Žurnalas Valstybė, 2010 m. spalis.
Ko pasigesite, kai grįšite į Lietuvą? Kai apie tai klausia gyvenančių Britanijoje, daugelis atsako – Dieve mieliausias, taigi aišku: žiniasklaidos. Televizijos, radijo, laikraščių. Taip, visa tai rasi internete, bet jei persikeli į Lietuvą, tai norisi, kad tau kažkas pasakotų apie tai, kas vyksta ten, kur gyveni, ir pasakoti taip, kad perskaitęs sužinotum ką nors naujo. Arba suprastum tai, ką pastebėjai, bet nesupratai.
Tokia proga kalbama ir apie itin informuotus, kokybiškus leidinius Vakaruose, ir apie televizijos žinias, kur žurnalistai vis dar sugeba kur nors nueiti, pakalbinti žmones ir net kažką iš jų sužinoti. Labiausiai įtikinami – pavyzdžiai būna, kai kur nors Škotijoje įvykus garsiai nuskambėjusiam nusikaltimui (pavyzdžiui, kai pajūryje randa sukapotą į gabalus lietuvių darbininkės kūną), žuvusios giminės, draugai ir mokytojai Lietuvos provincijoje pirmiausiai pakalbinami atvykusių škotų reporterių, o jų straipsnius paskui perspausdina Lietuvos spauda. Anglai apie tokį nekompetencijos lygį sako: „negalėtų organizuoti išgertuvių alaus darykloje“.
Apie lietuviškos žiniasklaidos kokybę kalbama dažnai ir liūdnai, bet nuo to absoliučiai niekas nesikeičia. Galbūt todėl, kad dažniausiai apie žiniasklaidą svarstoma kaip apie piktavalių sąmoningai blogai ir begėdiškai sukurptą dalyką, kuris galėtų būti kitoks (geresnis), jei tik jį kuriantys ir finansuojantys turėtų sąžinės ir padorumo. Beje, taip pat kalbama ir apie kitus dalykus: žvelgiant į prekių pasirinkimą ir kainas prekybos centruose – ir lyginant su ūkininkų turgeliais – dažniausiai taip pat peršama tingiausia mintis, kad pirkėjas niekuo dėtas, jį tiesiog skriaudžia ir juo naudojasi gudrūs ir sukti vertelgos. Blogos parduotuvės, kaip ir blogi laikraščiai, tiesiog atsitinka.
Kadangi žiniasklaida nelaikoma ne tik preke, bet ir gamybos proceso rezultatu (nes patogiau apie ją galvoti, kaip apie tokį mistišką reiškinį, kuris prasideda nekaltai, ateina iš niekur ir vyksta stebuklingu būdu), apsimetama, kad čia nėra nei pasiūlos, nei paklausos. Būtent dėl to mistifikavimo daugiausiai Lietuvoje veša apžvalgininkų, o ne išmanančių, susikalbančių su auditorija ir galinčių jai ką nors paaiškinti reporterių. Apžvalgininkas šviečia ir byloja, o pasakojimas ir informavimas neturi jokio prestižo.
Tiesa, yra vadinamoji „tiriamoji žurnalistika“, kuri yra tik elegantiškas pavadinimas užsakomajam rašymui, nes daugumas neva tiriančių nieko netiria, bet perdirbinėja ir pakuoja jiems nutekintą ir nuvarvintą informaciją. Žinoma, labai sunku ką nors apgauti: kolegos žurnalistai puikiai žino, kad skandalingų rašinių autoriai – arba negailestingai demaskuojantys kokias nors negeroves – nieko patys nesugalvoja ir neišranda, ir tokie rašiniai jokios garbės ar vertės rinkoje neprideda.
Žinoma, tema temai nelygu: sąlyginai žymiai lengviau rasti tų, kas ne vien už pinigus, bet ir iš įsitikinimų štampuotų mėgstamas antivakarietiškas, antieuropines ir tik simboliškai pridengtas prorusiškas temas.
Ir vis dėlto dėl „žurnalistinių tyrimų“ aš išgyvenu mažiausiai: jie ir Vakaruose yra beveik miręs žanras, nes kainuoja nepaprastai daug, stambių reklamos davėjų (farmacijos bendrovių, maisto bendrovių ir bankų) niekas labai kabinti nenori, nes kiekvienas solidus leidinys vertina bylinėjimosi riziką (Anglijoje, kur yra kone nepalankiausi pasaulyje žiniasklaidai įstatymai dėl šmeižto ir garbės ir orumo pažeidimo: viena nedaugelio civilinės teisės sričių, kur kaltinamasis privalo įrodyti savo nekaltumą, o ne kaltinantysis privalo įrodyti jo kaltę). Smulkus leidinys, iš kurio daug nepaimsi net ir į bankrotą nuvaręs, dažnai jaučiasi laisviau, bet ir jo įtaka nedidelė.
