagiau žiūrėti, kad geriau matyčiau komentuotojus, kad viskas greičiau jungtųsi. Blogofermoje popo.lt lieka veidrodėlis, ten bus straipsnių atspindžiai.

Nuo tų laikų, kai į Blogspot sudėjau savo rašymus pirmą kartą, praėjo labai daug laiko. Skaitytojų padidėjo nuo vienetų kasdien iki dešimčių iki šimtų unikalių (kaip dabar) kiekvieną dieną. Mane taip pat stebi interneto ir vadinamosios žurnalistikos* skaistykla su savo pamazgų kibirais, dundukais, “Bobute” etc., tik dabar jau nebededa nuorodų, pavardės nemini ir tik murma “fiksuoju”**.

Šiais laikais Protokolus skaito įtakingi žmonės nuo prezidentūros iki Vyriausybės ir kitokiose vietose, kur tik yra internetas. Vienu žodžiu, naujas domenas naujam sezonui.

— — —

* Juokas salėje. Kalba netaisyta.

** F42

Posted in Lietuva, žiniasklaida | Tagged , , | Leave a comment

Sveikstanti aviacija Vilniuje ir Artūro Zuoko sumanymai apie bazinį vežėją

Jei jau daryti nacionalinį Lietuvos vežėją, tai su tokiais orlaiviais.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas tinklalapyje “Pinigų karta“.

“Pinigų kartos” skaitytojai žino, kad apie aviaciją rašau daug ir noriai. Orlaiviai, oro uostai ir žemėlapiai patys savaime yra patrauklūs tiems, kas jauni širdimi (parodykite man besibjaurintį oro kelionėmis ir zyziantį dėl pamesto bagažo, ir aš jums parodysiu nuobodylą, kuris prieš laiką paseno).

 

 

Jau rašiau, kad Vilniaus oro uostas tikrai gyvena renesanso laikus: žinoma, naujų tradicinių oro bendrovių Vilniuje neatsirado, kaip ir didelių lėktuvų ir tolimųjų reisų, bet kelionių Europoje daug, jos vis įvairesnės ir – kas geriausia – plėtra ateina ne tik iš mano nemėgstamos bendrovės Ryanair*, bet ir iš sveikų oro bendrovių – tokių, kaip Wizz Air. Simonas Bartkus paskelbė, kad oro bendrovė ne tik atidaro naujas kryptis iš Vilniaus, bet ir dažnina jau esamas (pirmiausia reikia paminėti Londoną – nuo 5 iki 11 skrydžių per savaitę).

Besiskundžiantys dėl mūsų aviacijos mėgsta prikišti, girdi, kryptys iš mūsų daugiausia tos emigrantinės, gastarbaiterių nutiestos, o ne kokios nors egzotinės-pažintinės, kurių jiems galbūt norėtųsi. Štai ir naujasis Wizz Air skrydis į Bergeną ir skrydžiai į Oslą, kuriais prisidedama prie jau esančių “Norwegian” dažnių, yra pirmiausiai skirti ne fjordus žiūrintiems ir ne ekstremalios žūklės mėgėjams. Kaip ir reisas į Liverpulį. Bet aš nebūčiau linkęs dėl to krimstis. Darbo bičių maršrutai yra tvarūs ir žada išlikti ilgiau, nei egzotinės kryptys į kokį nors Tbilisį arba Kišiniovą, apie kurias forumuose kliedi svajotojai, projektuojantys neatrastas rinkas. Ten planuojama paklausa visuomet būna paremta priplaukusia, apsirūkiusia racionalizacija (“lietuviai galėtų vėl atrasti jiems mielus Kaukazo kurortus”), kurios neremia nei realūs numatomo segmento perkamosios galios skaičiavimai, nei patirtis.**

Todėl manau, kad nuobodus, konservatyvus, ultra-atsargus augimas (būtent toks) labai aiškiai pagrįstose kryptyse yra sveikos aviacijos paslaugų plėtros stuburkaulis. Jam susiformavus, galbūt ir atsiras prielaidos ir tolimesnėms kryptims.

