Bristolio audiovizualinių žaislų šou: pasaulio gykų, frykų ir nepraustų nerdų Disneilendas
Bristolio Marriott’e vasario 25-27 d. praėjo Sound & Vision – The Bristol Show, kas skamba paprastai, bet iš tiesų yra viena didžiausių pasaulio parodų, kur privaloma tvarka susirenka fanatiški muzikinio meinstrymo ir absoliutaus kosminio užribio gamintojai ir tūkstančiai idėjai pasišventusių, blogai apsirengusių ir ne visada gerai kvepiančių storų ir praplikusių diedų, kurie jau pora dešimtmečių visas atliekamas pajamas leidžia pribambasams, o apie kitus tik svajoja, vartydami blizgiuosius žurnalus ir nervingai skaičiuodami nulius tos aparatūros kainose.
Mane į parodą išsitempė geras draugas Simon’as iš Londono, kuris apie visas šias ustanovkes išmano šimtą kartų daugiau už mane (ir, for the avoidance of doubt, nėra nei praplikęs, nei storas, ir higiena jo yra nepriekaištinga), ir aš jam labai dėkingas už tai, nes paroda išties buvo fantastiška. Bilietas kaštuoja £9.00 (36 Lt mūsų pinigais, tai kaip ir brangiau nei Vilniaus Knygų Mugė), ir yra ko gero vienintelė vienaženklė kaina, kurią tame renginyje galima sutikti.
Arcam pardavėjas aiškina audiofilui, kad pastarasis ne veltui užstatė nekilnojamąjį turtą ir prarado žmoną dėl minėtosios aparatūros.
Vardinti viską, ką mačiau, yra beprasmiška ir niekam nebūtų įdomu, todėl pasakysiu tendencijas, kurias pastebėjau.
3D (trimatė) televizija – niekam neįdomu. Šen bei ten yra ekranai, sukiojasi akiniuoti lankytojai (su 3D akiniais), bet visi pasižiūrėję klausia: “so?”. Trimatis telikas labai tinka pažiūrėti specialiai sumeistrautą demo ir dar kokius tris filmus, kur trimatizmas kažką duoda ir nėra tik šiaip prikergtas gimmickas. Labai mažai kas duotuoju momentu eis ir išmes dar pusantros štukos svarų (ar kokis 6000 Lt) naujam telikui, kai tik ką nuleista štuka ar dvi (4000 – 8000 Lt) ant naujos high definition plazmos.
Pasiūlymų multi-room sistemoms, kurios visos kontroliuojamos iš iPhone/iPad ir net kai kada iš Androido telefono, yra begalės. Visos jos pasižymi beribėmis galimybėmis (sėdint tualete, galima ne redaguoti playlistą, kuris po dviejų savaičių gros garaže, bet ir organizuoti įrašą iš web radio ir ištransliuoti jį į savo automobilio MP3 grotuvą) ir taip pat tuo, kad visko šito šimtą metų nereikia. Aš dar nesu sutikęs ko nors, kas naudotų tokias sistemas klausymui, o ne demonstravimui svečiams ir kaimynams. Tačiau pasiūlymas sėkmingas, ir gamintojai iš to pasikelia nerealias babkes, su kuo juos ir sveikinam.
Pirkėjų tarpe tebevyrauja įsitikinimas, kad prie visko reikia galėti pridokinti iPod’ą ir tada bus palaima. Gamintojai sėkmingai melžia šią karvutę ir gamina iPodų ir iPhone’ų dokus visokiuose šeipuose ir dydžiuose ir už pačias įvairiausias kainas. High-end’o gamintojai tyliai krizena į kumštį, nes muzikos failai, katrie ant iTunes, yra šiaip jau ne tokie, dėl kurių apsimokėtų pirkti tikrai brangius garsiakalbius ir stiprintuvus. Visa rimta muzika groja nuo CD. Arba nuo CD kokybės failų, laikomų dideliuose hard-draivuose, bet ne juo Styvo Džobso žaisliukų.
