Populiariai apie transrealybės rinkodarą: “Užkalnio rinkimų tinklalapis”

Tokie reklaminiai plakatai puošė Londono miesto gatves, kai buvau renkamas į miesto tarybą (nuotrauka: uzkalnis.wordpress.com)

“Pinigų karta”, 2011 m. gegužės 30 d.

Atėjo vasara, o kartu su ja ir laikas pakalbėti apie linksmesnius dalykus. Kai mokiausi verslo mokykloje Ashridge, netoli nuo Londono (taip, esu ir aš mokęsis: ne vien sunkvežimius kroviau su kontrabandinėmis cigaretėmis), man įsiminė per paskaitą apie rinkodarą dėstytojos paaiškinimas: jei matote per televiziją reklamą, kuri jus tik papiktina, jei nesuprantate, kas gali norėti pirkti prekę ar paslaugą po tokios reklamos – reiškia, toji reklama kalba ne jums. Tai nereiškia, kad ta reklama yra nemokšiška ar netikusi. Jūs – ne jos adresatas.

Maža to, kad pradėjau ramiau reaguoti į tai, ką matau tarpuose tarp televizijos laidų, pradėjau dažniau susimastyti apie tai, kaip kuriami ir skatinami pirkimo sprendimai. Arba kaip puoselėjamos pirkėjo nuotaikos, vedančios prie tų sprendimų.

Ir kuo toliau galvojau, tuo labiau supratau, kad manipuliavimas auditorija yra vis dėlto daugiau magija, nei mokslas: ten tokia neeuklidinė geometrija, kur lygiagrečios tiesės susieina, apskritimo taškai gali būti skirtingai nutolę nuo jo vidurio, ir beveik bet koks mygtukų spaudymas sukelia neprognozuojamus rezultatus.

Duosiu vieną pavyzdį: mano geras draugas, vieno skaitomiausių lietuviškų tinklaraščių pasaulyje “Rokiškis” autorius, kurį paprastumo dėlei pavadinsiu tiesiog Rokiškiu Rabinovičiumi*, prieš kurį laiką eksperimentuodamas sukūrė mano rinkimų agitacijos tinklaraštį: http://uzkalnis.wordpress.com, kuris sėkmingai gyvena ligi šiol. Kadangi į politiką nesiruošiu (ir apie tai esu kalbėjęs viešai gal jau 50 kartų), o tinklaraštis yra brutali rinkimų kliedesio parodija, drąsiai jį čia miniu, nes tinklaraštis nieko nepardavinėja ir nieko nesiruošia pardavinėti.

Efektyviai ir elegantiškai supynęs groteskinį kliedesį apie mano politines ambicijas su pasakojimu apie šeimos istoriją ir sesers įtaką mano karjerai, Rokiškis sukūrė pasakojimą, kuris pradėjo gyventi savo gyvenimą, kaip ir ankstesni bevardžių ir įvardintų kūrėjų naratyvai (gyvenę komentaruose prie laikraščių straipsnių) apie mano žygdarbius dirbant Antavilių senelių namuose ir nuotykius Čikagoje. Dar daugiau, mažiausiai šimtams žmonių tas pasakojimas tapo visiškai įtikinamu tikrovės modeliu, ir visiškai pagrįstas yra spėjimas, kad išvirstų ir į rinkėjų atiduotus balsus, jei sugalvočiau parduoti save politikos rinkoje. Nuorodos į šį sintetinį kliedesį cirkuliuoja internete, kaip liudijimai, kad “Užkalniui emigracijoje atsisuko šriubai”, ant to auga nauji pasakojimai, ir virtualus pasaulis tampa neatskiriamas nuo tikrovės, arba ribos tarp realybės ir virtualybės tampa nematomos.

Kokios nors labai netikėtos išvados čia nėra: mitas visada yra ir buvo realybė jo adresatui. Pamoka čia yra tokia, kad rinkodarai beveik nėra ribų, jei sugebama drąsiai peršokti iš vieno pasaulio prie kito. Nesu tikras, kad šis eksperimentas ir mitų plantacija padeda ką nors parduoti, pavyzdžiui, mano knygas (nors norėčiau tikėtis, kad jas perka dėl turinio ir dėl stiliaus), tačiau čia tikrai yra apie ką pamastyti.

Žinoma, šito nereikėtų painioti su paprastu melavimu: daugumoje šalių toli nenuvažiuosi, reklamuodamas, pavyzdžiui, kokio nors vaisto terapinius privalumus, kurie yra sugalvoti rinkodarininkų ir niekuo nepatvirtinti. Tai yra nusikaltimas ir už tai numatytos bausmės. Tačiau niekas nedraudžia sukurti vartotojui virtualaus pasaulio (kuris netgi gali būti pažymėtas, kaip virtualus – jis buvo perspėtas, čia jokios apgavystės), ir ten parduoti jam tikras prekes už tikrus pinigus, bet operuojant išgalvotais svertais, kurie tikrame pasaulyje nėra prieinami.

—–

* Nes jis pats save taip vadina.