Tastes like chicken: Lithuanijos kvapo idėja yra puiki daugeliu prasmių
Šis įrašas rašomas ne šiaipsau bet kokią dieną, bet sausio 13, kuri man yra labai brangi ir reikšminga, nes tą dieną prieš 20 metų buvau Konarskio 49 senojo pastato viduje ir transliavau Lietuvos Radijo laidą kaip budintis redaktorius žinioms anglų kalba, o paskui atėjo KGB kariūnai ir mane kartu su visais kitais ten buvusiais iš ten išmetė. Tokią dieną tinka rašyti apie Lietuvą ir viską, kas su ja susiję.
Produktas “Lietuvos Kvapas” (kvepalai namams, purškiami ant baldų beigi užuolaidų, kad kambaryje skaniai kvepėtų) pataiko į dešimtuką daugelyje kategorijų.
Pirmiausia, tai pirmas kartas nuo to laiko, kai Marius Jovaiša padarė “Neregėtą Lietuvą“, nebuvo tokio kalibro privačios iniciatyvos, kažką nusprendusios apie Lietuvą be jokių nacionalinių projektų, valstybinių institucijų leidimų, Seimo nutarimų, komitetų balsavimų ir suderinimų. Tai yra puiku dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, visi žinome, kuo baigiasi valstybinės įvaizdžio formavimo iniciatyvos, kurių labiausiai smirdančias paminėsiu tris, didėjančio smirdėjimo tvarka:
3. Vilnius Chaltūros Sostinė (priemonė, į kurią mažai kas atvyko, kuri baigėsi metams nepasibaigus ir visi džiaugėsi, kad baigėsi).
2. Lietuvos brand’o kūrimas ir šūkis “Lietuva – drąsi šalis”.
1. Valdovų rūmai.
Visi šie renginiai ir projektai pasižymėjo trimis pamatinėmis savybėmis: labai ilga rengimo ir derinimo trukme, itin dideliais kaštais ir efektyvumu, šiek tiek mažesniu už nulinį.
Prisiminus privačios iniciatyvos projektus, nesiurbusius valdiškų pinigų, galima irgi paminėti tris:
1. Grūto parkas
2. Paminklas Frank Zappa Vilniuje
3. Bet kuri sanatorija Druskininkuose. Čiurlionio miestas iš pribezdėto Baltarusijos priemiesčio tapo gerai gyvenančia ir save maitinančia švaria ir faina vieta, kur žmonės turi darbus ir atvažiavę vietiniai ir šalies svečiai leidžia pinigus.
Išvadą galėtume daryti tokią, kad apskritai, kur tik neprisiliečia kaulėtas valstybės pirštas, ten dažniausiai viskas baigiasi gerai, arba bent jau nekainuoja pinigų iš biudžeto.
Antroji priežastis, kodėl dėl valstybinio palaiminimo nebuvimo itin džiaugiuosi, būtų tokia, kad “Lietuvos Kvapas” sukėlė neeilinį kognityvinį disonansą vis dar pasitaikantiems kolektyvinio mąstymo atstovams, kurie tiesiog negali patikėti, kad kažkas galėjo paimt kvapą, pavadinti Lietuvos vardu ir visa tai buvo padaryta jų neatsiklausus. Jie, matyt, norėtų demokratijos: kad Lietuvos kvapą išrinktų balsavimu arba bent per teisėtus Tautos atstovus. Ogi ne. Kas pirmas sugalvojo, tas išpilstė į buteliukus, pavadino “Lietuvos Kvapas”, ir štai jums ir prašom, ginčytis beprasmiška. Man tai labai prie širdies.
Taip pat man prie širdies ir tai, kad šio projekto sumanytojams, kaip ir Mariui Jovaišai, pavydės visa gauja tautinių nevykėlių, gudruolių-pavyduolių ir viską išmanančių specialistų, kurie šį projektą tuojau pat nurašys vien už tai, kad jis yra, kaip nurašė Mariaus Jovaišos albumą arba Grūto parką arba absoliučiai bet ką, kas yra nors kiek sėkminga.
