Ne visi pastatai, deja, Senamiestyje nutinkuoti. Šis laukia kapremonto.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad persikraustymas į Vilnių būtų rožėmis klotas. Avėdamas konversų baskietkes*, sugebėjau paslysti ant viduramžiškų rūsio laiptų ir taip plotis ant užpakalio, kad maniau – būsiu susilaužęs kokį nors uodegikaulį ir jau tada sudie, geras gyvenime. Sugipsuos ir tada jau viskas: bet daktarai peršvietė ir sako ne, viskas tau gerai.
Įsikūrimas atėjo su naujomis pamokomis: devyni kubiniai metrai šlamšto, išmesti paliekant Angliją, pasirodė nepakankami, ir dėliojant daiktus į lentynas, nušvito supratimas, kad reikėjo mesti dar daugiau. Kelias dėžes knygų atidavėm Vilniuje labdaron.
Darbai ir veikla užgriuvo nuo pirmos dienos, ką pastebėjo tie iš mūsų, kas sklaido blizgiuosius žurnalus ir pasislėpę nuo inteligentiškų draugų ir bendradarbių perka ir/arba skaito Žmones*, o taip pat tie, kas žiūri LTV / Lietuvos Ryto TV ir kt. žiniasklaidą. Šią savaitę Vilniuje vyks Japonijos kultūros festivalis nowJapan, kur šeštadienį skaitysiu paskaitą apie japonų mentaliteto ir estetikos suvokimo artumą lietuviškam, tai kam mažai mano titulų (rašytojas, žurnalistas, publicistas, vilnietis ir paveldo specialistas) galės dar nepamiršti, kad aš dar ir lektorius.
O vasara mieste nuostabi. Gatvės ištuštėjo ir, rodos, išsiplėtė, plačiai atverdamos glėbį ir visur leidžiančios nuvykti greitai ir be vargo. Vakarais įkaitinti Senamiesčio akmenys atiduoda per dieną sukauptą šilumą, o anksti ryte jie vis dar alsuoja vėsa. Gyventi taip netoli Pilies gatvės ir kartu negirdėti jos triukšmo yra keistas, bet neabejotinas, malonumas; prancūziška kepykla Užupyje siūlo reto puikumo kruasanus, aplink kuriuos kepykloje vis sukasi širšės. Sakau, negelia jums? Gelia, sakė pardavėja, ir susiraukė.
O Bernardinų ir Pilies gatvės sankryžoje, kur prie sienos prilipdyti arbatinukai arbatos ir kavos parduotuvėje, klausiau šiandien pardavėjos – sakau, kaip čia taip yra, kad tų arbatinukų jums niekas nenudaužo. “Kokių arbatinukų?”. Paaiškinau, kad tų, kur lauke – pardavėja atrodė nepastebėjusi tos apipavidalinimo detalės, kurią turbūt nufotkina kokie 300 žmonių per dieną. O Bernardinų gatve nuolatos vaikšto ekskursijos ir spokso kiekvieną kartą, kai įvarinėju automobilį pro bromą – šonuose gal po 5 cm tarpą. Aš prisiminiau, kaip Italijoje vis žiūrėdavau į žmones, kurie gyvena senųjų miestų senamiesčiuose, eina namo su pirkiniais, stato automobilius, neša šiukšles, ir pavydėjau jiems. Dabar galiu pavydėti tik sau.
Pabaigai pranešimas apie neskelbto tikrinimo rezultatus. Vilniuje išbandžiau kelias populiarias picų pristatyklas, ir atsakingai pareiškiu, kad šeimos sutarimu laimėjo Gardi Pica. Padas labai geras, plonas ir neištižęs (nors veža iš Šeškinės), o liberalus raugintų agurkėlių naudojimas, suporuotas su malta mėsa, sukuria Niujorko pastrami sandwich skonį kaip iš kokios žydiškos deli (konkrečiai: “Alkanųjų” pica). Kiti variantai irgi solidūs. Jie gauna mano rekomendaciją kaip šio sezono picos nugalėtojai Vilniuje.
— — —
* Čia man bus pamoka hipsteriškai rėdytis.