Vintažiniai perfektinio stovio vinilai čia irgi parduodami, ir už nejuokingus pinigus. How about £60 už plokštelę? Va taip.
Mugėje, be primintos senos tiesos (kad audio turi prasidėti nuo kambario, PAGAL KURĮ renkami garsiakalbiai, ir jau tada renkamas pre-ampas, stiprekas ir grotuvas, kad tuos garsiakalbius varytų), buvo priminta dar ir kita sena tiesa, kurią kažkaip esam linkę užmiršti: kiek moki, tiek ir gauni.
Pavyzdžiui, atstovas iš KEF pristatinėjo savo superplokščius garsiakalbius – girdi, kai telikai vis plonesni, tai garsiakalbiai vis labiau išsišoka, ir mes tą problemą išsprendėme. Čia, sakė jis, kelių centimetrų storio garsiakalbiai (išskyrus sub-wooferius, kurie nors storesni, bet irgi mažesni už įprastinius), bet mūsų filosofija yra “be kompromisų”, ir todėl jie nenusileidžia didiesiems.
Tai kad ne. Nusileidžia. Pakanka nueiti į rimtų žaislų demonstraciją (kai kurie gamintojai paėmė viešbučio kambarius, kad galėtų parodyti kokybę visame gražume), ir supranti, kad pilno dydžio garsiakalbių niekas nepakeičia, ypač padeda, jei jie dar prijungti prie kelių dėžių, kurios kainuoja kokius dešimt štukų svarų (40 000 Lt).
O paskui nueini į gretimą kambarį ir ten supranti, kad aname pirmame kambaryje tu žiūrėjai, atsiprašant, mid-reinžą, nes rimti žaislai yra absoliutus bespredielas. Kaip paveiksliuke. Taip, 120 000 Lt už vieną kolonkę.
Ne, čia ne 30 svarų ir 75 pensai. Čia beveik trisdešimt vienas tūkstantis svarų. Už vieną garsiakalbį.
Gamintojai noriai rodo visiškai kosminius modelius ir pripažįsta, kad tokių per metus parduodama du-trys. Kaip žemiau parodytas brangiausias pasaulio CD grotuvas (pasigrožėkit lempomis!) iš Air Audio, kurio jie tikisi parduoti du vienetus per metus, už £20,000 už vienetą. Laidai not included. Beprotiški flegšipai jiems padeda sukurti mitą ir kurti geidžiamumą kitiems, įperkamiems modeliams.
Top-loading, ir dar su lempom. Morališkai pasenęs.
Man pasirodė įdomu, kad visos tos bendrovės pakankamai paprastos reklamos srityje. Dažniausiai savo plakatuose jos vaizduoja kokią nors be galo išvaizdžią jauną merginą su ausinėmis ir gosliai pražiotomis lūpomis (lankytojai, pagal savo profilį, su priešinga lytim susitinka dažniausiai būtent blizgiuose žurnaluose, todėl jiems toks tipažas neturėtų būti naujiena, nors ir sutinkamas išimtinai dvimačiame pasaulyje), o šūkis būna visuomet standartiškai blankus: “built for music”, “passionate about sound”, “Music. No compromise”, ir taip visaip toliau. Šiuos įrenginius perka dėl jų pačių, o ne dėl garsaus pavadinimo ir ne dėl dizaino. Koks nors NAT Audio net puslapio internete padoraus neturi. Turi tokį pobaisį, baisumo tokio pat, kaip ir jų logotipas.
Atskirai reikėtų paminėti hai-endo dizainą: geek chic arba ugly is the new beautiful. Kuo brangesni, kuo labiau ekskliuzyvūs žaislai, tuo labiau gamintojai stengiasi padaryti įrangą baisesnę už atominį karą. Apačioje pavaizduotas kuklus aparačiukas už dvi štukas sėkmingai imituoja magnetofoną ELFA, kurį gamino Vilniuje pagal girtų traktoristų sukurtus brežinius.
Dizainas: 1975 m., Riazanės ir Uriupinsko tankų remonto dirbtuvės.