Net visuomeninis transliuotojas, nepriklausomas nuo reklamos pajamų, dažniausiai yra saistomas besirinkdamas temas: jam tenka taikstytis su kūrybinių darbuotojų dominuojančiais polinkiais ir natūraliai kairuolišku požiūriu. Transliuotojas ne pats sau auklėja tokius darbuotojus – greičiau atvirkščiai, kairiųjų sentimentų prisirinkę universitetuose jauni žmonės automatiškai linksta prie visuomeninės žiniasklaidos, kuri yra atrodo mažiau merkantilinė, mažiau susijusi su pinigais ir labiau ieškanti teisybės.
Grįšiu prie pagrindinio lietuviškos žiniasklaidos skaudulio: nėra pasakotojų, įsigilintojų ir paaiškintojų, o jų savo ruožtu nėra iš kur atsiranda, nes nėra siekiančiųjų tokios karjeros. Kadangi nėra siekiančiųjų, tai nėra ir pačios karjeros. Nėra darbo pasiūlymo, nėra ko siekti. Čia jau pasidaro beprasmiška klausti, kas atsirado anksčiau, višta ir kiaušinis: už žurnalisto (ne apžvalgininko) darbą nesiūloma žmoniško atlyginimo, nes yra tvirtas įsitikinimas, kad rimti žmonės to darbo vistiek nesieks ir nesikreips. Jie ir nesikreipia.
Situacija užtikrina ir tai, kad net ir gebantys užduoti klausimus, perprasti ir pasakoti, neišlaikę menko prestižo ir neapsikentę su nedėkingomis pareigomis, migruoja į apžvalgininkus, etatinius bylotojus ir profesionalius moralizavimo karius, juolab kad žodį neblogai valdo. Kitus dar sugeria viešųjų ryšių artelės: jei jau taip gerai liežuvis pakabintas, būk gudriu, primerkta akimi, piarščiku, ten ir su žodžiais dirbsi (o tai juk sugebi), ir galėsi jaustis guru ir mokytoju, o tai nepalyginamai šauniau, nei tiesiog kažką pasakoti.
Iš žurnalistikos mutavę tiesos statytojai didžiausiu apdovanojimu ir garbingiausiu žygdarbiu laiko kovą fronto linijos priekyje su kokiu nors parduotuvių tinklu, statybų bendrove ar stambia pramonės įmone. Tai, kad ši tema informacijos ir žinių bei supratimo mažai kam prideda, tai, kad vietoje kalbėjimo su masiniu skaitytoju, jie mieliau verda savose sultyse ir bendrauja su saujele į save panašių, artimų dvarui liežuvautojų, juos menkai neramina. Greičiau atvirkščiai: čia net toks tam tikras prestižas ir onoras, kai nereikia kalbėti su masėmis. Su jomis tegu kalbasi tie, kam trūksta proto šmaikščias įžvalgas skaldyti.
Iš čia ir begalinė patricijų (o tiksliau – plikbajorių, nes geria jie iš tos pačios drumzlinos balos, tik nuo kito kranto) panieka „bulvarinei spaudai“, kuria laikomas bet kuris leidinys, turintis daugiau nei šimtą skaitytojų. Tikrosios, gerąja prasme masinės spaudos net nėra, kadangi masinės temos neišgvildentos, nors – rodos – pačios prašosi dirbamos.
Pramogų srityje yra masiniam skoniui pritaikyto profesionalaus muzikinio popso, maisto gamyboje yra greitai, pigiai ir patikimai pagaminamų negudrių valgių, o štai masiniam skaitytojui suprantamos žurnalistikos niekas nenori kurti.
Žiniose, susijusiose su ekonomika, užvis sunkiausia. Suprantantys skaičius į spaudą nerašo ir per televiziją nekalba, o tie, kas rašo, patys negali suprasti skaičių (nors pilna žinančių anekdotą apie Naujajį Rusą, perkantį prekes už dešimt dolerių, parduodantį už dvidešimt ir iš tų dešimties procentų gyvenantį, bet tie patys anekdotų pasakotojai, kai rašo laikraščiams, dėsto ne ką geriau – nes jų niekas nemokė aiškiai rašyti).
Nėra, pavyzdžiui, gebančiųjų paskaičiuoti, kaip atsilieps naujas mokestis ar padidinti šildymo tarifai ar pakeistas kuro akcizas vidutiniam statybininkui, vidutinei miesto ar kaimo šeimai ar vidutiniam pensininkui. Vakaruose tai žurnalistikos duona kasdieninė: valdžios sprendimai ir jų poveikis žmogui, žurnalistas yra valdišką žargoną ir kanceliaritą dorojantis darbininkas, kruopšti voverė, gliaudanti skaitytojui aiškumo riešutus ir dėliojanti juos ant lėkštutės. Lietuvoje niekas riešutų negliaudo, bet užtat yra nemažai sugebančių šmaikščiai parašyti, kad riešutai neišgliaudyti ir kaipgi mes priėjome prie tokio gyvenimo ir kokioje šalyje mes pagaliau gyvename?