** Apie 1 mln. Lietuvos gyventojų.
21 Comments
Negerai yra “slysti” ir “paslysti” 🙂 Dėkui už picos rekomendaciją, kai būsiu Vilniuje – reiks ragaut..
Šiaip išgyvenu panašias kančias, ką išmest, ką pasilikt.. Britijos vartotojiškumo kultūra gets at you.. Bet gera grįžti namo, nors ir ne Vilniaus senamiestin, anei mėlynam bavarinuke..
pries isvaziuojant is vln, favoritas buvo picairkava.lt – jie turejo kazkokia ale “firmine pica”,… mMmm O jeigu bebajerio tai gryzes is Cikagos pirmu taikiniu i Lietuviska picerija.
Tamsta dar ir japonovedas…
O šiaip kodėl ne Palangoje, ten stebiniams plati dirva?
Kodėl aš ne Palangoje? Nes Vilniuje turiu dirbti, iš dangaus pinigai nekrenta.
cha, pritariu dėl picos, alkanųjų – pati geriausia :)) meksikietiška – tiems kam trūksta gyvenime aštrumų 😉
Kaip tik iš mergaitės užvakar gavau lankstinuką, kai vaikštinėjau su šeima palei Kudirką, kurį nepatingėjau perskaityt, nes paduodama tą lankstinuką mergaitė į mane kažkodėl kreipėsi lenkiškai…
O dėl picos tai nustebinote… Ta picerija anksčiau buvo įsikūrusi kaip atskira lavkė IKI parduotuvėje ir aš vis neišdrįsdavau pabandyti. Nu, bet kadangi jau pagirta yra, tai reiks kada paragaut, t.y. ypač tada, kai mes su žmona labai tingim ką nors gaminti ir vis užsisakom maisto į namus (dažniausiai tai būna kokie tai čili fufliakai, tik tam, kad gauti šilto maisto ir prisikišti skrandį). Beje, tai man kažkokia tai problema/dilema – be to čiliako aš nebežinau ar kas nors dar daro kad nors ir skaniai maisto į namus ir už panašią kainą…. Galėtų tie patys Va Piano vežti į namus…
O gyvenime yra labai daug dalykų, kurių galima ir reikia išmokti – pvz. mokėti kristi 😉
O beje, Andriau, jei važiuosi pro Kauną – būtinai užsuk į to italo (vadinosi kažkada “pas Paolo”, paskui lygtais pasikeitė, o dabar net nežinau, nors buvau ten visai neseniai – praėjusį trečiadienį) piceriją. Ten buvusioje “šerno iltyje” (turėtum žinot).
Mes ten su žmona visada užsukam suvalgyti “Paolo” ir … kažkokią kitą 😉 ir būtinai reikia užsisakyti “raudono” padažo, nes neša best-sellerį “baltą”, kuris trečiadienį pasirodė prastesnis, nei kažkada (viskas keičiasi… šįkart deja ne į gerąją pusę, nors tąkart, t.y. trečiadienį tai tikriausiai buvo dėl to kad pačio Paolo nebuvo darbe).
Ir dar, ten žiauriai pigu. Ir dar, ten visada akcija, todėl visada pigu 😉 Ir dar ten atneša visada pavalgius kokį nors siurpriziuką (pvz. šerbeto čierką), o jei ilgėliau laukti reikia tai būtinai neprašomi atneša spurgų.
Tų picų labai pasiilgstu čia Vilniuje.
Hmz, gal aš neprekiškai atrodau ar valgom mes permažai, bet nei spurgų nei šerbeto niekad negavom.. Nors valgyti ten tikrai skanu.
Nu bet ot kaip supykau dabar..
Ot tie raz… mes va su žmona ir dviem mūsų sūnais buvom tenaisna jamėm dvi picas, o jas suvalgius su sąskaita atnešė tris čierkutes šerbeto (viena mums su žmona ir vieną vyresniam sūnui). Na, spurgų nevisada duoda….
