Kaip prisijaukinti Angliją?
2010-12-08, Deimantė Dokšaitė, tiesa.com
Andrius Užkalnis išleido trečią knygą – šį kartą taikančią tiesiai į Anglijos lietuvių bei ketinančių tokiais tapti auditoriją.
„Prijaukintoji Anglija“, nors ir būdama pirmosios knygos apie Angliją tąsa, nėra pasakojimas apie šios šalies ypatybes, kurios lietuviui neretai atrodo keistos. Naujoji knyga, ir savo rašymo stiliumi gerokai aštresnė, gilinasi į svetimšalio, atvykusio pagyventi arba įleisti šaknis, kasdienybėje iškylančias problemas, gvildena tiesiog kitokių naujos šalies taisyklių perpratimo procesą ir pasekmes. Nuo mišrių santuokų iki lenktinio peiliuko nešiojimosi kišenėje, nuo mokesčių iki vairavimo išgėrus. Bet ne kaip kokiame emigranto vadove, o – užkalniškai.
Trečioji tavo knyga labiau nei pirmoji dedikuota Anglijoje gyvenantiems lietuviams ir mažiau –pačiai šaliai. Tačiau Užkalnis juk niekad nei statybose dirbo, nei kokioje lietuviškoje kirpykloje Rytų Londone, ir apskritai nuo visokių lietuviškų organizacijų gan atokiai laikėsi… Tai kodėl manai galįs rašyti apie Anglijos lietuvių kasdienybę, kai pats ne visai tokioj gyveni?
Bet aš pažįstu lietuvių ir su jais kalbuosi, net jei retai dalyvauju renginiuose. Kadangi esu žurnalistas ir man ne naujiena kalbinti žmones, tai ką sužinau, apie tą ir galiu rašyti. O renginiai man nėra artimi, aš – ne minios ir ne renginių žmogus. Bet apie renginius juk ir taip pakankamai dažnai ir daug pasakojama. Kur kas mažia apie tai, ką žmogus svarsto ir nusprendžia būdamas vienas.
Nežinau, ar mano kasdienybė tipiška. Turbūt ne. Tai galima vertinti kaip silpnumą ir atotrūkį, o galima – kaip privalumą, nes turiu truputį atstumo, kad galėčiau geriau matyti. Per atstumą visuomet aiškiau matyti, ar ne? Per arti prisikišęs prie vaizdelio neįžiūrėsi nei smulkmenų, nei bendrybių.
Pranešime spaudai apie būsimą knygą akcentuojama, kad joje analizuosi ir mišrias lietuvių santuokas. Iš kur tam sėmeisi medžiagos – juk pats esi sukūręs lietuvišką šeimą?
Iš pokalbių su žmonėmis, kurie tokias mišrias santuokas sukūrė. O mano šeima tikrai yra lietuviška, net jei dukroms Anglija yra gimtoji šalis ir mylimiausia žemė, o anglų kalba – pagrindinė mokslo kalba (aš būtinai tai turiu paminėti, kad turėtų ką veikti mano moralizuotojai, kurie geriau už mane žino, kaip turi būti auklėjami vaikai).
Beje, kodėl, tavo manymu, už užsieniečių dažniau išteka lietuvės, nei lietuviai veda užsienietes?
Čia tai geras klausimas – per visus knygos puslapius, kur kalbėjau apie mišrias šeimas, jis, turbūt, liko neatsakytas. Matyt, vyrai iš žmonų tikisi ne to paties, ko žmonos – iš vyrų, ir turbūt anglės mažiau tinka lietuviams į žmonas, nei lietuvės – anglams. Gal taip sakykim.
Dar pasakysiu ir šiurkščiau, kad jau pradėjom pokalbį ta tema: anglų vyrai prisižiūri labiau, nei anglės moterys ir merginos –jos tiesiog unikaliai apsileidusios, susivėlusios, apsikuitusios ir netvarkingos. Na, gal ir ne visos, bet vidutiniškai tai tikrai. Net ir tos, kurios turi lėšų ir galimybių susitvarkyti ir būti panašios į civilizuotas būtybes. Šiuo požiūriu jos labai skiriasi nuo amerikiečių moterų ir merginų.
Negi tikrai tiki, kaip rašai naujojoje knygoje, kad po dešimtmečio prekybos centruose Anglijoje bus pažymėta, kurios bulvės tinkamos cepelinams. Kad ir kiek daug lietuvių iš Lietuvos išvyko, vis dėlto pačioje Anglijoje mes – tik labai maža visos visuomenės dalelė.
Tikrai tikiu: nors ir maža dalelė, bet vis tiek pirkėjų grupė. Šie pasikeitimai yra ir bus ne ideologiniai, bet paremti grynai išskaičiavimu. Stabilioje ir išsidalintoje rinkoje, kaip yra Didžiojoje Britanijoje, kiekviena nauja pirkėjų grupė, kiekvienas naujas pomėgis ar tendencija yra laukiamas ir geidžiamas dalykas. Net jei ta grupė skaičiuojama tik dešimtimis tūkstančių.