Dažnai elementarios pasakojimo ir smalsumo mechanikos stokojama taip, kad nors verk. Kartą teko klausyti Lietuvos radijo laidą nepaprastai dėkinga tema: energiniai gėrimai. Beveik visa programa skambino pavojaus varpais – gydytojų ir dietologų sunerimusius komentarus keitė skambinantys į studiją pikti klausytojai, iš visų pusių išgvildenę tų gėrimų baisią žalą. Ir tik pačioje laidos pabaigoje vos keliolika sekundžių buvo pakalbintas tų gėrimų importuotojas, kuris pasakė, kad šių gėrimų rinka Lietuvoje yra labai maža, pardavimai mikroskopiniai ir dar sparčiai mažėja, nes tuos gėrimus perkantys taupo pinigus. Aš gailiuosi, kad neturiu tos laidos įrašo: tai buvo nuostabus pavyzdys, kaip temos gvildenimas buvo pradėtas nuo kito galo: pirmiausiai buvo ilgai graudenama apie bėdą, o tik paskui netyčia suprasta, kad pačios bėdos tai ir nėra.
Minėtame pavyzdyje taip atsitiko todėl, kad informacijos rinkimas buvo paskutinėje vietoje (tiesą sakant, net jokios vietos neužėmė – žurnalistas ten atsitiktinai sužinojo apie tas pardavimų apimtis). Žurnalistui nerūpėjo pačiam sužinoti ir suprasti: siužetą darė jau labai aiškiai žinodamas istoriją ir jos moralą, ir visi interviu buvo tik iliustracijų rinkimas: spalvingi pasisakymai ir moralai.
Kliša ir bejėge žurnalistika gali džiaugtis tik vienas visuomenės sluoksnis: politikai ir valdininkai, kurie turėtų dėkoti Dievui, kad šalyje mažai kas gali užduoti jiems klausimus. Britanijoje (ir net švelnesnėse žemyninės Europos šalyse) juos suvalgytų gyvus, suvystytų ir išjuoktų pradedantis provincijos laikraščio reporteris, tačiau Lietuvoje tai negresia. Gebėjimas rišliai kalbėti arba bent jau galvoti, ką šneki, arba nors mažiausias supratimas apie viešųjų ryšių svarbą yra visiškai neprivalomi.
Atvejai, kai ministras savo darbo kabinete per interviu nusišneka, o paskui pareiškia, kad reiškė tik savo nuomonę, net netampa anekdotais, nes niekam ypatingai nekrenta į akis. Tolerancija prastam kalbėjimui yra tokia didelė, kad pastebimi ir išjuokiami nebent groteskiški atvejai (kaip politikas pirmadienį susirinkusiems į spaudos konferenciją linki „gero savaitgalio“). Tačiau koks nors prokuroras, iki teismo viešai komentuojantis bylą ir pasakantis, kad „kaltė įrodyta“, neatkreipia jokio visuomenės dėmesio. Vakaruose jis tikrai būtų sudorotas žiniasklaidos: galbūt vieną kartą dar būtų atleista, bet teisintis tektų tiek, kad nebūtų nė mažiausios galimybės užmiršti ir dar sykį pasakyti ką nors panašaus.
Nors yra populiaru dėl visko kaltinti pirmiausiai politikus, aš kaltinu visų pirma žiniasklaidos filadelfijus. Politikai Vakaruose negimsta su sklandžios kalbos įgūdžiais. Įgūdžiai arba įgyjami labai anksti, arba toks politikas ilgai politinio gyvenimo negyvena. Jei nėra kabančio kardo, jei nėra nuolatinės baimės žengti vieną žingsnį neteisingai ir pajusti į blauzdą įsikibusias žiniasklaidos pitbulio iltis (ne isterišką viaukčiojimą už tvoros, o būtent iltis), nėra ir stimulo tobulėti. Politikus labiausiai tobulina ir refleksus išvysto baimė.
Iš čia ir atsakymas į klausimą, kiek tęsis tokia padėtis? Tol, kol bus galvojama ne apie tai, iš kur atsiranda motyvuoti žiniasklaidos darbuotojai, o bus manoma, kad galima juos paimti iš oro ir paskui parengti. Ir kol bus manoma, kad kada nors ateis geri politikai, nes išrinksim dorus žmones. Rinkėjo sugebėjimai mokytis iš patirties akivaizdžiai neviršija sugebėjimų turgaus lankytojų, kuriuos dešimtmečiais kvailina tuo pačiu paprastu triuku su trim antpirščiais ir vienu kamuoliuku.
