Kaip veikia kairiųjų puspročių smegenys

Autorė labai nori teisingesnės visuomenės, kur dirbtinai būtų sukurta "juodoji vidurinioji klasė". Nes ambicijas ir darbą galima nesunkiai pakeisti rūpestingomis valstybės priemonėmis.

Prieš pora dienų perskaičiau The Independent absoliučiai ligotą, lyg iš 30 metų praeities ištrauką komentarą, kurį pateikiu čia, nes jis simptomatiškas ir įtikinamai parodo, kad politinė kairuma dažnai yra gydymui nepasiduodantis psichikos sutrikimas.

Rašinys yra apie visuomenės programavimą ir pertvarkymą rasiniu pagrindu, pagal tokius modelius, kurie atrodo teisingi tiems, kas mano, kad visuomenė turi būti sudaryta remiantis ideologiniais principais.

Autorė Christina Patterson klausia “Kur yra mūsų juodoji vidurinioji klasė” ir straipsnis yra iš esmės apie tai, kaip visuomenė turėtų būti “teisingesnė” (fairer – labai angliška koncepcija), ir kaip ji tokia nėra ir pati nepasidarys, jeigu jos tokios nepadarys per prievartą.

Autorė rašo: “būtų žymiai geriau [reikia suprasti – jai geriau] jei šalies valdžios struktūros atspindėtų visuomenės sandarą savaime, be pastangų, bet pasikeitimai be pastangų neįvyksta“.

Nenori - priversim.

Valdžios struktūrose, sako autorė, turėtų būti mažiau baltųjų ir daugiau spalvotųjų. Tiesa, “mažiau baltųjų” ji nesako, nes neapsiverčia liežuvis. Tiesiog reikia suprasti.

Kokia problema yra su šia formule, įrodyti nesunku: dabar įsivaizduokime straipsnį bet kuriame Anglijos laikraštyje, kur būtų pasakyta, kad būtų gerai, kad nacionalinė Britanijos olimpinė rinktinė tiksliau atspindėtų visuomenės sandarą, ir joje būtų mažiau spalvotųjų.

Per kiek laiko, Jūsų nuomone, autorius kartu su redaktoriumi būtų pakartas žemyn galva, o visi politikai sustotų į eilę švilpti ir piktintis šlykščiu rasizmu?

Kairiųjų smegenų išsigimimas yra ypatingas tuo, kad joms, toms smegenims, yra absoliučiai aišku, kad visi sveikai mąstantys žmonės mąsto taip pat, kaip jos pačios. Kaip garsaus lietuviškojo skundikų ir kovotojų už vieną tiesą tinklaraščio autorius, kuris iškolioja visus, kas šimtu procentų, greitai ir aiškiai nesutinka su jo nuomone (arba neprisijungia prie beviltiškų labdaros akcijų), taip ir kairiosios mymros kaip ši autorė net neįsivaizduoja, kad gali būti manoma ir kitaip.

Christine Patterson sako: “tai vienareikšmiškai geras dalykas, kai Lygybės Įstatymo nauja nuostata, įsigaliojanti šiandien, reiškia, kad yra legalu, kai esama kelių vienodai gerų kandidatų, priimti į darbą tam, kas dėl rasės, lyties, religijos arba lytinės orientacijos priežasčių yra per mažai atstovaujamas darbuotojų tarpe“.

Autorė šaltu veidu tai vadina “vienareikšmiškai geru dalyku” – nors Britanijoje gal kokie 10 ar 20 mln. žmonių su ja nesutiktų, bet tai kas jų klausia – bei pastebi, kad net ir tokia skandalinga tvarka yra nepakankama, nes daug žmonių iš mažumų grupių baigia mokyklą be jokių kvalifikacijų ir negali net būti vienodai gerais kandidatais.

Autorė labai norėtų, bet negali pasakyti savo galutinės svajonės: reikėtų visoms mažumoms darbo vietose tiesiog įvesti kvotas, visiškai nepriklausomas nuo kvalifikacijų ir sugebėjimų.

Posted in Anglija, durniai, idiotizmai, kliedesinis sutrikimas, Uncategorized, žiniasklaida | Tagged , , , , | Comments closed

Kad suklestėtų turizmas Lietuvoje: populiariausi kliedesiai

Pasakiškos atostogos ir nepaprastas gamtos grožis: šito Lietuvoje nerasite. Pirmasis žingsnis į pagijimą - nustokime meluoti.

“Pinigų karta”, 2011 m. balandžio 4 d.

Esu prieš savaitę čia, Pinigų kartoje, žadėjęs parašyti apie kliedesius, susijusius su atvykstamuoju turizmu (tuomet rašiau apie aviacinį deliriumą, jis kažkiek susijęs, bet turizmo tema platesnė). Tai čia štai jums ir prašom, žadėtas tekstas.

Turizmas balamutina mūsų, lietuvių, sąmonę neatsitiktinai. Būdami maža tauta, labai norime kitiems patikti, prie atvykėlių dėmesio nesame pratę, ir pajutę, kad tas dėmesys gali būti ranka pasiekiamas, pradedame elgtis kartais neprognozuojamai.

Čia ir atsiranda proto traukuliai ir valstybinių iniciatyvų veiklos metastazės, susijusios su turizmo plėtra (anksčiau sakydavom “vystymu”, dabar tą žodį pakeitė “plėtra”, o be reikalo – kaipgi be jo pasakysi tokį mielą ir iš jaunystės prisimenamą terminą “neišsivystęs”?).

Šios temos yra pasikartojančios, ir apačioje, kad būtų lengviau skaityti, jos sučėčkavotos į atskirus, lengvai virškinamus teiginius, prie kurių skaitytojo patogumui dar ir paaiškinu, ką iš tikrųjų apie tai reikia galvoti. Kad žinotumėt.

1. Lietuva yra fantastiška šalis, nuostabiausias kampelis planetoje, bet neišnaudoja nė dalelės savo turimo potencialo turizmo srityje, o galėtų iš to uždirbti pasakiškus pinigus. Nesąmonė. Apie Lietuvos nuostabiausią nuostabumą parašyta toliau, o dėl to, kad mes neišnaudojame “nė dalelės” to, ką turime, tai čia,  geriausiu atveju, netikslu. Lietuva išnaudoja kokį trečdalį arba pusę turimų galimybių. Kitą pusę galima išnaudoti, protingai pasistengus. O toliau jau bus mažėjančios grąžos (diminishing returns) žaidimas – taip, galima privilioti labai daug turistų, kurių kiekvieno priviliojimui išleisim kokius 1000 USD kiekvienam žmogui, bet jei jų išleisti pinigai bus žymiai mažesni, nei tos išlaidos, tai bus nevykęs biznis.

Tie turistų srautai, kurie atvyksta šiais laikais, gali būti didesni, bet ne dešimt ir ne šimtą kartų.

2. Turizmo revoliuciją Lietuvon gali atnešti pigių skrydžių bendrovės. Pigių skrydžių bendrovės, skirtingai nei svaigo Europos miestelių ir užkampėliai bei jų merai ir savivaldybės, paakinti Ryanair (avia-Mėslitos) direktoriaus, kuris iš tų nusipurtydavo sau subsidijas, naujų ilgalaikių turizmo krypčių nesuformavo. Kelis mėnesius ar metus padidėję krachaborų (kapeikautojų) srautai reikšmingų naujų pinigų neatnešė. Tie, kas atskrenda tik tuomet, kai bilietas kainuoja 20 EUR, turi perkamąja galia kažkur tarp bomžo ir skriagos, ir ekonominis efektas iš jų yra artėjantis prie nulio.

Be abejo, pigiais skrydžiais atskrenda ir vidutinių bei didelių pajamų keleiviai, kurie būtų atskridę bet kuriuo atveju.

Nutraukus skrydžius, viskas ne tik grįžta ten, kur buvo: pasidaro dar blogiau. Turistinių varguolių nelieka. Sumažėja ir keliautojų su žmoniškais biudžetais (nes tradiciniai vežėjai atgrasomi dempinginės situacijos, nutraukia skrydžius ir juos atkuria tik po kurio laiko). Taip, kaip buvo atokiuose Ispanijos Kalapimpiškėse, Prancūzijos Pirdėnkiemiuose bei Italijos Mezzogiorno pietuose, ant ledo lieka šimtai naivių europiečių, įsigijusių ten vilas ir butus atostogoms ir įsitikinusių, kad juos nuomos didžiuliams srautams poilsiautojų arba patys ten važinės tris kartus per mėnesį. Vilos paprastai paskui siūlomos už pusę kainos, palyginti su ta suma, kuri už jas buvo mokėta, o parduodamos galiausiai už ketvirtadalį to, kas už jas buvo suplota.

3.  Lietuva yra nepaprasto grožio ir stulbinančios gamtos, Vilniaus senamiestis yra unikalus, mūsų paveldas yra pasaulinio lygio, ir todėl galima privilioti daugybę turistų. Lietuvos gamta yra labai vidutiniška ir niekuo neišsiskirianti iš aplinkinių šalių. Neringos kopos yra puikios, bet jos jau ir taip sutraukia pakankamai atvykstančių. Vilniaus senamiestis yra mums be galo mielas ir kupinas mums suprantamos magijos ir žavesio, bet visiškai vidutinis Europos kontekste, ir viską, ką ten reikia apžiūrėti ir kuo galima sudominti vidutinį atvykėlį, neturintį specialaus susidomėjimo šiauriniu baroku arba tuo, kaip rusų planuotojai sudirbo trečdalį senamiesčio, pastatę Vokiečių gatvę, galima viską parodyti per pusdienį.

Mūsų paveldas yra gana kuklus ir neišskirtinis vidutinio Europos keliautojo akimis žiūrint. Nevidutinis keliautojas ras kuo domėtis, bet tai yra mažas segmentas, jis nėra ir nebus masinis, ir jis jau ir taip atvažiuoja.

4. Lietuvoje – fantastiškas alus ir nepaprastai gardus bei ekologinis maistas, tiesiog unikalus ir įsimintinas, ir vien dėl to čia galima važiuoti. Lietuviškas alus yra kaip visose aplinkinėse šalyse: skanus, bet dėl jo niekas čia specialiai nesikraus lagaminų. Lietuviškas maistas yra mums šildantis širdį, kitiems jis yra labai riebus ir krakmolingas. Ekologiškų produktų pasiūla Lietuvoje prastesnė, nei Vakarų Europos šalyse, ir pasirinkimas pakankamai menkas.

Lietuva galėtų siūlyti ne išskirtinius maisto produktus, o išskirtines patirtis juos vartojant. Poilsis kur nors prie ežero, kaitinimasis pirtyje, beržinės vantos, kepsniai ant grotelių, šaltas alus ir ledinė degtinė – gražiai supakavus, galima padaryti patrauklų pasiūlymą, kuris būtų visai parduodamas. Tik nereikia aiškinti apie “unikalaus skonio alų”.

5. Lietuvon galima būtų privilioti daugybę turistų, jei tik kainos restoranuose ir viešbučiuose nebūtų tokios nežmoniškos. Lietuvoje kainos anaiptol nėra aukštos. Jos nėra tokios, kaip Indijos lūšnynuose ar pigiausiose Turkijos kebabnicose, bet mūsų žmonės ir nedirba už 200 Lt per mėnesį. Mūsų runkelis, pasižymintis savo runkeliška logika, labai nori tokios formulės, kad restorane pietūs kainuotų 5 litus, bet padavėjos turi uždirbti mažiausiai 3000 litų per mėnesį po mokesčių (laikydamasis šio principo, runkelis niekada nepalieka arbatpinigių, nes padavėja turėtų ir be jų uždirbti daug). Lygiai taip pat runkelis nenori mokėti mokesčių, bet nori, kad valstybė iš tų mokesčių jį ir kitus runkelius paremtų.

Kavinėse ir restoranuose esama kitų problemų, iš kurių pagrindinė – krachaborų savininkų trikampiais sukarpomos servetėlės, bet apie tai kada nors parašysiu atskirai.

Didžiausia viešbučių bėda – mažesniuose viešbučiuose – yra ne kaina, o nieko neadministruojanti jauna administratorė, kuri į jokį klausimą negali atsakyti ir visada reikia laukti, kada darbe bus direktorė. Pastaroji visada reguliuoja viską. Dar prieš kelis metus, Sabonio viešbutis “Pušų paunksnėje” Palangoje buvo vienintelė vieta mieste, kur galima buvo paskambinus sužinoti, ar jie turi vietų, ar ne. Kitur liepdavo skambinti pirmadienį, “kai bus direktorė”.

6. Lietuviškas pajūris galėtų sutraukti daugiau atvykstančių, jei tik jie būtų gerai priviliojami. Lietuviškam pajūriui šimtą metų nereikia daugiau atvykstančių, bent jau sezono metu. Palanga yra jau ir taip uždususi ir iškankinta, bei pavertusi pagrindinę Basanavičiaus gatvę šlykščiu rusišku balaganu, kur kioskuose parduodami guminiai šliopancai, cukraus vata ir pripučiami teletabiai, primenantys iš veido gerai atsiganiusius parlamentarus. Kuršių Nerijoje žmonės moka už tai, kad ten nebūtų daugiau žmonių, negu yra dabar.

Apskritai, Lietuvos pajūris yra pakankamai šaltas, saulės maža, lietaus daug. Tai yra jo pagrindinė problema. Vyriausybė nei saulės, nei klimato, nei lietaus sutvarkyti negali. Pritraukti ne sezono metu galima ką nors išgalvojus, dėl ko žmonės netingėtų važiuoti – kaip Druskininkuose – pirtis, masažus, procedūras ir gerą ėdesį. Bet tai padarys ne vyriausybė, o privatus sektorius. Jau dabar, pavyzdžiui, Nidoje prasimuša ir plečiasi (užimtų dienų prasme) tradicija švęsti naujuosius metus. Kelioms dienoms atsidaro keli geri restoranai, miestelis atgyja, atvažiuoja vilniečiai ir leidžia pinigus.

7. Lietuvos kaimo turizmas yra potenciali aukso gysla. Gal ne gysla, bet gyslelė, tačiau taip, tai tikrai realiai parduodama prekė. Iš esmės tai galėtų būti slidinėjimo variantas be slidžių, kur vietoje kalnų ir keltuvų yra ežerai, pirtys ir kepsninės. Funkcija ta pati: pravėdinti smegenis ir nuo visko atsijungti, pasikrauti baterijas.

Tai ne toks jau blogas pasiūlymas: nuskristi ilgam savaitgaliui su draugais, prisiliuobti alaus, pravalyti kraujagysles degtinyte, valgyti daug skanaus ir nelabai sveiko vyriško maisto (e.g., daug keptos mėsos, česnakų ir duonos), vanotis pirtyje, maudytis ežere ir grįžti atgal į savo biurus Frankfurte ar Londone – visiškai reali, ir šiuo metu, ko gero, vienintelė greitai įgyvendinama plėtros sritis lietuviškam turizmui.

Posted in idiotizmai, Lietuva | Tagged , , , | Comments closed

Kalbos revoliucija: tokia gera glušių raudų parodija, kad kiti glušiai patikėjo

Prof. Skarutis Dalgė Kalbos gynėjų tarybos redkolegijos prezidiumo plenariniame posėdyje

“Bernardinuose”, tinklalapyje, kurio niekas negali apkaltinti nuolatine agresija arba oponentų taršymais, per nacionalinę lietuvių tautos šventę pasirodė interviu jautriu pavadinimu: “Ties sąrėmiu kalbos užkimęs žodis…“, kurį portalu davė prof. Skarutis Dalgė.

Jau nuo pat straipsnio pavadinimo, atspindinčio rusišką sintaksės tradiciją, tokią mielą daugeliui lietuvių kalbos skaistybės (ir skaistinimo) gynėjų (kai sakinio dalys keičiamos vietomis, sukuriant poetinį-lyrinį-vaidilutinį toną: “žiogų netylantis čirpimas“), ir nuo pat pirmosios pastraipos: “Tuometinės santvarkos sąlygomis ši valstybės mastu įgyvendinama nuostata telkė visuomenę, ugdė sąmoningumą, brandino didžiojo atgimimo grūdą” yra aišku, kad visas interviu yra negailestinga nukvakusių raudodanosių patriotinio fronto senbezdų su tautinėmis juostelėmis vietoje šlipsiukų parodija.

Jei kam nors dar liko abejonių (o tokių visgi buvo – žr. žemiau), jas turėjo panaikinti įrašas apie tarties taisymo programinę įrangą BEEBRAS-2000, ir kupinas šviesaus liūdesio pasažas “Ar jie tikrai moka tinkamai ištarti dvęsta, gąslùs, pūzras, véikiai, rẽškiant. Tarsi nebūtų žmonių, galinčių tiksliai įvertinti skaitovo tarties trūkumus: ilgųjų ir trumpųjų balsių, priegaidžių skyrimą, kirčiuočių išmanymą, fizinį kalbos padargų pasirengimą sąlyčiui su protėvių kalba. Žinoma, gimtosios kalbos tartis ne kiekvienam įgimta. Reikia ryžto, pastangų, pasiaukojimo.