Manęs dažnai klausia, ką aš galvoju apie Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyvą kurti “bazinį vežėją” Vilniuje. Mano jausmai dvejopi. Iš esmės idealiame variante man norėtųsi, kad valstybė nesikištų ten, kur turėtų veikti vien privatus sektorius. Antra vertus, man patinka praktiškai visi Zuoko sumanymai*** – galbūt dar ir dėl to, kad užsiutins pavyduolių, cinikų ir lėtinių korupcijos ieškotojų minią, kuriems vaidensis “pinigų plovimas” ir kurie purkštauja todėl, kad jie yra iš esmės prieš kiekvieną naują sumanymą, statybą, projektą ir apskritai bet ką, kas trukdo jų letargo miegui. Skaityti toliau…

Andriaus Užkalnio pagrindinis tinklaraštis yra Protokolai.

 

Posted in aviacija | Tagged , , , | 1 Response

Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė

Šitie nepaliko arbatpinigių

Pirmą kartą pasirodė laikrašytyje “Lietuvos rytas”

Pratarmė protokolų leidimui: straipsnis neliko be atgarsio. Šimtai komentarų, ir dauguma iš jų gana isteriškai bando pasiaiškinti, kodėl jų kiauliškas šykštumas iš tikrųjų yra norma. Nuo mokesčių politikos (arbatpinigiai juk neamokestinami! – tai yra, jų nedavėjai praktiškai rodo pilietiškumą) – iki jau girdėtų: blogas darbas, per mažos pajamos, nėra tokios tradicijos, ir paties geriausio – tegul moka godus darbdavys, rupūžė, čia ne mano reikalas.

Nes tam, kas nori kažką daryti ir pradėti, reikia priežasčių, o tam, kas nenori, visada atsiranda atsikalbinėjimų.
Man labiausiai patiko kažkokia komentatorė ar komentatorius, kurie mane matė gal prieš mėnesį Blyninėje Vilniuje, Pilies g., prisiminė, ką valgiau (Kijevo kotletą), prisiminė mano rudą krokodilo odos piniginę, ir parašė, kad aš pats tai arbatpinigių nepalikau ir ką čia dabar aiškinu. Tai aš ir galvoju, ar aš per mažai palikau (3,50 Lt., nes turiu gerą atmintį tokiai nenaudingai informacijai) ir čia rašo padavėja, kuri tikėjosi daugiau (nes nuo kito staliuko lankytojai čekio ir paliktos sumos negalėjo matyti), arba kitą karta tikrai reikia tikėtis, kaip kas nors parašys, kad matė mane pajūryje girtą šaudantį į benamius šunis iš pneumatinio šautuvo. Vienu žodžiu štai tokia viešumo kaina.
— — — — —
Jūs manote, kad dabar, kai jau pradėjau rašyti gerus dalykus apie Lietuvą ir lietuvius, tik taip ir suoksiu? Norėtumėt. Ne tam aš grįžau iš Britanijos ir ne tam įsitryniau į visą žiniasklaidą iš eilės, kad čia jus visus glostyčiau pagal plauką ir kasyčiau paausius. Taip nebus. Dabar paburbėsiu. Mes, lietuviai, esame daug kur geri, kai kur – puikūs ir fantastiški, bet yra sričių, kur mes esame visiškai nepakenčiami. Vienas iš tokių mūsų tautinių bruožų, nuo kurių mane neša į orą, yra lietuviškas šykštumas.
Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.
Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.
Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes. Skaityti toliau…


Visas straipsnis yra naujajame tinklaraštyje Protokolai.

Posted in Lietuva, sutraukos, valgymas | Tagged , | Leave a comment

Rugsėjo 11 d. sukaktis: apie klinikinius idiotus ir jų diagnostiką

Paprotestuosim ir eisim teršti interneto savo sąmokslų teorijų viduriavimu.

Apie Ameriką ir įvykius, kurie buvo prieš 10 metų, nieko naujo šiandien nepasakysiu.

Peržiūrėjau šiandien lietuviškus žinių portalus, ir irgi nieko naujo nepamačiau. Nedamušti išsigimėliai išlindo iš visų pakampių ir ruda srove pliūpsi į komentarus: nuo sąmokslo teorijų (kaip Twin Towers nugriovė žydų bombos) ir “Amerika patys didžiausi teroristai“. Glitūs frontininkai, naujoji kairė, antiglobalistinės ir antikapitalistinės kirmėlės su savo smirdančiomis čegevarkėmis, Michael Moore filmų gerbėjai, akademinis elitas apsiskaravęs palestinkėmis ir pasikabinęs pacifistų ženklus ant raktų pakabukų, anarchistai, profsąjungų šantažuotojai ir kitokie orą gadinantys išgamos šiandien jaučiasi pakiliai: jiems šventė.