Aš nededu jokios vilties į žurnalistų rengimą aukštosiose mokyklose, nes tinkamas mokymas, nesant motyvacijos, nėra įmanomas.
Viltis, man regis, viena: kai rašyti spaudoje pradės žmonės, turintys išmanymo kurią nors sritį, o rašyti išmokę jau anksčiau (geriausiai – vidurinėje mokykloje). Gebėjimas įtikinamai, aiškiai, glaustai ir suprantamai pasakoti neturi būti profesija, kurios mokomasi kelerius metus universitete. Tai turi būti bendro raštingumo dalis. Kai atsiras tokie žurnalistai, jie padidins temperatūrą ant keptuvės, ir politikai pradės mikliau šokinėti. „Look alive“, kaip sakoma apsnūdusiam vėplai: pavaizduok, kad esi gyvas.
Kažkada esu rašęs apie anglišką žiniasklaidą: ten gerą temų aptarimą sąlygoja ne „žurnalistų rengimas“, o tai, kad žmonės, kurie yra kitokios srities specialistai, sugeba gerai rašyti, o sugeba jie gerai rašyti todėl, kad gerose mokyklose to moko nuo vaikystės. Angliškoje tradicijoje iškalba ir rašymo menas nėra ir niekuomet nebuvo aptverti gardu, kaip atskira profesija, kurios įgūdžiai reikalingi tik tiems, kas užsiims atitinkama veikla. Būtent tai yra paaiškinimas, iš kur Britanijos žiniasklaidoje šimtai žmonių, pripildančių kasdien šimtus puslapių ir dešimtis eterio valandų gerais tekstais. Stebuklų nėra, yra tik paprasti įgūdžiai: pasakotojas turi stebėti, pamatyti, suprasti (užduoti klausimus, jei reikia) ir paaiškinti kitiems.
Tačiau, galite klausti manęs, jei mokyklos vis dar neišmokė ir nemoko gerai rašyti, o lietuvių kalbos mokytojos iki šiol toli nepažengė nuo rašinėlių „Kaip aš praleidau vasarą“? Kai ligi šiol geru rašymu laikoma kuo sudėtingesnė kalbėsena (gausiai vartojami reti sinonimai juk rodo kalbos turtingumą, moko mus tradicija), o gero rašymo kriterijus – pripildyti tekstą tokių miglotų ir gudrių užuominų, kad mažai kas jas suprastų, tačiau visi įsitikintų, kad rašęs yra ne koks nors kaimietis, kitiems kaimiečiams kalbantis.
Aš sieju viltis su kone prievartiniais Lietuvos jaunimo kontaktais su angliška žiniasklaida ir anglišku žodžiu. Kadangi rusų kalbos mokančiųjų Lietuvoje vis mažiau (o iš rusiškos žiniasklaidos daug ko mokytis nėra ko: nors ji šimtąkart didesnė ir galingesnė, negaluoja lygiai taip pat, kaip ir lietuviška; ten irgi reporterio niekas nemyli), žmonės vis dažniau turi naudotis angliška lektūra kaip lygiagrečiu informacijos šaltiniu. Iš jos, aš tikiu, osmozės būdu, trynimųsi, kryžminiu apdulkinimu lietuviškoje žiniasklaidoje nusės kai kas gero. Ta viltimi ir gyvas.
45 Comments
Bravo, Andriau!
Neseniai šia tema kalbėjau su rašinėjančia šen bei ten žurnalistiką baigusia persona. Į pasiūlymą gilintis į vieną sritį ir tapti tos srities profu, buvo atsakyta, kad to neparduosi… Taigi, geriau parsiduoti, ką sėkmingai ir daro.
Super! Andriau, apibendrinai, išanalizavai, išskrodei ir išpjaustei tą ką mes vargšai viešrašiukai tik truputuką pakrapštėm…
“…o gero rašymo kriterijus – pripildyti tekstą tokių miglotų ir gudrių užuominų, kad mažai kas jas suprastų…”
Tiksliai. Kaip tik dėl šito rašymo bruožo man kartais tiesiog užverda pyktis. Vklases bloge (komentaruose) galima pasimokyti kaip tai daryti nepriekaištingai.
Anksčiau aš eidauvau pas Vklasę tų užuominų pašifruot bet paskui užp… 🙂
Man regis Vklasė taip linksminasi – paleidžia antį ir žiūri kas gausis 🙂 Beje Andrius apie tai nuomonę irgi turi, pamenu, kad kažkur ją net išreiškė…
Labai geras straipsnis. Ypač ta dalis apie raštingumo įgijimą vidurinėje mokykloje.
Puikiai parasyta! Sutinku su kiekvienu zodziu. Andriau, jeigu butumete redaktoriumi, manau, kad jusu leidini daug kas skaitytu, o ir nemazai kas isidarbinti pas jus noretu… Beje, idomumo delei: kokia jusu nuomone apie ”Verslo klase”, ta, kuri anksciau iseidavo, berods, kiekviena menesi?
