Pasibaigus krepšiniui, pasikeis daugelio gyventojų pusryčių meniu. Nuotraukoje: kaip valgysime netrukus.
Taip jau išpuolė, kad šis trečiadienis, kai pasirodo mano savaitinė skiltis, yra ne šiaip koks nors trečiadienis, o visų trečiadienių tėvas. Taip, šiandien prasideda didysis krepšinis, ir todėl aš padarysiu išimtį ir parašysiu apie sportą, nors iki šiol niekada nerašiau, nepaisant to, kad esu didis atletas ir šiaip labai sportiškas asmuo.
O gal ir gerai, kad pagaliau parašysiu: skaitytojai žino, kad aš galiu rašyti apie viską – nuo kulinarijos ir ekonomikos iki ginekologijos ir architektūros. Šiame pakete trūko tik krepšinio.
Pirmiausia pradėkim nuo to, kad tas ilgas laukimas, atrodo, bus su gera pabaiga. Apokaliptinės, niūrios prognozės, kaip nespėsim pasiruošti, viskas bus baisu ir nesutvarkyta, o svečiai liks pakraupę nuo mūsų atsilikimo, turbūt neišsipildys.
Kol kas viskas gerai. Ir atrodo, kad viskas eis tik geryn, nes kol kas matau, girdžiu ir ore užuodžiu būtent tai, kas lietuviams labiausiai tinka ir pavyksta: atsargų, tylų, daug nekalbantį ir kiek suraukusį kaktą optimizmą.
Nedaug skeryčiojimosi rankomis ir kvailų vilčių, kuriomis viskas spirga prieš kiekvieną Euroviziją, kuri visuomet baigiasi nusivylimu ir negudriomis sąmokslo teorijomis, su kuriomis mes tampomės kaip katė su pūsle kelias dienas po kiekvieno konkurso.
Dabar viskas kitaip – nerealistiškų vilčių nematyti. Tiesa, televizijoje ir spaudoje erdvė užtvindyta krepšininkų veidais, reklamuojančiais viską iš eilės – man gaila ne krepšininkų (nors jiems irgi turbūt nelengva tampytis po fotosesijas, bet tų, kas mokėjo pinigus. Rėmėjai mainais už savo išlaidas gavo jau nebe įžymybių veidus, siūlančius pirkti prekes, o tiesiog nacionalinius simbolius, kaip Vytis, Gedimino stulpai arba J.Basanavičiaus portretas nuo 50 litų banknoto. Nežinau, ar tai gali ką nors įtikinti smagiau pirkti televizorius ar pomidorų padažą.
Tačiau, jei nekalbėsime apie vienodas reklamas kiekviename žingsnyje ir apie oranžinius rėmėjų burbulus, kurie šiaipjau nieko nesimbolizuoja ir neneša jokios naujos informacijos (ar dar yra nežinančių, kaip atrodo ir kokios spalvos būna krepšinio kamuolys?), reikia pasakyti, kad po šiltos ir gražios vasaros, pasibaigusios gausiais kaip niekad obuoliais, krepšinio ruduo žada būti nuostabus.
O po jo, man regis, bus dar geriau. Žinote, kodėl? Todėl, kad jau visi (arba bent jau daugelis) pavargo skųstis ir dejuoti. Yra tokia nuomonė, kad prarastasis rojus sugrįžta, kai praeiti ir išklampoti visi pragaro ir nevilties ratai – nežinau, ar galima būtų prilyginti pragarui tai, kas dėjosi pastaruosius septynerius metus, po Lietuvos priėmimo į Europos Sąjungą, tačiau tikrai atrodė, kad po vienos nesėkmės ėjo kita, ir jos niekada nesibaigs.
Pirmiausia įstojus į Europos Sąjungą, neliko siektino tikslo, ir valstybės vyrai priminė gerai sutvarkytų, pripildytų degalų autobusų vairuotojus, kurie staiga suprato, kad nežino, kur jiems važiuoti.
Tuomet tikslą pakeitė idiotiškas skolinimasis butams, namams ir lizinginiams automobiliams (žmonės pirko dalykus, kurių jiems nereikėjo, už pinigus, kurių jie neturėjo), o nacionalinę idėją pakeitė mitas apie nuolatos augančią nekilnojamojo turto vertę. Kvailių pasaka apie tai, kaip bet koks verslas ar investicija per pora metų atsiperka ir pradeda barstytis aukso pinigėliais savininkui, pakeitė nacionalinį epą.