Prie jų šliejasi dar nykesnis sbrodas: tie, kas vapa “aukų gaila, bet gal čia ir pačios Amerikos kaltės esama, čia kaip iš kurios pusės pažiūrėsi, neskirstykime visko į juodą ir baltą“, visokie eurofilorastai ir socialiūginės atrūgos, tie, kas laiko prezidentą Jimmy Carter geriausiu visų laikų Amerikos prezidentu ir moraliniu autoritetu (nes nepradėjo nė vieno karo ir nenumetė nė vienos bombos), Nobelio komitetas Osle, apdovanojęs Baraką Obamą už tai, kad jis ne George W. Bušas ir daugelis kitų daug gero norinčių, bet daug blogo padarančių teletabių. Skaityti toliau…

 

Posted in sutraukos | Tagged , , | 3 Responses

Automobiliai: nauji, pavažinėti ar dar kokie nors

Nedaužta, Lietuvoje nevažinėta.

Pinigų karta, 2011 09 05

Perskaičiau žurnale “Time” statistiką, kad 80% milijonierių niekada gyvenime neturėjo lizinginio automobilio.

Sunku tiksliai pasakyti, kur čia priežastis ir kur – pasekmė: ar jie turtingi, nes nepakliuvo į lizingo spąstus, ar tiesiog visi turtingi žmonės turi tokius pačius įpročius. Galbūt čia abu tie dalykai, susilydę į vieną.

Dar yra ir kitas paaiškinimas: kai turi daug pinigų, tai nereikia skolintis, o tiesiog gali nusipirkti tai, kas patinka. Skaityti toliau…


Posted in Lietuva | Tagged , , | Leave a comment

Naujo gyvenimo lediniai vėjai: Užkalnio laida telike

Žvelgia nepatikliai.

Tai, ko bijojo žmonės (kaip sakė “Lietuvos ryto” skaitytojas – “aš maniau, kad košmarai nesipildo“), panašu, visgi įvyks.

Į atsinaujinančią, tikrai įspūdingą tiklelį žadančią BTV (dar kitaip žinomą kaip Baltijos TV) ateina Užkalnis, ir žiūrėsim, kas čia jau iš to išeis. Naujame sezone (prasideda pačioje rugsėjo pabaigoje) bus savaitinė vakarinė pokalbių laida, vadinsis Užkalnio 5, kur pokalbiai ne vien apie aktualijas ir kur svečiai ne vien blizgantys – tačiau, kadangi esu iš Lietuvos ir dirbu Lietuvai ir stengiuosi dėl Lietuvos auditorijos, tai ir žmonės bus mano laidose tie, kurių daugelį jau pažįstate. Iš Lietuvos. Tik gal kalbėsiuos su jais kitaip, nei dažnai yra įprasta – nors velnias žino, kaip yra įprasta, laidų irgi yra visokių. Skaityti toliau…

 

Posted in Lietuva, žiniasklaida | Tagged , , | 3 Responses

Pusryčiai mieste: Šekspyro viešbutis Vilniuje

Vilniuje pusryčiauti nenamie nėra taip jau paprasta.

Nepabijokim to žodžio, pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori. Nes jei norėtų, tai jiems pasirinkimo būtų žymiai daugiau.

Mokslo ir žinių dieną, po pirmojo skambučio Vilniaus Senamiestyje ėjom papusryčiauti mieste. Tai ką Jūs galvojate? 09:30 ryto apatinėj pusėj Pilies gatvės – faktiškai nieko, išskyrus blynus (nes dauguma kavinių apskritai atsidaro 10:00, kas yra mano knygoje kaip ir vėloka). Skaityti toliau…

 

Posted in Uncategorized | Tagged , , | 8 Responses

Krepšinis skelbia šviesesnio gyvenimo aušrą

Pasibaigus krepšiniui, pasikeis daugelio gyventojų pusryčių meniu. Nuotraukoje: kaip valgysime netrukus.

Taip jau išpuolė, kad šis trečiadienis, kai pasirodo mano savaitinė skiltis, yra ne šiaip koks nors trečiadienis, o visų trečiadienių tėvas. Taip, šiandien prasideda didysis krepšinis, ir todėl aš padarysiu išimtį ir parašysiu apie sportą, nors iki šiol niekada nerašiau, nepaisant to, kad esu didis atletas ir šiaip labai sportiškas asmuo.

O gal ir gerai, kad pagaliau parašysiu: skaitytojai žino, kad aš galiu rašyti apie viską – nuo kulinarijos ir ekonomikos iki ginekologijos ir architektūros. Šiame pakete trūko tik krepšinio.