Antras pataikymas į dešimtuką yra apipavidalinimas. Jokių ten vaidilučių ar Kryžių Kalno ar Gedimino pilies ar karžygio ar karvedžio su dospiechais ar kardu, nieko tokio, tik geometrinis kompiuteriu generuotas logotipas, primenantis saugos piešinį ant šiuolaikinių banknotų. Ir dar kapitalizavimas (didžiosios beigi mažosios raidės) – “Lietuvos Kvapas”, ne “Lietuvos kvapas”, todėl kad kuo anksčiau Lietuva pereis prie normalaus antraščių rašymo (kaip anglų kalboje) – ir, beje, pradės rašyti “Lietuvos Rytas” – tuo bus geriau. Taip pat būtų gerai atsisakyti beprasmių lietuviško stiliaus kabučių (“devintukai ir šeštukai” 99 66), bet tai čia dar teks palaukti, kol visi įsigis išmaniuosius telefonus, kurių standartiniuose nustatymuose nebebus tos nesąmonės, kuri neprideda jokios vertės ir apsunkina gyvenimą rašantiesiems.
Dabar apie patį kvapą. Visa piramidė yra aprašyta čia, bet, kaip žino išmanantys, piramidės duomenys yra tik į pagalbą uostymui.
Aš sąmoningai nekalbėsiu apie kvapo legendą, norintys gali pažiūrėti filmuką čia, ir tas filmukas yra ne mano skoniui, nes dirbtiniu būdu susieja kvapo natas su visokiomis išgalvotomis mūsų tapatybės formulėmis (“puoselėjantys protėvių tradicijas” – come on, give me a break, čia kaip nuo lietuviškų šokoladinių saldainių dėžės). Ačiū Dievui, tie dalykai nepataikė ant įpakavimo. Galbūt ką nors tai įtikina – manau, geriausiai tinka tiems, kas nevalioja suvirškinti asociatyvinių šuolių ir galvoti užuominomis, o ne prikišamai surašytomis instrukcijomis. Tebūnie: tie žmonės irgi bus pirkėjai, jiems irgi yra paaiškinta, girdi, čia kvepia gėlėmis, tai čia kaip pieva, etc. Išrankesnį pirkėją toks dalykas truputį trikdo.
Kvapas nustebino retro aspektu, labai aiškiu 1970’s (aštuntojo dešimtmečio) stiliumi, kuris, manau, susidaro iš gėlinio viršaus bei alyvų ir rožių vidurinėje natoje, kuo gražiai priminė pirmuosius Ungaro vyriškus kvepalus maždaug iš to laikmečio. Atvirai gėlinis viršus (būtent tos lauko gėlės) yra padarytas labai drąsiai, ir, sakyčiau, sumanymu primena Insense (Givenchy, 1993), kurie yra kone vieninteliai plačiau žinomi vyriški kvepalai su dominuojančiomis gėlinėmis natomis. Lietuvos Kvapas yra šiaipjau labiau moteriškas, nei vyriškas.
Ryškiausia, ką pajutau bazinėje natoje po dviejų dienų kruopštaus bandymo ir galvojimo, tai dūmai ir sandalmedis. Kažkuo priminė Michael by Michael Kors, bet tik truputėlį. Ten apačioje yra saldoko pypkės tabako.
Kvapo išliekamumas yra fantastiškas: aliejų koncentracija aiškiai yra puiki, prie geriausių. Beveik kaip B*Men (Thierry Mugler), neišnaikinamas. Užtenka labai nedidelės dozės ir kaip kvapas namams geriausiai veikia purškiamas ant minkštų baldų.
Dabar prie pagrindinio klausimo, nuo kurio čia visi šokinėja į orą – tai ar primena jis Lietuvą? Pilnas internetas yra kvailų ir kvailesnių juokų apie tai, koks gi turi būti Lietuvos kvapas, ir ar jie turi kvepėti cepelinais, spirgais, vėdarais, mikriukais, nesipraususiais buduliais, atlaidų žvakėmis, degtine, duona, Maximos parduotuve, krepšinio kamuoliu ir galbūt netgi Kubiliumi.
Atsipalaiduokit. Kvapų atmintis veikia visiškai ne taip. Jei tikitės, kad čia papurkšit ir jums primins Lietuvą, tai tikrai esate beviltiški, ir dar naivūs be galo. Čia tas pats, kas prieš geriant “Čepkelių” trauktinę, autis guminius batus.
