Kokia yra didžiausia Beatos Nicholson auditorijos problema?

Teisės kontora "JJurgita, Supermamiukas ir partneriai". Teisė yra mūsų duona kasdieninė.

Didžiausia Beatos auditorijos problema yra auditorijos dalis, kuriai reikėtų prikišamai pirštu parodyti, kad jos (nes tai daugiausia jos) yra vištos ir vėplos. Beata yra per gera, per švelni ir per atlaidi, kad paimtų kai kurioms iš tų durnių diržą, kurio tikrai reikia.

Niekam ne paslaptis, kad pas Beatą į jos tinklaraštį ir Feisbuką dažnai ateina visiškos supermamos, dar kitaip vadinamos Supermamos Šmaikštašiknėmis. Taip pat niekam ne paslaptis, kad Beata su jomis elgiasi be galo kantriai, net kai kuri nors neišsimiegojusi debilė isterišku tonu pradeda puldinėti kitas lankytojas ir aiškinti, kad joms dar reikia paaugti, o tik paskui kištis į kitų pokalbius ir klausinėti apie šafraną.

Ne paslaptis yra ir tai, kad aš turiu kvailių tolerancijos ribą, kuri gal sudaro 1/100 Beatos demonstruojamo lygio, ir mano straipsniuose, komentaruose, tinklalapio įrašuose ir visur kitur aš į vatą žodžių nevynioju ir manęs ilgai erzinti nereikia.

Tačiau šį kartą pati Beata, neišlaikiusi, atkreipė mano dėmesį į komentarus prie savo įrašo. Ji neprašė manęs, kad aš parašyčiau, bet iš tono jaučiau, kad gerumo ir tolerancijos begalinė taurė  išseko. Nes tokių debilių, tokių maišu trenktų kaliausių – ir dar kaliausių su iniciatyva (o nėra baisesnio kvailio, negu kvailys su iniciatyva ir pasiryžęs aiškinti kitiems, kaip gyventi) kaip pavyzdžiuose žemiau, reikia paieškoti.

Buvo taip. Viena iš Beatos kolaborančių, Lapė Patarėja parašė atvirą ir vidutiniškai kandžią recenziją apie restoraną “Zola”, kuris sugebėjo prisidirbti net prieš atidarymą, bet tai neturėtų būti nuostabu, jei prisiminsim, kad jis kilęs iš ten pat, iš kur ir “Balzakas”, kur turbūt chamiškiausios šių dienų padavėjos, kurias yra tekę sutikti Vilniuje. “Balzako” sociopatės sutraukos sugebėjo apstaugti mano dukrą, kai ji nuėjo joms priminti apie jų pamirštą patiekalą, nes jų uždrožtame gyvenime kitų malonumų nėra, tik pavaryti ant vaiko, ypač jei jos mano, kad už tai nieko nebus. Aš joms linkiu mažų arbatpinigių ir ankstyvo radikulito, bet čia ne apie tai.

Kai kurios Beatos tinklaraščio skaitytojos, gyvenusios visą gyvenimą kūdroje po drumzlinu akmeniu ir nemačiusios nė vienos vakarietiškos restorano recenzijos, buvo šokiruotos. Užsidėjo taukinus akinius, pasismagino pirštus su aptrupėjusiu nagų laku ir atkalė štai tokius komentarus.

Komentatorė Dovilė pareiškė susirūpinimą, kad savo nuomones publikuoja asmenys be spravkių ir kitokių pažymėjimų.

man labai apmaudu, kad Jūs leidžiate tokiems neetiškiems straipsniams būti publikuojamiems. Žinoma, kas belieka daryti Jūsų draugėms, juk tokio straipsnio joks save gerbiantis leidinys tikrai neleistų publikuoti. Kritikuoti galima, kritika yra sveika, tačiau reikia jausti kritikos ribas. Atrodo, kad tiesiog esate nusiteikusi prieš visas maitinimo įstaigas. Man įdomu, ar Jūsų draugės iš vis yra kompetetingos rašyti apie gastronomiją ir tuo labiau aptarnavimo kultūrą, nes iš Jų pusės kultūros nelabai jaučiasi. Man labai gaila, kad užuot pasidžiaugę, smukdome ir žeminame kitus.

