Japonų virtuvė Londone: Asakusa, aukso standartas už neaukso kainą

Daug sudėtinių dalių, ir visos nepriekaištingos. Pusmėnulis viršuje - šukutės.

Asakusa (浅草) yra vienas iš Tokijo rajonų, daug bombarduotas per karą, ir šiais laikais daugelio trumpam atvykstančių turistų lankomas dėl didelės ir gerai turistų antplūdžiui pasiruošusios šventyklos, Sensō-ji (金龍山浅草寺). Asakusa taip pat yra ir labiausiai dėmesio vertas japonų restoranas Londone.

Ši vieta yra viena iš tų, kurias tinginiai-žurnalistai vadina “didžiausia miesto paslaptimi”, bet Asakusa yra visai ne paslaptis. Restoranas visuomet pilnas. Toks pilnas, kad vietą galima gauti dažniausiai tik prieš savaitę (paskambinkit prieš tris dienas, ir pasiūlys ne tai, ko norite, o tai, ką jie turi: “vienas staliukas nuo 18:00, bet turėsite išeiti iki 20:00“. Ne vienas Londono maisto kritikas barėsi, kad tokia sąlyga yra baisi ir žeminanti, bet jei nenori, juk gali nesutikti. Tik čia nesutinkančių nėra: žmonės pasako “ačiū” ir galvoja, kad jiems labai, labai pasisekė.

Londone nėra ypatingo japonų virtuvės trūkumo. Pačiame centre – Brewer Street ir netoliese, China Town’e yra keli padorūs (beveik visada) restoranėliai, kurie padaro žmonišką maistą ir kainuoja nepigiai (Ten Ten Tei, Akasiro (buvęs Zipangu), Kulu Kulu sushi arba Tokyo Diner); yra mandrų restoranų, kur paliksite po šimtą svarų vienam žmogui (arba po du šimtus, jei nesisaugosite), yra teatrinė Benihana iš Amerikos, bet būtent Asakusa, Londono užkampyje už Euston’o geležinkelio stoties, yra tas standartas, su kuriuo lyginsite visą japonų maistą, kurį jūs valgysite bet kur pasaulyje už Japonijos ribų po to, kai pirmą kartą užeisite į šią neišvaizdžią vietelę – ir iki jūsų natūralaus gyvenimo pabaigos. O gal ir paskui, kai Jums jau rojuje patieks japonų maistą, kaip to nusipelnėte geru ir nenuodėmingu gyvenimu.

Šis restoranas yra ne visiems. Kad patirtum malonumą, reikia tikrai, tikrai mėgti japonų maistą – kitokiu atveju, atėję su manimi, Jūs nesuprasite, ko aš čia taip spirgu. Neišvaizdi išorė yra nepalyginamai geresnė, nei interjeras: ligi šiol matyti, kad čia kokiais 1979 metais buvo italų restoranas (čerpių stogelio imitacija virš baro), o ant sienų vis dar prilipdyti netikri balkiai. Ir siena dažyta faux-grublėta baltuma. Ir kilimai skylėti (labai gerai matyti, kai lipi laiptais aukštyn iš tualeto). Ir tualetai, kurie yra tikrai vienodo baisumo, kaip ir baisiausios kinų kvartalo vietos Soho. Ten santechika iš tų laikų, kai Vilniuje buvo kavinė “Nykštukas”, kurioje, beje, santechnika net tuomet buvo geresnė. Ir tualetuose ankšta ir nebaisiai švaru (tiesą sakant, dėl tų tualetų venkite banketinės salės rūsyje: lengvas kvapas jums primins, kad gamtos reikalus galima atlikti netoliese).

Restorane telpa gal apie 40 žmonių, ir jie sugrūsti taip, kaip sugrūda žmones gal tik Paryžiaus kavinės (tačiau pastarosios taip daro iš klinikinės, tik prancūzams būdingos paniekos klientui, o čia – tai vienas iš būdų, kad restoranas apsimokėtų; tokias kainas už tokį gerą maistą galima palaikyti, tik prisodinant restoraną pilną ir užtikrinant kiekvienam staliukui du pasodinimus per vakarą). Bet privatumui tai ypatingai nekenkia: į kaimynus nėra kada dairytis, nes visą dėmesį į save sutraukia maistas.

Teryiaki vištiena: užsieniečių ir vaikų mėgstama, bet retai kur pagaminama taip subtiliai, neužliūlinat per daug saldaus padažo. Dešinėje - traškūs ir gaivūs ūgliai.

Meniu nemažas (be angliško meniu, ant sienų japoniškai ir be vertimo prirašyta “specials” – jų niekas neišvers; reikia suprasti, jei nežinote, kas ten parašyta – jums ir nereikia, mano Asakusa šeimininkė, energinga ir viską rankose laikanti japonų big mamma), ir šis restoranas tikrai nėra labai tinkamas tam, kas ketina pirmą kartą susipažinti su japonų maistu: čia nėra jokio “turistinio meniu” arba panašių dalykų mažiau išmanantiems. Šis restoranas yra tiems, kas žino, ko nori.

Nežinančių kartais pasitaiko: vieną kartą mačiau nuostabiai pasipūtusią ir aiškiai piniguotą anglų-indų porelę, kuri pakraupo nuo sashimi, žalios žuvies, ir pareikalavo paaiškinti, kodėl ji nekepta ir nevirta. Kadangi jie dar prie japoniško maisto užsisakė butelį raudono burgundiško vyno (blogiau pasirinkti turbūt nebuvo įmanoma – tačiau ten aiškiai buvo veikėjai, kurie gyvenime nestabdo), esu tikras, kad jie apturėjo vieną blogiausių vakarienių savo keistame gyvenime.