Pirmiausia pradėkim nuo to, kad tas ilgas laukimas, atrodo, bus su gera pabaiga. Apokaliptinės, niūrios prognozės, kaip nespėsim pasiruošti, viskas bus baisu ir nesutvarkyta, o svečiai liks pakraupę nuo mūsų atsilikimo, turbūt neišsipildys.

Kol kas viskas gerai. Ir atrodo, kad viskas eis tik geryn, nes kol kas matau, girdžiu ir ore užuodžiu būtent tai, kas lietuviams labiausiai tinka ir pavyksta: atsargų, tylų, daug nekalbantį ir kiek suraukusį kaktą optimizmą.

Nedaug skeryčiojimosi rankomis ir kvailų vilčių, kuriomis viskas spirga prieš kiekvieną Euroviziją, kuri visuomet baigiasi nusivylimu ir negudriomis sąmokslo teorijomis, su kuriomis mes tampomės kaip katė su pūsle kelias dienas po kiekvieno konkurso.

Dabar viskas kitaip – nerealistiškų vilčių nematyti. Tiesa, televizijoje ir spaudoje erdvė užtvindyta krepšininkų veidais, reklamuojančiais viską iš eilės – man gaila ne krepšininkų (nors jiems irgi turbūt nelengva tampytis po fotosesijas, bet tų, kas mokėjo pinigus. Rėmėjai mainais už savo išlaidas gavo jau nebe įžymybių veidus, siūlančius pirkti prekes, o tiesiog nacionalinius simbolius, kaip Vytis, Gedimino stulpai arba J.Basanavičiaus portretas nuo 50 litų banknoto. Nežinau, ar tai gali ką nors įtikinti smagiau pirkti televizorius ar pomidorų padažą.

Tačiau, jei nekalbėsime apie vienodas reklamas kiekviename žingsnyje ir apie oranžinius rėmėjų burbulus, kurie šiaipjau nieko nesimbolizuoja ir neneša jokios naujos informacijos (ar dar yra nežinančių, kaip atrodo ir kokios spalvos būna krepšinio kamuolys?), reikia pasakyti, kad po šiltos ir gražios vasaros, pasibaigusios gausiais kaip niekad obuoliais, krepšinio ruduo žada būti nuostabus.

O po jo, man regis, bus dar geriau. Žinote, kodėl? Todėl, kad jau visi (arba bent jau daugelis) pavargo skųstis ir dejuoti. Yra tokia nuomonė, kad prarastasis rojus sugrįžta, kai praeiti ir išklampoti visi pragaro ir nevilties ratai – nežinau, ar galima būtų prilyginti pragarui tai, kas dėjosi pastaruosius septynerius metus, po Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą, tačiau tikrai atrodė, kad po vienos nesėkmės ėjo kita, ir jos niekada nesibaigs.

Pirmiausia įstojus į Europos Sąjungą, neliko siektino tikslo, ir valstybės vyrai priminė gerai sutvarkytų, pripildytų degalų autobusų vairuotojus, kurie staiga suprato, kad nežino, kur jiems važiuoti.

Tuomet tikslą pakeitė idiotiškas skolinimasis butams, namams ir lizinginiams automobiliams (žmonės pirko dalykus, kurių jiems nereikėjo, už pinigus, kurių jie neturėjo), o nacionalinę idėją pakeitė mitas apie nuolatos augančią nekilnojamojo turto vertę. Kvailių pasaka apie tai, kaip bet koks verslas ar investicija per pora metų atsiperka ir pradeda barstytis aukso pinigėliais savininkui, pakeitė nacionalinį epą.

Paskui pinigai staigiai baigėsi, galimybė skolintis – taip pat, ir kone sinchroniškai per mūsų savimeilę ir savivertę trenkė pasaulinė finansų krizė, oro bendrovių bankrotai, Europos kultūros sostinės gėdingas fiasko, klounai, atlikėjai bei „nacionalinės vertybės“ Seime ir virš šito visko riogsantis paminklas išlaidumui ir plikbajorių supratimui apie tai, ką būtų negėda parodyti sostinės centre užjūrio svečiams: Valdovų rūmai Vilniuje.

Mūsų visų nuotaika bjuro ir nuo to, kad akyse pigo butai, pirkti už paskolas, kurių nebegalėjome sumokėti. Viskas buvo niūru. Bet blogumas ir slogi nuotaika amžinai nesitęsia.