Bet ne viskas taip paprasta. Daug skaitančiųjų pasipiktino. Man labai patiko šis pasažas: “Iš ko čia juoktis? Iš habilituoto daktaro? Ar iš kalbininko, kuriam svarbu, kad lietuvių kalba nebūtų išstumta puskalbės? Iš žmonių, kuriems apskritai brangu tautinės vertybės?”

Atrodo, niekam nesvarbu, kad trenktas habilituotasis daktaras yra išgalvotas, kaip ir visas jo interviu. Kitas skaitytojas rašo: “Atsiprašau, Gerb.Profesoriau už tuos vargšus, kurie patys nesupranta ką bedarą ir besaką. Sėkmės Jūsų sunkiame ir taip reikalingame darbe Lietuvai ir Tėvynės žmonėms.” Indeed.

Kaip ir dažnai būna, už tekstą fainesni tik teksto komentarai.

Kaip kartais būna, skaitant gerą tekstą, būna pavydu, kad ne aš parašiau.

Posted in kliedesinis sutrikimas, Lietuva, sutraukos | Tagged , , , | Comments closed

Nemokamų tinklaraščių eros pabaiga.

Tinklaraščių autorių teises gins nepriklausoma asociacijos agentūra.

Sprendimas apmokestinti tinklaraščius nebuvo nei naujas, nei ypatingai netikėtas: pasaulyje nėra nemokamų pietų ir sriubos, todėl kodėl turėtų būti nemokamas kontentas? Rašymas kainuoja laiką ir dažnai pinigus (kai tenka pirkti laikraštį, iš kurio paskui nusirašau įrašo turinį), todėl kodėl kažkas turėtų nemokamai skaityti ir nemokamai komentuoti? Aš savo knygų už dyką neplatinu, o keli atmarozkai, nuskanavę tą knygą ir bandę platinti Linkomanijoje, jau pasigailėjo (daugiau norinčių, atrodo, neliko).

Sėkmingai projektą prieš kurį laiką įgyvendino Artūras Račas, kuris apmokestino savo tinklaraštį, turėjo vieną prenumeratorę (ji, vardu Aušra Maldeikienė, tuomet rašė: “nes tai vienintelis tinklaraštis, kurį pastoviai skaitau, ir beje man įdomūs ir autoriaus tekstai, ir dar randu gerų nuorodų“), kuri tačiau vėliau atsisakė prenumeratos taupumo sumetimais. Šiuo metu Artūro Račo tinklaraštis daugiausiai gyvena iš Katalikų bažnyčios skiriamos paramos, skiriamos per Audriaus Bačiulio Tolerancijos Sambūrio Romovę.

Tinklaraščių monetizavimas bus įgyvendintas ne per kokius nors Google AdWords ar klikinamus skelbimukus: yra patikrinti būdai, kai teks mokėti už prenumeratą (sistema įsijungs po mėnesio, kol kas čia skaitymas yra nemokamas). O visi skaitytojai, turintys paprastus (ekonominius) prenumeratos paketus, turės sumokėti ir už komentavimą – SMS žinute, per PayPal arba kredito/debito kortele (išskyrus Electron, kurios yra skirtos alkaniems varguoliams, kuriems bankas net normalios kortelės gaili duoti – tokių skaitytojų čia nereikia, nes jų ekonominis potencialas yra artėjantis prie nulio).

Yra ir gerų naujienų: komentarai po komentarais (kurie bus irgi mokami), mokės pajamas ne tik tinklaraštininkui, bet ir komisinius pirmajam komentatoriui. Tai yra žinoma kaip “affiliate program” ir Vakaruose plačiai paplitę. Lietuvoje tai yra žinoma mažiau, nes skeltanagiai runkeliai dažnai net anglų kalbos žmoniškai nemoka, kur jau jiems.

Pingbacks jau atjungti ir apmokestinti anksčiau: norintys į šį tinklaraštį įdėti nuorodą, bus apmokestinti išieškant lėšas per jų interneto paslaugų tiekėją.

Programą remia BATGA-A, naujai įsteigta agentūra, kurios juridinį stuburkaulį sudaro nemažai žinomo Justino Žilinsko vadovaujama teisinė grupė. Justinas Žilinskas, su teisinio darbo Hagoje (tarybiniams runkeliams: Gaagoje, taip pat – Lady Gagoje) patirtimi, sugebės užtikrinti efekyvumą.

Prie apmokestinamų tinklaraštininkų jau prisijungė Tomas Čyvas, kurio blog’ą iki šiol rėmė Rusijos Federacijos ambasada Lietuvos Respublikoje, taip pat Andrius Kleiva, Bendrosios Pajautos Tinklaraštis, Tape-Worm’as, Angry Dwarfas, VSA Kaunas, Tas Pats Daiktas Tik Kitoj Rankoj ir Dumpling Bourgeois.

Logistinį palaikymą užtikrina Biržų-Zarasų Greitkelio Statybos Trestas.

Projektas turės ir nemerkantilinę pusę: 10% pelno bus skirta labdaringai iniciatyvai “Padėkite Artūrui Račui“, kurią paskelbė tie, kam ne vistiek. Praėjo tie laikai, kai susireikšminę frykai, lunatikai, didybės manijos kamuojami donkichoto komplekso ligoniai buvo pašiepiami ir patekdavo į visuomenės užribį. Kieme XXI amžius, ir pamačius kenčiantį, besikamuojantį, galbūt ir staugiantį mėnesienoje klouną nebėra priimtina badyti pirštais ir kvatoti. Jiems reikia pagalbos, ir gerai, kad ši iniciatyva tokia yra.

Posted in Lietuva, Uncategorized, žiniasklaida | Tagged , , , , | Comments closed

Londono Heathrow oro uostas: oficialiai pamazgų duobė

Heathrow oro uostas ypač džiugina, kai skrydžiai atšaukiami dėl sniego ar streiko (nuotrauka Paul Grover / The Daily Telegraph)

Šiandien laikraštis “The Times” visus pralinksmino, pranešęs, kad Londono Heathrow oro uostas (LHR), didžiausias Europoje ir vienas didžiausių pasaulyje, tarp 146 didžiausių pasaulių oro uostų užėmęs garbingą 99 vietą (straipsnis yra čia, bet reikia registruotis).

LHR buvo aplenktas net tokių žinomų lūzerių, kaip Kalkutos oro uostas Indijoje (ačiū Dievui, kad LHR vis dar geresnis už Delio Indiros Gandi sąvartyną, bet pasirodyti blogiau, nei tas taboras, nėra fiziškai įmanoma).

Heathrow aptarnauja 66 mln. keleivių per metus, ir daugumai jų užtikrina patirtį kažkur tarp labai blogos ir pragariškos. Žaliųjų išgamų ir atmarozkų dėka dar vieno tako (ranvėjaus) statyba yra nutraukta, todėl oro uostas veikia 98% savo projektinio pajėgumo.

Dispečeriai turi nutupdyti 40 lėktuvų per valandą, ir tai reiškia, kad kiekvienas mažiausias sutrikimas priverčia atšaukti skrydžius, nes vietos eilėje nėra, ir dešimtys lėktuvų sukasi virš miesto, laukdami savo eilės nusileisti, lėktuvai laukia savo eilės atsistoti prie oro uosto vartų, kur juos pasitinka serebrianka dažyti špižiniai 1960 m. pavyzdžio radiatoriai, nuspardytos sienos, nutrinti kilimai ir paniurę ir pikti darbuotojai, lyg būtų ištreniruoti kokiame Vilniaus pasų skyriuje.

Išvykstantys tuo tarpu stovi eilėse, visur laukia, laukia, laukia, nes dar to nebuvo, pavyzdžiui, kad saugos patikroje veiktų tuo pačiu metu visi skaneriai. Nebūna. Todėl visi laukia eilėse. Eilių nėra tik parduotuvėse, nes ten visai kitas verslo modelis.

Heathrow atsilikimo skaičiai yra pakratantys. Per 30 metų kelionės laikas lėktuvu tarp Londono ir Paryžiaus pailgėjo 40% (ir nenurodinėkite Eurostaro traukinio: ten seniai įvestas bardakas ir laukimas, bei visokios saugos patikros ne trumpesnės, nei oro uoste, St Pancras stotis yra žymiai nepatogesnė, nei buvo Waterloo).

Kitas skaičius: per pastarąjį dešimtetį vidutinis vėlavimo laikas LHR padidėjo keturgubai. Kaip Jums taip patinka? Štai ką aš vadinu progresu.

Heathrow man yra pažįstamas kiekvienas kampas, aš iš jo skridęs ir į jį atvykęs baisiai daug kartų, iš visų terminalų, į keturis žemynus, ir jį savotiškai myliu, bet Viešpatie mieliausias, jam nereikia rekonstrukcijos, jam reikia ko nors, kas jį sulygintų su žeme.

Posted in Anglija, aviacija | Tagged , , | Comments closed

Komercinės aviacijos tema: frykų ir nusvaigusių magnetas

Esama informacijos, kad būtent iš šio statinio moronai parašo daugiausiai komentarų apie aviaciją.

Pinigų karta“, 2011.3.28.

Įžanga tinklaraščio leidimui: per dvi paras, kurias šis įrašas praleido “Pinigų kartos” tinklalapyje, kaip ir reikėjo tikėtis, jis susilaukė neeilinio susidomėjimo iš aviacijos pikasų, kurių įsižeidė daugiau, nei aš maniau. Simono Bartkaus aviacijos tinklaraščio komentaruose jie vienas per kitą ir vienas kitam įrodinėjo, kad į Užkalnį nereikia kreipti dėmesio. Parašę tai kokius trisdešimt kartų, apsiramino. Ir reikia sutikti – taip: ši pastraipa – tai pastaba apie komentarus, kuriuose buvo komentuotas mano straipsnis, išjuokiantis Delfio ir kitus komentarus. Išties, komentarai turi savo gyvenimą ir gyvuoja ilgiau, nei tikisi jų autoriai. It is a gift that keeps giving.

Pagalvojus, nėra kitos tokios temos Lietuvos internete, kuri labiau nei medus trauktų ir viliotų labiau, nei švedės poilsiautojos studentės gundo karšto kraujo vietinius Turkijoje, ir prie kurios lipte liptų visas aiškinančių ir išmanančių kontingentas, nei tema apie aviaciją.

Patikslinsiu: ne šiaip apie aviaciją, o apie tai, kur ir kas ir kaip turėtų skraidyti, kiek turėtų kainuoti bilietai ir kokie orlaiviai turėtų aptarnauti tuos reisus. Daugiausiai aiškina paprastai mažiausiai suprantantys, ir užvis mažiausiai suprantantys apie pinigus.

Anksčiau šie keisti žmonės, turintys daug laisvo laiko, rinkosi “Delfi” komentaruose prie naujienų apie transportą, tais laikais, kai Lietuvoje dar buvo aviacija, kryptingai siurbusi biudžeto lėšas ir vis besirūpinanti visapusišku piaru (kai kas dar prisimena liūdnos atminties “Lietuvos Avialinijas”, paskui flyLAL, užsilenkusias ir palikusias tūkstančius ant ledo, ir dar ilgai spygavusias, kad taip atsitiko, nes jų neparėmė valstybė).

Dabar jie randami daugiausiai puikiame Simono Bartkaus tinklaraštyje, kur ateina visi, kam įdomi aviacija. Tačiau kaip žemėje, taip ir danguje: pavyzdžiui, Lietuvos Ryto komentaruose anuomet gyveno komedijinio žanro atlikėjas vardu “Pikasas” (anksčiau visus mokęs rašyti ir komentuoti, dabar jau pasitraukęs į užtarnautą poilsį), taip ir Simono Bartkaus blog’e, kartu su išmanančiais žmonėmis, komentaruosna lankosi ir rašo nusvaigę žinovai, kurie per ilgus mėnesius ir metus yra iškristalizavę visą eilę auksinių minčių. Visą tiesiog tokį aukso fondą.

Tą auksinį arsenalą papildo pamintijimai, girdėti eilėse prie registravimo vartų ir laukimo salėse. Juos paprastai siūlo tie, kas yra skridęs gyvenime keturis kartus, ir todėl yra gerai patyrę ir dalinasi savo įžvalgomis su tais, kas tik ruošiasi savo pirmajam reisui.

Šios mintys iš neišsipildžiusių aviacijos ekonomistų ir transporto strategų paprastai primena labiausiai beviltiškų politikų sumanymus (“kad visi geriau gyventų, reikėtų visiems padidinti atlyginimus, priversti parduotuvių tinklus sumažinti kainas ir skatinti gamybą“), tikrai yra savo komedijine prasme ne menkesnės, bet retai pakliūna į bendrą visuomenės dėmesio apyvartą.

Todėl čia pateikiu auksinių tautinių minčių apie aviaciją čartą. Pastaba dėl autorinių teisių: autoriai, besijaučiantys, kad tai jų asmeninės mintys, ir norintys, kad apie tai visi žinotų, gali pasirašyti komentaruose, ir tada jų nusišnekėjimus papuošiu individualiu autoriaus kreditu.

1. Vilnius (arba net, padėk Viešpatie, Kaunas – žr. žemiau) galėtų būti aviacijos tranzito keleivių centras (hub’as), nes kuo jis blogesnis už Dubliną. Taip, tai vienas geresnių ir tvaresnių idiotizmų. Turint omenyje, kad Lietuva nėra tokioje jau pusiaukelėje tarp kokių nors dviejų vietų, kurios nėra jau seniai sujungtos per kur nors kitur (Austrian, Lufthansa, Czech ir Scandinavian bei Finnair jau seniai ir sėkmingai skraidina žmones tarp rytų Europos ir viso likusio pasaulio, ir pagalbos neprašo), ir turint omenyje, kad Lietuva šioje srityje neturi absoliučiai jokios patirties, jokio įdirbio ir jokios reputacijos, idiotizmo skalėje šitą reikėtų vertinti maždaug 8/10.

2. Kaunas yra Lietuvos viduryje ir todėl turi didesnes perspektyvas, nei Vilnius, kaip oro uostas. Tai tas pats, kas sakyti, kad bamba yra mano kūno viduryje ir geriau naudotina mąstymui, nei smegenys, kurios yra pakraštyje. Didžiausi uostai yra ne geografiniame šalies viduryje ir net ne ten, kur daugiausiai gyventojų. Jie yra ten, iš kur ir į kur daugiausiai norinčių ir galinčių (i.e., įperkančių) skraidyti. Būtent todėl Ust-Ilimsko miestelis Rusijos viduryje vargu ar kada nors taps tos šalies aviacijos centru. Kaip ir Wichita, Kansas – Jungtinių Amerikos aviacijos perspektyviausiu tašku. Debilizmo reitingas: 8/10

3. Lietuva yra tragiškai nesujungta su jokiu pasauliu, skrydžių į niekur nėra, o jei yra, tai jie per brangūs ir su persėdimu. Lietuva sujungta su pasauliu geriau, nei bet kada iki šiol (žr. tą patį Bartkaus blog’ą). Su persėdimu skraido visas pasaulis. Jei norite skristi be persėdimo, geriausiai gyventi Londone ir norėti skristi į Niujorką arba į Ciūrichą. Jei gyvenate mažos rytų Europos valstybės (taip, Lietuva yra rytų Europa, kaip dar kartą yra priminta čia) su maža gyventojų perkamąja galia ir menku turistų srautu nedidelėje sostinėje, neįsivaizduokite, kad visi puls tiesti oro tiltų pas jus tik todėl, kad jūs jaučiatės to verti. Dėl bilietų kainų: problema yra ne kainos, problema yra jūsų piniginės, kaip ir tai, kad jums kažkas pasakė, kad 10 EUR už bilietą yra normali kaina, kurios galite tikėtis visais gyvenimo atvejais. Šiaipjau oro bendrovės yra vis efektyvesnės ir vis aršiau karpo nereikalingus kaštus. Bilietų kainos, palyginti su kitomis vartojimo kainomis, yra fantastiškai mažos, turint galvoje, kaip brangiai kainuoja viskas, kas susiję su aviacija. Lėktuvų nuoma, degalai, oro uostų paslaugos ir personalas kainuoja pinigus net ir pigiame modelyje. Tiesiog jūsų supratimas apie jūsų turimas lėšas yra didesnis, nei tos lėšos. Idiotizmo koeficientas 7/10.

