Užkalnis mokosi neklausyti, kai jam aiškina, bet jo psichika jau paveikta.
Šeštadienį “Lietuvos Ryte” (kapitalizacija tyčinė) pasirodė mano straipsnis apie tai, kad Lietuva (atrodo) išsigydė nuo beveik visko (o nuo kai ko jai ir nereikia gydytis), bet tik ne nuo aiškinimo visiems apie viską, kaip reikia gyventi.
Straipsnio visas tekstas pateiktas žemiau.
Skaitytojus komentaruose subiesino daug kas, ir neliko nepastebėtos visos provokacijos. Pvz., su džiaugsmu laukiu 2011 metais visų pasvarstymų ir pačepsėjimų apie tai, kaip “Užkalnį jau išmetė iš darbo/atleido/neilgai džiaugėsi” ir kaip grįžta jis, lūzeris, nieko nepasiekęs. Bring it on.
Atskirai paminėsiu tuos, kas man daro pastabas, ko čia aš rašau apie save visą laiką. Priežastys dvi: tam, kad jumis panervinčiau (nes niekas labiau nenervina tradicinio kolektyvinio gyvio, nei asmeninė subjektyvi ir niekam neatsiskaitanti pozicija), ir tam, kad mane spausdina, o jūsų ne. Kai jus spausdins, galėsit rašyt ne apie save, o apie ką tik norit. Suprantu, erzina, suprantu, nemalonu, bet tokia mano misija.
Trečia, čia dar manęs klausia, kodėl jeigu man nepatinka, kai man aiškina, tai ko aš pats aiškinu kitiems? Čia atsakymas paprastas: nes mano toks darbas, teisė, pareiga ir likimas mano toks – būti jums mokytoju – tai jūs turite mane kentėti.
Tai tiek preambulės, gero skaitymo, kas dar neperskaitė.
—
Lietuvos atsisveikinimas su vaikyste, geriausias pokytis
Kai žmonės sužino, kad po 16 gyvenimo Britanijoje metų važiuosiu atgal į Lietuvą, iš kurios išvykau, būdamas žalias 24 metų jaunuolis, dažniausias klausimas yra „ar nebaisu“?
Kadangi tas važiavimo ir persikraustymo procesas pakankamai lėtas, turiu laiko apmąstyti, ar tikrai man nebaisu.
Ir štai ką sakau (sakau ne šiaip sau, ne kaip romantiškai nusiteikęs antros kartos išeivis, pardavęs būstą Floridoje ir persikeliantis į tėvų žemę, kurioje iki tol buvo gal kokias aštuonias savaites – aš Lietuvoje moku ir mokesčius, ir su policininkais, ir su santechnikais, ir su gydytojais bendrauju, o ne tik geriu kavą Pilies gatvėje kaip turistas): ne, nebaisu, ir tikriausiai labiausiai neigiamas ir labiausiai nesmagus dalykas, su kuriuo bus sunkiausia susitaikyti, parvažiavus į Lietuvą, bus infantilus daugelio (ne visų) įsitikinimas, kad kiekvienas už kiekvieną geriau žino, kaip pastarajam gyventi ir kaip elgtis.
Kitokiais žodžiais tariant, patologinis kišimasis į kitų gyvenimą, aiškinimas, kur turi atvažiavęs gyventi, o tai kodėl jūs nenorit pas mamą pagyventi ir kam jūs dabar turit nuomotis, o kam jums reikia automobilio tokio kaip nusipirkot o ne tokio kokio nors kitokio, o tai kodėl vaikai eis į tą mokyklą o ne į kokią nors kitą, o tai kodėl jūs perkate iš ten, o nenorite iš ten, ir taip toliau, ir taip toliau – iki išprotėjimo, kol neužtrenki durų, neišvarai lauk ir neužsikemši ausų.
Įsitikinimas, kad kiekvienam nepakenks patarimas (dar ir rusiška patarlė „viena galva gerai, o dvi – geriau“, mikliai išversta į lietuvių kalbą ir pritaikyta kiekvienam gyvenimo atvejui) yra labiausiai užrūgęs, susicukravęs, užjuodęs tarybiškumo raugas Lietuvoje ir tokia liekana, kuri dvokia neišnaikinamai, kaip prisvilęs puodas.
Aš nekenčiu neprašytų patarimų ir nurodymų, kaip man gyventi ir kaip elgtis.
Man sunku jums perduoti (bet pabandysiu), ką aš tokių patarimų ir geranoriškų pastabų dalintojams jaučiu, nes iš noro komanduoti, reguliuoti ir tvarkyti žmonėms gyvenimą, nuo kalbos komisijos ir inspekcijos, besityčiojančių iš kiekvieno kalbos vartotojo (lyg kalba priklausytų biurokratams, o ne gyviems lietuviams, kurie ta kalba šneka, kaip išmano), iki organiškai įaugusio poreikio atsiklausti leidimo ir paderinti, suderinti ir gauti pritarimą iš atatinkamų institucijų, organizacijų ir senolių autoritetų, kurie leidžia arba neleidžia.