Prie apkarpytų valstybės išlaidų per kelerius metus pripratome visi, nors ir nepatiko. Valdininkai, nors ir spyriodamiesi, susimažino apetitus (nors, teisybės dėlei, išlaidos valstybės valdymui, palyginti su socialinėmis išlaidomis ir sveikatos apsauga, yra nedidelės – nepaisant to, kad tamsuoliai įsivaizduoja, esą viską pravalgo valdininkai).

Neseniai įvykęs skandalas su valdininkų kelione į Naująją Zelandiją už biudžeto pinigus gali būti vertinamas kaip nejautrumas ir arogancija, o gali – kaip teigiamas ženklas. Prieš trejus metus keliasdešimties tūkstančių litų kelionei niekas nebūtų pastebėjęs – o jei ir pastebėtų, numotų ranka.

Emigracijos srautas stabilizavosi. Net ir atsargiausi verslininkai sako, kad reikalai „po truputį pradeda judėti“, nors žmonės įprato už viską mokėti mažiau ir skaičiuoti centus. Geri staliai ir mūrininkai nebeateina tą pačią minutę, kai tik jiems paskambini. Jie jau turi užsakymų, nors juos vis dar brangina.

Kai praeis Didysis Krepšinis – nepriklausomai nuo čempionato baigties, nepriklausomai nuo to, kas laimės – man regis, Lietuvoje atsiras impulsas naujam kvėpavimui, nes taip paniurusiai jau gyventi nebegalima.

Kai bumbėjimas pasidarys mums visiems norma ir taisyklė, mes jį mesime lauk, nes normas ir taisykles nelabai mėgstame. Man rodos, tai jau vyksta.

Krepšinis yra ta vieta, kur mums sekasi. Tas, kas mums sekasi, mus vienija – kaip ir prieš dvidešimtį metų, kai mums sekėsi nepriklausomybė. Net ir pats krepšinio čempionatas Lietuvoje, su tūkstančiais svečių ir visos Europos dėmesiu, yra sėkmės ir mūsų pripažinimo istorija.

Kai namie bloga nuotaika, labai padeda atėję pašaliniai – giminės, draugai, bet kokie svečiai. Užplūdę turistai turės tokį pat poveikį. Nuo jų pagerės nuotaika. Nuo jų mes vėl pasijusime įdomūs, žinomi, ir reikalingi.

Kaip žaidimas, krepšinis mums, lietuviams, yra svarbus galios ir įgūdžių triumfas prieš vidutinybę, pasidavimą ir susitaikymą. Sporte niekas niekada nėra gavęs prizų už pateisinamas priežastis, kodėl negalėjo treniruotis. Krepšinyje nedalina taurių už tai, kad buvai nuskriaustas ar kad tau nuolatos nesišypsojo likimas.

Krepšinyje gerbia nugalėtojus, ir ten pergalė labai aiški, ji matuojama labai aiškiai, kai oranžinis kamuolys krenta į lanką ir šlumšteli krepšys.

Krepšinyje nėra politiškai korektiškų svarstymų – ten niekas neragina „apsieiti be balto ir juodo“ ir vertinti kokius nors pustonius. Ten niekas nekliedi apie tai, kad „nugalėjo draugystė“ – velniop draugystę, kartais vieni turi laimėti, o kiti pralaimėti (tegu tik tam, kad antrieji būtų kupini troškimo nugalėti kitą kartą.

Krepšinyje pralaimėjimas aiškiai skiriasi nuo pergalės. To aiškumo ir paprastumo mums dabar taip pat reikia, kaip ir teigiamų emocijų ir geros nuotaikos. Šventė prasideda ir greitai baigsis, o geresnis nusiteikimas ir optimizmas liks, manau, ilgam. Visiems linkiu sėkmės.

 

Posted in kaip reikia, Lietuva | Tagged , | 2 Responses

Lietuva: ieškokit be grąžos

Gražą reikia pasiruošti, ji pati magišku būdu neatsiras.

“Pinigų karta”, 2011 m. rugpjūčio 8 d.

Prieš kurį laiką, kai buvo svarstoma, kokį čia šūkį sugalvojus Lietuvai (“drąsi šalis” ir panašiai), aš pasiūliau savo, kuris labai taikliai atspindėtų pirmąjį įspūdį. Sakiau tą kartą, kad geriausias šūkis būtų “Ieškokit be grąžos“. Su variantais: “Neturit smulkiau?” arba “Palaukit, man tada reiks išsikeisti.