Racija, kodėl įranga turi būti baisi, yra štai tokia: pirkėjams peršama idėja, kad įrangos vidurius kuria absoliutūs pakvaišėliai, darantys stebuklus, ir todėl vidaus tobulybę turi pabrėžti išorės siaubas. Šie aparatai – tai technikos pasaulio moksliukai ir fizikos olimpiadų nugalėtojai, apsivilkę baisiais megztiniais, pasidabinę taukinais akiniais apsuktais izoliacija, riebaluotais plaukais ir veido išraiška primenantys bebrus, apsiuosčiusius klijų. Bet tai nesvarbu. Viduje jie genialūs.
Žemiau pavaizduotas Google aparatas nieko bendro neturi su Google. Jį gamina nerdai iš Chord Electronics ir jama belekiek pinigų už jį, kaip ir už kitus žaislus. Nuostabu.
Mes klausėm: kodėl ant jo parašyta "Google"? Sako, Google mūsų paprašė. Įrenginys (apie £5000) niekaip nėra susijęs su Kalifornijos bendrove.
Ar turėjau mugėje atradimų? Taip. Labai džiaugiuosi, kad gavau paklausyti Grado RS2 ausinių, nuskynusių, rodos, visus įmanomus apdovanojimus. Grado Labs yra ausinių gamintojai Brukline.
Prie stendo galima paklausyti paprastesnių jų ausinių, kainuojančių apie 150 svarų (600 Lt), ir jos puikios, kaip mano geriausi Sennheiseriai, pirkti prieš daug metų už tuomet nežmonišką £170 sumą.
O tuomet užsidėjau Grado RS2 (£600 / 2400 Lt). “Almost perfect sound,” rašo apžvalgos, bet aš nežinau, kas yra perfect, jei čia “almost perfect”.
Čia mes nekalbame apie perfect ar not quite perfect.
Jausmas toks, lyg dvi neapsakomos nimfos (ar galbūt labai švelnios undinės) prisikišusios ir prisiglaudusios šnibždėtų į abi ausis, dar kartais kyšteldamos liežuvius ir aplaižydamos jas, ir ilgai pirštais glostinėtų galvą ir šiauštų plaukus, žadėdamos neapsakomus malonumus, jei tik eisi su jomis. Kadangi prie manęs tokios nimfos (arba undinės) nėra gyvenime pristojusios, galiu tik įsivaizduoti, koks tai yra jausmas, ir jis yra turbūt toks, kurį suteikia šios ausinės, kurias, po teisybei, turėtų pardavinėti tik asmenims nuo 18 metų.
What would Jesus buy? Jei po mirties, patekus į dangų, teks dirbti tenkykštėje įrašų pramonėje, ten duos šias Grado ausines.
19 Comments
Jo, man visada buvo biškį juokinga, kai žmonės pirkdavo balalaikas su radija ir rėksmingom etiketėm “high speed dubbing”, “4way speakers” bei 5 ekvalaizeriais ir panašiai, kuriuos dirbdavo siurblių/TV/mikserių/kavamalių gamintojai. Motyvacija, žinoma, būdavo kaina ir geležinis pasakymas “taigi viskas vietoj, jokių laidų; gali iš radijos įrašinėt, gali per 10 minučių 90 min. kasetę perrašyt “. O visokios Technics ir Marrantz bandūros būdavo įtartinai nužiūrimos – kas do pavadinimai, kas do kainos. NESĄMONĖ! Tai ne Sharp’as su nuimamom kolonkėm:)
Papasakosiu įdomų dalyką. Žinokit prieš keletą mėnesių savo pašto dėžutėje radau skrajutę (mažos knygutės formate) su Focal garso sistemomis (kolonėlėmis pagrinde). Ir išties nustebino, kad vienos iš jų (bene paskutiniame puslapyje), tiksliau jų rinkinukas kainavo >1.5 mln litų!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Likau visiškai nieko nesupratęs. Koks durnius tokį dalyką deda į pašto dėžutę skrajutės forma? Ar čia kažkokia Lietuvos specifika?