Čia aš kalbu ne tik ir ne tiek apie valstybinį reguliavimą, o apie įgimtą geriau žinančiojo jausmą, kurį rodo, negailėdami ir netylėdami, giminės ir draugai, pažįstami ir nepažįstami, visi, kas prieina pakankamu atstumu, kad galėtų ką nors pasakyti. Ir visa tai, visada, žinoma geranoriška (nieko blogo juk nenori, tik gero norėdami), bet jei yra viena teisinga ir išmoktina patarlė lietuvių kalboje, tai patarlė apie gerus norus ir kelią į pragarą.
Aš čia kalbu ne tik ir ne tiek apie savo mamą, kuriai – kai grįšiu į Lietuvą – teks nustoti man aiškinti, kada man reikia Vilniuje važiuoti troleibusu, o kada galima imti taksi, pas ką reikėtų nueiti į svečius ir aplankyti ir kam reikėtų paskambinti, kada aš turiu užsirišti šaliką prieš eidamas į lauką, nes man jau 40 metų ir aš pats galiu priimti tokį sprendimą (ir jei dar čia kas nors iš skaitytojų man pradėsit cypiančiais balsais aiškinti, kad mamos visos yra tokios ir man pačiam reikia prie to priprasti, tai aš dar ir jums pastabų nepagailėsiu, garbės žodis).
Aš kalbu apie nuolatinį nesugebėjimą priimti tokios paprastos ir vakarietiškos tiesos, kad individuali pasirinkimo laisvė reiškia taip pat ir individo laisvę elgtis taip, kaip mums nelabai patinka ir kaip mes patys tikriausiai nesielgtume.
Man šito Lietuvoje labai trūksta ir dar ilgai truks. Kažkada buvau išėjęs į nelygios kovos taką ir buvau vienas lauke karys, bandydamas įkrėsti smegenų visiems, kas negalėjo suprasti, kad 1995 metais į Angliją dirbti išvažiavau ne stažuotis, ne kelti kvalifikacijos, ne mokytis, ne keistis patirtimi, o tiesiog dirbti gavęs redaktoriaus darbą nacionalinio transliuotojo biure – nes suprasti tai anais laikais mažai kam pavykdavo (šiais laikais jau lengviau). Anuomet jei ir patikėdavo, kad gavau darbą, tai tuojau klausdavo, o per kokį blatą išsiuntė.
Lygiai taip pat nuo šios vasaros ruošiuosi negailėti energijos atpratindamas savo tautiečius kištis ne į savo reikalus ir išmokydamas juos leisti kitiems gyventi taip, kaip tie kiti nori ir svajoja gyventi.
Kodėl man atrodo, kad norą prikišamai aiškinti kitiems reikia rauti kaip piktžoles, nuodyti, deginti ugnimi, naikinti kaip užkrečiamą ligą ir kaip baisiausią įsivaizduojamą blogybę?
Todėl, kad toks aiškinimas, ir to aiškinimo nuolankus palydovas – girdi, tegu sau aiškina, tu jau jų nepakeisi (o aš ir nenoriu keisti, aš tiesiog pakelsiu balsą, kad mano atsakymas jiems patektų į smegenis, ir jie užkimš kakarynę, ir kitą sykį prieš aiškindami man du kartus pagalvos, ar tikrai čia mūsų reikalas reikšti nuomonę) yra nesibaigusios Lietuvos vaikystės požymis.
Būtent todėl vis dar pilna individų, kurie bando reguliuoti ir kažkokiais būdais įtakoti, kiek žmonių išvyksta iš Lietuvos, lyg tie išvykstantys patys turėtų mažiau supratimo ir žinojimo, kur jiems geriau ir kur jiems labiau norisi gyventi ir būti ir kur jiems labiau apsimoka.
Maža to, yra žmonių – net ir protingų, išsilavinusių žmonių – kurie pasiruošę už kitus nuspręsti, ar tikslinga jiems, tiems kitiems, mokytis užsienyje. Yra tokių – ir jų tūkstančiai – kuriems atrodo, kad reikia priversti ir privilioti žmones grįžti į Lietuvą. Tai vis beviltiškas infantilumas, tai vis įsitikinimas, kad kažkas kitas žino geriau ir atsako už pasekmes smarkiau.