Kūrėjai sugalvojo, kad padarys kvapą ir pavadins jį Lietuvos kvapu, ir viskas, ir kadangi jie pirmieji tai sugalvojo, tai ir bus Lietuvos Kvapas, The Scent of Lithuania, nes jie taip pasakė. Suprantate? Jei gimė vaikas, ir jį pavadinai Antanu, tai tas vaikas ir bus Antanas, nes jį tėvai taip pavadino. Tai gali būti ne vienintelis Lietuvos kvapas, ir kas nors (bet kas) gali sugalvoti kokį nors kitą, bet tai jau bus nebe pirmasis toks kvapas ir nieko jūs nebepadarysite. Tas kvapas yra tiek pat Lietuvos kvapas kiek ir, sakykim, Minesotos kvapas, bet ne tame esmė. Kūrėjai pasakė, kad šitas yra Lietuva, ir jūs galite tuo tikėti – arba ne.
Esu linkęs manyti, kad kaip verslo idėja , šis projektas yra sėkmingas. Važiuojant aplankyti saviškių užsienyje, tai yra puikios lauktuvės (kiek galima vežti tą pačią “Samanę”, šokoladinius saldainius ir duonos kepalus?). Važiuojant darbo reikalais, tai irgi gera dovanėlė partneriams ir kontaktams, ir pakankamai keista, kad apie ją kalbėtų. A conversation starter. Greitai nepamirš. Todėl manau, kad mažiausiai 10 tūkst. buteliukų pirmaisiais metais kūrėjai laisvai galės parduoti.
Kol kas tai – geriausia metų idėja ir žinote kuo kvepia? Optimizmu ir nenoru atsiklausti masinės, kolektyvinės nuomonės, ir pasiryžimu kažką daryti savo protu. Gerų metų pradžios vertos vertybės.
33 Comments
Liuks. Pirksiu. Rimtai, net jei tas kvapas būtų netikęs, pirksiu iš idėjos ir viskas. O kadangi tamstos išmanymas apie kvepalus – tikrai ekspertinis, tai pirksiu ir viskas.
Nesupratau, ar vyriškas, ar moteriškas, bet jei ir pats nesikvėpinsiu, tai žmoną iškvėpinsiu užtat.
Rokiški, čia purškimui aplinkoje, ne at žmonių; jie truputį per aštrūs purškimui ant žmonių. Kambarys kvepės septyniasdešimtaisiais, šiek tiek kaip Lynyrd Skynyrd albumas.
Nu va, koks aš tūpas. Čia kai sakant, pakomentavau apie ką neišmanau visiškai, tai ir nusišnekėjau, kaip koks ufonautas. Bet visvien pirksiu. (komentaras ištrintas – A.R.)
Po galais, Artūras Račas ištrynė mano komentarą ir dar prirašė į jį kažko!!!
Mano visus-visus įrašus vienu prisėdimu ištrynė iš savo blogo – dažnai jame lankydavausi dėl rinktinės publikos ir gerų temų, – vos tik jį pakritikavau, kad išskydo prieš finansų ministrės žavesį. Tikrai, jis nėra tuo, kuo apsimeta – objektyvumas suvaidintas, tik dėl patraukimo savo pusėn. Be to ižeidus, kaip vaikėzas.
Druskininkuose žmonės turi darbus?
Ne, Druskininkuose žmonės skundžiasi, kad eina į darbus, kuriuos jiems sukuria taip nekenčiamas, bet vis tiek išrenkamas meras, kuriam netrūksta idėjų, sumanymų ir vizijų, ir, kas jiems pikčiausia, jas dar ir įgyvendinantis (džiaugiasi “žalieji“, kad oro uosto neleido pastatyti ir pušelių, dar paties Čiurlionio tapytų, iškirsti – o tai žydai ir kiti nostalguojantys buvusios plačiosios tėvynės, kur adrese, nei namo, nei gatvės, piliečiai dar užplūs su savo šekeliais, jevrais, dolcais, zlotais ar, neduoktudiev, rubliais).
Todėl aptarnavime gausi gerą infrastruktūrą, bet lengvai gali ir užsirauti ant vietinio samdyto nepatenkinto snukio, kuriam žodis “klientas“ yra sinonimas “nekenčiu kapitalizmo“ (ironiška, kad mero tėvas ir įkūrė Grūto parką). 🙂
Andriau, tik patikslinimas — iš stambiųjų turizmo infrastruktūros projektų Druskininkuose vargu ar rasi nors vieną, kuris būtų įgyvendintas be valstybės paramos. Tebūnie ne iš LT biudžeto, o iš ES paramos lėšų, bet kaip ne kaip, visgi valstybė remia.