“Verslo klasė” yra vienas geresnių žurnalų, turintis puikių rašytojų ir neblogai sumaketuotas.
Man mažiau patinka klubinis ir be galo savimi patenkintas (kur ten: net čepsintis iš pasimėgavimo savo klaniniu mirkt-mirkt tarpusavio elitinės bendrybės pojūčiu) rašančiųjų ir jų Ganytojo bendravimo tonas, kurio galima į valias prisiskaityti Livejournal puslapiuose.
Tai palieka nemalonų skonį, kaip ir Vyriausiojo Guru nelabai renkami žodžiai viešoje erdvėje, kurių dėka kai kurie autoriai, kaip ir aš pats, geriau rašys į žurnalą “Panelė”, negu ką nors turės bendro su tuo leidiniu. O kelis autorius labai gerai pažįstu ir bendrauju, maža to, du iš jų buvo oficialieji mano knygų recenzentai.
Burbu: “Jei nėra kabančio kardo, jei nėra nuolatinės baimės žengti vieną žingsnį neteisingai ir pajusti į blauzdą įsikibusias žiniasklaidos pitbulio iltis (ne isterišką viaukčiojimą už tvoros, o būtent iltis), nėra ir stimulo tobulėti. ” – va šito ir šitoj pačioj analizėj pasigedau. Juk straipsnio kritika nukreipta ne į “Tauragės balsą”, “Merkio kraštą” ar Šiaulių televiziją – tai juk apskritai beviltiška – bet į didžiuosius mikroskopinės LT žiniasklaidos tanklaivius. O tada ir klausiu: kur konkretūs vardai, kur aštriosios iltys?
Apskritai straipsnis patiko.
Atsiprašau, bet čia nei apibendrinimo, nei analizės nepastebėjau jokios. Autorius madingai atsistojo ant bačkos ir geriausiose “lietuviškų filadelfijų” (kaip jis pats rašo) tradicijose apdergė savo kolegas, nepaminėdamas nei vieno fakto, nepateikdamas nė vieno argumento, o tik pamosuodamas dabar labai madinga žiniasklaidos nekentėjo vėliava. Toks rašymas tik kompromituoja tikslą ir dar kartą įrodo, kad žmogaus nuolatinis kontaktas su angliška žiniasklaida nepakeis žinių, įgūdžių ir asmeninės kultūros trūkumo.
Geras rašinys, regis, neminintis konkrečių pavardžių, bet Andrius, kaip visad, sugeba įkąsti užuominomis – žymės: Katkevičius, Lietuvos rytas, Račas, žurnalistai. Ir viskas aišku, apie ką kalbama 😀
Beje, dėl Katkevičiaus. Man susidaro įspūdis, kad jo komanda vienintelė LT dar kažką analizuoja ir bando rodyti kryptį.
Dėl žiniasklaidos atsisukimo į žmogų, gilinantis į jo poreikius, į sprendimų poveikį jo gyvenimui – šito gero mažai. Deja.
Taip, VK bando daryti bent kažką rimtesnio, palyginus su kitais, kurie užsiima tik dzindzilenimu
VK yra geras pavyzdys, kaip neįmanoma visiškai atskirti kūrinio nuo kūrėjo asmenybės. Asmenybė ir jos poza, mano galva, Verslo Klasei nepadeda.
Ne tik Katkevičius kažką bando judinti. Visa VŽ grupė yra bene vienintelis žiniasklaidos koncernas, bandantis laikytis žiniasklaidos esmės – t.y., informuoti, o ne žaisti politinius žaidimus ar kurt realybės šou.
„perkantį prekes už dešimt dolerių, parduodantį už dvidešimt ir iš tų dešimties procentų?? (gal šimto?) gyvenantį“. Straipsnis sudėliotas kruopščiai, tvarkingai, tačiau prastas, jo moralas-esą visa problema ta, jog Lietuvos žurnalistai nėra smalsūs ir kasdien nedėlioja paprastam runkeliui, kaip tiesiogiai jo piniginę įtakos didesnės energetinės kainos ar mokesčiai,- pritemptas.
Genealu!!! Esate labai pastabus. Pabandykite Naujam Rusui paaiškinti ką reiškia 10 procentų ir kuo jie skiriasi nuo 100. Atliksite šventą darbą – šviesite anekdotinius personažus…
Nu tikrai kaimas 😉
Tai jau taip, pasižiūriu aš kad ir BBC1 rytines laidas, pasižiūriu LT laidas – nėra ką labai lyginti. Aišku, didelį vaidmenį vaidina komanda ir finansavimas, bet atskirai imant ir lyginant reportažus – lietuviškojoje dalyje jaučiasi paprasčiausia tinginystė. Tas pats ir su laikraščiaus. Ir ne žurnalistų tai bėda, o jų menedžerių.