Tai vis nenoras imtis atsakomybės pačiam ir troškimas perduoti ją kitam. Blogiausiu atveju – paskirstyti tą atsakomybę kaip galint didesniam žmonių ratui, kad ji tektų visiems ir niekam. Taip pat nenorima prisiimti ir atsakomybės sau, ir taip pat stengiamasi ją nuimti nuo kito pečių, nors tas kitas žmogus galbūt visai nieko prieš būtų tą atsakomybę nešti.
Ir jei po kelių metų pasirodys, kad tokių aiškinančių pasidarė mažiau, ir jei kam nors, kas po kelių metų norės važiuoti į Lietuvą gyventi, nebus iš kiekvieno kampo aiškinama „tu pamatyyysi… tu supraaasi… viskas atrodo labai gražu kai nuvažiuoji atostogų… tu paminėsi mano žodį…“, tai manysiu, kad Lietuva, arba jos didžioji dalis, sėkmingai išropojo iš vaikystės ir suaugo, ir mano šalyje įvyko vienas svarbiausių pasikeitimų, kurie iš tarybinės provincijos ją pavertė laisva šalimi.
20 Comments
šitą: “/…./tam, kad mane spausdina, o jūsų ne” – visiškai užskaitau ir jau tyliu tyliu. Autoriau, nebepalikote priešininkams jokių argumentų.
Gali būti, kad gal ir per tiesmukai, arba gal būt kaip tik tokiu stiliumi, dėl kurio mane vadina arogantišku, bet negali gi visą laiką cackintis.
OOo cackintis.. dar vienas labai geras ir puikus žodis.
O dėl tų patarimų dalinimo, tai labai pritariu tamstos nuomonei. “O vaikučiui nešalta be kepurės?”, “Aš tau patarsiu pasikeisti mobilaus telefono abonentą į tokį kaip mano. Daug pigiau”. “Ačiū už vakarienę, bet kiekviena dieną taip valgyti juk negalima. Reikia šiek tiek sveikiau maitintis”. “O tu manai, jog maistelis vaikams parduotuvėse yra sveika? Juk visai nesunku išvirti bulvių, jas sutrinti… Užtruksi tik kelias minutes”.
Ir kalba eina ne tik apie mažus buitinius patarimus.
Kažkaip labai jau priimta kištis net į pačius privačiausius reikalus. “Jau būtų pats laikas susilaukti šeimos pagausėjimo. Per ilgai nelaukit”.
Brrrr…. Net nukrato mane nuo tų patarimų. Manau, jog tai yra privataus gyvenimo negerbimo pasekmė. Nesugebėjimas suvokti, kas yra asmeninis pasirinkimas ir to pasirinkimo negerbimas.
“Neaiškinkit man ką daryt ir aš nesakysiu kur jums eiti!” Svajoju pasidayti tokius marškinėlius
Taip… nuvargsti juk zmogus, nuolat cackindamasis LR radijuje, televizijos laidose, kad ir pastarojoje knygu mugeje. Toks teigiamas teigiamas personazas su taisyklinga (!) lietuviska kalbesena. Kazkaip nesigirdi tenai Jusu taip ginamos “laisvos” kalbesenos, radikaliu minciu… O vat namo parejes – atsiprasau, i savo bloga – jau atsipalaiduoju ir tampu savimi…
Tai sudėtinga situacija ir su ja kovoti, neįžeidžiant kitų, bent man labai sudėtinga. Nesinori įžeisti ir visų siuntinėti į dešinę ir kairę, bet kai pagalvoju, kad kiekvienas jaučiasi galintis man aiškinti apie dalykus, kurių net pavadinimų nesupranta… pasidaro koktu. Man visada iškyla dilema: jei sakau, kad nustotų aiškinti ir kištis, ar nepradedu aiškinti kitam kaip gyventi?
Pats geriausias paaiškinimo būdas – būti pavyzdžiu, neaiškinti pačiam net, kad nesikištų… Bet tam reikia ŽIAURIAI daug jėgų ir savikontrolės.
tikrai užčiuopta jautri tema. o kas aplamai (tas kalbainiams irgi neina) liūdina, tai kad tokių reguliatorių ir tarp jaunimo pastebiu nemažai, genetiškai paveldima musiet.. bet manau kai užvers klumpes tarybiniai žmonės (katrie dar bent pionieriškus kaklaraiščius ryšėjo), prasivalys visuomenė iš pagrindų. vaikystė jau baigiasi, laukia paauglystė su visom savo fiškėm. sėkmės
Jaunimui daroma įtaka per aplinką ir ne tik jaunimui. Jie auklėjami taip, mes buvom auklėjami taip, klausimas kaip savus vaikus auklėjam… ar tikrai ne taip pat 😀 Manau, tie kurie daug keliauja ir pamato kitokį gyvenimą, kas realiai yra žmogaus teisės (gerti kavą, kokią nori, (ne)žiūrėti TV, (ne)valgyti mėsos ir t.t.), jo asmeninė erdvė… Tie susimąsto ir patys pradeda keistis. Ne visi žinoma, bet ne visiems ir reikia :]
kazkoks besikartojantis tampate, p. Uzkalni. Nei jus labai idomus, nei labai originalus. ir nervinate jus zmones zymiai maziau, nei pats to noretumete.