4. Dabartinė situacija su skrydžiais iš Lietuvos yra tragiška, todėl valstybė turėtų remti aviaciją, nes išlaidos grįžtu dideliu turizmo srautu ir pajamomis. Net ir aklam ežiui yra akivaizdu, kad turizmo Lietuvoje yra tiek, kiek yra, ir jį nustato ne išmoningi maršrutai į tokias vietas, į kur niekas nenori skraidyti (žr. žemiau), o visas kompleksas veiksnių, apie kuriuos čia nesiplėsiu, nes tai tema atskiram įrašui (žr. “Ko reikia, kad suklestėtų atvykstamasis turizmas į Lietuvą: populiariausi debilų mitai” – t.y., žr. jau tada, kai šis įrašas bus, nes jo dar nėra). 10/10

5. Lėktuvai Airbus skraido greičiau, nei Boeing, ir apskritai geresni (arba atvirkščiai). Tai vienas geresnių. Aiškinti čia nėra ką. Tiesiog užsimuškit į sieną. 11 taškų iš 10 galimų.

6. Kaliningradas yra perspektyvus taškas, į kur pradėjusi skraidyti, suklestėtų Lietuvos aviacija, nes kaliningradiškiai pradėtų per Lietuvą pasiekti pasaulį. Dar vienas perlas debilizmų mugėje, ginčijimosi nereikalauja. 10/10

7. Lietuvos aviacijos strategams reikia mastyti strategiškai ir pradėti aptarnauti įdomias kryptis į Gruziją arba Moldovą. Tos kryptys yra be galo vertingos, nes Gruzijos filmus ir vynus nuo seno mėgsta lietuviai, o Moldova yra stambi razinų gamintoja. Taip, visi potencialūs srautų skaičiavimai yra ne rodiklis. Rodiklis yra romantinės aspiracijos, tik būtinai neparemtos jokiais skaičiais. Taip kažkada, prieš 20 metų, Gorbačiovas aiškino Ronaldui Reaganui, kodėl, girdi, nerodo Amerikoje rusiškų filmų. Reaganas atsakė, kad jei kas nors juos norėtų žiūrėti, kino teatrai juos rodytų. Mūsų vyriausybė kino teatrams nenurodinėja, ne taip, kaip pas jus, sakė jis. Gorbačiovas atsakė, kad visa tai tik išsisukinėjimai. 9/10.

8. Kur tik Europoje atsiranda apelsinus skinantys arba silkių file dorojantys penki lietuviai, tuojau turi atsirasti ir tiesioginis reisas į Lietuvą. “Keleivių tikrai būtų,” rašo jie. Žinoma, bendruomenė iš keliolikos žmonių, keliaujančių geriausiu atveju dukart per metus ir pasiruošusių išleisti maždaug 50 EUR bilietui, yra pakankama priežastis skraidinti ten kokius tris-keturis kartus per savaitę. Geriausiai kokiu dideliu orlaiviu. 9/10

9. Būtinai reikia tiesioginio reiso iš Vilniaus į Čikagą. Tikrai apsimokėtų ir keleivių tikrai būtų. Tarp visų grynuolių, šitas yra visų geriausias. Mitologinis šventasis gralis, VNO-ORD reisas, yra tapęs tokiu pat anekdotu, kaip kažkada lietuviškas traktorius ir Valdovų Rūmai kaip priežastis užsieniečiams aplankyti Vilnių. Ir vėl visi skaičiavimai, rodantys, kad low-cost transatlantiniai reisai yra netvarūs (o tradiciniam modeliui tarp Lietuvos ir JAV nėra pakankamai brangesnius bilietus perkančių keleivių), entuziastams yra nesvarbūs. Jie įsitikinę, kad reisas iš Vilniaus į Čikagą gali būti, nes jis turi būti, o jis turi būti, nes jiems taip norisi. Įvertinęs šį idiotizmą 10 taškų iš 10 galimų, šią liūdną apžvalgą ir užbaigsiu. Geros savaitės.

Posted in Uncategorized | Tagged , , | Comments closed

Karališkos vestuvės, angliškos svajonės blyksnis ir pasididžiavimo momentas

Ačiū mylimam princui ir pricesienei už išeiginę, sako anglų keramikai.

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. kovas

Balandžio 29 dieną Britanijoje vyks karališkosios vestuvės: princas Viljamas ves savo ilgametę draugę, Kate Middleton, o visas pasaulis (arba bent jau ta jo dalis, kuri turi televizorius) žiūrės, džiaugsis ir žavėsis.

Vestuvių dienai jau užsakyti Londono viešbučiai, kuriuose kambarių ir taip niekuomet nebūna per daug, o jei laisvų kambarių ir yra, tai kainos pakeltos į kosminį lygį (pesimistams galima tik įsivaizduoti, kas darysis per olimpines žaidynes 2012 metais). Komercinis renginio aspektas ir jo potencialas yra visiškai neabejotinas. Anglai, prekybininkų ir rinkodaros entuziastų tauta, kurie išmokė pasaulį, kad muziejus gali būti nors ir be eksponatų, o bažnyčia gali būti ir be altoriaus, bet nė vienas, nei kitas negali būti be gift shop, suvenyrų parduotuvės, tikrai išspaus viską, ką įmanoma išspausti iš šios retos komercinės galimybės.

Knygynuose jau dabar daugybė knygų, visos – gausiai iliustruotos. Kiekviena giriasi „unikaliomis nuotraukomis“ ir „ekskliuzyviniu turiniu“, nors turbūt pagal turinį labai panašios – visose sumaišytas oficiali ir visiems prieinama informacija su paskalomis ir apkalbomis, surinktomis iš visų, kas kada nors buvo netoli karališkosios poros: jaunųjų bendramoksliais, jaunosios tėvų kaimynais ir bendradarbiais, žmonėmis, kurie kada nors vienam iš jų restorane atnešė salotų arba matė juos per automobilio langą arba buvo gretimame namelyje slidinėjimo kurorte.

Be knygų ir kalendorių, parduotuvių lentynas nuklos suvenyrinės lėkštutės, portretai, rankšluosčiai, raktų pakabukai, bloknotai ir užrašų knygelės, marškinėliai ir viskas, ką įmanoma ir neįmanoma įsivaizduoti: net „karališki prezervatyvai“, parduodami violetinėje dėžutėje, pavadinti „Karališkųjų brangakmenių“ vardu, su suvenyriniu portretu ir siūlomi kaip prisiminimas ilgiems metams (tiesa, su prierašu, kad nei vienas iš jaunųjų nei karališkosios šeimos nariai su šiuo gaminiu „nėra susiję ir jo netiekia“).

Tie, kas šiandien jau gyvena penktą dešimtį, neišvengiamai lygins šias vestuves su tomis, kurios įvyko prieš tris dešimtmečius – 1981 m. liepos 29 d., kai Velso princas Čarlzas vedė Dianą Spencer, tapusią Princese Diana. Tos vestuvės, kurias per televiziją stebėjo, įvairias vertinimais, 750 mln. žmonių, buvo vadinamos „amžiaus vestuvėmis“ – kaip ir šį kartą, diena buvo paskelbta laisvadieniu, kaip ir tuomet, žmonės puotavo gatvėse ir aludės buvo atidarytos iki nakties.

Bet pagrindinis skirtumas yra matomas plika akimi. Kate Middleton, keleivinių lėktuvų palydovės ir oro linijos pareigūno dukra, skirtingai nuo Dianos, gimusios senoje aristokratų šeimoje ir išvydusios pasaulį šeimos dvare Norfolko grafystėje, yra kilusi iš paprastos šeimos ir gimė Redinge, į vakarus nuo Londono, ligoninėje, kurios pavadinimas Royal Berkshire Hospital, dažnai neteisingai verčiamas kaip „Karališkoji Berkšyro [grafystės] ligoninė“. Ligoninė ne karališka. Iš tikrųjų ji turi būti vadinama „Karališkojo Berkšyro ligoninė“, tai yra, sveikatos apsaugos įstaiga karališkosios Berkšyro grafystės didžiausiame mieste, o grafystė yra karališka, nes būtent joje yra Vindzoro pilis. Toje pačioje ligoninėje, kaip ir princo sužadėtinė, gimė ir abi mano dukros, kas tikrai patvirtina, kad Kate Middleton tikrai yra paprastos kilmės.

Paprastos – ne būtinai prastos. Jau po Kate gimimo jos tėvai praturtėjo, prekiaudami įvairiomis smulkmenomis ir niekučiais, skirtais vaikų pobūviams, nuo staltiesių su klounais ir margų plastmasinių puodelių iki popierinių kepuraičių, bet visa istorija yra labiau amerikietiška, nei angliška. Juk tėvai pinigus ne paveldėjo, bet susikalė kapitalą patys, ir pasisekė paprastai mergaitei, gimusiai tokioje šeimoje, kur ir tėvui, ir mamai visada reikėjo dirbti, ir kuriai gimus, niekas neplanavo jai gyvenimo rūmuose: visos aplinkybės visiškai kitokios, nei grafo Spenserio dukros Dianos prieš tris dešimtmečius. Kai gimė Diana, niekas neabejojo, kad jai dirbti nereikės iki gyvenimo pabaigos, tik niekas nenutuokė, kad ta pabaiga bus taip netoli.

Tačiau vienas dalykas nepasikeitė: anglų santykis su karališkąja šeima. Kalbančių apie tai, kad monarchija yra atgyvena, žinoma, buvo ir bus, tačiau jų nėra nei daugiau, nei mažiau, nei prieš tris dešimtmečius. Balandžio 29-oji bus didelė šventė, ir ne tik todėl, kad dvi dienas visos aludės ir restoranai galės pratęsti klientų aptarnavimo laiką iki pirmos valandos ryto, neprašydami specialaus leidimo iš miestų valdžios.

Vienas retų angliškų dalykų, kuriems Lietuvoje atitikmens nėra, bus vadinamosios gatvės puotos, street parties, kai gatvėse sustatomi stalai ir – jei oras geras – visi aplinkiniai gyventojai, sunešę kas ką turi ir ko negaila, puotauja per naktį (skirtingai nei aludžių darbo laiko, čia trukmės niekas neribos, o įprastiniai triukšmo ir muzikos apribojimai nebus prižiūrimi: švęs ir policija, ir municipaliniai pareigūnai). Tokiam pasilinksminimui, kuris Anglijoje (kur daugelis žmonių net nėra pasisveikinę su kaimynu, jau nekalbant apie tai, kad žinotų jo vardą) yra visiškai nebūdingas, labai tinka siauros angliškos gatvelės, statytos pramoninės revoliucijos laikais, kai fabrikantai kuo daugiau žmonių norėjo sugrūsti į kuo mažesnį žemės plotą ir apgyvendinti kaip galint arčiau prie fabrikų.

Nors viešas šventimas ir bičiuliavimasis su kaimynais yra nebūdingas, tačiau labai angliškas ir labai tipiškas yra požiūris į karališkąją šeimą kaip į visų žmonių nuosavybę, arba, galbūt, net nacionalinę vertybę (be jokios ironijos, kurią šis žodžių darinys įgavo Lietuvoje po nevykusiai apvirtusio Seimo narės liežuvio). Karališkoji šeima yra tai, kas jų šaliai priklauso taip pat, kaip nuolatinio arbatos gėrimo tradicija, kaip lietingas oras ir juodieji Londono taksi automobiliai, panašūs į vabalus – angliškos esybės dalis, kurios iš šalies niekas neatims. Anglai neironizuoja ir piktai nesirauko, sakydami „mūsų karalienė“: taip pat noriai nebent amerikiečiai sako „mano prezidentas“, nepriklausomai nuo to, ką apie prezidento asmenį galvoja.

Beje, šventė ir pakilimas yra žymiai labiau angliški, nei britiški: Škotija jau seniai žymiai šalčiau, nei Anglija, žiūri į Londono karališkąsias pramogas, be to, škotai žymiai labiau už anglus linkę maloniai žiūrėti į Europą ir jos integraciją; Velso kunigaikštystė apskritai paprastai jaučiasi visapusiškai nuskriausta ir pratusi būti priedėliu: kažkada ten augindavo Anglijai avis ir kasdavo anglį, dabar kalnuotas Velsas yra turtingų ir pasiturinčių anglų atostogų kraštas. Na, o Šiaurės Airija apskritai pratusi labiau žiūrėti į Airijos Respubliką anapus praktiškai nekontroliuojamos sienos, kertančios Airijos salą, negu į Londoną ir jo karalius, kurie visais laikais simbolizavo priespaudą, o ne džiaugsmą.

Galimas daiktas, kad didžiausia ir galingiausia visų laikų imperija, subyrėjusi XX amžiuje, paliko randą savo žmonių širdyje, ir tie žmonės įsikabino į karališkąją šeimą, kaip į pastovumo simbolį, nekintantį vaizdinį, kuris yra toks pats, kaip ir anksčiau, lieka toks pats nepasiekiamas, tačiau toks pats savas.

XX amžiaus antrojoje pusėje ir XXI amžiaus pradžioje – laikotarpyje, kuris sutapo su imperijos netekimu, užplūdusia imigracija ir atsivėrusiu nauju bendravimu su Europa tas karališkosios šeimos vaidmuo galbūt buvo ypatingai stiprus ir tvarus dar ir dabartinės karalienės ilgaamžiškumo: ji karaliauja jau 59 metus, ir didžioji dauguma šalies gyventojų jokių kitų šalies valdovų neatsimena, nežino kito portreto ant banknotų ir monetų, kaip ir kito profilio ant pašto ženklelių, kurie yra unikalūs tuo, kad Britanija nenurodo ant jų savo šalies priklausomybės (tegul nurodinėja visokie užsieniečiai, jei jiems reikia).

Todėl karališkosios vestuvės Anglijos žmonėms bus neapsimestinė šventė ir nesuvaidintas džiaugsmas. Žiniasklaida, žinia, padarys viską ką galėdama, kad atliktų pasakotojos funkciją, tai yra, pasakotų žmonėms tai, ką jie labiausiai nori girdėti, tai yra, visokiausias detales iš karališkųjų iškilmių. Apie protokolą ir tradicijas, apie kiekvieno šventės elemento reikšmę dažniausiai labiau nori žinoti ne patys anglai, o užsieniečiai; tuo tarpu anglams įdomiausia yra būtent populiarioji, suprantamoji vyksmo dalis, smulkmenos, kurios priartiną didelį vyksmą prie jų asmeniškai.

Šiais laikais – skirtingai nuo Dianos ir Čarlzo vestuvių prieš tris dešimtmečius – informaciją interneto dėka gaunama žymiai lengviau, ir spauda kruopščiai surinks viską, ką tik įmanoma surinkti, apie kiekvieną, kas tik bus greta iškilmių organizavimo: vestuvinio torto konditerius, jaunosios suknelės dizainerius ir siuvėjus ir apie daugybę kitų žmonių, kurie talkins organizuojant iškilmes, ir visa ši informacija, kad ir kokia ji būtų paprasta ir negudri, užpildys laikraščių puslapius ir televizijos laidas.

Karališkoji šeima ir pati karalienė gana intensyviai bendrauja su žmonėmis: tiek visokių objektų, statinių ir renginių atidarymuose, tiek per sodo pokylius (garden parties) Bakingemo rūmuose, kur žmonės kviečiami ir už nuopelnus, ir visiškai atsitiktine tvarka. Tačiau visi šie kontaktai neįkyriai ir neįžeidžiamai (bet tuo pačiu metu griežtai) nepalieka iliuzijų, kad karališkasis pasaulis yra atskiras ir atskirtas nuo visų žmonių pasaulio.

Karališkosios vedybos bus reta išimtis.

Anglai bandys žiūrėti į jaunąją ir bandys suprasti, kokia ji iš tikrųjų, ir slapčia mintyse lygins ją su savimi: ne todėl, kad visos anglės norėtų būti jos vietoje (visiškai nebūtinai), o todėl, kad būtent paprastos anglės mergaitės žengimas į karališkąją šeimą bus pagrindinė šio įvykio magija, gabalėlis svajonės – svajonės, kuri gali būti kiekvieno, ir kuri yra visų. Visos žiūrinčios moterys galvos, o kaip į tuos rūmus ir į tą prabangą patekusi elgtųsi ji pati, visi žiūrintys anglai vyrai turbūt svarstys, ar galėtų jų dukra būti Kate Middleton vietoje.

Posted in Anglija | Tagged , | Comments closed

Dėkui Steve Jobs’ui už tai, kad surenka pinigus iš neįgaliųjų

"Va tiek pinigų susirenku iš visų lochų, ir dar daugiau susirinksiu," sako Styvas.

Pinigų karta, 2011 m. kovo 28 d.