Per tuos penkiolika metų Anglijoje buvo tokių situacijų, kai jauteisi blogai būdamas lietuvis? Ir norėjosi nuslėpti savo tautybę?
Gal tik vieną kartą – kai Škotijoje buvo rastas sukapotas lietuvės darbininkės Jolantos Blėdaitės kūnas, ir paskui paaiškėjo, kad ją apiplėšė, nužudė ir sukapojo kiti lietuviai. Jau nekalbant apie pačią tragediją, tai tikrai buvo slogiausias Lietuvos įvaizdžio sumaitojimas per visą laiką, kai man teko gyventi Didžiojoje Britanijoje. Nei kvaileliai, kurie plaukioja pripučiamais čiužiniais per Lamanšą, nei kokie per Jonines besimušantys „buduliai“ lietuvių sodyboje nieko panašaus nepadarė. O tą kartą buvo baisu, kaip ilgas ir baisus sapnas.
O kada didžiavaisi esąs lietuvis?
Didžiuojuosi gal ne tiek dėl lietuviškos tautybės – pati tautybė juk ne nuopelnas, kad ja didžiuotumeis, bet būna šiltas jausmas dėl priklausomybės grupei (ne tokiai jau ir didelei), kuri yra daug pasiekusi ir siekia dar daugiau. Gal tatai yra ne didžiavimasis, gal tiesiog džiaugsmas. Kaip baigus gerą mokyklą, kai žiūri į buvusius bendramokslius ir džiaugiesi, kad jiems gerai sekasi, ir yra toks malonumas širdyje: „Ir aš vienas iš jų.“
Lietuvoje, kur žmonių labai nedaug, yra labai daug tokių, kurie gali atvirai pasakyti esą ne vidutinybės. Man malonu, kad aš esu iš to krašto, kur tokių daug.
Po pirmosios knygos pasirodymo rengiau su tavim interviu anglakalbiam savaitraščiui „LiTnews“. Tuomet Lietuvoje gyvenantis britas paskaitęs sakė, kad labai įdomu sužinoti, ką apie jo šalį mano lietuvis. O ką apie mus galvoja britai?
Gal jis tik taip sakė: britai išlepinti dėmesio ir įvairių šalių atstovų komentarų. Vienas lietuviškai skaitantis anglas rašė man, kad daug ko nesupratau apie jo šalį. Pavyzdžiui, jį užgavo, kad pasakiau, jog anglai labiau vertina pastangas, o ne rezultatus, ir guodžia nevykėlius: jo nuomone, tai yra kaina, kurią visuomenė moka už darną ir vientisumą. Jis teisus, aš su juo sutinku, bet man tas bruožas vistiek yra svetimas.
Anglai mato lietuvius kaip visai kitų – jiems nesuprantamų – vertybių žmones. Jie atlaidžiai žiūri į mūsų ambicingumą, draskymąsi, kovą dėl vietos po saule ir nesugebėjimą ar nenorą atsipūtus nepersidirbti.
Nors lietuvius per dantį mėgsti patraukti, tačiau emigrantus dažnai esi linkęs pagirti, pabrėžti, koks jie geras ir šviežias kraujas aptingusiai Anglijai. Kodėl?
Todėl, kad Didžioji Britanija iš tikrųjų paseno, aptingo ir merdi. Čia ne aš sugalvojau: pasižiūrėkite, kas šioje šalyje daugiausia gimdo vaikus? Užsieniečiai. Kieno vaikai geriausiose mokyklose, paskui – universitetuose, paskui – įdomiausiuose darbuose? Užsieniečių, atvykėlių (net jei ir ne pirmos kartos).
Saikingumas, pasitenkinimas esama padėtimi, noras atsipūsti ir egzistuoti, vidutinybės kultas yra šios šalies mirties nuosprendis, kurio vykdymą atvykėliai laikinai atitolina. Didžioji Britanija gerai gyveno, kol vystėsi, kol keliavo kitur, ieškojo naujų galimybių, žemių, rinkų. Pasaulis labai negailestingas, stovintį vietoje pralenkia kiekvienas, kas netingi judinti kojų. O Didžioji Britanija sustojo vietoje.
Tiesa.com naujienų portale publikavome tavo recenziją apie vienos lietuvės, gyvenančios Airijoje, knygą apie tą šalį. Sumalei ją į miltus. Kuo tavoji apie Angliją kitokia? Gal ji per šluotas ir muiluotą grindų plovimo vandenį kaip tik tikresnį ten įsikūrusių tautiečių gyvenimo vaizdą pamatė ir parašė, nei poniškas Užkalnis?
Skirtumas tarp mano ir Elvyros Davainės požiūrio yra vienas. Aš manau, kad žmogus yra savo gyvenimo šeimininkas, net jei ne viskas sekasi (Dievas mato, ir man labai daug kas nesiseka). Davainės knyga „Airija“ yra maldaknygė tiems, kurie galvoja, kad ne jie gyvena gyvenimą, o gyvenimas jiems atsitinka, ir net padarę pasirinkimą (išvažiavę kitur gyventi) jie vistiek noriai jaučiasi aukomis. Jie džiaugiasi, kai juos tampo už virvelių, ir net pasiruošę tas virveles viešai demonstruoti: žiūrėkite, kokie mes priraišioti.