Dar yra Oze veikianti lenkiška, bet nebloga tinklinė Dominium pica. Irgi gali padaryt ploną, bet neišskydusį padą, o svarbiausia – yra tokios veganų pamėgtos bombinės picos, kaip HAMBURGER(jautiena, bekonas, kumpis), KEBABAS (vištienos kebabas, svogūnai, jogurto ir česnakų padažas) ir AMERYKAŃSKA (dviguba jautienos porcija, dviguba bekono porcija)
maniausi užsisakyt picą ir kaip tik čia tokią rekomendaciją aptikau. ok, galvoju. ir…oj, kaip pasigailėjau, dar ir tebesigailiu – du beskoniai trikampiai stovi stačiai skrandyje, du trečdaliai liko dėžutėj, keliaus prie konteinerio… kokybės nulis, kita vertus, ko tikėtis, kai didelė (32cm) pica kainuoja 10 Lt.. tik nesitikėkit, kad padas bus pabarstytas mozzarella! greičiau kokiu lietuvišku “sūrio gaminiu”. beje, pats padas plonas, tas tiesa, bet “guminis”, panašus, kaip čili. paprašiau česnakinio padažo (rašo Heinz) mažo indelio – tai ką atvežė buvo tikrai ne Heinz, o kažkas panašaus, kur kioskuose ant kebabų pila.
beje, skirtumui – verčiau jau picas užsisakinėkite iš Cancan (duoda 2 už vienos kainą) ar Pitstopizza – bene per pus pigiau, o kokybė neprastesnė.
O dienoraščio šeimininkui linkiu atsargiau rekomenduoti – išsamiai nepatikrinta rekomendacija gali sumenkinti autoritetą. : )
Gal ten nuo pamainos priklauso? 🙂 Dažnai tuose mažuose daiktuose dėl prastesnio vadovavimo būna nesilaikoma procesų.
Nėra ten pamainų kiek pastebėjau – gal trys žmonės toj picerijėlėje 😉 O ir šiaip TOKIO įspūdžio nepaliko, nors valgėm jų picas ne kartą. Bet, pagalvojus, ką aš ten suprantu apie skonį – man gi skaniausia storapadės iš pizzajazz, nu tos su daug batono.
Man labai gaila, kad Jūsų nuomonė buvo kitokia ir kad jie jus nuvylė. Mano patirtis buvo visai kitokia.
galbūt atsitiktinumas. vienok, skaniausia pica – paties kepta, net jei ir ne krosny. juk taip paprasta! tereikia prisiruošti 🙂
Taaip, ne visi vilniečiai moka taip Vilniumu džiaugtis. Ir apskritai nelabai mes mokam džiaugtis, bet po busy London Vilnius man taip pat atrodo kaip nuostabi žalia kaimo gyvenvietė 😀
http://picumenas.lt/
“jaunas” atradimas; valgiau, skanu, rekomenduoju!
Nesuprantu, kodel zmones megsta picas. Visaip bandziau – valgiau Romoj, Lietuvoj ir Anglijoj, net pas pazistama restorano seimininka, kuris padare pica “kaip sau”, vadinas negailejo jokiu “kas priklauso”. Vis galvojau, kad man tiesiog nepavyksta paragaut skanios picos. O paskiau toptelejo mintis, kad picos nieko cia detos – paprasciausia as ju nemegstu. Gal, kad nesizaviu miltiniais patiekalais isvis. Jokiu spageti,j okiu makaronu… o kaip gaila, juk butu pat greiciausias maisto pasigaminimas grizus 7-8 val vakare is darbo. Visiems picu megejams linkiu tik skaniu picu.
“japonų mentaliteto ir estetikos suvokimo artumą lietuviškam”
Kelis kartus perskaičiau. Čia jumoras ar rimtai? Tikrai norėčiau išgirsti paskaitos įrašą ar kažkur perskaityti… Įdomu būtų išgirsti žmogų tapatinant lietuvių ornamentiką su medinėmis japonų pagalvėmis arba taip visų dievinamu minimalizmu. Apie darbo kultūrą nekalbu. Štai įpusėjau antrą kartą Hagakurę. Pasakysiu, lyg apie kitą planetą skaityčiau. Ir nors, pripažinsiu, domina ir žaviuosi japonų estetikos suvokimu, ką būtų galima galbūt laikyti kaip artumą, bet tokiu atveju tas artumas uvaldęs visą pasaulį. Ypač interjere.
Paskaitos tekstas yra šitame pačiame tinklaraštyje.
http://uzkalnis.popo.lt/2011/08/20/nebijokite-japonijos/