Aš anksčiau nemėgau Apple bendrovės prezidento, Steve Jobs, nes jis nemalonus, arogantiškas, pretenzingas ir niekinantis tuos, kas jam moka pinigus: labai primena skrajojančios “Mėslitos”, dar žinomos kaip Ryanair, vadovą. Net ir tiems, kas po ilgos tarnybos didelėje organizacijoje yra pratęs prie susirinkimų ir korporatyvinio fufelio stūmimo, garsieji Jobs’o “keynote speeches” atrodo tik nedaug labiau pakenčiami, nei komunistų partijos suvažiavimai Šiaurės Korėjoje. Net ir juodas golfukas primena uniformą: taip, jis ne kostiumuotas, bet visada su uniforma.

Aną dieną YouTube netyčia radau šį siužetą, kurio esmė yra tokia: savim be galo patenkintas hipsteris su madingais (jo žmonių tarpe) šeriais ir auskarais, primenančiais kiaulių žymėjimą elektroniniais tag’ais (o gal ten ir yra elektroniniai tag’ai? kas jį supaisys), odiniu šniūreliu ant kaklo, Floridos keliais važiuoja su drauge į parduotuvę pirkti naujo planšetinio kompiuterio, o žmonių kalba kalbant, iPad’o.

Siužetas yra 14 min. trukmės ir visko žiūrėti nereikia (bet galima). Pakanka pamatyti minias, laukiančias parduotuvių komplekse  (toks floridietiškas Akropolis, viskas kaip Lietuvoje, tik labai šilta ir lauke palmės) prie Apple parduotuvės, kol atsidarys šventykla ir pradės dalinti kūną ir kraują, o kol tikintieji laukia, jiems duoda kavą ir vandenį (norėjau sakyti: galėtų ateiti Steve Jobs ir padalinti jiems duoną ir žuvį, padauginęs iš vienos pintinės, bet jis turbūt ten negali būti, nes kur nors murma savo eilinį keynote speech apie tai, kaip nauja dėžutė su prakąstu obuoliu dramatiškai pakeis jūsų gyvenimą, nes yra fantastiška visom prasmėm).

Paskui siužete pagrindinis veikėjas, vis krapštydamasis ir maivydamasis, papasakoja, kaip sudaužė savo ketvirtą iPhone’ą (ne tik ketvirtąjį modelį, bet ir ketvirtą telefoną, nes jis juk buvo nusipirkęs visus, kurie buvo išleisti – ar jus tai stebina), ir net atkartoja (kaip jam atrodo, labai juokingai) savo paties ekspletyvus, kai tas telefonas sudužo: “mother-babba-babba”. Oi, koks jis šmaikštus, griūk negyvas.

Taigi štaigi, o netrukus po to mano draugas Chris Hernon, kuris man siunčia visokias nuorodas į išprotėjusias įdomybes, nes turi daugiau už mane laiko naršyti internetą, man pasiūlė štai šį straipsnį: studentė Niujorke užėmė eilę prie Apple parduotuvės prieš 41 (keturiasdešimt vieną) valandą, ir pardavė tą vietą už 900 (devynis šimtus) JAV dolerių, kas mūsų pinigais būtų 2200 litų. Kartoju: pardavė nei antrosios kartos iPad’ą, bet teisę jį nusipirkti Niujorke anksčiau už visus. Arba dviem minutėm anksčiau, nei nusipirks už tavęs laukiantis klounas, eilėje praleidęs turbūt tik 40 valandų.

Ir štai tuomet aš pagalvojau, kad be reikalo mane erzino Steve Jobs’as. Jis tiesiog užsiima seniai žinomu amatu, arba net meno rūšimi: kvailių atskyrimu nuo jų turimų pinigų. Anglų patarlė sako, kad kvailys ir jo pinigai nėra tarpusavyje labai tampriai susiję, lengvai atskiriami, ir Apple gaminių garbinimas yra labai geras to pavyzdys.

Grįžus prie pradžioje minėto klipo, mes jame matome asmenį, kuris yra praradęs didžiąją dalį sugebėjimų priimti pirkimo sprendimus. Kaip matyti iš užuominų tame klipe, jis (nors kol kas ne jo draugė, kuri – jo dideliam nusivylimui – naudoja Android telefoną) savo turimais piniginiais resursais manipuliuoja šitaip: būtinieji, nustatytieji pirkiniai (namas, automobilis, maistas, drabužius primenantys hipsteriniai aprėdai), o visa kita jis yra pasiryžęs atiduoti Steve Jobs’ui, ir pastarojo bendrovė su prakąstu obuoliu turi tik pakankamai greitai suktis, kad išgalvotų pakankamai skirtingų blizgučių mainais į ano hipsterio turimus (arba galimus pasiskolinti) piniginius ženklus.

Daug kas sakys, kad toks verslo modelis yra amoralus, nes remiasi nesąžingu neįgaliųjų išnaudojimu (kad minėtas asmuo nėra įgalus bent jau sprendimų priėmimo prasme, yra akivaizdu: gebėjimas priimti sprendimus žmoguje yra vienas svarbių kognityvinių procesų, skiriančių jį nuo pirmuonių). Tačiau aš su tuo nebūčiau linkęs sutikti: Steve Jobs yra čia kaip koks miško sanitaras, tik, skirtingai nuo vilko ar kokio kito plėšrūno, nužudančio ir suvalgančio silpnus ir ligotus žolėdžius, jis juos tik humaniškai apskabo, žinia, nepamiršdamas ir naudos savo kišenei.

Tai ne tušti žodžiai: Apple bažnyčios parapijiečiai daugeliu atvejų yra saugesni po apdorojimo: jei iš jų piniginės lėšos nebūtų paimtos, jie galėtų jas išleisti (paakinti dar ciniškesnių apsukruolių) alkoholiui arba narkotikams. Skirtingai nuo minėtųjų prekių, Steve Jobs’o žaislai, nors ir juokingi (kaip iPad, negrojantis Flash animacijų, arba iPhone 4, kuriuo negalima skambinti, jei neteisingai jį laikai rankoje), bet nedaro esminės žalos nei jų savininkams, nei aplinkiniams, ir todėl skatinimą juos įsigyti galima būtų vertinti net kaip tam tikrą socialinį projektą, padedant silpnesniems, mažiau išgyvenimo įgūdžių turintiems visuomenės nariams.

Jei kuris nors iš skaitytojų užsigavo arba dabar panarinęs galvą krapšto savo iPhone ir prisiekinėja daugiau Užkalnio neskaityti, sakau jums: nepykite. Ne apie jus rašau. Jūs esate mieli ir protingi žmonės, kuriems šiaip patinka tas obuolys ir jūs neteršiate forumų savo pamokslais apie tai, kad Apple yra geriau už viską ir kad tie, kas to nesupranta, nusipelno perauklėjimo.

O ta studentė, uždirbusi $900, planuoja juos išleisti Lady Gaga koncerto bilietams. Easy come, kaip sakoma, easy go.

Posted in kaip reikia, kliedesinis sutrikimas | Tagged , , , , | Comments closed

Sugedusi Anglija visame gražume: davė dubą olimpinis laikrodis

Anglijos simbolis jau seniai yra nebe liūtas ir vienaragis. Jis yra sudaužyta telefono būdelė ir "out of order" ženklas. (Nuotrauka: www.photoslondon.com)

Jei šitos istorijos nebūtų, ją reikėtų sugalvoti. Vos parai praėjus po paleidimo, Trafalgaro aikštėje užsilenkė laikrodis, skaičiuojantis laiką iki 2012 m. Olimpiados.

Tiems, kas gyvena Anglijoje, tai visiškai nenuostabu. Kaip Lietuvos šūkis turėtų būti ne “drąsi šalis”, o “ieškokit be gražos” (nes niekas f***ing niekada niekur, išskyrus Maximos, Norfos, Rimi ir Iki kasininkes, jokiom aplinkybėm Lietuvoje neturi f***ing grąžos, ir ištiesus šimtą litų už 20 Lt pirkinį, o ką jau kalbėti apie 200 Lt arba 500 Lt banknotą, visoms pardavėjoms prasideda palpitacijos, nervingi graibymaisi po stalčių ir lakstymai prie Romutės ar Janytės išsikeisti), taip ir Anglijos motto jau seniai yra nebe Dieu et mon droit*, o This machine is out of order, we apologize for any inconvenience caused. Dar apologize ir inconvenience turbūt bus misspelinta penkiais įmanomais būdais, kurių mėgstamiausias yra “we apologies“. Nenuostabu: tos skiautės purvino popieriaus dažniausiai yra keverzojamos mažaraščių emigrantų – jų kolegos, mažaraščiai anglai, sėdi savo kaunsil-hauzuose, gauna benefitus ir geria Tennent’s Lager**

Tennent's Lager. Blogiausias, ką turime. Tokio gėrimo Lietuvoje virti neleidžia veterinarijos normatyvai, nes gali per klaidą patekti į gyvulių pašarą ir pakenkti keturkojams.

Tai, kad neįmanoma padaryti net veikiančio laikrodžio svarbiausioje miesto aikštėje, apšiktoje balandžių, leidžia suprasti, kaip atrodys 2012 m. Olimpinės žaidynės: viskas sugedę, streikas oro uoste, pamestas bagažas ir viešbučiai su neveikiančiomis registracijomis sistemomis (tik ką sulūžo, nesitikėjome tokio antplūdžio), kur prikandusios lūpas prakaituos uždrožtos ir iškankintos lenkės ir ispanės, bandydamos susidoroti su 500 žmonių eile.

Iš tiesų, it’s time to leave the country***.

* Dievas ir mano teisė.

** Angl. “Žebenkšties Stiprusis”

*** Angl. “Užsieniečiai – lauk iš mūsų žemės.

Posted in Anglija, durniai, idiotizmai, Londonas, sutraukos | Tagged , , , | Comments closed

Kalba: kodėl beprasmiška normuoti inovaciją

Anglų kalba kompiuterių kalboje ir ant pelės kilimėlio yra visgi nepamainoma.

Lietuviško interneto analizatorius ir teisėjas Rokiškis pratęsė kalbos normavimo temą įdomiu straipsniu apie IT terminijos normavimą.

Pirmiausiai apie vieną dalyką, kurį nuolatos prikiša kompulsyviniai VLKK gynėjai (tokie, kaip mano geras draugas ir kritikas Maumaz, kuris nuolatos eskaluoja jų gynimą įtariu, habitualios tolerastijos pagrindais, o ne todėl, kad iš principo nesutiktų su manim – tiesiog jam patinka priešintis lietuviškos blogosferos chuliganams, nes visi turi kalbėti mandagiai ir kilnoti kepures). Ir prie minėtojo Rokiškio straipsnio Maumaz vėl aiškina, girdi, nevykusius terminus sugalvoja ne VLKK, bet specialistai, o VLKK juos tik tvirtina (pridėsiu nuo savęs: tvirtina, nesuprasdami ką daro, nežinodami, ar tie terminai tinkami, kas yra savaime, tai, like, d’oh – gal tiesiog tuomet nereikėtų tvirtinti? Hello? Ar yra kas nors namie? Ar liftas nevažiuoja iki paskutinio aukšto?)

Geriau, nei pats Rokiškis, atsakydamas į aiškinimus, girdi, patys VLKK net ir neturi atitinkamų specialistų, aš nepasakysiu:

Jei kontora turi teisę nuspręsti, ji arba turi būti kompetetinga, arba turi užtikrinti kompetenciją, o taip pat bet kuriuo atveju turi priimti ir visą atsakomybę.

Atsakomybės be sprendimo teisės, kaip ir sprendimo teisės be atsakomybės – neturi būti iš principo.

Kompiuterių terminijos sulietuvinimas, visi tie vaizduokliai ir sąrankos bei rinkmenos jau seniai tapo dežūruojančia tema, lyg tokiu įprastiniu keiksmažodžiu miesto pijoko ir urlagano kalboje, kai visuomet barškinama tas pats: “na taip, kartais tie kalbainiai persistengia, bet va žiūrėkit yra ir kas prigyja”.

O aš norėčiau čia pasiūlinti bendresnį – galima sakyti, netgi helikopterio – žvilgsnį.

Pažvelgus į Rokiškio pateiktą lentelę, akivaizdžiai matyti, kad yra daugmaž lygus mišinys iš trijų sulietuvintų žodžių kategorijų – tragiškai ir beviltiškai neprigijusių, prigijusių didelės vartotojų dalies tarpe ir prigijusių visiškai.

Kiekvienoje iš jų yra ir tokių, kurie susikūrė spontantiškai, iš vartotojų, ir tokių, kurie buvo nuleidžiami ir proteguojami oficialiuoju būdu.

Ir aiškiai skverbiasi įtarimas, kad labai panašus galutinis rezultatas būtų po nekontroliuojamos ir nereguliuojamos spontaniškos sklaidos. Kai kas susilietuvintų, kai kas pasidarytų bendrinės kalbos dalimi ir net nebebūtų girdimas ir matomas kaip skolinys ar svetimybė. Taip buvo, taip yra dabar, ir taip ir bus.

(Kuo “biuras” geresnis už “ofisą”, hibridinės darybos prasme? Tik tuo, kad žodis “biuras” yra artimesnis kritinei masei over-50-years-of-age kalbos Talibano, kuriems vienintelė gerai žinoma užsienio kalba yra rusų, kuriems smagiausi filmai vistiek yra “Baltoji dykumos saulė” ir “Po pirties” ir kurių emociniai inkarai yra giliai ir patikimai įsikibę į dumbliną SSSR gruntą. Jie žodį “biuras” žino jau iš tų laikų, ir jis jiems košerinis.)

Tai labai geras pavyzdys, kad norminimas yra iš esmės tuščias laiko gaišimas. Kalba vystytųsi, dalinai lietuvindama anglišką terminiją, dalinai anglindama netinkamus natūraliai sklaidai lietuvių kalbos plotus, ar su reguliuojančių įstaigų priežiūra, ar be jos.

Todėl reguliuojančios ir normuojančios įstaigos, šiaipjau, iš esmės nekenkia, tik kainuoja pinigus, ir todėl yra beprasmis mano ir kitų mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Jos yra tolygios kontorai, kuri būti pristatyta prižiūrėti, kad po antradienio bus trečiadienis.

Nors – kaip ir kalbos atveju – visada atsirastų zyziančių, kad “0 kaipgi be reguliavimo, mūsų visos savaitės dienos susipainiotų, kalendoriais nebegalėtume naudotis”, bet ar su VSDPRK (Valstybine savaitės dienų priežiūros ir reguliavimo komisija), ar be jos, po antradienio vistiek ateitų trečiadienis.

Šis trumpas įrašas grįžta prie paprastos išvados: kanagi kalba yra lietuvių, žmonių kalba, ji yra stipresnė, nei bet koks valdžios troškimas ją įtakoti. Juo labiau, kad, įdėmiau pažvelgus, organams labiausiai rūpi savo darbo vietų išsaugojimas, ir pripažinimas, kad jie neturi jokio poveikio, didesnio už skaičiavimo paklaidą, jiems yra dar baisesnis, nei kaltinimai kalbos smaugimu ir žalojimu

O pabaigai – šiek tiek grynai džiugios informacijos. Naujų tinkalalapių daug, bet išrinktųjų – mažiau. Mano savaitės (o gal ir mėnesio) radinys: www.niekonaujo.lt, absoliučiai adiktyvus ir saldžiarūgščiais prisiminimų voratinklių siūlais apipintas nektaras tiems, kas mėgsta vairuoti po memory lane. Patariu aplankyti.

Posted in kaip reikia, Lietuva | Tagged , , , , | Comments closed

Vakarų spaudos vaizdinė kokybė – dar ne viską sudorojo taupymo vėjai. Bet geryn neina.

Kairuolių ekofašistų, "tvarios sklaidos" ir neišsivystančiojo pasaulio bei Stalino ir Mugabės mylėtojų kliedesių laikraštis The Independent, dažniausiai tinkamas tik pašaipai, visgi neretai yra nepralenkiamas grafine prasme.

Kai atsitinka tokie dalykai, kaip žemės drebėjimas prie Japonijos krantų ir cunamis, Vakarų spauda sublizga visomis spalvomis ir pasirodo visame gražume. Nuėjęs sekmadienio rytą į parduotuvę apelsinų sulčių ir laikraščių, pagalvojau, kad net po 16 metų negaliu atsistebėti monumentalia kokybe ir galia, kurią vis dar tebesiūlo Britanijos spauda.