Aš nesiruošiu pavirsti burbančiu sugrįžusiu emigrantu, kuris aiškins istorinės tėvynės žmonėms, kaip reikia gyventi (galiu nebent paaiškinti kai kuriems žurnalistikos šviesuliams, kaip reikia rašyti – bet čia atskiras atvejis, jiems to verkiant reikia), bet ši mažytė problema yra tvaresnė, nei visi dideli sunkumai.

Lietuvoje niekas niekada neturi grąžos. Kaip anksčiau kiekvieną rudenį komunalininkai sužinodavo, kad bus šildymo sezonas ir reikės “kaupti kuro atsargas”, kaip Britanijoje jau kelias žiemas iš eilės kelininkus nuoširdžiai stebina iškritęs sniegas, taip ir dažnas Lietuvos prekybininkas visiškai nesitiki, kad koks nors klientas gali ištiesti banknotą, didesnį, nei prekės kaina.

Kai prekė kainuoja 70 Lt., tai ištiestas 100 Lt. banknotas yra blogai. 200 Lt. tokiu atveju yra nusikaltimas. O jau ištiesti du šimtus, kai sąskaita yra 15 Lt., yra praktiškai nusikaltimas ir tolygu asmeniniam pardavėjo įžeidimui.

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje susitvarkė (arba buvo sutvarkyta) beveik viskas, bet grąžos problema išspręsta nebuvo*. Aš anksčiau bandžiau ieškoti racionalaus paaiškinimo, ir teko girdėti tokią versiją, kad esą grynuosius labai dažnai inkasuoja saugumo sumetimais, kad kasoje nebūtų per daug pinigų. Tačiau iš tiesų supratau, kad paaiškinimas yra visai kitas.

Mes, lietuviai, esame natūralūs planavimo priešai. Bilietų pirkimas anksčiau, nei likus mėnesiui iki kelionės, mums buvo sunkesnė pamoka ir aukštesnis stiklo kalnas, nei visas pasiruošimas narystei Europos Sąjungoje.

Grąžos turėjimas reikalauja išankstinio pasiruošimo ir ne katalikiško palaimingo tikėjimosi ir pasikliovimo gera sėkme, kad gal atėję pirkėjai “turės be grąžos”, o konservatyvaus blogiausio varianto projektavimo. Jei, sakykim, per dieną tikiesi parduoti 100 prekių po 20 litų viena, reikėtų tikėtis, kad šimtui pirkėjų reikės duoti grąžos po 80 Lt kiekvienam ir bent jau 8000 Lt turėti pasiruošus smulkiais banknotais. Na, galbūt 6000 Lt., bet tikrai ne mažiau. Menkesnis pasiruošimai reikš tai, kad turbūt lakstysite keistis ir gaišite brangų pardavimo laiką.

Grynųjų pinigų problemą yra išsprendę tik prekybos centrai, nes jie suvokė, kad lakstymas “išsikeisti” gaišta brangų kasininkės laiką** ir galiausiai kainuoja pinigus. Iš tiesų, jei Jūsų parduotuvėje ar kavinėje pardavėjos arba padavėjos turi laiko lakstyti pas kolegas arba į greta esančius centrus keistis pinigų, jūs tikrai turite per daug padavėjų ir pardavėjų. Visi kiti žiūri į šį dalyką kaip į tebesitęsiančią pirkėjų problemą: jei tik tie pirkėjai išmoktų atsinešti be grąžos, viskas būtų gerai.

Čia prisiminiau pokalbį su viena tautodailininke, kuri guodėsi, kad žmonės neperka jos gaminių, o vietoje to perka pigesnius gaminius iš Kinijos ar Indijos. “Jiems visai neįdomu kokybė,” sakė man ji. Pasakiau, kad pirkėjas, tikriausiai, žiūri mažos kainos. “Čia ir yra didžiausias pirkėjų trūkumas, jie nežino, ką jie turėtų rinktis,” sakė man moteriškė. O kad taip išvaikius tuos netikusius pirkėjus ir negavus kur nors naujų, protingų ir perkančių taip ir tiek, kaip pageidauja pardavėjas.