Užmiršot dar vieną faktorių. Tai baimė. Baimė, kad suklysi, baimė, kad kažkas supyks, etc.. Baimė mūsų žiniasklaidoje yra svarbi, nes dėl jos labai daug kas nerašoma. Ir kitas faktorius – godumas. Tai dar blogiau – dėl to vienais atvejais nerašoma, o kitais atvejais rašoma visai ne tai.
Būtų smagu sužinoti, kokia autoriaus nuomonė ir apie kitus leidinius, tokius kaip IQ, Valstybė, GEO, National Geographic, Iliustruotas mokslas ( suprantu, kad pastarieji keli versti, bet išversti irgi reikia mokėti), gal būt A-Zet. Aišku, jei jis juos skaitė ar bent vartė.
Pagarbiai.
Apie “Valstybę” man nėra patogu kalbėti, nes pats nuolat rašau šiam žurnalui. Apie “IQ” neetiška irgi būtų, nes esu anksčiau jam reguliariai rašęs (kai dar buvo Miesto IQ). Esu vartęs National Geo, man pasirodė neblogai.
Didžiausia problema verstiniuose yra ta, kad verčia žmonės, kurie yra lietuviai ir išmokę anglų kalbą, bet retai gerai suvokiantys tai, apie ką rašo. Retai gyvenę ilgiau angliškai kalbančiose šalyse arba bent jau pakankamai skaitę tų šalių lektūros ir žiūrėję teliko. Neįsikultūrinę. Ir tada išeina, kad “gin and tonic” verčiama kaip “džinas su tonizuojančiu gėrimu”, ir tai dar ne pats baisiausias pavyzdys.
Džiną su tonizuojančiu gėrimu iš bėdos dar galima gerti. Dar visai neseniai Lietuvos TV vertėjai, versdami kino filmą, kurio herojus – skęstančio laivo jūrininkas per radijo stoties mikrofoną rėkia “Mayday! Mayday!!!”, ramiausiai vertė… “Gegužės diena…”
Net iš konteksto aišku, kad kažkas ne taip, geriau visai praleisti nesuprantamą frazę, bet ne, “Gegužės diena!” 🙂
Tačiau, galite klausti manęs, jei mokyklos vis dar neišmokė ir nemoko gerai rašyti, o lietuvių kalbos mokytojos iki šiol toli nepažengė nuo rašinėlių „Kaip aš praleidau vasarą“? Kai ligi šiol geru rašymu laikoma kuo sudėtingesnė kalbėsena (gausiai vartojami reti sinonimai juk rodo kalbos turtingumą, moko mus tradicija), o gero rašymo kriterijus – pripildyti tekstą tokių miglotų ir gudrių užuominų, kad mažai kas jas suprastų, tačiau visi įsitikintų, kad rašęs yra ne koks nors kaimietis, kitiems kaimiečiams kalbantis.
amen
bet būtent taip kalba rokiškis ir skirtumas dažnai ir pats Užkalnis…. su visokiom metameta 😀
Prašome nemaišyti. Kai rašoma apie meta meta, tai meta meta ir gaunasi. O kai rašoma apie politiką ir gaunasi šūdas tai čia jau kitas dalykas.
Paskutinis komentaras prajuokino :)))
Viskas, kas čia parašyta yra teisybė, bet neišnarpliota, manau, pagrindinė priežastis – auditorija. Čia viskas taip pat kaip ir su politika – išsirenkam tokius kokie patys esam. Kol bus pakankama banda avinų, kuriuos tenkina esama žiniasklaida, tol ji ir nesikeis.
Kai užaugs pakankamai tų, kurie supras, kad nėra jokio reikalo kas dieną delfi.lt ar Lietuvos Ryto skaityti, tai ir pastarieji turės pasikeisti arba sunyks.
O kiekvienas savo nuomonę labai paprastai galim išreikšti veiksmais – neskaitykime/nežiūrėkime to kas nepatinka.
Aš, pvz. lietuviškos automobilinės spaudos beveik neskaitau.
O naujasis atradimas normalioje spaudoje – “IQ”.
O ar nėra ir atvirkščio proceso – kad būtent žiniasklaida augina avinus? Užburtas ratas?