Sutinku, ir prie kiekvieno atlikto ar atliekamo darbo stovi stulpas “remia ES” 😀
Man patinka Jūsų rašiniai, p. Užkalni.
http://www.facebook.com/video/video.php?v=484797502965&comments
Viena bičiulė pasidalino facebooke, čia kaip tik apie tai. Ilgokai juokiausi. Galvojau, gal ir Užkalnio skaitytojus pralinksmins.
Na, pagaliau, normalus tekstas. Malonu, kad sugryzote, Andriau.
Reiktų pakoreguoti šiek tiek – šiaip Druskininkuose statistiškai, lyg ir didžiausias nedarbas LT – apie 14 procentų.
Tikiu, kad jūsų procentai teisingi, bet gal pasakytumėte, kokie jie būtų, jei čia nebūtų sanatorijų, gydyklų, vandens parkų ir t.t. ?
Anoks čia paradoksas su tuo nedarbu. Druskininkai yra kurortinis miestas. Logiškai išeitu, kad jei neturi darbo geriau tą periodą pergyventi kurorte, o ne kokiam Kavarske. Pašalpa kapsi bet kurioje vietoje…
Mano supratimu kiekviena nacija turi savo nedarbo tolerancijos lygį, kurį peršokus žmonės pradeda niurnėti paskui išeina į gatves verst valdžios. Kitaip tariant iki pasiekiant ta lygį tie kurie nori dirba, o likusius tenkina pašalpos. Pvz. JAV tai būtų apie 5 proc.(dabar 9+ ir kaip visi dejuoja.), o pas ispanus +20 proc. ir nors tu ka. Kadangi Lietuvoje dar pasitaiko pasireiškimų “jei ne tie klientai!” manau 14% dar ne riba!
Na gerbiamasai labai smagiai parašėte …. Tai tikiuosi kai kita karta jus pamatysiu kvepesite Lietuva o ne mikriukais ir cepelinais su spirgais:)))) tai kur tu kvepalų pirkti? Ir ar jie unisex ar vyriški ar mpteriski?
tai kvapas namams. pirkti lietuvoskvapas.lt
Ale gi pažiūrėjau, taigi kurwa matka, ar jie pablūdo, 25ml – 100 litų? Taigi net mano mylima Carolina Herrera for Men porą kart pigiau bus!
Nepirksiu.
Tegul eina jie šikt. Tegul apsigalvoja dėl kainos bent dešimt kartų skirtumu, kad išvis būtų kalbėt apie ką.Arba aš vėl kažko nesuprantu, nes kaip ponas Užkalnis pastebėjo, nenuvokiu apie tai nieko.
Tokia kaina, nes lietuvišką kvapą dera skiesti (pagal varguoliškumo lygį, bet kibiras – ne riba). Antraip nesąmonė arba neapsimoka. 🙂
Nu, žinai, skiesti ar neskiesti, bet tai blyn, ne su pigiais gi kvepalais lyginu.
Va, pasirodo, ir tu Rokiški priklausai skurdo Lietuvai, į kurią Adamkus prieš rinkimus žadėdavo atsigręžti (taip nė karto ir neatsigręžė). Ne, Lietuvos Kvapas- tai kvapas kitos Lietuvos, tos, kur kvepia sandalmedžiu , rožėm ir alyvom. Bet nesijaudink, Rokiški- 2012-ais išeis economy versija, su spirgais, duona ir alum. 500ml- 2.50Lt.
Jo puiki reklama. Ir aš pirksiu. Rokiški, kai pamatysi kur pasakyk 😉
Džiugu, kad kažkas dar teigiamų dalykų randą ir Lietuvoje. O vat lietuviško stiliaus kabučių kažkaip čia nepastebėjau, tad ir nelabai suprantu, kodėl jos užkliuvo? 🙂
http://www.vlkk.lt/lit/9983
Koks puikus straipsnis ir dar puikesnis projektas! Tokiam pozityviam kontekste Lietuvos vardas jau neskambėjo šitiekoje užsienio žiniasklaidos seniai. Pradedant BBC ir baigiant Collbert Report, kuris, beje, pasišaipė ne iš Lietuvos emigrantų nusikaltimų, kuriais irgi garsėjame užjūriuose, tai irgi pasiekimas… Lietuvos Kvapas – puikus pavyzdys, kad lietuviai gali būti ir drąsiais inovatoriais, ką nesėkmingai bandė įrodyti valstybinė PR kampanija.