Kitas aspektas, susijęs su grynaisiais pinigais, yra visuotinė neapykanta baltiems centams. Net prašinėtojai, lendantys prie lauko kavinių lankytojų, raukosi nuo baltų monetų (ir pasislėpę paskui tarpuvartėje, kitiems prašinėtojams, esu tikras, apie Jus telefonu papasakos, kaip apie ypatingai atgrasų klientą, pabėrusį baltų monetų). Tiesą pasakius, man atrodo, kad 1 ct. moneta yra per smulki, ir jei būtų palikta smulkiausia moneta – 5 ct., tai supaprastintų gyvenimą mums visiems. Bet visuomenė turbūt čia įžvelgtų premjero, vyriausybės arba (dar blogiau) Vilniaus mero kruvinus kėslus, norą dar sykį apiplėšti liaudį, ir gerokai pasipelnyti, todėl čia greitai nepasikeis.

Kalbant apie teigiamą aspektą, reikia pastebėti, kad analogišką problemą popierinių pinigų tarpe Lietuva juk išsprendė: anksčiau mūsų popierinių litų asortimentas buvo neįtikėtinai didelis, 1 Lt, 2 Lt, 5 Lt, 10 Lt, 20 Lt, 50 Lt, 100 Lt, 200 Lt ir 500 Lt – net devyni skirtingi popierėliai apyvartoje, bet, ačiū Dievui, pirmųjų trijų nebeliko.

Reiškia, galima išspręsti. Reiškia, gal kada nors bus išspręsta ir grąžos problema smulkesnėse parduotuvėse ir kavinėse.

— — —

*Kita niekaip neišspręsta problema yra išmokyti daugiabučių namų gyventojus į šiukšlių kibirus įtiesti maišelius ir juos išmesti kartu su šiukšlėmis, net ir ten, kur butai milijoniniai, kiemai – rakinami, o kiemuose stovi šimtatūkstantiniai automobiliai.

**Tikrai brangų: darbuotojų atlyginimai, skirtingai nuo visuotinio įsitikinimo, nėra menkas ir nereikšmingas išlaidų elementas Lietuvos prekybos centrų kaštų spektre.

Posted in Lietuva, Uncategorized | Tagged , , | 12 Responses

lrytas.lt buvo mano. Vienai dienai, bet vis tiek buvo nuostabu.

 

Vyriausiajį redaktorių galima atskirti iš netvarkingos aprangos ir rudų sportbačių. Nuotrauka: R.Pocius / lrytas.lt

Kaip jau žino Lietuvoje visi (o žino tikrai visi, nes man skambino ir sveikino neįtikėtinas skaičius žmonių), penktadienį (rugpjūčio 26 d.) visai dienai buvau lrytas.lt vyriausiasis redaktorius.

Tiesa, kad buvau redaktorius vienai dienai, nesuprato daug kas (nors buvo aiškiai anonsuota), ir prapliupo purslais komentarų geizeris: kažkiek žmonių prognozavo galą nekenčiamam Lietuvos rytui, tačiau dar daugiau džiūgavo – jau dabar Rimvydas Valatka eis į darbo biržą, prie konteinerių ir taip bus nubaustas už savo baisius darbus.

Žurnalistikos centrinėje atestacinėje komisijoje ir mikriukų šoferių skaistykloje irgi kilo nemažai kalbų: dundukų vadas atostogavo su vėžiagyviais (privalumas akivaizdus: mažieji nariuotakojai ne tik gardūs prie alaus, bet ir yra bestuburiai ir tokiu būdu idealūs tinklaraščio skaitytojai; žnyplėmis klikina, bet nieko neklausinėja ir balso nekelia prieš mokytoją), o jam atostogaujant, sunerimę lankytojai reikalavo griežto ir greito įvertinimo – kodėl Užkalnis, kuris yra triskart paskelbtas “pavojingu” ir net “pavojingesniu už Šustauską”, vadovauja žiniasklaidai.

Man šios istorijos nušvietimas įdomus štai kuo. Lietuvoje pilna žmonių, kurie vienas per kitą bliauna, kad Lietuvos ryto neskaito ir kitiems neleidžia skaityti, kad tokios šiukšlės niekam nereikalingos ir jomis niekas nebesidomi. Kiti žmonės (o dalinai gal tie patys) nenustoja aiškinti, kaip Užkalnis yra menkavertis besipiarinantis bemokslis, burundukas ir bebras, nuo kurio vien išvaizdos verčia vemti (“nuimkit nors jo nuotrauką, man nuo šito išsišiepusio Minedo jau bloga”), bet vos tik krusteli, vos tik pajudini pirštą, visi kaip žąsų pulkas gagena ir mojuoja sparnais.