Man atrodo, gerbiamasis Rokiški, kad pirmiausia reikėtų išeiti iš ydingo rato, kad kaltas kažkas kitas. Tai būtų pradžia. Kad kiekvienas prisiimtų atsakomybę ir už savo gyvenimą, ir už savo veiksmus: be jokių išlygų, ir be linkčiojimų į tai, kaip jį blogio jėgos skriaudžia. Žurnalistikos atveju: ir auditorija, ir rašytojai, ir redaktoriai. Kiekvienas, kas sugeba pasakyti, kad jis atsakingas už tai, ką daro, yra mažas laiptelis gerojon pusėn.
na kodėl taip iš karto — badautų. o gal susirastų kokio darbo. pavyzdžiui, indus plauti.
nes… o kas belieka? kai naujienų portalą, kuris gimė su didelėmis ambicijomis, bet miršta su lietuvišku kapitalu (olandai buvo akių dūmimas) daro 2-3, o savaitgaliais 1 žmogus, normalių žinių jame neparuoš ir didžiausias darbštuolis.
bėda kita — kol sėdi valtyje, nematai, jog ji kiaura ar vairininko kursas neteisingas, nes moka vairininkai ir kapitonai argumentuoti. kai valtį pakeiti ir pamatai, kas buvo negerai, grįžti nebenori.
tada ir liekau paklausti žinovų: tai kiek britai moka už indų plovimą?
…
gera Laimono Tapino idėja: žurnnalistikos mokyti tik magistrus, kai jau turi bakalauro žinias kurioje nors konkrečioje srityje. kai pradės rašyti, žinos apie ką rašo.
nes kol nereikia pačiam suvedinėti firmos balanso, tol ir nesuprasi, kas per mokestis iš oro PVM.
Beveik pusė teksto apie p.Račą. 😉 Smagu, bet ar verta ta susireikšminusi vidutinybė tiek teksto?
Geras straipsnis. Patiko ir komentarai. Palaikau nuomone, kad ziniasklaida yra tokia, kokie esame mes patys…
nu jofana, nu… rasyk tu kaip nori gerai, bet jei gauni kapeikas, galiausiai vis tiek sparnai nusileidzia. Zurnalistu finansine padetis siuo metu yra baisi! Neisivaizduoju kaip zmones temps, ir kaip jie gali daryti kokybiska produkta, jei uzmokescio uz ji paskui neuztenka pragyvenimui. Tai arba suda pradedi malti, arba kaip Spraunius i UK lankstinuku metyti vaziuoji
jauna bet imli mūsų šalis, vilties yra…
Prisipažinsiu, mielas Andriau, nustebinote. Geraja prasme.
Regis, taip kruopščiai kryptingai ir tikslingai ilgą laiką internete kūrėte kiek kitokį įvaizdį…
P. Racai, na, ko jus kabinejates prie tu dunduku, ko skaitote, po velniu, apie ka jie raso? Jus taip visus dundukinate, kad gali pasirodyti, jog pats esate nelyg genijus Kanye is ‘Pietu parko’ (ziureti cia, jei LR rodys http://www.southparkstudios.no/episodes/1305 Kai kuriose salyse uzbaninta). Turite savo racas.lt ir tupekite ten kaip gaidys ant lachtos.
Na, norint komentuot po Užkalnio tekstais komentatoriui asmeninio blogo turėjimas nėra privalumas. Taipogi žmogus neturėtų būt karve, jei nori suprast ar pienas yra sugižęs ar ne. 🙂
Komentarai – irgi žurnalistika. Taip pat, žmogus gali būti nepastatęs nė vieno filmo ir būti kino kritiku (kaip aš, pvz. :)). Po keliašimtojo filmo ir keliašimtojo perskaityto straipsnio, gali pasakyti, kas blogai. Bet kas gali pasakyti, kad “straipsnis yra nesąmonė”, nes žmonės jaučia, kad skaito netiesą arba, kad dalis nutylėta. Jie negalės plačiai paaiškinti žodžiais, kas blogai, bet jeigu pasistengs, po kurio laiko suformuluos kaltinimą 🙂
Na, tarkim, vaidybos kritikas dazniausiai nesugebetu geriau suvaidinti uz ta ar tuos, kuriuos kritikuoja, vertina. Taciau ar del to jam reiketu nutilti amziams?
Atsiprašau, po tam tikro pagalvojimo ištryniau Artūro Račo rašytą komentarą, ir jam asmeniškai parašiau, kodėl. Prašau atleisti tuos, kas pasijuto nuskriausti, bet mano tinklaraštyje troliai nešiukšlins.
Suintrigavpo – ką A.Račas tokio baisaus parašė (prišiukšlino), kad teko ištrinti ? Iškeikė?
Maloniai prašau pasiskaityti pas patį poną Račą: http://bit.ly/cgaVVR – ten yra visa info.
Tai Račas – ponas ar trolis?
Beje, wikipedijoje radau:
Internete troliu vadinamas asmuo, kuris prisijungia prie susiformavusios bendruomenės, pvz., naujienų grupės ir skelbia fleimines, grubias arba įžeidžiančias žinutes, siekdamas išprovokuoti kitus bendruomenės narius bei nutraukti normalią diskusijų eigą, sąmoningai sutrikdyti bendruomenės veiklą, sukiršinti jos narius. Tokie pasisakymai, pranešimai dar kitaip vadinami Troll, Troll-Post arba Troll-Posting.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Trolis_(internete)
Trolis: nes lenda su provokuojančiom žinutėm, rašydamas arba apie tai, ko pats neišmano, arba sąmoningai skleisdamas prasimanymus. Aš sąmoningai būtent ištryniau ir nelindau aiškintis savo tinklaraštyje, nes Artūrui Račui, panašu, tik to ir reikia: kad kas nors su juo ginčytųsi ir taip validuotų jo ambicijas būti autoritetu, arbitru, kuris išklausys argumentų ir nuspręs, kaip būta iš tikrųjų.