Niekada nesuprtau “ką apie mus pagalvos užsienyje” komplekso. Ypač daug to briedo girdžiu iš užsienyje pabuvojusiųjų ir grįžusių čia. PR’as – labai gerai, šaunu, privati iniciatyva klesti. Tiesa, skirtingai nei kvepalai “Lietuva”, nei paminklas Zappai, nei Grūto parkas, nei Neregėta Lietuva neturėjo ambicijų būti kažkuo nacionaliniu. Paaiškinimas (apie pagoniu ritualus, nekaltas mergeles ir tėvynės praradimo skausmą), mano nuomone, pasako daugiau apie gamintojo beskonę nei apie pirkėjo ir yra panašus į K. Vildžiūno “Grandinės”, “Laivelio-pusmėnulio” ir “Karališkojo obuolio”. Kitaip tariant, trūksta kvepaluose įžvelgti Jėzų, Holokaustą, Joną Paulių II, Landzbergį, nes visus kitus tautai svarbius aspektus jau įžvelgiam – an we’re in the clear!.. Fucking retarded! (angliškai rašau atliepdamas Andriaus Užkulnio importines frazes straipsnyje). Beje, aš nesiskundžiu – tiesiog užp**o pagoniški laužai – nes jie visur. Net kvepaluose.
Turiu idėją – galbūt būtų galima užsisakyti kvepalus “Lietuva”, tik ne su pagoniškais laužais, o pavyzdžiui, ateizmo dvelksmu? Arba Romos katalikų švęsto vandens prisilietimu apatinėje natoje?..
Švęstas vanduo greičiau visgi būtų viršutinėje natoje, per tą sintetinį vandeninį kvapą, Calone 1951 (metilbenzodioksepinonas), kurį dažnai naudoja šiais laikais.
Prie sėkmingų privačių iniciatyvų dar pridėčiau “Ambersail“ projektą “Tūkstantmečio odisėja: vienas vardas – Lietuva“.
Pritardamas pagrindinei teksto minčiai, visgi kyštelsiu nedididelį faktinį patikslinimą dėl šito:
Visgi Druskininkai yra gero ir patriotiško vadovaujamam objektui mero, sugebėjusio pasukti struktūrinės paramos, t.y. valdiškų pinigų srautus į savo miestą, pavyzdys. Privačiai iniciatyvai teliko tik prisijungti prie Malinausko išmuštų ir sukombinuotų valdiškų investicijų sukurtų infrastruktūrinių resursų.
Jeigu paskaičiuoti ES ir biudžetinio kofinansavimo lėšas, tenkančias vienam geografinės teritorijos gyventojui, Druskininkų miestas, ko gero, būtų absoliutus Lietuvos rekordininkas. Nors Vilnius – rimtas konkurentas.
Na kaip Druskininkietis su šiuo teiginiu nesutiksiu “Čiurlionio miestas iš pribezdėto Baltarusijos priemiesčio tapo gerai gyvenančia ir save maitinančia švaria ir faina vieta, kur žmonės turi darbus”, jau ko, bet darbo čia nelabai yra, šiuo metu Lietuvoje pirmaujam kaip bedarbių miestas, tik pailsėti galima, su atitinkamu atlyginimu, bet į gilumą gal nelįsim – ne viskas auksas, kas auksu žiba 😀
teko stebėti kaip užsieniečiai reaguoja į pasiūlymą pajusti Lietuvos kvapą. dauguma buvo arba suglumę arba smagiai juokėsi. šiaip nenorėčiau, kad mano namai taip kvepėtų, kvapas aštrus ir kažkoks “muilinis” ar skalbimo milteliais atsiduoda.
idėja verta dėmesio, bet tik tiek…
Pataisykite mane jei klystu, bet valstybės kvapas jau nėra nauja idėja. Prieš kokį pusmetį girdėjau, kaip vienas Maskvos gyventojas pradėjo pardavinėti miesto orą, “užkoncervuotą” skardinėje. Žmonės kalba, kad jis uždirbo milijoną.
The Colbert Report išsityčiojo iš lietuviško kvapo, parodydamas kelias ruskes iš prieškario Rusijos laukiančias prie pirties. Ištisai antireklamą daro. Kaip ir anglai iš kitų šalių gamybos automobilių, visada iš tik neigiamos pusės, nes niekas iš mažų šalių nesiteismuos su jais.
One Trackback
[…] This post was mentioned on Twitter by Mindaugas, Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: “Lietuvos Kvapas”: sumanymas iš didžiosios raidės: Tastes like chicken: Lithuanijos kvapo idėja yra puiki… http://bit.ly/efzwrW #LT […]