Šiemet nevažiuosiu šventėms į Lietuvą. Nebijokite, čia nebus naujas pastenėjimas apie tai, kad „iš Lietuvos išvažiavau ir grįžti nesiruošiu, kol ten tyčiojamasi iš žmonių ir aš ten nereikalingas“. Čia ne toks leidinys, kad platintų užvažinėtus štampus apie Lietuvos beviltybę, o aš ne toks autorius, kad tokius dalykus skleisčiau. Atvirkščiai: aš norėjau papasakoti apie teigiamąją šventimo ne Tėvynėje pusę.
Aš tikiuosi, kad šios Kalėdos man ir mano šeimai bus Anglijoje paskutinės, ir todėl šį kartą švęsime čia. Ne su nostalgija paliktai toli Tėvynei ar tikram, lietuviškam, Kūčių stalui, o su jau prasidedančiu saldžiarūgščiu ilgesiu, kurį žadu jausti, kai iš šitos šalies išvažiuosiu po šešiolikos metų.
Todėl šiemet bus ir kalakutas prie kurio bus ir Briuselio kopūstai, ir mažos dešrelės, apvyniotos šonine, ir gal bus tamsiai rudo Kalėdų pyrago su daugybe riešutų ir razinų, vaikai pagaliau turės namuose eglutę, kuriai puošti skirtų žaisliukų pridėta ant aukšto visus tuos šešiolika metų, kol čia gyvename, bet viskas visada apsiriboja tik vainikėliu ant durų ir Kalėdų atvirukais virš židinio, nes šventėms išsinešdiname, ir jaukūs namai lieka tušti (gerai dar, jei nesugalvojame išjungti šildymo, kaip tai padarėme vienais metais: per dvi savaites namas sušala į ragą, ir juos vėl iškaitinti iki gyvenamos temperatūros užima dvi dienas).
Priežasčių, kodėl šiemet visi nekeliaujame švęsti į Lietuvą, yra daug. Pirmiausiai, žiemos šiaip Europoje (kaip ir Amerikoje) darosi vis šaltesnės – nes nesuveikė skelbtas pasaulinis atšilimas, nepastebimai tapęs tik „klimato kaita“, o vėjo malūnai-generatoriai, aišku, dar labiau išvaikė debesis ir atšaldė orus. Anglija šalčiui, sniegui ir ledui dar nepasiruošusi, ir nežinia, kada pasiruoš: praeities patirtis nieko gero nežada. Šios šalies žmonės užtruko dešimtmečius, kol amerikietiška išmonė – dušai – pakeitė apsiplovimą prileistoje vandens vonioje. Dalykai čia išmokstami labai pamažu, todėl nenoriu sulaukti pensinio amžiaus, tikėdamasis, kad pagaliau bus nuspręsta, kad apledėjusiomis gatvėmis žiemą geriau važinėti žieminėmis padangomis, o eismo saugumui žymiai labiau padės gatvių barstymas druska arba smėliu, o ne Tarpkultūrinės Atvirumo ir Tolerancijos Savaitės, kurioms savivaldybės visada noriau atranda pinigų, nei nuobodiems žiemos rūpesčiams.
Prieš Kalėdas vien nusigavimas į ne tokį jau tolimą oro uostą tampa pirmuoju išbandymu – ir gerai, jei nusigavęs paskui randi skrendantį į Lietuvą lėktuvą. Todėl, kad ir kaip mylėčiau keliones (ir pats vienas keliaudamas esu be galo kantrus), šeima geriau jausis netampoma ir nekraudama begalinių lagaminų ir dovanų, o paskui neveždama dosniai padovanotų lauktuvių atgal. Visi lietuviai, gyvenantys Anglijoje, turintys vaikų ir nuolat švenčiantys Kalėdas Lietuvoje, gali papasakoti siaubo istorijas apie tai, kiek užima bagažo Kalėdų senelio dovanėlės vaikams, kurios pirma perkamos Anglijoje, paskui rūpestingai supakuojamos, vežamos į Lietuvą, ten suvyniojamos ir aprišamos juostelėmis ir dedamos po eglute, kad paskui galėtų po savaitėlės vėl pakuojamos į lagaminus ir skraidinamos atgal, kad galėtų namie, Anglijoje, užgriozdinti spintas ir rinkti dulkes.
Ir dar, sakykit man, brangieji, kokio velnio visokie lėlyčių baldelių komplektai ar arkliukai rausvomis uodegomis dydžio sulig špygute turi būti pakuojami į televizoriaus dydžio dėžės? Kad juos būtų sunkiau vežioti? Aš žinau, kad juos iš Kinijos plukdo laivais, ir ten ta apimtis nelabai ir rūpi. Bet iš ten, kur aš gyvenu, joks laivas į Vilnių neplaukia.
Antra – ir tai nuskambės baisiai – kartais gera pasidžiaugti, kad giminės toli, o ne arti. Nesibaigiantys vaikščiojimai į svečius, mišrainės ir tortai, vaišinimasis ir valgymas yra geri ir smagūs, bet kartais gerai ir be jų. Tiesą pasakius, kartais labai gera pabūti atskirai; kartais labai gerai, kai yra mažiau to nuoširdaus bendravimo, kuris tikrai iš širdies, bet per Kalėdas, Naujuosius ir tarpušvenčio laikotarpiu Lietuvoje tiesiog liejasi per kraštus.
O dar jaučiuosi, kad vieną šventinį sezoną man bus gerai apsieiti – kaip ir be įgrisusio rusiško filmpalaikio „Po pirties“ žiūrėjimo – be lietuviškos auklėjimo dozės, kurios atsegama atvykusiam atostogų emigrantui iš visų ir kiekvieno, dažniausiai geranoriškai, bet vistiek įkyriai. Užsidėk kepurę, užsisek paltą, užsirišk šaliką, sušalsi-čia-tau-ne-Anglija, čia pinigų nesikeisk čia blogas kursas, šito taksi nesikviesk jis labai brangus, o-kodėl-mergaitės-kažkaip-vistiek-su-akcentu-šneka, jūs turit jas mokyti lietuviškai, esat lietuviai, o tai ar jūs nenorit į lietuvišką mokyklėlę vežioti ten gi pas jus Londone turbūt yra? Jei galėčiau importuoti iš Anglijos į Lietuvą vieną dalyką, ir įskiepyti, ir dosniai palaistyti, kad augtų ir žydėtų, tai būtų angliškas įprotis nesikišti į svetimus asmeninius reikalus ir į svetimų vaikų auklėjimą.
O gal čia manyje tiesiog šneka nuojauta – ne, greičiau žinojimas – kad labai greitai to lietuviškojo šventimo ir bendravimo turėsiu per akis, o angliškojo – su be galo storais šventiniais laikraščiais, su filmų kartojimu per televiziją, su Kalėdų savaitės dešimtukais knygynuose ir muzikos parduotuvėse, su savaitinių žurnalų dvigubo storio numeriais ir pašėlusiais nukainavimais tuojau po Kalėdų – aš labai pasiilgsiu, kaip pasiilgsiu ir šios šalies, kuri man niekada netapo sava, bet tapo mielais namais, antraisiais, kurie mane priglaudė, kol pirmieji manęs laukia sugrįžtant.