O ausines taip išgyrei, tamsta, kad net blemba jau svarstau apie galimybę įsigyti, kai užaugsiu. Pats, kiek supratau jau įsigijote? Beje, o ką klausyti su tom ausinėm? Tuos afigennus CD? Ar gerai ir flac’ai kokie nors?
Ausinėms dar taupau. Klausyti matyt reikia CDs ir dar reikia jau tokio kad būtų amplifieris kuris vairuotų tas ausines.
Blin… taip ir maniau, kad be vairuotojo tų ausinių nebus kur inkišt… O vairuotojas, vertas tų ausinių, tai bene dvigubai/keturgubai tiek kainuoja?
Sakė ten atstovas kad pilnai užtenka dedikuoto amplifajerio už £200-£300. Aišku nuo ko gros CDs tai atskiras klausimas.
Nedidelis pastebėjimas: ir Steve Jobs žaisliuke iTunes muziką galima laikyti ALAC formatu (Apple Lossless), kas bent jau teoriškai reiškia, kad tokio šaltinio kokybė bus 1:1 kaip CD. Aišku, tai nereabilituoja hipsterių religijos, bet būkim teisingi.
Kažkaip neiškenčiau nepapostinęs šito youtūbo: http://www.youtube.com/watch?v=FhWtJ2OwZ4A
🙂
Laurynai, tu teisus, bet iš tų, kas tamposi iPod ir iPhone, kiek jų turi muziką ALAC’e? Bet palaikymo galimybė yra, taip.
Puikiai aprasyta paroda, tikekimes, kad ji kasmetine, noreciau kitais metais apsilankyti.
Esate zodzio virtuozas. Labiai skaniai skaitesi.
Del aparaturos dEzaino. Nezinau, kokiu baisybiu ten prisiziurejai, bet tiesa sakant gerai atrodanti technika atrodo itartinai. Kazkaip jau toks Ymidzas susiformavo per laika. Bet kadangi audiofiliniai diedai senai susipyke ir issiskyre su savo bobom tai daiktu svetaineje isvaizda neturi reiksmes. Na bet itrariu, kad tikrai yra kokybiskos aparaturos su geru dizainu, kuri kainuoja dar labiau atAtinkamai.
Klausyti MP3 ausinukio, ipod, iphone ir pan tikrai nereikia ausiniu uz £500+. <£200 pakakaks. Cia tas pats, kas ‘issipuoses’ su sasagomis uzkalnis Maskvos metro. Reikia stiprintuvo atAtinkamo. Kaina itariu 3-5x ausiniu. Tada reikia keisti CD grotuva. Taip pat 3-5x ausiniu. Tada laidai. Tada maitinimas stipriako, atsivarai tiesiai nuo ivado, tada nuo skirstyklos/pastotes – tada tiesiai nuo atomines 😀
Cia kazkur maciau audiofilizmo progresavimo stadijas. Bandysiu atpasakoti.
1. Ipod, boombox.
2. Muzikinis centras, namu kinas, surround, 3D’n’shit…
3. Pirmasis Hi-Fi. Zmona ima niurzgeti.
4. Brangesnis Hi-End. Zmona palieka.
5. Lempinis stiprintuvas ir stereo koloneles. Nebelanko vaikai.
6. Pradedi modifikuoti, ardyti, lituoti, nes niekas is gamintoju nebegamina nieko gero siais laikais (is tikro nebeiperki). Parduodi inksta, nes is darbo ismete seniai.
7. Baigi gyvenima prie paties susikonstruoto lempinio stipro bei vieno vintazinio garsiakalbio…
Rytu rinka ypatinga ir naujas ruslietuvis vartydamas spauda (nu gal Entelektualas) ir uzkliutu uz audiosistemeles uz 1.5M lankstinuko… tiksliau uzsimanytu stradivarijaus bugno…
“Lempinis stiprintuvas ir stereo koloneles. Nebelanko vaikai.”
Dešimt balų.