Buvau rašęs pirmojoje knygoje apie Angliją, kaip nauja ekonominė realybė ir senkančios žiniasklaidos pajamos ištirpdė man pačią įdomiausią žiniasklaidos dalį: užsienio naujienas. Kur anksčiau buvo dešimtys užsienio korespondentų, dabar liko vienetai, ir tie žymiai mažesnio kalibro, o likusį turinį kuria agentūrų medžiagos ir frilenserių (neetatinių korespondentų) paskubom kurpiamos medžiagos, kurios būna skystos ir paviršutiniškos ne dėl profesionalumo stokos, o dėl to, kad šie žmonės priversti rašyti paskubomis, nes turi rašyti daug, rašyti daugeliui ir susirinkti iš visur po kelis šimtus dolerių už straipsnį, kad galėtų gyventi. Jiems nėra laiko nei geriau pažinti šalį, nei atsipūsti ir pakelti akis į dangų ir į medžius, pasikalbėti su žmonėmis. Jie dažniausiai prišalę prie kėdžių sostinių spaudos centruose. Iš viso to išeina rašymas, kuris, kaip plona antklodė, lyg ir uždengia temą, bet iš arčiau pažvelgus, plonas kaip paklodė, o kartais net skylėtas.

Laikraščio fotokorespondento profesija apskritai mirusi ir palaidota, ir mažai net kas per Vėlines ateina ir uždega žvakelę. Taip, nuotraukos vis dar puikios, bet perkamos dažniausiai iš anoniminių autorių (labai retai kas nors pamini jų vardus), įkinkytų Reuters, AP arba Getty Images.

Nuotraukos puikios, bet jos pirktos iš bendro agentūrinio katilo. Fotografų vardų niekas nežino.

Titulinę šio įrašo nuotrauką puošiantis The Independent yra šiaip pošlykštis rausvai-žaliųjų komuniagų agitacinis leidinys, kurį skaityti gana koktu visiems, kas nesisklaido po ekologinius maršus, nežviegia demonstracijose, kad laikas pamokyti visus bankininkus ir išdalinti jų turtą Trečiojo Pasaulio varguoliams, nacionalizuoti farmacijos įmones ir Baltijos šalis priversti mokėti kokias nors reparacijas Rusijai už sovietines investicijas (iš esmės leidinio nuotaikos ir tonas yra kaip to paties “Fronto”, tik optimizuotos angliškam skaitytojui, todėl kas antrame puslapyje rašoma apie islamofobijos grėsmę).

Tačiau jo dizainerių ir meno redaktorių įgūdžiai yra neeiliniai, ir nuotraukos, net ir iš agentūrų pirktos, dažnai tikrai priverčia linguoti galva: ne, geriau niekur matyti neteko.

Nuotraukų kokybė vis dar yra epinė (The Independent - Roberto Schidt/AFP/Getty)

Taip, labai gerai nėra, bet vis dėlto Britanijos ir JAV spauda vis dar tebegali leisti sau tai, ką išgali retos mažesnės valstybės spauda. Už viso to – elementarūs perkamosios galios faktoriai ir skaitytojų įpročiai. Kad ir kokie būtų nelinksmi laikai popierinei spaudai,  The Sunday Telegraph vis dar parduoda virš pusės milijono numerių kiekvieną sekmadienį, ir laikraštis kainuoja £2.00 (8 Lt).

Pusė milijono žmonių (maždaug 1% Jungtinės Karalystės gyventojų), galinčių ir norinčių išleisti tiek vienam laikraščiui kiekvieną savaitę (panašius pardavimo skaičius “rimtosios” spaudos tarpe turi The Times, kiek mažiau – The Guardian, o The Independent parduoda apie 180 tūkst. egzempliorių, bet  jo sekmadienio leidinys yra pigiausias iš visų, £1.80) yra toks faktorius, kokiu Lietuva vargu ar galės kada nors pasidžiaugti (tą patį galima pasakyti ir apie turtingesnes šalis, kurių gyventojų skaičius panašus – kokią nors Norvegiją).

Būtent todėl kokybiškam žurnalistų darbui apmokėti vis dar yra pinigų (nors ir ne taip daug, kaip buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų). Būtent todėl Anglijos spaudoje, kai įvyksta didieji įvykiai, kaip šiomis dienomis Japonijoje (o ne dėl kokių nors piktavalių Lietuvos prodažnos žiniasklaidos savininkų ir jų pakalikų kėslų ir sumanymų, kaip aiškintų visokie konspirologai) suprantamo daugeliui ir gerai paskaitomo paaiškinimo teksto, grafikos ir faktų gausa ir išdėstymas džiugina ir paverčia laikraščio skaitymą vienu įdomiausių ir turiningiausių užsiėmimų, kuriais gali pamaloninti Anglija.

Informacijos kiekis, su palyginimais, kontekstu, skaičiais ir išsamiais klausimais-atsakymais nuslysta skaitančiojo gomuriu kaip medus.

Posted in Anglija, kaip reikia, knyga, malonumas, skaitytojai | Tagged , , , | Comments closed

Britanijoje sveikatos gestapas uždraus spalvotus cigarečių pakelius. Tuomet uždraus galvoti apie rūkymą.

The Times atsisveikina su šimtamete cigarečių pakelio istorija. Dar viena valstybės-mamytės pergalė.

Po europinio draudimo rūkyti visose viešose vietose – taip pat ir pabuose, kur žmonės šiaipjau renkasi trūčytis sveikatos ir mėgautis dalykais, kurie jiems nesveiki, bet tai ką tie žmonės išmano? – atėjo naujas smūgis iš valstybės, kuri viską už jus žino geriau. Anglijoje cigaretės bus parduodamos baltuose pakeliuose, be jokio prekių ženklo, be spalvų ir be kupranugarių, kad rūkantiesiems būtų dar bjauriau.

Nežinantiems pranešiu, kad Britanija jau ir taip žengia visos planetos priešakyje su savo fašistine tvarkele: jau prieš kurį laiką ant cigarečių pakelių spausdinami baisūs paveiksliukai su augliais, išpuvusiais dantimis, atvira krūtinės ertme ir lavonais morge, kas daugelį skatino kruopščiau rūpintis, užsiperkant cigaretes užsienyje: ne tik vengiant mokėti £6 (24 Lt) už pakelį, bet ir norint apsisaugoti nuo šių šlykščių vaizdelių, kurie psichinei ir fizinei sveikatai kenkia labiau, nei pati taboka.

Labai laukiu, kada nesveiko maisto restoranus privers nusiimti iškabas, aprengs aptarnaujančius kokiais mirtininkų kombinezonais ir ant kiekvienos burgerio dėžutės bus spalvota nuotrauka apie susiaurėjusias kraujagysles. Manote, nebus? Prekybos tinklai jau yra užterorizuoti sveikuoliškų rekomendacijų tiek, kad nebegalima rasti skanių konservuotų žirnelių – į rasalą beveik nebededa druskos. Ant kiekvienos maisto pakuotės visokie raudoni, geltoni ir žali pavojaus ženklai, kad kiekvieną sekundę žinotum, kaip nesveikai gyveni.

Bet noriu dar sugrįžti prie tabako reklamos – net ne reklamos, tiesiog  brandingo.

1997 metais R J Reynolds tabako bendrovė galutinai atsisakė Joe Camel’o, vieno patraukliausių visų laikų prekių simbolių. Apie jį sakė, kad jis stengiasi pardavinėti tabaką vaikams. Abejoju: vargu ar vaikai pradėdavo rūkyti ar rūkė daugiau, pamatę pakankamai šių reklamų, jie tiesiog rūkydami rinkosi kitą prekės ženklą. Kaip ir suaugę.

Juozas Kupranugaris buvo toks vėsus ir žostkas, kad aš ligi šiol noriu būti panašus į jį.

Kaip ir Marlboro pakelio spalva ir piešinys, taip ir Joe Camel man simbolizavo viską, kas yra gražaus ir gero amerikietiškame dizaine. Jis – dalis amerikietiškos svajonės, su kuria politiškai korektiška cenzūra ir dominuojanti kairioji ir antikonsjūmeristinė ideologija dorojosi one thing at a time. Dideli automobiliai teršia gamtą, neono reklamos šlovina besaikį vartojimą, muzika ir apranga seksualizuoja jaunimą.

Kiek rastumėt šiame paveiksliuke naikintinų aspiracinių stereotipų, kuriuos visus kartu ir po vieną atskirai uždraustų Nida Vasiliauskaitė ir Algirdas Davidavičius?

Politkorekcijos Talibanas pirmiausia išnaikina visa tai, kas maloniausia. Jiems mažai rūpi jūsų sveikata ir gerovė. Jiems labiausiai reikia, kad niekad, niekur, jokiomis aplinkybėmis negalėtumėt pajusti malonumo. Cigaretė tamsiame bare su drinku buvo vienas maloniausių dalykų, kurių man šiais laikais tenka ieškoti tokiose šalyse, kaip Turkija ir Japonija, kur dar nepasiekė karingųjų mano sveikatos mylėtojų rankos.

Henry Louis Mencken* yra taip aprašęs fundamentalizmo esmę: “baisi, nepasitraukianti baimė, kad kažkam kažkur gali būti smagu” (a terrible, pervasive fear that someone, somewhere, is having fun).

Joe Camel prisidėjo ir prie organizuoto nusikalstamumo glamorizavimo, kaip kokie Sopranai, kurių JAV nekenčia feministinės cypdavatkės ir abiejų pakrančių univerkių susirūpinę intelektualai.

Šis įrašas, kaip ir daugelis kitų, absoliučiai nieko nepakeis. Aš tik norėjau priminti visiems Protokolų skaitytojams, kaip anksčiau buvo gerai, ir kaip eina blogyn dalykai, susiję su laisve gyventi taip, kaip nori, nuodytis taip, kaip nori, ir bandyti patirti tas mažas laimės ir džiaugsmo kruopelytes, kurių aplinkui vis dar esama. Aš žinau, kad kova nelygi, aš žinau, kad anos pusės daugiau, bet it’s not over till it’s over.

Todėl keliu taurę už šviesų Marlboro pakelio ir Joe Camel’o atminimą.

——–

* Henry Louis Mencken (1880-1956), JAV žurnalistas ir publicistas iš Baltimorės, kuris šiais laikais būtų labai nemėgstamas Nidos Vasiliauskaitės, nes nepamatuotai šaipėsi iš pseudointelektualų ir blaivininkų bei įvairių kitų žmonių kategorijų.

Posted in Anglija, idiotizmai, kliedesinis sutrikimas, malonumas | Tagged , , | Comments closed

Lietuviškos bendruomenės, man jūsų nereikia. Jums manęs irgi.

Kiekvienai organizacijai labai svarbu įstatai, antspaudas, valdyba, komitetas, balsavimas ir pirmininkas. Nuotraukoje pirmininkas pažymėtas rodomuoju fingeriu.

Straipsnis rašytas specialiai portalui Tiesa.com, kuris ir kursto visas šias aistras, spausdindamas provokacinius autorius. Kadangi straipsnio adresatai – plati auditorija, tekstas yra pamatuotas, argumentuotas, pagarbus ir subalansuotas, todėl neturėtų įžeisti net pačių jautriausių bendruomenininkų. Tipo.

=====

Bendruomenes ir kolektyvai ne visiems šildo širdį

Kaip ir reikėjo tikėtis, jį išprovokavo kolega vienišas vilkas Adomas Svirskas, anksčiau pareiškęs savo nuomonę ir į vatą nevyniojęs, ką jis galvoja apie bendruomenes: „nedalyvauju masiniuose ritualuose, formaliai nepriklausiau, nepriklausau ir nesirengiu priklausyti jokioms lietuvių bendruomenėms – tai vietos, kur marazmas veši ir keroja.“

Nepateikinėsiu feisbuko citatų, nes dar kas nors pagalvos, jog Užkalnis gali būti tiek netašytas ir neetiškas (Dieve saugok!), kad viešintų privačius pasisakymus, tačiau atrodo, jog kai kurie bendruomeninės ideologijos apologetai gana smarkiai įsižeidė, kad jų triūsas ir rūpesčiai yra taip skeptiškai vertinami.
 
Ne visi gali įsivaizduoti, kad žodžiai bendruomenė, kolektyvas, visi kartu, bendrai, drauge gali kam nors būti visai nepatrauklūs, o dar labiau gali atstumti bandymai bet kokį bendravimą formalizuoti, kurti kuopeles, ratelius, komitetus, tarybas ir kolegijas, su pirmininkais, susirinkimais (kai kada steigiamaisiais, o kai kada net ir ataskaitiniais), su protokolais ir darbotvarkėmis, balsavimais ir iždais, oficialiais atstovais kokioje nors Pasaulio lietuvių bendruomenėje, su projektais ir iniciatyvomis.
 
Aš ne vienintelis toks, labai norintis kuo rečiau gyvenime matyti prieš akis žodžius „darbotvarkė“, „sąskrydis“, „suvažiavimas“ ir „tarybos rinkimai“.
 
Aš pradėjau galvoti apie tai, kaip evoliucionavo lietuvių tarpusavio bendravimas, sakykim, Didžiojoje Britanijoje, ir supratau, kad tas bendravimas pasidarė sveikesnis būtent dėl iškerojusių neformalių bendravimo tinklų: kai žmonės susitinka savarankiškai, kalbasi ir išgeria, niekur neregistruodami ir nerinkdami pirmininkų.
 
Tokių, kurie taip bendraudavo, būdavo visada, tik jų anksčiau nesimatydavo, nes priekyje, su armonikomis ir vėliavomis,– visuomet bendruomenininkai ir jų pavaduotojai su savo trimitais ir spalvotais balionais (taip, taip: nepabijokim pripažinti, Gegužės 1-osios eitynės ne visiems būdavo absurdiškas ritualas – daug kas joms ruošdavosi ir džiaugdavosi, jei leisdavo žingsniuoti kolonos priekyje).
 
O su gyvenančiais užsienyje lietuviais yra štai kaip: žmonės, kurie gyvena – trumpiau ar ilgiau – ne toje šalyje, kurioje yra gimę, labai dažnai yra individualistai, branginantys ir mylintys savo atsakomybės ir savo pasirinkimo laisvės tyrumą. Jie dažnai yra priešiški kolektyvizmui ir labiausiai už viską vertina būtent galimybę absoliučiai nepriklausomai nuo kitų daryti taip, kaip jiems patinka. Su meile bendruomenei tai nesuderinama.
 
Tuo tarpu oficialias bendruomenes, formalius kolektyvus dažniau kuria tie, kurie yra labiau bendruomeniški – arba jie tiesiog mėgsta susibūrimus, šurmulius ir balagano atmosferą, arba (kas dažniau būna) jiems labai patinka savo autoritetą, turimą arba manomą, paremti oficialiais titulais, arba tiesiog delnai drėksta iš susijaudinimo, pamačius kokį nors oficialų atspaudą, kurį gali prispausti prie popieriaus, ir firminį organizacijos blanką. Neatsitiktinai jie kaip liūtai, ginantys savo jauniklius, tuoj pat puola bet ką, kas drįsta pasijuokti iš visos jų organizacinės pompastikos, bendruomenės įstatų ir nuostatų, komitetų ir poskyrių, ir pati mintis, kad tai kažkam gali atrodyti nebūtina ir gana komiška – pati mintis jiems yra panaši į šventvagystę, nes juk bendruomeniškumas turi būti pats savaime vertinamas kaip dorybė.
 
Manęs dažnai klausinėdavo, ką aš galvoju apie lietuvių bendruomenės Didžiojoje Britanijoje veiklą. Anksčiau sakydavau tai, ką galvoju – tuomet daug žmonių įsižeidė, tai dabar nebesakau nieko, nes manęs nemėgstančių ir taip jau turiu pakankamai.
 
Tai, kad yra ir kitaip galvojančių, bendruomenininkams, pirmininkams ir jų pavaduotojams beviltiškai sunkiai prasiskverbia į makaules, nes organizuotų kolektyvų ideologijos apologetai pratę, kad visi galvoja dominuojančios daugumos kategorijomis, ir nesugeba tvarkytis su kitaip mąstančiais. Pagal daugumos dėsnius bendruomenę privalu vertinti, gerbti ir mylėti, nes ji tokia yra, o užvis labiau privalu gerbti ir vertinti bendruomenės vadovus, nes jie taip sunkiai dirbo ir stengėsi, kad galėtų pasirašinėti dokumentus, skelbti susirinkimus „atidarytus“ ir skaičiuoti balsavusiųjų balsus.
 
Iš to bendruomeninio kolektyvo garbinimo kyla ir man tapęs kone beviltišku aiškinimas jau dešimtims pašnekovų, kaip čia gali būti taip, kad, pavyzdžiui, toks Andrius Užkalnis gali visiškai nebenorėti savo šilto, vadovaujamo ir prabangiai skambančio valdiško darbo didelėje prestižinėje organizacijoje Didžiojoje Britanijoje, o vietoj to norėti užsiimti savo asmeniniais sumanymais Lietuvoje, arba kaip taip gali būti, kad jis lygiai taip pat nesvajoja apie politinę karjerą, grįžęs į Marijos žemę.
 