Manęs skaitytojas paklaus: o kokį gi vyną gerti prie japonų maisto? Sakyčiau, galbūt labai metalinį, sausą kaip staltiesė, Chablis, arba kokį nors Naujojo Pasaulio Sauvignon Blanc, bet kad nebūtų perdaug kvapnus – nes dabar labai madinga išlaužti jame visokių tropinių vaisių puokštes. Pakaks labai santūraus, agrastų skonio.

Sušių pasirinkimas nei mažas, nei didelis, ir kainos ne pačios pigiausios (viskas tik pagal užsakymą, jokio kaiten konvejerio ir jokių iš anksto paruoštų ritinėlių): už dviejų sušių lėkštutę nuo £3 iki £5 (brangiausi šio valgymo metu buvo unguriniai sušiai, unagi; kai būna riebusis mėlynapelekis tunas, toro (とろ):, tai sušiai su juo kainuoja dar brangiau, bet kad labai retai jų būna).

Visi Asakusos sušiai yra puikūs, dideli, puikiai sulipinti, ir yra 10 taškų ir 10 galimų, gal vienintelė pretenzija, jei jau kabinėčiausi prie smulkmenų, buvo sušiai su japoniškuoju omletu (jis neplakamas, o išmaišomas ilgomis lazdelėmis, ir kepamas su trupučiu sojos padažo): omletas buvo truputį per kietas, šiek tiek per guminis, o turi sluoksniuotis ir struktūra priminti krabų mėsą.

Ar yra super-patiekalai, kurių negalima praleisti? Yra. Unagi tamago, ungurio ir omleto ritinėliai, yra tikrai absoliučiai tobuli (aš žinau, kad labai daugeliui ir anglų, ir lietuvių ungurys yra nemalonus valgymas, apie jį galvojama kaip apie kokį storą, glitų žaltį, bet Asakusoje tai būna visuomet būna karališkos kokybės, kaip iš Eglės žalčių karalienės).

Antrasis patiekalas, pavaizduotas žemiau, yra japoniškų nūdlų (makaronų) sriubų viršūnė. Skaniau, nei Asakusa Udon, aš nesu valgęs (patiekalo kaina: £10.50) – nei Japonijoje, nei už jos ribų. Anksčiau japoniškų makaroninių tinklas Wagamama turėjo patiekalą Kai Sen Udon, kuris buvo labai netoli pagal skanumą, o paskui jį panaikino – nors kurį laiką buvo Wagamamos Dubajaus restoranuose, o dabar jis liko tik Wagamamos receptų knygoje, o entuziastai bando jį virti patys ligi šiol.

Udon – stori, gero riebaus slieko storumo, dažniausiai balti kvietiniai makaronai, jų nusipirkti nesunku japonų ir kinų parduotuvėse, bet paslaptis Asakusos udon sriuboje yra tirštas, žuvingas sultinys, kuriame dar viena didelė kepta tešloje krevetė ir išleistas tiesiai į sultinį kiaušinis, kurio trynys būna dar skystas: kiaušinis tiesiog sultinyje išverda, ir prideda dar daugiau stipraus skonio ir sotumo jau ir taip šiltam, migdančią euforiją užtraukiančiam patiekalui.

Šios sriubos dubuo yra pakankamas pietums, daugiau nieko nebereikia, negalvokite apie jį, kaip apie “pirmą patiekalą”, prieš kurį turi būti užkandžiai, o po jo – “antras”.

Asakusa Udon yra visų sriubų motina.

Šį kartą prie retai matomų patiekalų buvo hotate, arba šukučių (海扇) sašimis. Žalią, tik supjaustyta šukučių mėsa buvo švelnesnė už švelnumą, sviestinė, glostanti. Prisiminiau, kaip kažkada, tolimos jaunystės laikais, Lina Užkalnienė nupirko iš Waitrose šukučių, scallops, ir labai lengvai pakepė ir mane valgydino. Net ir kepamos, šukutės turi būti tik vos vos apkeptos, tik iš vienos pusės. Visoks šiurkštus jų užkepimas tešlose, fritiūruose ir kitoks uždubasinimas, būdingas anglų virtuvei, neleidžia pajusti pačio malonumo. Čia tas pats, kas juoduosius ikrus patiekti, užpylus kečupu.

Sakės (ryžių vyno) pasirinkimas labai didelis, bet kas iš to, kai reikia vairuoti? Japoniško alaus yra, bet visos rūšys gamintos pagal licenciją,  importuotas tik vienas, Asahi Black – primenantis Utenos porterį.

Asahi Black yra vienintelis importuotas iš Japonijos. Gaila: Londono parduotuvėse yra originalaus ir Sapporo, ir Yebisu, ir daug visokių kitų. Licencinis, Anglijoje virtas, yra tikrai ne tas pats.

Kainos? Visa ši fantastika, su trimis alumis, pora taurių vyno, keturiems žmonėms kainavo £80.00 (320 Lt), įskaitant privalomai įskaičiuojamą 12% aptarnavimo mokestį. Kaip už tokį maistą, pasakiškai nebrangu. Miesto centre iš jūsų už tokį patį maistą (tik su neskylėtais kilimais ir gal erdvesniais tulikais) laisvai paimtų £200. Už beveik tokį pat, nes tokių kiaušinienės ir ungurio ritinėlių daugiau Londone nepadaro niekas.

Asakusa, 265 Eversholt Street NW1 1BA. Metro: Mornington Crescent. Tel. 020 7388 8533 (skambinant iš užsienio, +44 20 7388 8533). Nuo pirmadienio iki penktadienio: 18:00 – 23:30. Šeštadienieniais: 18:00 – 23:00. Kredito kortelių neima. Be rezervacijų lankytojų nepriima.