Mano knyga yra tiems, kurie nori būti gyvenimo šeimininkai. Davainė rašė tiems, kurie yra lūzeriai ir visai nieko prieš būtent tokiais ir toliau jaustis.
Poniškas Užkalnis? Matyt, man tenka atsakyti už bazarą ir mokėti visą kainą už susikurtą savo paties įvaizdį – su visais tais cigarais, BMW odinėmis sėdynėmis ir kelionėmis po pasaulį dideliais lėktuvais. Gal persistengiau, jei mane taip noriai įsivaizduoja sėdintį su brendžio taure prie židinio, su cigaru, ir krizenantį, kaip pasisekė gyvenimas?
Padarysiu, ko niekada nedariau, ir pakalbėsiu apie save kaip apie prekyženklį, kaip jis buvo kuriamas. Kai gyvenime sekėsi, niekada to nepraleisdavau nepastebėjęs. Kai pavykdavo prisiliesti prie gerų ir malonių dalykų, apie tai netylėdavau. Mažiau kalbėjau apie tai, kas blogai, kas sunku, kas nuobodu.
Aš atskiriu gerą vyną nuo blogo, ir kai pasiseka būti gerame viešbutyje su puikiu vaizdu pro langą, aš tai pastebiu. Man patinka, kai popierius storas ir su vandens ženklais. Aš nepalieku nepastebėjęs, kai tenka išgerti tikrai geros kavos. Ir kalbu apie tai, o ne apie nesėkmes arba trūkumus. Pavyzdžiui, aš niekam nepasakoju, kad namie abu esantys televizoriai tokie seni ir menkaverčiai, jog net jei kas ateitų vogti, vargu ar juos imtų.
Taip dariau sąmoningai. Geriausia, ko mane išmokė gyvenime mama: niekada nesiskųsk, nes tavo bėdos niekam neįdomios, o besiskundžiančių niekas nemėgsta. Mamos patarimas tapo įpročiu, o susidarius tokiai padėčiai, kai mano gyvenimo kai kurios dalys – per rašymus ir kalbėjimus – pasidarė labiau viešos, tai organiškai tapo įvaizdžio kūrimo politika, nors niekada apie tai negalvojau tokiais terminais. Besiskundžiančių niekas nemėgsta, o aš norėjau, kad mane mėgtų.
Manau, kad kiekvienas yra ponas lygiai tiek, kiek pats juo jaučiasi. Iš objektyvios pusės žiūrint, mano šeimos gyvenime vienintelė rimta prabanga yra dukrų mokslas privačioje mokykloje. Tai svarbu, tai – visam gyvenimui. Aš labai dėkingas tėvams, kad kažkada rado būdų mane įkišti į tuomet geriausią Vilniuje Salomėjos Nėries mokyklą. Todėl dukrų mokslas yra sąmoningas pasirinkimas.
O visa kita, žinai, yra tik buitis. Kad gyvatvorę retkarčiais pakarpo ateinantis sodininkas arba kartais namuose būna valytoja ir marškinių lygintoja, nėra joks poniškumo įrodymas. O mano Montblanc rašiklis arba kedro dėžė su cigarais irgi savaime nieko nereiškia, kol apie tuos dalykus neužsimenu (kaip štai dabar) provokuodamas ir siūlydamas lengvai prognozuojamiems pavyduoliams ir žiūrėdamas – kaip reaguosit? Aš jau dabar galėčiau surašyti tau komentarus, kurių bus internete, jei šį straipsnį paskelbs kuris nors komentatorių mėgstamas portalas.
Jei parašęs pirmąją knygą apie Angliją supratai, kad reikalinga dar ir kitokia – apie lietuvius joje, o ir kelionių vadovas praverstų, tai nesuklysiu spėdama, kad kelionių vadovas po Angliją, Užkalnio rašytas, irgi pasirodys?
Nežinau, tikrai nežinau. Dabar visos mano mintys ir rūpesčiai sudėti į kitą knygą – romaną, kurį pradėjau rašyti, ir su baime galvoju, kas išeis, nes tai man nauja teritorija.
Dar esu pažadėjęs skaitytojams knygą apie Japoniją, bet ji vis užsilaiko, nes nėra laiko dar vienai didelei kelionei ten, kad tą knygą galėčiau užbaigti.
4 Comments
Kada knyga bus prekyboje?
Turėtų būti jau šią savaitę.
Patiko atsakymas į priešpaskutinį klausimą. Skaičiau abi, bet kažkaip nesugebėjau išartikuliuot knygų skirtumo tame lygmenyje, kurį čia taikliai apsakė A. Užkalnis. Ir šiaip, galvoju, kad tokia pozicija netik naudinga, bet ir žiauriai graži (t.y. malonu skaityt, tapatinuosi, etc).
Jaukių švenčių, Andriau.
o as vis dusauju apie ta Japonija – labai jau idomiai per susitikima papasakojot, tai dabar rymosiu ir dusausiu, kol sulauksiu, meskit i sona ta romana :))