Koks būtų šio pikto straipsnėko moralas? Ar norėčiau uždrausti bendruomenes ir formalizuotas visuomenines organizacijas? Ar norėčiau, kad visi būtų individualistai, kaip tas Adomas Svirskas iš straipsnio pradžios. Ne, nieko nenoriu uždrausti – aš ne jūsų mados. Čia tik jūs norite, kad visi galvotų tai, kaip jūs. Jums labiausiai už viską patinka dainų šventės, festivaliai ir gegužinės. O man jūsų organizacijų tikrai visai nereikia, ir, beje, jums ir jūsų organizacijoms manęs – irgi. 
Posted in Lietuva | Tagged , | Comments closed

Sunkios debilų dienos: dar vienas mirtinas pavojus

Naujas Lygių galimybių plėtros centrui siūlytas logotipas nebuvo priimtas.

Na ką, seniai jau nerašiau ko nors pikto ir nepakantaus?

Tai ką, dabar pats laikas. Šiandien ryte per žinias išgirdau eilinį alarmistų briedą: pasirodo, Britanija pavojingai priklausoma nuo palydovinės navigacijos (GPS’o). Jei tos sistemos susipakuotų, girdi, būtų visiems taip blogai, kaip jūs net neįsivaizduojate, kad blogai būtų. Naglo veido mokytas subingalvis iš Karališkos inžinierių akademijos, vadovaujantis kokiai tai “darbo grupei”, sako, kad tai gali net kainuoti žmonių gyvybių.

Čia man priminė VLKK atsišaukimą, girdi, jei jų nebūtų, būtų siaubas kas, nes “netaisyklinga dokumentų kalba gali būti (ir labai dažnai tampa) teisminių ginčų priežastimi, kartais ji net gali kelti pavojų žmogaus sveikatai ir gyvybei”. Aha, taip.

Bet grįžtam prie tos temos. Atsakymas į siaubingus GPS pavojus, aišku, visada yra: inžinierių rekomenduojama, kas gi daugiau, didelė, plati ir ilgalaikė “tyrimų ir plėtros programa”, kuri ištirtų problemos baisumą visame gražume. Tą programą reikėtų gerokai pafinansuoti ir, ko gero, tie patys aferiūgos kiaulių snukiais galėtų gauti ilgamečius projektų pinigus, paskraidyti į dešimtį-kitą konferencijų visame pasaulyje ir pabendrauti su panašiais šlykštynėm. Čia kaip žmogaus sukurta klimato kaita, tik mažesniu mastu – puiki karmuškė priėjusiems prie lovio padugnėms su moksliniais laipsniais, naglom mordom kuriantiems sau programas ciniškai sukurtos dirbtinės panikos pagrindu.

Prisimenate “ozono skylę”, kuri turėjo plėstis, plėstis, išsiplėsti ir jau seniai visi turėjom būti paskrudinti kaip ant BBQ? Šio lochotrono organizatoriai visi seniai trina rankas, skaičiuoja uždarbius ir ieško naujų projektų.

Bet čia reikia kalbėti ne tik apie tuos, kas gražiai užsidirba iš debilų (kas savaime nėra taip jau ir blogai, bet tik problema kad pinigus dažniausiai vyriausybės surenka mokesčių pavidalu ir iš pavėpusių, ir iš protingų, ir išdalina žulikams).

Atskiro šilto žodžio nusipelno pavėpusi, paplaukusi, visko bijanti visuomenė, kuriai neduok valgyti, tik pabaugink dar vienu baubų lėlių teatru. Kaip supermamos ir supertėčiai tamposi su E-raidelėmis ir džiaugiasi savo ek0loginių ūkininkų turgeliais (kuriuose jiems sėkmingai parduoda tą patį, ką ir Maximoje arba paprastame turguje, tik triskart brangiau), taip ir kiti nepagydomi žurnalistai filadelfijai, tingintys ką nors galvoti savo galva, išsižioję ryja ir dar prašo visokio briedo, kad galėtų jį sukišti savo bukai debilų auditorijai: mobilieji telefonai kelia smegenų vėžį, tuoj pasaulyje neliks geriamo vandens, viena po kitos nyksta gyvūnų rūšys, skiepai kelia autizmą, dirbtiniai saldikliai kelia vėžį, ir taip toliau – kai manęs dar nebuvo žemėje, visus buvo gerokai pabauginusios spanguolės (kurios, skirtingai nei kai kam atrodo, yra ne apspangusios, mieguistos merginos, o tokios uogos).

Grįžtant prie GPS’ų, reikėtų pastebėti, kad čia ne technologijos problema, o žmogaus problema. Tikrai esama didelės dalies populiacijos, kuri sugeba bet kokią inovaciją, bet ką, kas yra sukurta žmogaus, panaudoti savo nenaudai ir kaip nors išsidurti. Jie tiesiog taip programuoti. Vaikystėje jie pradeda nuo klijų uostymo. Paskui dantimis atidarinėja alaus butelius ir jiems atsičipina dantys. Paskui prie savo daužtos aprudijusios mašinos su niauktais langais jie nusiperka GPSą ir vistiek nesugeba nuvažiuoti, kur jiems reikia, nes jiems visai po teisybei niekur nereikia, jie yra tokie patys debilai kur bebūtų. Galiausiai jie pasiima greitą paskolą kioskelyje, paskui negali jos atiduoti, išvažiuoja dirbti į Šiaurės Airiją arba Angliją, kur iš jo Vitalikas paima paskutinius pinigus, pažadėjęs darbą, bet darbo negauna, ir grįžta mikroautobusu ir tada kaltina valdžią, kuri vykdo tokių, kaip jie, genocidą.

Valdžia šiaipjau nieko tokie nevykdo (daugiausia dėl to, kad net jei norėtų, vargu ar sugebėtų organizuoti), tie debilai patys sau yra genocido organizatoriai, jiems duok į rankas bet kokį daiktą, jie kaip mat save susižalos. Todėl siūlyčiau socialinės programos rėmuose išdalinti debilams GPS’us, kurie juos nuvarytų tiesiai nuo prieplaukos į vandenį dideliu greičiu, kas padėtų pagerinti genų baseiną ir išlaisvinti gatves nuo senų automobilių.

Posted in Anglija, durniai, idiotizmai, sutraukos | Tagged , , , , , | Comments closed

Didžioji Britanija: nudrožta ir pavargusi, bet vis dar patraukli

Anglija skirtingus žmonės pririša dėl skirtingų priežasčių (nuotrauka: Andrius Užkalnis specialiai Protokolams)

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. vasaris

Dažnas bėdojantis dėl žmonių išvykimo iš Lietuvos (kaip ta keistuolė Tarptautinės migracijos organizacijos pareigūnė Lietuvoje, kuri skundėsi, kad „iš Lietuvos išvyksta tiek, kiek nori išvykti“ – būtų keista ir kiek baugu, jei būtų kitaip) vis deda vilties, kad ekonominė situacija Britanijoje pablogės tiek, kiek žmonės nustos ten važiuoti – ir, turbūt, pasiliks Lietuvoje.

Tokia viltis nesiremia niekuo, išskyrus labai supaprastintą – maža to, vaikiškai naivų – supratimą apie tai, kas stumia emigrantus ir kas traukia imigrantus, laikinuosius ir nuolatinius. Jei ekonomikos būklė ir uždarbiai būtų pagrindinis rodiklis, pritraukiantis ir atstumiantis atvykėlius, visus svečius susirinktų tos šalys, kur labiausiai trūksta dirbančiųjų ir kur jiems mokamas geriausias atlyginimas bei būtų siūlomas pigiausias pragyvenimas.

Anglija niekuomet tokia nebuvo. Gyvenimas čia niekuomet nebuvo pigus (maža to, dažnai begėdiškai brangus – niekas negali paaiškinti, kodėl buteliukas vandens iš automato Londone kainuoja dukart brangiau, nei Tokijuje, kaip ir metro bilietas, tik pastarasis Londone ne du kartus, o keturis kartus brangesnis). Anglija niekuomet nesiūlė vidutiniškai didžiausių atlyginimų nei viename sektoriuje, net ir bankininkams. Mokesčiai šalyje anksčiau buvo nelabai dideli, dabar, po trylikos leiboristų valdymo metų, tapo vieni didžiausių Europoje.

Tai kuo gi ji vis dar patraukli? Kodėl ji ir XXI amžiuje išlaikė kažką, kas Angliją daro ne mažiau patrauklia, nei Amerika, lyginant atvykėlių – arba trokštančių atvykti – skaičių su šalies gyventojų skaičiumi?

Paprasčiausias atsakymas būtų toks, kad šalis turi ne vieną sprendimą, ne vieną privalumą – ji vis dar turi pasiūlymus daugeliui atvykėlių kategorijų, ir kiekvienai kategorijai tas pasiūlymas yra skirtingas.

Ryškūs, gerai žinomi ir turtingi – arba bent jau turintys pajamų šaltinius – politiniai pabėgėliai arba siekiantys jais tapti (pradedant oligarchais, buvusiais šnipais ir čečėnais iš Rusijos, susipykusiais su valdžia, iki Julian Assange, skleidžiančio Amerikos diplomatinės tarnybos paslaptis) randa gana patikimą teisinę sistemą, kuri nors ir negarantuoja visiškos apsaugos ir absoliutaus įsitikinimo, kad niekas nepalies, bet užtikrina didesnę ramybę, nei daugelis kitų šalių. Žinoma, niekas nėra visiškai apdraustas nuo liūdnos lemties – jei žmogus pasidaro ypatingai nepriimtinas ir nebūna itin atsargus, giltinė su dalge jį suranda ir Londone: nuo ruso Aleksandro Litvinenkos, 2006 m. nunuodyto radioaktyviu poloniu, italo bankininko Roberto Calvi, susijusio su Vatikanu, slapta masonų lože ir pakarto po Blackfriars tiltu 1982 metais ir bulgaro disidento Georgijaus Markovo, nudurto 1978 m. užnuodytu skėčiu ant kito tilto, Waterloo.

Bet kuriuo atveju, atvykėliai iš viso pasaulio žino, kad iš Anglijos niekas jų paprastai ir greitai neišsiųs, ypatingai jei turi pakankamai pinigų ir galės pasinaudoti vietos teisininkų paslaugomis, o jau tie kieti specialistai sugebės taip išlankstyti ir sumazgyti keistą šalies teisės sistemą, kad jiems jei ir ne iki galo išspręs problemas, tai bent jau palengvins dalią labiau, nei bet kur kitur pasaulyje.

Kitoje spektro pusėje – žmonės, vadinami šiais laikais paplitusiu žodžiu varguoliai, ypatingai iš Europos Sąjungos (skurdesnių jų šalių), turintys galimybę be jokių kliūčių atvažiuoti ir dirbti paprastus darbus, atitinkančius jų menką kvalifikaciją. Tų darbų visada yra, net ir sunkmečio laikais, tik reikia spėti suktis. Kiekviena skurdi pasaulio šalis Anglijoje turi savo bendruomenę, dažnai net kelias, kurios bent šiek tiek padės, jei ne pinigais, tai bent jau šiokiu tokiu patarimu.

Čia taip pat padeda didžiulė šalies ekonomikos įvairovė, siūlanti tikrai daug variantų nekvalifikuotam darbuotojui: nuo maisto pramonės ir žemės ūkio, iki statybų ir biurų ir namų valymo ir automobilių plovimo. Varguolių darbo rinka patrauklesnė naujai atvažiavusiam, nei norinčiam ilgiau pasilikti: lankstumas ir takumas yra toks, kad nė vienas atvykęs negali jaustis, kad užsitikrino vietą ilgam laikui. Kaip jis kažkada gavo darbą todėl, kad buvo greitesnis už kitus, arba darė tą darbą pigiau, nei šalyje jau esantys, taip ir jį gali labai mikliai išstumti.

Rinka ypatingai negailestinga nekvalifikuotiems vietos darbuotojams (labiausiai nuskriausta socialine klase laikomi baltieji menkos kvalifikacijos anglai): nepaisant prieš kelis metus skelbtų abejotinai skambančių, o kartais ir atvirai ksenofobinių, šūkių “Britanijos darbai – britų darbininkams”, gyvenimas parodė, kad Britanijos darbininko niekas negina ir jam darbo niekas nesaugos vien todėl, kad jis yra šalies pilietis ir ant jo paso – karališkas herbas su liūtu ir vienaragiu. Šeimininkas pasamdys atvykėlį akies mirksniu, jei tik tas atvykėlis labiau apsimokės kokiu nors aspektu – pigesnis, darbštesnis, labiau nusimanantis, arčiau prie biuro gyvenantis. Patriotizmas ir lojalumas saviškiams (“pasamdžiau jį, vistiek juk anglas, reikia remti savus”) anglams nebūdingas nė kiek, ir šaltas požiūris į saviškius automatiškai tampa svetingumu atvykėliams.

Dar viena grupė žmonių, kuriems labai tinkama Anglija, yra tie, kas nori pradėti savo verslą. Nors verslo mokesčiai nėra ypatingai maži, ir augant bendrovei (ir samdant daugiau darbuotojų) atsiranda didžiulė biurokratinė našta, susijusi su sveikata ir sauga darbe, teisiniais samdymo aspektais ir panašiais dalykais, pradedančiam smulkiam verslininkui Anglijoje vis dar yra beprotiškai lengva. Tai, kas Lietuvoje vadinama individualia darbine veikla, Britanijoje gali būti pradėta praktiškai tą pačią minutę, kai žmogus išlipa iš lėktuvo, atvykęs į Londoną, Mančesterį ar Bristolį: dažniausiai pradedančiam nereikia nė vieno popiergalio, nereikia apsilankyti nė vienoje valstybės įstaigoje, nereikia nė vieno leidimo ir net apie mokesčių mokėjimą dažniausiai pradedama kalbėti tik tada, kai baigiasi finansiniai metai ir pasirodo jų rezultatai.

Garsiai apie tai nekalbama, tačiau net ir tos verslo sritys, kurios yra reguliuojamos, yra ne tokios baisios, kaip pareiškiama oficialiuose dokumentuose: daugelis įstatymų įgyvendinami be ypatingo entuziazmo, priežiūra yra menka, taisykles galima apeiti ir daugelis valstybės pareigūnų slapčia laikosi nei įstatymo raidės, bet jo dvasios, žiūrėdami pagrindinio prasmingumo principo.

Tiems, kas atvažiuoja mokytis, Anglija siūlo ne tik kvalifikaciją (apie kurią dažniausiai kalba mokymo įstaigų reklaminė literatūra), bet ir svarbiausią dalyką, apie kurį garsiai nekalbama, laikantis principo “kam reikia, tas supras, o kas nesupras, tiems nereikia”: mokyklų (ne tik aukštųjų) reputaciją ir ryšius, kurie paskui padeda visą likusį gyvenimą. Pasaulio karaliai, milijardieriai ir prezidentai siunčia sūnus ir dukras mokytis Britanijoje ne tik – ir ne tiek – todėl, kad jie gerai išmoktų angliškai ir perprastų anglų humorą (nors ir tai svarbu), ir juo labiau ne tam, kad įgytų vertingą profesiją: svarbu ne tai, ką jie mokosi, ir ne tik tai, kas juos moko; svarbiausia yra tai, su kuo jie mokosi.

Oksfordas ir Keimbridžas, o ir kai kurie kiti geriausi universitetai, siūlo neprilygstamas galimybes suformuoti pažinčių sąrašą, kuris nesulyginamas su niekuo: net ir Amerikoje, garsėjančioje puikiomis mokslo įstaigomis, nėra tokios naudingos kompanijos koncentracijos, kaip šiose dviejose aukštosiose mokyklose, kurios nėra net vientisi universitetai, bet senų koledžų neformali visuma.

Yra kitos, smulkesnės, atvykėlių kategorijos, kurioms Anglija nuo seno siūlo patrauklius variantus – pavyzdžiui, turtingų vyrų žmonoms nėra geresnės vietos skyryboms, kadangi teismai priima sprendimus dažnai nepriimdami santuokinės sutarties kaip absoliučiai privalomos ir imperatyvios, bet peržiūri bylos aplinkybes. Norintys patraukti kokį nors laikraštį arba televiziją į teismą už šmeižtą – ir prisiteisti daug pinigų – dažniausiai važiuoja į Londoną ir žiūri, ar potencialus atsakovas turi kokio nors turto Britanijoje, nes jei turi, tai galima pasinaudoti senais Anglijos įstatymais, pagal kuriuos šmeižto bylose negalioja nekaltumo prezumpcija, ir savo nekaltumą įrodinėja atsakovas, o ne ieškovas įrodinėja jo kaltę. Britanijos teismuose kompensacijos už šmeižtą prašyti taip populiaru, kad net patys anglai kalba apie “teisinį turizmą”, kai kokia nors Brazilijos bendrovė ieškinį JAV televizijos stočiai pateikinėja Londone.