Paskui pinigai staigiai baigėsi, galimybė skolintis – taip pat, ir kone sinchroniškai per mūsų savimeilę ir savivertę trenkė pasaulinė finansų krizė, oro bendrovių bankrotai, Europos kultūros sostinės gėdingas fiasko, klounai, atlikėjai bei „nacionalinės vertybės“ Seime ir virš šito visko riogsantis paminklas išlaidumui ir plikbajorių supratimui apie tai, ką būtų negėda parodyti sostinės centre užjūrio svečiams: Valdovų rūmai Vilniuje.
Mūsų visų nuotaika bjuro ir nuo to, kad akyse pigo butai, pirkti už paskolas, kurių nebegalėjome sumokėti. Viskas buvo niūru. Bet blogumas ir slogi nuotaika amžinai nesitęsia.
Prie apkarpytų valstybės išlaidų per kelerius metus pripratome visi, nors ir nepatiko. Valdininkai, nors ir spyriodamiesi, susimažino apetitus (nors, teisybės dėlei, išlaidos valstybės valdymui, palyginti su socialinėmis išlaidomis ir sveikatos apsauga, yra nedidelės – nepaisant to, kad tamsuoliai įsivaizduoja, esą viską pravalgo valdininkai).
Neseniai įvykęs skandalas su valdininkų kelione į Naująją Zelandiją už biudžeto pinigus gali būti vertinamas kaip nejautrumas ir arogancija, o gali – kaip teigiamas ženklas. Prieš trejus metus keliasdešimties tūkstančių litų kelionei niekas nebūtų pastebėjęs – o jei ir pastebėtų, numotų ranka.
Emigracijos srautas stabilizavosi. Net ir atsargiausi verslininkai sako, kad reikalai „po truputį pradeda judėti“, nors žmonės įprato už viską mokėti mažiau ir skaičiuoti centus. Geri staliai ir mūrininkai nebeateina tą pačią minutę, kai tik jiems paskambini. Jie jau turi užsakymų, nors juos vis dar brangina.
Kai praeis Didysis Krepšinis – nepriklausomai nuo čempionato baigties, nepriklausomai nuo to, kas laimės – man regis, Lietuvoje atsiras impulsas naujam kvėpavimui, nes taip paniurusiai jau gyventi nebegalima.
Kai bumbėjimas pasidarys mums visiems norma ir taisyklė, mes jį mesime lauk, nes normas ir taisykles nelabai mėgstame. Man rodos, tai jau vyksta.
Krepšinis yra ta vieta, kur mums sekasi. Tas, kas mums sekasi, mus vienija – kaip ir prieš dvidešimtį metų, kai mums sekėsi nepriklausomybė. Net ir pats krepšinio čempionatas Lietuvoje, su tūkstančiais svečių ir visos Europos dėmesiu, yra sėkmės ir mūsų pripažinimo istorija.
Kai namie bloga nuotaika, labai padeda atėję pašaliniai – giminės, draugai, bet kokie svečiai. Užplūdę turistai turės tokį pat poveikį. Nuo jų pagerės nuotaika. Nuo jų mes vėl pasijusime įdomūs, žinomi, ir reikalingi.
Kaip žaidimas, krepšinis mums, lietuviams, yra svarbus galios ir įgūdžių triumfas prieš vidutinybę, pasidavimą ir susitaikymą. Sporte niekas niekada nėra gavęs prizų už pateisinamas priežastis, kodėl negalėjo treniruotis. Krepšinyje nedalina taurių už tai, kad buvai nuskriaustas ar kad tau nuolatos nesišypsojo likimas.
Krepšinyje gerbia nugalėtojus, ir ten pergalė labai aiški, ji matuojama labai aiškiai, kai oranžinis kamuolys krenta į lanką ir šlumšteli krepšys.
Krepšinyje nėra politiškai korektiškų svarstymų – ten niekas neragina „apsieiti be balto ir juodo“ ir vertinti kokius nors pustonius. Ten niekas nekliedi apie tai, kad „nugalėjo draugystė“ – velniop draugystę, kartais vieni turi laimėti, o kiti pralaimėti (tegu tik tam, kad antrieji būtų kupini troškimo nugalėti kitą kartą.
Krepšinyje pralaimėjimas aiškiai skiriasi nuo pergalės. To aiškumo ir paprastumo mums dabar taip pat reikia, kaip ir teigiamų emocijų ir geros nuotaikos. Šventė prasideda ir greitai baigsis, o geresnis nusiteikimas ir optimizmas liks, manau, ilgam. Visiems linkiu sėkmės.