Situacijos komizmą pagilina tai, kad ponas Račas, atrodo, įsitikinęs, kad ne tik išmano žurnalistiką, bet ir yra kvalifikuotas spręsti, kieno tekstai “tikrieji” žurnalistiniai, o kieno – ne. Galima tikėtis, kad kliedesinį sutrikimą, lemiantį tokį įsitikinimą, paaštrina oficiali užimama pareigybė LRT taryboje, kur jam sudaroma galimybė reguliariai vilktis įsivaizduojama baltąjį chalatą ir įsivaizduoti sėdint sergančios žurnalistikos daktarų konsiliume.
http://racas.lt/a-uzkalnio-laiskas-troliui/#comment-66949
Iš tiesų, man jis primena išėjusį į pensiją vojenkomato tarnautoją, kuris niekaip negali pamiršti savo autoriteto ir to, kaip špacyruodavo koridoriais, rėkaudamas ant prizyvnikų. Šiandien jis su kitais pensininkais kieme barškina domino ir šildosi saulutėje, bet buvusi valdžia ir prarastas savivertės pojūtis jam neduoda ramybės.
Paskaičius nuolatinius, kompulsyvius Artūro Račo priminimus savo dundukams, kad štai tinklaraštyje jis rašo kaip nori, jis čia viršininkas, kad niekas jam nenurodys, “palikite man pačiam spręsti”, nejučia skverbiasi mintis, kad čia yra kompensacinė reakcija dėl kažkokių skaudulių.
Net humoro jausmo nebuvimas, atrodo, yra ne įgimtas, bet nužudytas passive-aggressive neurozės, ką galima stebėti iš įtempto ir dirbtinai mandagaus tono, kreipinių “mielasis” ir nuolatinių bandymų kandžiai nusodinti kiekvieną nesutinkantį komentatorių. Tie bandymai visuomet susiveda į leisgyvę sarkazmo parodiją (“mielasis xxx, jūsų įžvalgos be galo vertingos”) bei ironiškais turėjusius būti, bet taip ir netapusius retorinius klausimus (“jei jums čia taip nepatinka, kodėl gaištate savo brangų laiką?”).
Nežinant visos istorijos, sunku diagnozuoti. Gal kažkuriame gyvenimo etape galbūt būta žurnalistinės traumos (pavyzdžiui, perdaug užredaguotų arba nuspaikintų medžiagų), gal yra sena nuoskauda ir noras atkeršyti pasauliui (“kada nors aš būsiu redaktorius ir tada jūs visi manęs klausysite“) – galima tik spėlioti.
Na, viena vertus, britu ziniasklaida auksto lygio, kita vertus, netruksta ir joje visokiu nesamoniu. Esu ne karta stebejes, kaip zinutes is prancuzu ir kitu kalbu “issikraipo” anglu kalboje. (Ratas prasisuka, kai jas cituoja anglu BBC, kuri kopijuoja rusu BBC, o si nusiraso Lietuvos Rytas). Dar ne taip seniai skaiciau istorija, apie viena britu zurnalista, kuris pareiske, jog nemokes BBC abonimento, kol nebus atleistas vienas is geriausiai apmokamu laidu vedeju, kuris laidos metu paskambino senam zmogui, nerado, tai i autoatsakova prikalbejo apie jo anukes menstruacijas, jos dulkinima ir panasiai – neva saunus juokeliai. (
http://www.telegraph.co.uk/comment/columnists/charlesmoore/5797954/Dear-BBC-No-you-cant-have-my-142.50.-Will-I-see-you-in-court.html)
Taip pat esu ne karta pastebejes Times faktiniu klaidu, keleta kartu ir nesamoniu.
Tekste kažkuo kažkas labai kaltintas, taip ir neaišku kuo ir kas. Gal vidurinės mokyklos tuo, kad neišmoko raiškiai skaityti ir rišliai rašyti?
Šį kart visiškai jums pritariu. Tik bėda ta, kad Lietuvoje iki suvokimo, kad vaikai turi mokytis kalbas ir net ne vieną, yra labai toli, tai ką kalbėti apie visus kitus įgūdžius. Ir aš net ne apie tėvus kalbu, o apie mokyklose siautėjančią pedagoginę bendruomenę..
One Trackback
[…] A.Užkalnis neseniai parašė tekstą apie Lietuvos žiniasklaidą. […]