Jei kas nors manęs paklaustų, ką galėtų iš šito išmokti Lietuva, sakyčiau štai kaip: nevertinti atvykelių kaip homogeninės masės. Vienas klasikinių didelių užduočių sprendimų principų yra išskaidyti didelę problemą į kelias mažas, ir būtent todėl reikėtų galvoti ne apie patrauklumą “užsieniečiams”, “verslininkams” ar “investuotojams” o apie skirtingus patrauklumus skirtingoms atvykėlių grupėms. Jeigu, žinoma, kada nors apsispręsime, kad tų atvykėlių mes apskritai norime.

Posted in Anglija, Lietuva, Londonas | Tagged , , , | Comments closed

Vynas iš paprastesnės lentynos: Robert Mondavi Woodbridge Shiraz 2007 (California)

Robert Mondavi Woodbridge Shiraz 2007 - per paprastas, nors kaip už tokią kainą, gal ir visai nieko

Atėjo savaitgalis, ir vėl vieta ir laikas pagalvoti apie alkoholį. Kad niekas nesakytų, kad ragauju tik pižoniškus vynus, tai štai jums ir prašom: masinio, žinomo, net pakyrėjusio Kalifornijos vyndario produktas. Waitrose parduoda su itin didele nuolaida: paprastai 8.50 GBP, o dabar – vos 5.69, tai štai jums ir prašom, tik truputį daugiau nei dvidešimt litų.

Gamintojo tinklalapis sako, kad vynas “sprogsta galingomis ir aksominėmis uogomis”, bet nieko jis nesprogsta. Jaučiasi gal kiek juodųjų serbentų (o kuriame širaze jų nesijaučia), ir malonių slyvų, bet tai, sakykim, ir viskas. Yra truputėlį to žadėto ąžuolo kremiškumo. Kiti jautė pipirus (gal) ir odos kvapą, bet štai pastarojo aš vos užuominas radau, nors tas odos kvapas yra man vienas fainiausių. Pipirų – gal šiek tiek. Nors nesu tikras.

Maistas: gamintojai siūlo steiką su pipiriniu padažu ir brendžio bei grietinėlės padažu, ir Protokolų kulinarijos skyriui labai sunku su tuo ginčytis. Šiaip šis vynas dirbs ir su dešrelėmis, ir su kokiais nors kiaulienos suktinukais ar panašiai, gerai kad būtų su kokiom slyvom ar dar kuo nors. Žinote, tokio labai iš lietuviško Nidos repertuaro (kas nėra blogai, nepagalvokite). Mėsos patiekalo reikia kokio nors ne per daug apanglėjusio, ne ant grotelių turbūt kepto, ir tokio, kur galbūt būtų saldokas skonis. Sakyčiau.

Išvada šiaip apie šį vyną būtų tokia, kad jis už pilną kainą yra way, way per prastas, bet jei pigesnis, tai gali būti stalo vynas geresnis už vidutinį, ir tikrai smagesnis, nei tie Tesco pasiūlymai (tie, kas pažįstami su didžiausiu Anglijos supermarketu, žinos apie ką kalbu, o kitiems paaiškinsiu, kad Tesco yra tokia Anglijos Maxima, tik labai baisiai didelė), kur vynas, siūlomas už penkis svarus yra neva perpus atpigintas nuo normalios kainos – bet paragavus yra akivaizdu, kad jo už normalią kainą (dešimt svarų) niekas gyvenime šimtą metų nepirktų. Šiaipjau ir akivaizdu, kad jei tas vynas yra vertas dešimties svarų, tai kas, būdamas sveiko proto, jį atidavinės pusvelčiui? O jei nevertas, tai nereikia meluoti. Bet čia viskas aišku.

Posted in alkoholis, valgis, valgymas | Tagged , | Comments closed

Ideologijos ir idėjų pabaiga dar neatėjo. Jiems reikia tik tinkamų sąlygų.

Subtilumas, ideologinių vaizdumo priemonių pagrindinis ginklas (displėjus courtesy of Murmansko kraštotyros muziejus, foto: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Žurnalas “Valstybė“, 2011 m. sausis

Kalbos apie tai, kad ideologija – atgyvenęs, praeities dalykas, yra ne naujos. Po Antrojo pasaulinio karo, Maršalo plano dėka ant kojų pastatytoje ir turtėjančioje Europoje ir kitur Vakarų pasaulyje atrodė, kad modelių paieška lyg ir baigta. Karo sukrėtimas ir morališkai iškristalizuotas aiškus skirtumas tarp gėrio ir blogio – laisvojo ir viso kito pasaulio, kurį aiškiai patvirtino įspūdingas laisvos ekonomikos augimas, nepaliko vietos abejonėms.

Pakurstyta nematytos ekonominės pažangos malkomis jau, rodos, buvo ranka pasiekiama visuotinė minimali gerovė (kur jau tuoj, visai greitai, visais bus pasirūpinta, apsauginis tinklas bus ištiestas po kiekvienu užpakaliu, ir beliks toliau poliruoti išsivysčiusio pasaulio tobulybę ir skiepyti besivystantį pasaulį nuo infekcinių ligų), ir daugelis rimtai patikėjo, kad istorijos ratas sustojo. Arba ruošiasi sustoti.

Danielis Belas (Daniel Bell) jau 1960 metais paskelbė knygą „Ideologijos pabaiga: apie politinių idėjų šeštajame dešimtmetyje išsikvėpimą“ (The End of Ideology: On the Exhaustion of Political Ideas in the Fifties), o trimis dešimtmečiais vėliau žymiai garsesnis Frensis Fukujama (Francis Fukuyama) paskelbė 1992 m. knygą „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (The End of History and the Last Man), tik pastarasis „pabaigą“ siejo dar ir su Šaltojo Karo pabaiga, tai yra, lyg ir paskutiniu didžiuoju XX amžiaus konfliktu.

Labai daugelis patikėjo tuo, kad ideologija jau savo atgyveno, lyg primityvių prietarų ir dogmų sistema, kuri tinka nebent tam, kas nesugeba racionaliai mąstyti ir „elgtis pragmatiškai“. Dažniausiai yra taip: kalbame apie ideologijos vedamą politiką, galvojame apie iškvaišusius pusiau svajotojus, pusiau žmogžudžius (dažnai kartu ir viena, ir kita): nuo Lenino, Mao, Fidelio ir Pol Poto iki Šiaurės Korėjos ir Irano politinių sluoksnių bei Fransua Diuvalje ir Roberto Mugabės.

Dažniausiai, kalbant apie ideologizuotas šalis, į galvą lenda groteskiški kariniai paradai, barzdoti ir kitaip pasidabinę lyderiai, manieromis ir elgesiu primenantys pasakų personažus, visokius Mėlynbarzdžius ir Barmalėjus. Vienu žodžiu, bent jau vaizdinių visuma aiškiai suponavo: visos tos ideologijos yra tiems, kieno branda yra maždaug vaiko intelekto lygyje (šių aptarimų atmaina yra Lietuvoje, ir ne tik, labai mėgstami niūrių über-intelektualų priminimai apie tai, kad bet kokie skirstymai į juodą ir baltą, bet koks moralinis ar idėjinis aiškumas yra riboto proto ir siauros pasaulėžiūros pavyzdys).

Pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiai pasaulyje lyg ir patvirtino, kad geriausiai sekasi tiems, ką principai ir įsitikinimai varžo mažiausiai: fantastiškai sėkminga (iš šių laikų perspektyvos žiūrint) Bilo Klintono administracija JAV buvo tokia apolitiška ir neidėjinė, kad griežtesnių pažiūrų Demokratų partijos atstovai šiandien net vengia ją prisiminti, ieškodami kairuoliško įkvėpimo iš tolimų dešimtmečių, XX a. pradžios ir vidurio, Vudrou Vilsono (Woodrow Wilson) ir Franklino D. Ruzevelto (Franklin D Roosevelt) laikų. Britanijos premjeras Tonis Bleras, irgi, rodės, vienintelį dalyką žinojo tvirtai: kad nė vienas principas, nė viena praeities ideologinė dogma nebuvo neliečiama. Vienintelė taisyklė ir reikalavimas Blerui buvo likti perrinktam, ir – senųjų leiboristų požiūriu – buvo einama su velniu obuoliauti taip dažnai (bandant reformuoti, nors ir nesėkmingai, ir sveikatos apsaugą, ir švietimą, ir draugauti su kapitalistais), kad ne tik obuolių priskintos pilnos pintinės, bet jau ir nebeatskiriama, kur velniai, o kur angelai.

Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir daug kur kitur ant derlingos dirvos, kurią sukūrė dešimtmečius trukęs ekonominis augimas ir Šaltojo Karo pabaiga, kai nebeliko pagrindinio aiškaus priešo iš rudųjų lokių ir balalaikų šalies (o radikalaus islamo grėsmė dar nebuvo aiškiai suvokta, ir ta pati Rusija dar nebuvo naujai suįžūlėjusi), irgi vešėjo „pragmatiškumas“ kaip alternatyva ideologijai.

Lietuvoje buvo kiek kitaip: pasibaigus aktyviajam atgimimo laikotarpiui, pasidarė aišku, kad vienintelis ryškus skirtumas tarp politikų yra požiūris į Rusiją (garbės žodis, nenorėjau to sakyti, nes tai buvo pasakyta daug kartų iki manęs, bet kaip čia išsisuksi?).

Kitur įmanomų plėtros variantų tiesiog nebuvo pakankamai, kad pagal juos galima būtų suformuoti įtikinamą ideologinį modelį. Išskyrus laukinius marginalus iš ekstremalių potyrių stovyklos – visokius Frontus, anarchistus, „Naująją Kairę“, ksenofobus, gėjų vaikytojus ir kitokį keliaujantį cirką (kurie yra pakankamai neįtakingi ir į jokią rimtą ilgalaikę valdžią ir įtaką nepretenduoja, o todėl gali sau leisti pasiūlymus, labiau artimus fliuksus menininkų renginiui ar nudistų suvažiavimui, nei įtikinamam politinio sprendimo variantui) – pasirinkimų nebuvo daug.

Lietuva buvo – ir tebėra – supančiota (ne blogąja prasme, tiesiog tokios realijos) ilgo ropštimosi į Europos Sąjungą ir tarptautinių įsipareigojimų (taip pat ir finansinių) civilizuotam Vakarų pasauliui. Tokiomis sąlygomis įtikinamai pareikšti ką nors radikalaus (o jei pareiškimas neradikalus, tai kokia čia ideologija?) labai sunku, tas pats, kas bandyti sukioti vairą, kai traukinys yra ant bėgių: galima pristabdyti ar pagreitinti, galima pašvilpti švilpuku, bet bėgiai nutiesti nuo taško A į tašką B, ir niekur jis nesidės. Nebent pradėtume svarstyti variantus, kaip jį apskritai nuo tų bėgių traukinį nuversti („bandysime be bėgių važiuoti per miškus“), bet daug norinčių išbandyti ką nors tokio neatsiranda.

Todėl traukinio mašinistams telieka apsiriboti švilpuko rikdymu ir kabinos puošyba įvairios spalvos vėliavėlėmis. Štai todėl ideologijai vietos laikinai nebeliko, o aktoriai spektaklyje gali laisvai keistis vietomis, nes visi vaidmenys labai panašūs. Būtent todėl parlamentas gali būti pilnas figūrų, neturinčių jokių įsitikinimų, tik pažįstamus veidus: tie jų įsitikinimai nieko nedomina. Apie įsitikinimus niekas neklausia. Tai ne parametras, pagal kurį priiminėjami sprendimai.

Man regis, kad ideologijai atgyti tereikia reikiamų sąlygų (Lietuvoje, rodos, jos kol kas neatėjo, nes gyvenimas – skirtingai nuo daugelio įsivaizduojamos ir piešiamos pražūties – yra gana ramus ir užtikrintas). Dažniausiai reikia pakankamai didelio visuomenės troškulio. Jungtinėse Amerikos Valstijose, pavyzdžiui, dabartinė Barako Obamos administracija, iki vidurio kadencijos rinkimų 2010 m. lapkričio mėnesį turėjusi didelį ir pakankamai neapibrėžtą mandatą (pagrindinis rinkimų priesakas buvo iš esmės „kitaip“), kurį Obama ir jo aplinka iš kairiojo Demokratų partijos sparno apsiėmė interpretuoti kaip leidimą smarkiai plėsti valstybės vaidmenį ir pajamų perskirstymą šalyje.

Didžiojoje Britanijoje perėjimas iš visiško ideologinio letargo į dabartinę padėtį buvo apskritai pribloškiantis. Prieš rinkimus, įvykusius 2010 m. viduryje, konservatorių opozicija kalbėjo apie savo įsitikinimus taip nedrąsiai, taip stengdamasi nieko neįžeisti, kad skambėjo kaip ne itin skirtingas leiboristų variantas ir vos neprarado galimybės patekti į valdžią po ilgų metų už jos ribų (jei ne koalicija su oportunistais Liberalais Demokratais, galimybę po daugelio dešimtmečių paragauti valdžios vertinusiais labiau nei rinkimų pažadus).

Daugelis tų, kas visą gyvenimą balsavo už konservatorius, Britanijoje 2010 m. arba nėjo balsuoti, arba balsavo sukąstais dantimis, nes manė, kad tokių politikų, kaip Margaret Thatcher, jau nebėra ir nebus, ir išsikerojęs socializmas ir šalies suvalstybinimas tik gilės.

Britanijoje išėjo kitaip. Valstybės išlaidų mažinimas prasidėjo tempais, nematytais nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Dabartiniai studentų siautėjimai gatvėse, negalint patikėti, kad pasaka baigėsi ir gyvenimas eis sunkyn labai sparčiai, ir vargu ar kas nors liks nepaliestas sunkumų, yra, atrodo, tik žiedeliai.

Man regis, kai pribręs reikalas, atsiras ir Lietuvoje prielaidos didelėms idėjoms ir išsamiai ideologijai: galima laukti, kad jos remsis problemomis, susijusiomis su imigracija (būtent užsieniečių atvykimu į Lietuvą, o ne šalies žmonių išvykimu į užsienį, nors būtent šioje srityje, „lietuvių grąžinimo į tėvynę“, daugelis politikų tikėjosi sublizgėti) ir, ko gero, su Lietuvos pozicija byrančioje Europos Sąjungoje. Sunku tikėtis, kad eurui liko ilgai gyventi tokiam, koks jis dabar yra (visi euro-atsilikėlių stabilizavimo ir ramstymo projektai man labiausiai primena paskutinių Sovietų Sąjungos metų ūkio efektyvinimo ir ekonominio skatinimo planus). Kai ES prasidės didieji pasikeitimai, Lietuvai reikės spręsti, kurioje stovykloje ji norės būti pati, ir atsiras skirtingi plėtros variantai, kurių, kaip minėjau, šiuo metu nėra daug.

Lietuvoje laukiama savivaldybių rinkimų, bet sunku tikėtis, kad 2011 metais juose pradės rastis nauji ideologinio aiškumo požymiai – greičiausiai rinkimai bus labiau paremti konkrečiais pažadais „iš gyvenimo“, kalbomis apie miestų ir miestelių realijas, o ne personalijų pažįstamumu (daugiausiai todėl, kad daugelis pažįstamų personalijų grūdasi ne prie savivaldybių, o prie nacionalinės valdžios lovio, nes ten visgi jovalas sotesnis).

Savivaldos politika demokratinėse visuomenėse yra tradiciškai konservatyvesnė, nei nacionalinio lygio procesai (išskyrus galbūt tokius atvejus, kai kairiųjų pažiūrų, arba tiesiog ciniškai oportunistinė, valdžia kryptingai sukuria ištisus getus, kur kritinė gyventojų masė yra priklausoma nuo maitinimo iš valdiško žinduko – valstybinio sektoriaus darbų arba net ir subsidijuoto būsto ir komunalinių paslaugų). Taip yra todėl, kad vietiniu lygiu pinigų leidimas yra gana gerai suvokiamas („ką mokam ir ką gaunam“), ir čia ne taip lengva prastumti ideologinius projektus, paremtus ištraukimu iš vienos kišenės ir perkėlimu į kitą, nes ir vienos, ir kitos kišenės savininkai pernelyg arti vienas kito.

Taigi, kai jau yra nesudėtingas, gyvenimo pavyzdžiais paremtas pasakojimas apie aiškius, paprastam rinkėjui suprantamus dalykus (gatvių apšvietimas ar valymas, šiukšlių išvežimas ir statybų leidimai), ideologijai ir vėl neatsiranda vietos. Tačiau dažnai būna taip, kad būtent iš municipalinio lygio išauga gabūs politikai, jei sugeba laiku peržengti ribą tarp vietinių rūpesčių ir bendresnių idėjų.

Posted in Lietuva, žiniasklaida | Tagged , , , | Comments closed

Lietuvos interneto apdovanojimai: hell yes!