Kiekviename AU straipsnelyje randu po panašų komentarą. Toks jausmas, kad vienas žmogus rašo 🙂
Labai paradoksali žinutė jūsų komentare ir komentaru…
Jooo… 16 metų Anglijoje 2+ knygos, bet Lietuviškas kraujas prasimušė. Perdaryti negalima palikti kaip yra!
Pamokymai mane irgi užknisa, bet man puikiai padeda frazė atšaldyta lediniu žvilgsniu: “yeah, you probably could look at it that way” (turbūt galima į tai ir taip pažiūrėti). Kažkas panašaus buvo aprašyta Tamstos pirmojoje knygoje, taigi nesigviešiu autorinių teisių. Kiek pastebėjau nekenkia nei vienai nei kitai pusei.
Linkiu sėkmės Tau ir Tavo šeimai Lietuvoje. Nemanau, bet žinau, 🙂 kad pats viską nuodugniai apgalvojai. Po maždaug metų turėsiu klausimų. Tikiuosi rasi laiko atsakyti…
paskaitinėjau paskaitinėjau jūsų straipsnius, truputį komentarų ir galvoju, kad Jūs turite kažkokių gilių psichologinių problemų, patarčiau mažiau reikštis, gal geriau būtų eiti DIRBTI – nei piktintis tiek daug, nei aiškinti ir aiškintis. darbas labai gydo ir nuo depresijų, ir nuo pykčio. ar nebus kada gėda dėl tokių savo rėkimų nete – vienpusiškų, paviršutiniškų. reklamuojate savo kažkokią ligą. DIRBTI DIRBTI reikia, nebus kada neikais užsiimti ir širdis taps kiek palankesnė ir nuoširdesnė
Bet jūs ,komentatoriau, turite nuostabų talentą- sugebate nustatyti psichologines problemas per internetą, tiesiog skaitydamas tekstus. Stebuklas. Gal jūs psichiatrijos srityje norėtumėte pradėti DIRBTI su tokiu talentu?
Kam čia tie išsilavinimai ir išsimokslinimai…kai tokš talentą jums gyvenimas davė…
Palankiai ir nuoširdžiai, susižavėjusi A
Dar vienas paradoksas… Straipsnis kaip tik apie tai. AU, turėtų jums būti labai gera skaityti tokius komentarus, nes tai reiškia kad pataikėte į buliaus akį. Ar ne?
Na, su daugeliu minčių galbūt ne iki galo sutikčiau, vistik patarimai yra specifinis sudėtingo ir labai finansiškai riboto gyvenimo padarinys, ne be pagrindo užvaldes visas sferas. Tačiau man labai patinka tai, jog Jūs savo nuomonę išsakėte bekompromisiškai ir todėl tikrai nesijaučiu turintis teisę ar net poreikį ją kritikuoti. Būtent radikalaus atvirumo Lietuvoje ir trūksta labiau už viską.
Sunku jums kai visi aiskina, ka daryti, man tai ne. Gal seniai pats Lietuvoj bebuvot. Salika tai reikia uzsiristi, kai salta.
Kokios laisvės pasekoje ir pamokymų toks kaip gg egzistuoja.
Kolboje užaugintas, be tėvų ir senelių.
Turėtų- nelauktų ,kol klumpes užvers, pats, skubos tvarka, nudaigotų.
Laimė- kolbinis.
visos mamos tokios ir mamų reikia klausyti. ne atostogų grįžti, pagyvensi ir suprasi.
Man kažkur tai girdėta. Iliustracija:
“Šmikis yra tas, kuris tariasi esąs toks velniškai gudrus, kad negali nė sekundės pabūti užsičiaupęs. Kad ir ką kas pasakytų, jam būtinai reikia ginčytis. Pasakyk, kad tau kažkas patinka, ir, pamatysi, jis tau ims aiškinti, kodėl tai neturi tau patikti, Šmikis kiek įmanydamas stengiasi, kad tu visą laiką jaustumeisi esąs mulkis. Kad ir ką besakytum, jis žino, jog yra kitaip.”
Visokeriopos sekmes Lietuvoje ir lengvos adaptacijos 🙂 !Nelengvas tas lietuviu charakteris….
One Trackback
[…] This post was mentioned on Twitter by rokas arbušis, Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: “Lietuvos Ryte” rašiau apie aiškinančius aiškintojus: Užkalnis mokosi neklausyti, kai jam aiškina, bet jo… http://bit.ly/gmmuxS #LT […]