Aha… Aš irgi sakau, reikia eiti pas tas undines tiesiai, kur ir palaižys tas ausis. Nėr čia ko bambą išvertus namie gulėti 🙂
Aba reikia įkalbinti kokius nors draugus įsigyti tas Focal, kad paskum int svečius įsiprašius paklausyti kas ten per sirenų burtai.
Khhm, skaitydamas visus tų superduperaparatų ir jų priedų aprašymus visada su šypsena prisimenu klasikinį melomanų eksperimentą:
Brangūs Laidai vs Pigūs Laidai vs Vielinė Pakaba iš cheminės valyklos:
http://con.st/362926
Užtai man ir patinka Bang&Olufsen.
Jie “tikriems” audiofilams aišku įspūdžio nedaro, tačiau realiai groja super, o ir atrodo dieviškai. “B&O” ne tik, kad nebūtina slėpti kambaryje, kaip kokio “Riazanės ir Uriupinsko tankų remonto dirbtuvių” dizaino tęsinio (kuriuo įspūdį gali padaryti tik sergančiam audiofilui), “B&O” gali būti kertiniu kambario dizaino akcentu.
Na, kad “BeoSound 9000” – jis gaminamas nuo 1996 m., šiuolaikiniais technikos terminais šnekant būtų beviltiška seniena, tačiau pažiūrėkit kaip puikiai jis atrodo.
Sutinku, kaina nežmoniška, bet juk nebūtina pirkti naują – jų išvaizda nemari, apart televizorių (kurių dizainą negrįžtamai pakeitė plazmos) visa kita “B&O” technika atrodo fantastiškai nepriklausomai nuo amžiaus.
Pačiam teko visai nemažai dorotis su įvairiais kebliais klausimais, susijusiais su laidais, pradiniais ir galiniais stiprintuvais ir kita krūva elektronikos, kurią žmogus statai tarp savo gitaros, efektų, pradinio stiprintuvo, dar daugiau efektų, galinio stiprintuvo ir kolonėlių. Puikiai įsivaizduoju, kur ten galima paskęsti. Tereikia efektus pakeisti equalizeriais, gitarą – patefonu, cd playeriu, dvd playeriu, radio imtuvu, kasečių ir juostiniu grotuvais, o kolonėlę – spykerių sistema su tweeteriais, subwooferiais ir visu girdimų dažnių diapazonu. Bėda ta, kad kaip ir daugelyje sričių, galima nesunkiai peržengti visas įmanomas ribas ir pasibaigti snobizmo liūne, kuriame gamintojo vardas ir įsivaizdavimas apie vidurių kokybę (kuri tampa vertybe per se) atitrūksta nuo mėgiamos muzikos ir jos klausymosi. Juoba – girdėjimo.
Visiems dvasingo garso mIlėtojams 😉
http://lurkmore.ru/%D0%A2%D0%B5%D0%BF%D0%BB%D1%8B%D0%B9_%D0%BB%D0%B0%D0%BC%D0%BF%D0%BE%D0%B2%D1%8B%D0%B9_%D0%B7%D0%B2%D1%83%D0%BA
Na, Lietuvoje irgi galime rasti neblogų vertinimų 🙂
http://audio.ring.lt/eretic/ah.html
Šitas vienareikšmiškai užskaitytinas.
sveiki noriu pirkti koloneles DYNAUDIO EVIDENCE MASTER ju kaina kazkur 230000 litu -atiduotu uz 200000 litu.klausimas o jos skambes tik ant labai brangaus stiprintuvo ar dar reiks pirkt ir pradini stiprintuva ?? pagelbekit
Yra žymiai geresnės kolonėlės, ką tik pradėtos gaminti LIETUVOJE. Keista, ar ne? Nusipirkit žurnalo STUDIO 10Nr, ten didesnė dalis žurnalo užimta smulkiu jų aprašymu. Aš asmeniškai jas du kartus girdėjęs, klausęs, nesu girdėjęs geriau skambančios akustikos. Viskas pagaminta profesionalių draiverių pagrindu.