Soriukas, kad nepasidžiaugėm pusantros valandos nešamom salotom. Niu niu niu, pirštuliukas grūmoja. Skaitytoja Keksiukas (no kidding) rašo:

p. Lape ir p. Beata, lankstumo kartais tikrai pritruksta, juk ir pakritikuoti galima lanksciai ir subtiliai, kam taip ziauriai sudirbinet? Sutinku, kad ir tie sumustiniai neisvaizdus ir nelabai ypatingi ir kainos baisios, ir vandens is ciaupo neduoda, ir laukt reikia (siaip buvo galima atsistot ir iseit), bet vis gi siek tiek pritariu Jjurgitos nuomonei. Na ir siaip, reikia gerbti visus savo komentatorius ir taip pat priimti ir ju kritika ir pasiulymus.

Keksiukas, prašau dar ir pas mane į blog’ą,  aš jums galiu pažadėti, kad tamstos pasiūlymai ir kritika bus apsvarstyti ir į juos bus atsižvelgta. Heh heh.

Absoliutų prizą nuskynė šis nepagydomas atvejis, JJurgita:

…Nuomonė tai nuomonė, ale kaži teisėta tai? Juk šis blogas tai žinomas plačai, ir dėt tokią kritišką nuomonę gaunasi kaip ir antireklama vieša..ir čia ne nuomonė, o atvira kritika. Nesu šališka, betgi…Išsilaikys verslas ar ne – rinka pati sudėlios, betgi vieša antireklama jau juridinis dalykas. Sakyčiau, kad slidu labai jau čia…

Paprotinta kitų lankytojų, JJurgita nesiruošė pasiduoti, ir toliau kalėsi sau grabo vinis:

Ups… Teisė yra mano duona kasdieninė… Sąvokos nuomonė ir kritika beigi recenzija yra skirtingos ir t.t. Jei yra kokių pažeidimų, kaip šiuo atveju, tai pirmiausia ką reik daryt, tai kreiptis į paslaugos teikėjus, antra, kreiptis į institucijas, kurios vykdo tokių paslaugų kontrolę… Šiuo atveju yra valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Aš tikrai nenorėjau niekieno užgaut, baugint ir t.t., ale čia tik pastebėjimas, kad jau riba tai slidoka – pvz, kaip būtų galima paneigt, kad tai ne užsakomasis straipsnis?

Gerbiamieji skaitytojai, teisė yra jos duona kasdieninė. Aš norėčiau sužinoti, kurioje kontoroje pluša ši teisininkė, nes aš noriu, kad ji būtų mano advokatė.

Nes JJurgitai to negana. Ji toliau nori, kad mes žinotumėm apie jos teisininkės kredencialus:

o Lape..:) galėtumėt įrodyt savo įspūdžius ar kad jie adekvačiai vertintini, pvz? Nu čia tiesiog modeliuoju iš profesinio intereso…

Profesinio intereso, indeed. Didžiausią profesinį interesą čia galėtų parodyti medikai, bet kai kurie galėtų atsisakyti kištis, nes medicina bejėgė prieš kvailų pamokslautojų sindromą – provincialių, atsilikusių, nieko gyvenime neskaičiusių, nemačiusių, bailių ir dar lendančių bauginti kitus savo apgailėtinais vapesiais durnių. Aš tokių sutinku komentaruose prie kiekvieno savo straipsnio “Lietuvos ryte”, nes visąlaik atsiranda vienas ar du nuplaukėliai, kurie man grasina LR baudžiamuoju kodeksu dėl “neapykantos kurstymo”.

Koks būtų teigiamas aspektas? Kad Beatos rašymai ne tik pamurkdė susicukravusias savo sultelėse šeimininkes į naujas sudėtines dalis, naujus gaminimo būdus ir naujas virtuves, bet ir, atrodo, kai kam parodys ir tai, kad Lietuva vis dar laisva šalis, ir kad kai restorane nepatinka, apie tai ne tik galima, bet ir reikia pasakyti.

Pamoka ir Beatai, kad tolerancija irgi vienas iš tų produktų, kuriems reikia žinoti saiką. Kai leidi kiaulę į bažnyčią, tai lipa ant altoriaus savo numintais aukštakulniais, o užlipusi dar ir pamokslus pradeda sakyti iš savo “profesinio intereso”. Visada yra knopkė “trinti”.

This entry was posted in kaip reikia, kliedesinis sutrikimas, Lietuva, supermama, sutraukos, Uncategorized, valgis, valgymas, vištos and tagged , , , , , . Bookmark the permalink. Both comments and trackbacks are currently closed.

79 Comments