Ir laukia išsižioję, kas bus toliau – nes, būkim teisingi, kad ir koks tas Užkalnis būtų menkavertis ir apgailėtinas, vistiek juk daugeliui tenka pripažinti (kaip sakytų Nida Vasiliauskaitė), kad nieko įdomesnio jie kaip ir neturi, tai tenka (kaip savanos žvėrims prie vodopojaus) rinktis prie nemylimo lrytas.lt fontanėlio ir gurkšnoti, ką jiems pasiūlo.

Kita žiniasklaida, panašu, iš pavydo kramtėsi nagus ir plojo sau delnu per kaktą (nes ne jie sugalvojo tokią akciją), ir tik vienintelės “Verslo žinios” parašė žinutę apie Didįjį Lietuvos Ryto Penktadienį.

 

Dar ilgai sąmokslo teorijų mėgėjai apžiūrinės šį Andriaus Užkalnio puodelį su Centrinės Žvalgybos Valdybos simbolika ir spekuliuos apie tai, kur ir kam yra dirbęs (tarnavęs) jo savininkas. Nuotrauka: R.Pocius / lrytas.lt

Pati redaktoriavimo diena buvo, mano kukliu įsitikinimu, labai sėkminga: ne tiek dėl mano kažin kokio vadovavimo, bet dėl didelio ir kruopštaus pasiruošimo. Jėgų buvo sudėta labai daug, ir originalių straipsnių buvo suruošta išsamių ir įdomių. Mano sugalvota tema buvo apie tai, kad Lietuvoje gera gyventi: kad pensininkams ne taip jau blogai, kad mus gerai gydo, kad galima gyventi ir kaime, kad mes geriau vairuojame, nei anksčiau, kad geriame protingiau ir kad esame labiau patyrę keliautojai. Aš pats surašiau tik interviu su Beata Nicholson apie tai, kad Lietuvoje visko yra, ir vedamąjį “Mano sunkus optimizmo kumštis“, kurio antraštė kaip ir viską pasako.

Gabrielė Pečkaitytė, kuri viską organizavo ir viskuo rūpinosi, smulkiai papasakojo, kaip viskas buvo (ten pat pridėti ir du video reportažai), ir po to penktadienio dar parašė komentarą Aušra Malinauskaitė, gal kiek per drąsiai mane pavadinusi “gerbiamu” Užkalniu, tačiau sukėlusi didelį susirūpinimą tarpe tų žmonių, kuriems rūpėjo suprasti, ar ji čia mane reklamuoja, ar suvarinėja, ir taip ir nesupratusių.

 

Nuotrauka kaip ir atspindi mano įspūdžius iš redakcijos. Fotografas: R.Pocius / lrytas.lt

Mano įspūdis apie tai, kaip dirba lrytas.lt, buvo neįtikėtinai geras, ir tai sakau ne todėl, kad man reikėtų kam nors įsiteikti. Aš žinojau, kad bus dinamiška, bet nesitikėjau, kad viskas bus daroma taip greitai, taip operatyviai ir tokiu negailestingu tempu. Ir kad jauni žmonės tokie gabūs (esu jau anksčiau sakęs – jaunesnė karta geresnė, nei apie ją kalba ir galvoja).

Geriau supratau, kokia didelė konkurencija skaitytojo dėmesiui – tų pirmųjų pozicijų labai mažai, ir tas dėmesys yra išlepintas ir neprognozuojamas. Palyginti su darbu žinių agentūroje, kur žinios eina srautu ir išsiskirsto pagal žymas arba paieškas, ir su darbu statiniame leidinyje (kuris kažkiek laiko, nuo dienos iki mėnesio, yra fiksuotas laike), interneto portalas yra keistas mišinys tarp statiško ir takaus, ir tie žmonės, kurie sugeba šį stebuklą sutvarkyti, man panašūs ne tik į žonglierius, bet ir į tuos, kas naktį piešia ore švytinčiu žibintuvėliu paveikslus, kuriuos užfiksuoja fotografai.

Ar vėl daryčiau ką nors panašaus? Be jokios abejonės. Ačiū visiems, kas prisidėjo prie šios dienos.

Redaguoti internetinį portalą - tai lyg žiburėliu piešti tamsoje. Taip pat sunku, taip pat laikina, ir taip pat įspūdinga.

 

Posted in Lietuva, malonumas, Uncategorized, žiniasklaida | Tagged , , , , , , | 14 Responses
  • Senųjų protokolų archyvai

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex