Gražą reikia pasiruošti, ji pati magišku būdu neatsiras.
“Pinigų karta”, 2011 m. rugpjūčio 8 d.
Prieš kurį laiką, kai buvo svarstoma, kokį čia šūkį sugalvojus Lietuvai (“drąsi šalis” ir panašiai), aš pasiūliau savo, kuris labai taikliai atspindėtų pirmąjį įspūdį. Sakiau tą kartą, kad geriausias šūkis būtų “Ieškokit be grąžos“. Su variantais: “Neturit smulkiau?” arba “Palaukit, man tada reiks išsikeisti.”
Aš nesiruošiu pavirsti burbančiu sugrįžusiu emigrantu, kuris aiškins istorinės tėvynės žmonėms, kaip reikia gyventi (galiu nebent paaiškinti kai kuriems žurnalistikos šviesuliams, kaip reikia rašyti – bet čia atskiras atvejis, jiems to verkiant reikia), bet ši mažytė problema yra tvaresnė, nei visi dideli sunkumai.
Lietuvoje niekas niekada neturi grąžos. Kaip anksčiau kiekvieną rudenį komunalininkai sužinodavo, kad bus šildymo sezonas ir reikės “kaupti kuro atsargas”, kaip Britanijoje jau kelias žiemas iš eilės kelininkus nuoširdžiai stebina iškritęs sniegas, taip ir dažnas Lietuvos prekybininkas visiškai nesitiki, kad koks nors klientas gali ištiesti banknotą, didesnį, nei prekės kaina.
Kai prekė kainuoja 70 Lt., tai ištiestas 100 Lt. banknotas yra blogai. 200 Lt. tokiu atveju yra nusikaltimas. O jau ištiesti du šimtus, kai sąskaita yra 15 Lt., yra praktiškai nusikaltimas ir tolygu asmeniniam pardavėjo įžeidimui.
Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje susitvarkė (arba buvo sutvarkyta) beveik viskas, bet grąžos problema išspręsta nebuvo*. Aš anksčiau bandžiau ieškoti racionalaus paaiškinimo, ir teko girdėti tokią versiją, kad esą grynuosius labai dažnai inkasuoja saugumo sumetimais, kad kasoje nebūtų per daug pinigų. Tačiau iš tiesų supratau, kad paaiškinimas yra visai kitas.
Mes, lietuviai, esame natūralūs planavimo priešai. Bilietų pirkimas anksčiau, nei likus mėnesiui iki kelionės, mums buvo sunkesnė pamoka ir aukštesnis stiklo kalnas, nei visas pasiruošimas narystei Europos Sąjungoje.
Grąžos turėjimas reikalauja išankstinio pasiruošimo ir ne katalikiško palaimingo tikėjimosi ir pasikliovimo gera sėkme, kad gal atėję pirkėjai “turės be grąžos”, o konservatyvaus blogiausio varianto projektavimo. Jei, sakykim, per dieną tikiesi parduoti 100 prekių po 20 litų viena, reikėtų tikėtis, kad šimtui pirkėjų reikės duoti grąžos po 80 Lt kiekvienam ir bent jau 8000 Lt turėti pasiruošus smulkiais banknotais. Na, galbūt 6000 Lt., bet tikrai ne mažiau. Menkesnis pasiruošimai reikš tai, kad turbūt lakstysite keistis ir gaišite brangų pardavimo laiką.
Grynųjų pinigų problemą yra išsprendę tik prekybos centrai, nes jie suvokė, kad lakstymas “išsikeisti” gaišta brangų kasininkės laiką** ir galiausiai kainuoja pinigus. Iš tiesų, jei Jūsų parduotuvėje ar kavinėje pardavėjos arba padavėjos turi laiko lakstyti pas kolegas arba į greta esančius centrus keistis pinigų, jūs tikrai turite per daug padavėjų ir pardavėjų. Visi kiti žiūri į šį dalyką kaip į tebesitęsiančią pirkėjų problemą: jei tik tie pirkėjai išmoktų atsinešti be grąžos, viskas būtų gerai.
Čia prisiminiau pokalbį su viena tautodailininke, kuri guodėsi, kad žmonės neperka jos gaminių, o vietoje to perka pigesnius gaminius iš Kinijos ar Indijos. “Jiems visai neįdomu kokybė,” sakė man ji. Pasakiau, kad pirkėjas, tikriausiai, žiūri mažos kainos. “Čia ir yra didžiausias pirkėjų trūkumas, jie nežino, ką jie turėtų rinktis,” sakė man moteriškė. O kad taip išvaikius tuos netikusius pirkėjus ir negavus kur nors naujų, protingų ir perkančių taip ir tiek, kaip pageidauja pardavėjas.
Kitas aspektas, susijęs su grynaisiais pinigais, yra visuotinė neapykanta baltiems centams. Net prašinėtojai, lendantys prie lauko kavinių lankytojų, raukosi nuo baltų monetų (ir pasislėpę paskui tarpuvartėje, kitiems prašinėtojams, esu tikras, apie Jus telefonu papasakos, kaip apie ypatingai atgrasų klientą, pabėrusį baltų monetų). Tiesą pasakius, man atrodo, kad 1 ct. moneta yra per smulki, ir jei būtų palikta smulkiausia moneta – 5 ct., tai supaprastintų gyvenimą mums visiems. Bet visuomenė turbūt čia įžvelgtų premjero, vyriausybės arba (dar blogiau) Vilniaus mero kruvinus kėslus, norą dar sykį apiplėšti liaudį, ir gerokai pasipelnyti, todėl čia greitai nepasikeis.
Kalbant apie teigiamą aspektą, reikia pastebėti, kad analogišką problemą popierinių pinigų tarpe Lietuva juk išsprendė: anksčiau mūsų popierinių litų asortimentas buvo neįtikėtinai didelis, 1 Lt, 2 Lt, 5 Lt, 10 Lt, 20 Lt, 50 Lt, 100 Lt, 200 Lt ir 500 Lt – net devyni skirtingi popierėliai apyvartoje, bet, ačiū Dievui, pirmųjų trijų nebeliko.
Reiškia, galima išspręsti. Reiškia, gal kada nors bus išspręsta ir grąžos problema smulkesnėse parduotuvėse ir kavinėse.
— — —
*Kita niekaip neišspręsta problema yra išmokyti daugiabučių namų gyventojus į šiukšlių kibirus įtiesti maišelius ir juos išmesti kartu su šiukšlėmis, net ir ten, kur butai milijoniniai, kiemai – rakinami, o kiemuose stovi šimtatūkstantiniai automobiliai.
**Tikrai brangų: darbuotojų atlyginimai, skirtingai nuo visuotinio įsitikinimo, nėra menkas ir nereikšmingas išlaidų elementas Lietuvos prekybos centrų kaštų spektre.
12 Comments
Cia, Andriau, “Sokoladineje” siandien grazos neturejo?:)
Čia įrašas trijų savaičių senumo. O A&J Šokolade visada turi grąžos. Čia mano arčiausia prie namų kabakinė.
siaip Siaures Anglijoje manes taip pat daznokai papraso- be grazos…Ne supermarkete be abejo…O siaip ar jums nekyla minciu- kodel britai raso 50 svaru kupiuros nepriimamos? Tai ir lieka naudojimui 5, 10 ir 20…
Aš per savo 16.5 gyvenimo metų nemačiau niekur, kad nepriimtų £50; žinoma, jas apžiūri, nes jos retos kupiūros, bankomatuose negausi, bet man visada jas priimdavo.
“Aš per savo 16.5 gyvenimo metų nemačiau niekur, kad nepriimtų £50”- tai ten, kur neima 50£, tu matyt niekad neidavai :-). Deja, realiai situacija yra ta, kad Lietuva (įskaitant sostinę) neprilygsta Londonui, bet dažnai yra viename ir tame pačiame lygyje su Anglijos provincija. Kas ne taip ir blogai :-). Nes šiaurės Anglijoj vienąsyk, pamenu, ne tai kad 50£, bet ir 20£ nenorėjo imti. O vienas pažįstamas pasakojo, kad perkant vieną bananą už 20 ar 30 pensų ir padavus pardavėjai dešimties (!) svarų banknotą pardavėja pasikvietė supervaizerę pinigui apžiūrėti. Ir įvyko tai Tesco parduotuvėj Edinburgo centre, o ne kokiam užkampy.
Aš suprantu, tau bus sunku patikėti, bet yra gyvenimas ir už M25 ribų. Kitoks, bet yra.
Aš irgi daugiausia gyvenau už M25 ribų, nelabai toli, tiesa, bet visgi.
Dar čia pagalvojau- įdomus dalykas, jei pinigus tau darbdavys perveda į sąskaitą (ne grynais vokeliuose gi tau BBC mokėjo?), tai iš kur tu imdavai tuos 50 svarų banknotus? Bankomatai jų išties neduoda. Tai tu tyčia eidavai į banką, stovėdavai eilėje, ir prašydavai kad duotų tau po penkiasdešimt, idant galėtum sklaidytis pluoštais grynų? Ar gaudavai kažkokius kick-back’us iš pavaldinių/kontraktorių?
Kai iš Lietuvos veždavau grynais pinigus, man juos Vilniuje iškeisdavo banke kartais į £50 banknotus. Dar dažniau iškeičiant Anglijoje iš užsienio parsivežtus dolerius arba eurus duodavo penkiasdešimtinių. Ir draugai iš Lietuvos dažnai tų penkiasdešimtinių turėdavo.
Čia aš, aišku, nepadoriai lendu į svetimą gyvenimą ir svetimą piniginę (dėl ko nerezervuotai atsiprašau), ale vistiek mano mažoje galvoje toks gyvenimo modelis netelpa: “Kai iš Lietuvos veždavau grynais pinigus, man juos Vilniuje iškeisdavo banke kartais į £50 banknotus.”. Čia “veždavau”- būtasis DAŽNINIS? Suprantu, pirmą kartą važiuojant į Angliją reikėjo nusipirkti svarų, kad pratemptum iki pirmos algos. O paskui? Mama/tėtė sunkiai besiverčiantį sūnų paremdavo? Ar Lietuvoje sugebėdavai užsidirbti tiek litų, kad po atostogų Nidoje dar likdavo ir į svarus išsikeitęs į Angliją veždavai? Tai tuomet tu, šitągi, buvai ne Lietuvos, o Anglijos ekonominis migrantas, ir iš Lietuvos išvežinėjai pinigus kad išleistum Anglijoj, ikanuominis diviarsante tu! Lietuvos skurdintojas, ne kitaip :-).
Kadangi in advance atsiprašei, atsakysiu. Pradedi nuo tos pačios prezumpcijos, kuri klaidina daugelį manim besidominčių Lietuvoje: jie negali suvokti (o suvokę – vistiek nenori patikėti), kad šiltas darbas BBC gali nebūti vienintelis ir pagrindinis pajamų šaltinis, o paėmus į du delnus Britaniją ir Lietuvą, kaip potencialaus uždarbio šalis, pinigų srautas įsivaizduojamas tik viena kryptimi. Taip, uždirbdavau Lietuvoje, ir likdavo po atostogų Nidoje.
Čia mes priėjom prie įdomios temos: kai Lietuvoje man aiškina, kad čia neįmanoma užsidirbti (“net neįsivaizduoju, kaip”), tai man knieti pasakyti, kad čia ir yra problemos šaknis. Įgyvendinimas prasideda nuo teigiamo vizualizavimo. Jei net neįsivaizduoji, kaip gali užsidirbti, tada tikrai neužsidirbsi, noriu sakyti aš jiems, bet nesakau.
Čia jau beveik visas straipsnis išėjo.
“Kadangi in advance atsiprašei, atsakysiu.” Kaip sakė pats Šėtonas (Old Harry’s game, BBC Radio4), “the only way to avoid responsibillity is to say you fully accept it” :-).
Apie “idomią temą”- norėjau atšauti, kad viskas taip blogai todėl, kad nėra teigiamų pavyzdžių (positive role models), bet susigriebiau, kad tai būtų neteisybė: juk turim Lietuvoj ir Lubį, ir Numavičių- tik imk, ir mokykis…
Londone gal ir neteko.Cia taip kaip is su skotiskais svarais…Siaures Anglijoje be jokiu problemu, o va Londone ir neprieme…Beje tik atvykus teko dirbti Lake District ir tikrai neimdavome %0 svaru kupiuru, todel tame jokios problemos nematau…Ir tikrai daugelyje vietu yra pakabinti uzrasai 50 svaru kupiuros nepriimamos, arba kortele galima atsiskaityti jei perkate daugiau nei uz 5 svarus…