Šie studentai jau balsavo už Užkalnį ir dabar džiaugiasi (nuotrauka: Andrius Užkalnis for Protokolai)

Kovo 17-18 vyks Login 2011, Lietuvos interneto konferencija ir apdovanojimai. Konferencija, kaip galima matyti, išaugo iki didžiulio renginio, su rėmėjais ir autoritetais ir protingomis diskusijomis.

Man, kaip interneto naudojimo praktikui ir late adopteriui, žinoma, įdomiausi yra apdovanojimai, kuriuose galima balsuoti jau dabar – nominatoriai mane nominavo net dviejose kategorijose, “Geriausias BLOGAS / asmeninis tinklalapis” ir Grand Prix “Metų Žmogus Internete”.

Be jokios abejonės, savieigai niekas čia nepaliekama, todėl užsukta visa pigaus populiarumo ir piaro mašina.

Apie balsavimą primena specialus, balsavimui skirtas tinklalapis “Login 2011 – Balsuok Širdimi“.

Politinis Andriaus Užkalnio rinkimų štabas, jo entuziastai, fandreizeriai, dor-steperiai ir kampeineriai, nemažai jėgų skyrę praėjusiai rinkimų kovai, taip pat skiria laiką savo kumyro ir dievaičio reklamai ir prastūmimui šiame svarbiame Lietuvai renginyje.

Paieškos variklių optimizavimą padėjo padidinti ir Artūras Račas, atskleidęs moralinę Užkalnio fenomeno pusę.

Todėl sakau: neleiskite, kad lietuviškojo interneto ateitį kas nors nuspręstų už jus. Balsuokite Širdimi!

Posted in Lietuva, skaitytojai, žiniasklaida | Tagged , | Comments closed

Vilniaus knygų mugė – atsakas niurgzliams ir pesimistams

Andrius Užkalnis ir Andrius Kubilius abu įtartinai geros nuotaikos (nuotrauka: Liudas Masys / Moteris.lt)

Dar refleksijų apie vasario mėn. super-renginį, iš Tiesa.com

Buvau nuvažiavęs į Vilnių, į Knygų mugę: kai esi autorius, arba bent kaip nors susijęs su knygomis, tai yra praktiškai privalomas renginys, tiesiog tokia lyg olimpiada, lyg ataskaitinis suvažiavimas, nuo kurio nepabėgsi ir neišvengsi.

Bet išvengti ir nesinorėjo: knygų šventė sostinės parodų centre man yra ženklas ir gerasis liudijimas, kad daugumas blogų pranašysčių apie mūsų gyvenimą yra daugų daugiausia begėdiški perlenkimai, o paprastai – tiesiog prasimanymai.

Pirmiausiai apie tai, kad iš Lietuvos visi išvažiavo, ir greitai liks tuščios gatvės ir numirę kaimai ir miesteliai, kur lakstys vien benamiai šunys, šokinėjantys per purvinas balas. Nors skaičiai nepatvirtinti, bet per tas pačias keturias Vilniaus Knygų mugės dienas čia susirinko daugiau žmonių, negu bet kada jos istorijoje. Tai buvo ne užsieniečiai, tai buvo žmonės iš visos Lietuvos (na, išskyrus kelis užsienyje gyvenančius autorius).
 
Eilės prie kasų buvo pribloškiančios, ypač neįtikėtinos baisiame šaltyje, nusidriekusios kartais ne vieną šimtą metrų. Tie, kas atvažiavo savo ratais, labai gailėjosi: dienos viduryje artimiausia vieta pasistatyti automobilius reiškė kone pusvalandžio pasivaikščiojimą iki parodų centro. Jeigu kam nors atrodo, kad šiais laikais niekam neberūpi ir nebesvarbi kultūra, taip sakantys turėjo sėdėti nukaitę ir nuleidę akis. Praėjus dviems Nepriklausomybės dešimtmečiams, Knygų mugės vaizdai buvo žymiai labiau įtikinami, nei pasakos apie tai, kaip, girdi, sovietų laikais visi skaitė ir švietėsi, o dabar štai beliko tik šlapi marškinėliai, riesti užpakaliai, olialia ir popsas.
 
Žinote, kas dar mane pribloškė? Kokią nedidelę mugės dalį sudarė tai, ką galima pavadinti menkaverte ir popsine literatūra. Rimtų knygų pasirinkimas stulbino – mokslo įstaigų leidyklos (kurių, atrodo, jau seniai turėjo nelikti, jei tikėtume kalbomis apie visiškus griuvėsius ir beviltybę) išstatė krūvomis puikiai išleistas, gražiai įrištas ir nepriekaištingai spausdintas knygos – istorines, etnografines, meno albumus. Ir renginiai buvo pilni žmonių ne vien tada, kai buvo pristatoma populiarioji literatūra.
 
Kažkas internete Knygų mugę pavadino atlaidais, ir tas įspūdis, kad visi (ne tik prezidentė ir premjeras, ne tik Seimo nariai ir ministrai), kas tik nėra prikaustyti prie patalo, atėjo čia, ir ne mados varomi, o kažkokios pareigos prieš save ir savo šeimas. Žmonės buvo geranoriški ir kantrūs nepaisant to, kad didžiausio antplūdžio metu vaikčioti teko mažyčiais žingsneliais, grūdantis kaip prigrūstame troleibuse, ir malonumo lankytojams, turbūt, buvo nedaug – mes, autoriai ir leidyklų darbuotojai, turintys savo vietas leidyklų stenduose ir kartais net ir kėdes ir staliukus, buvome nuo to visko apsaugoti (bet mums ir būti ten teko ilgiau). Knygų mugė, ko gero, buvo vienintelė tokia vieta (kaip kažkada Palangos tiltas vakarais) kur laiku nuėjus galima sutikti absoliučiai visus, kieno vardai ir pavardės arba veidai bent ką nors reiškia Lietuvoje.
 
Renginys paneigė dar vieną mitą – esą knygas skaito vien bedarbiai ir pensininkai. Jie irgi skaito, bet „Litexpo“ centras buvo pilnas visų amžių ir visų socialinių sluoksnių žmonių. Niekas Lietuvoje nebuvo tiek pasipūtęs, kad jam Knygų mugė būtų per prastas renginys, ir niekas nebuvo tiek prastas, kad būtų pasijutęs ne vietoje. Knygų šventė suvienijo žmones ir nuskaidrino jų širdis taip, kaip jos nenuskaidrina nei krepšinis, nei Kalėdos.
 
Turbūt simboliška, kad didžiausiu metų renginiu Lietuvoje tapo ne valdiškas sumastymas, ne ES sugalvota „priemonė“ ar „projektas“ ir ne brangiai reklamuotas renginys (Knygų mugė net ir įsimenamo logotipo neturi – čia tik leidyklų pavadinimų ir puošnių maišelių margumynas), o būtent liaudiškas, paprastas ir gyvas knygų turgus, be ideologijos, strategijos, koncepcijos ar statuto, su besipinančiomis skirtingomis kalbomis (užsieniečių autorių renginiai be vargo ir visiems suprantamai vyko anglų kalba).
 
Tame paprastume, margume ir suprantamose vertybėse, matyt, ir yra didžiausia mūsų stiprybė ir pasididžiavimas.
Posted in knyga, knygos, Knygų Mugė, Vilnius | Tagged , , , | Comments closed

Kliuku kliuku: vynų parinkimas prie Beatos patiekalų

Grožinė literatūra? Dar ko. Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis džiaugiasi, užtvindę rinką populiariu skaitalu 2011 m. Vilniaus Knygų Mugėje. (Nuotrauka: R.Rabinovič for Rokiškis Pictures)

 

Įžanga Protokolų perleidimui.Šis įrašas specialiai rašytas Beatos Nicholson tinklaraščiui ir publikuotas ten, ir susilaukė gyvo dėmesio iš skaitytojų.

Žaviausias iš visų dėmesio pasireiškimų buvo Beatos Virtuvės FB puslapyje, kurio negaliu nepacituoti tiesiog viso: 

Neringa Mazeikaite Labai nepatiko sis Gerb. p.Uzkalnio rasinelis… Pretenzingas, pilnas kazkokios uzsleptos ironijos ir atrodo, kad jis cia raso pulkui idiociu… Ponas Andriau, nusileiskit ant zemes pagaliau, nes darosi “nebeskanu” Tamstos rasymus skaityt.. Nesat gudrutis ir nesistenkit tokiu buti, nes jau juokingai (nebe originaliai) is sono paziurejus atrodai.. Gerai dar, kad bent cia teksta sugebejot lietuviskai “sukalt”, be angliskai lietuvisku issidirbinejimu 😉

Čia mes matom, kad skaitytoja pajuto, kad esama kokios tai ironijos tekste, bet kokios – paaiškinti negali (kažkas bado ir duria, bet kas – nesuprasi), ir nurodo taip neberašyti, nes nesmagiai ji jaučiasi perskaičiusi. Nedažnai sulaukiu tokio tyro nevilties šauksmo.

Žemiau pats tekstas.

— — — — — — 

Kai parašiau recenziją apie antrąją Beatos Nicholson knygą, sesers tinklalapio administracija kreipėsi ir manęs paprašė tuščiai nekritikuoti (nes užsiminiau, kad galėjo knygoje būti daugiau apie gėrimus ir jų derinimą su maistu), o parodyti pavyzdį. Pažadėjau, kad taip ir padarysiu. Tai štai. 

Vynų pasirinkimas šiose pastabose optimizuotas Lietuvos rinkai. Tai reiškia, nesudėjau to, ką galima įsigyti Anglijoje (ir ko pats esu išragavęs daugiausiai), bet pasinaudojau Lietuvos parduotuvių tinklo, Vyno klubo, siūlomu asortimentu. Būtent šias parduotuves pasirinkau dėl savanaudiškų ir korumpuotų priežasčių: tie patys žmonės leidžia “Vyno žurnalą“, kur spausdinami mano straipsniai. Tai štai jums ir prašom. Vyno klubas, be abejo, yra ne be trūkumų, kurie yra Lietuvoje nusistovėjusių vyno prekybos įpročių atspindys. Didžiausias jų – menkas JAV, Australijos ir Naujosios Zelandijos vynų pasirinkimas, bet tai ką dabar darysi. 

Pastabos ir pasiūlymai yra subjektyvūs ir kartu absoliučiai teisingi. Todėl visus gudrius pižonus, kurie čia bandys rodyti savo nepaprastą išmanymą, kritikuoti arba skelbti mokyklines tiesas, nugirstas kokioje nors trijų butelių pardavimo degustacijoje-prezentacijoje, informuoju oficialiai: niekam neįdomu. 

O dabar pereinam prie patiekalų. 

1. Pirmasis labai netikėtas, ko gero net labai netikėtas. Silkės su grybais (Naujasis Beatos Testamentas – antroji knyga – 54 psl.). Daug kas galvos apie silkę ir manys, kad čia gėrimą reikia taikyti prie silkės (kas būtų sunku, nes silkutę visgi reikia prie degtinytės, šaltos kaip ledas, ir mažai kuris vynas čia padėtų, nebent koks nors tinkamas Sauvignon Blanc, kaip prie sušių, bet ir su tuo sunku, nes cibulis viską komplikuoja). Šiame patiekale mes derinsim vyną prie grybų (baravykų arba pievagrybių). Imsim raudonąją vynuogę Pinot Noir, kuri garsėja kaip išlepusi ir labai sunkiai sutramdoma. Jei silkutė su baravykais, aš bandyčiau rožinio, pavyzdžiui, tokio H.Bourgeois Petit Bourgeois Rose 2009 (42 Lt), nes baravykai kvapnesni už pievagrybius ir to kvapo reikia neužmušti. O štai jei su pievagrybiais, kurie paprastesnio skonio, tai imčiau gal labiau vaisiško, irgi tos pačios vynuogės Domaine Peiriere Pinot Noir VdP D’OC (25 Lt), kuris dar ir pigus. Galima sakyti, pigiau grybo, tai čia kaip ir savotiškai tinka prie grybų patiekalo, ką jūs galvojat? 

2. Kiaulienos šonkauliukai (Senasis Beatos Testamentas – pirmoji knyga – 240 psl.) yra ūkiškas valgis, toks, kaip iš kokios “Marceliukės klėties” (restoranas dar iš tų laikų, kai nebuvo lietuviško kaimiško valgymo tema nuvalkiota, ir nebuvo belekur belekokių folk-etninių šiaudinių-medinių-drožinėtų-molinių ėdyklų, ar prisimenate?), ir – atrodytų – prašosi alaus bokalo. Tiks ir prie jo, bet galima ir su vynu. Ir dar kaip galima. Recepte mano sesuo Beata įdėjo žolių (kalendros, raudonėlių, kmynų), ir mes orientuosimės į jas, rinkdami vyną. Jei būtų tie šonkauliukai pagaminti saldžiau, su kokiu klevų sirupu, pasirinkimas gal būtų kitoks, o dabar man atrodo tiks toks prieskoninis australiškas Salomon Estate Norwood Cabernet Shiraz 2008. Jis yra nebaisiai pigus (60 Lt), bet žinokit verta. Ir jei dar tas bulves padarysite tinkamai (tas, kur supjaustytos kaip armonikėlės), vynas puikiai gros ir prie jų, ypač jei pataikysit tas saldesnes, Aidaho geltonasias, kokių Lietuvoje tikrai būna (tik pavadinimą mažai kas turguje žinos). 

3. Dabar labai paprastas ir tvirtai išbandytas pasirinkimas, nes Lina Užkalnienė šį patiekalą gamina dažnai. Kumpio, smidrų (šparagų) ir pomidorų pyragas (antroji knyga, 169 psl.) Man labai patinka jis modifikuotas (be pomidorų), pagal The Daily Telepgraph receptą (anglai labai didžiuojasi šparagais, kai jie sezoniniai ir vietiniai, o ne atskraidinti iš Peru), bet maisto pasirinkimo tai nekeičia. Čia mes derinsim vyną prie grietinėlės (arba parmezano) ir kumpio, ir čia puikiai, kaip daina, pritiks gaivus Austrijos baltasis, šiuo atveju rekomenduoju dar vieną ne iš pigiųjų, bet puikų Weingut Salomon Undhof Honoris Reserve Traminer Kremstal 2007 (77 Lt.). Visi tie gėlių ir vaisių kvapai duos tokį beveik vaikišką, beveik desertinį malonumą ir derės ir prie minėtųjų sudėtinių dalių, ir prie žalių ir švelnių šparagų. O jei visgi nekiltų ranka tiek išleisti, galima imti štai šitą, perpus pigesnį mozeliuką Weingut Dieter Sunner Winninger Domgarten Riesling Trocken Qba Mosel 1998 (33 Lt). Atkreipkite dėmesį į kone Kalėdinius, vaisių kompoto kvapus šiame vyne. Slyvos. Razinos. Prieskoniai. 

4. Būtų keista, jei Užkalnio rašymai nepaminėtų mėsainių. Juos aprašo ir Beata (pirmoji knyga, 195 psl.). Beatos mėsainiai – kiaulienos, ir dar su saldžiu aitriųjų pipirų padažu, ir apie tai reikia galvoti, renkant vyną. Bet taip pat reikia pagalvoti apie tai, kad mėsainiai gaminami ant grotelių, juos glosto liepsna, ir jiems reikia raumeningo vyno, pavyzdžiui, štai tokio argentinietiško Dominio del Plata Susana Balbo Cabernet Sauvignon Mendoza 2008 (68 Lt). Pietų Amerikos Cabernet Sauvignonuose dažnai būna mano taip mėgstama tabako nata. Prie mėsos, keptos ant laužo, ji labai gerai dera. Čia tas atvejis, kai vynas nekonkuruoja su maistu, nesudaro kontrasto, o atspindi

5. Na ir, pagaliau, aukštasis pilotažas. Cukinijų ir bulvių blynai (antroji knyga, 288 psl.) yra, po cepelinų, rodos, labiausiai nevyninis patiekalas. Net nepagalvotum, kad juos galima užsigerti vynu. Čia daug riebalų (nepabijokim to žodžio), blynai taukini, karšti, sotūs, ir kuo juos užsigerti? Kaip kartais būna, priešingybės traukia viena kitą, ir prie valstietiško, kaimiško, paprasto patiekalo moliniame bliūde derės šampanas, šaltas kaip ledas ir aukštose taurėse. Taip – visiškai sausas, be ąžuolo, mažų burbuliukų ir kvepiantis skrebučiais ir sviestu Champagne Duval Leroy Fleur Brut (119 Lt) padarys tai, ko norima, susidoros su riebalais ir karščiu, ir maloniai svaigins ir siūlysis, kad jį gertų dar ir dar.

Posted in kaip reikia, knyga, knygos, supermama, valgis | Tagged , , | Comments closed
  • Senųjų protokolų archyvai

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar