Žurnalas “Valstybė“, 2010 m. lapkritis
Lietuvos ir lietuvių įvaizdis užsienyje yra mums viena skaudžiausių ir nerimstančių temų. Neužgyjanti žaizda, kaip armėnams – Ararato kalnas, kaip serbams – Kosovas, kaip iraniečiams – tūkstantmečių Persijos istorija ir didybė, kurios šių dienų Iranas siekia, bet niekaip nepasiekia. O mes turime lietuvių ir Lietuvos įvaizdį užsienyje.
Mes labai mėgstame tai knibinėti ir rakinėti, dažnai taip įdėmiai, kad žiūrime net į savo pačių polinkį knibinėti ir vertiname net ir jį. Tačiau nuo intensyvios analizės, atrodo, aiškumo ir supratimo tikslumo nepadaugėja. Apie tai kiek vėliau.
Pirmų pirmiausia reikia ramiai pripažinti, kad mūsų liguistas susidomėjimas tuo, ką apie mus pasakė, parašė ar pagalvojo nėra kokia nors anomalija, kokia nors gėdinga išraiška. Paauglys, nepatenkintas savo bjauriojo ančiuko išvaizda, irgi žiūri į savo atspindį kiekvienoje vitrinoje ir net pravažiuojančio autobuso languose ir nerimastingai bando pagauti nors ir menkiausią kruopelytę informacijos apie tai, ką apie jį kas nors pagalvojo.
Tai normalu. Mes, kaip šalis, esame paauglystės amžiuje. Ramus požiūris į kitų požiūrius ir vertinimus ateina su branda, ir dar padeda galia ir raumenys.
Sveikiausiai ir ramiausiai stebi užsieniečius, kurie juos stebi, man regis, amerikiečiai. Atvykėlių, imigrantų šalis genetiškai suformavo tokį charakterio tipą, kur yra labai stiprus pasitikėjimo savo jėgomis ir absoliutaus visavertiškumo jausmą, kuris yra amerikietiškosios autorefleksijos stuburkaulis: jie ne galvoja, jie žino, kad jų šalis yra geriausia pasaulyje, jų tvarka – teisingiausia, ir Dievas juos myli labiausiai.
Mums, europiečiams, tai gali atrodyti naivu. Britanijos žmones tokia amerikietiška poza tai erzina dėl kitų priežasčių: geriausios šalies pasaulyje titulą jie norėtų pasilaikyti sau, bet nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos tai daryti labai sunku, ypač dėl to, kad Jungtinė Karalystė visą antrąją XX amžiaus pusę išsimokinėjo Amerikai pokario skolas, o visi, kas siekė karjeros, meno ar mokslo aukštumų, patyliukais pripažindavo tai, kad viršūnės nesi pasiekęs tol, kol nesi jos pasiekęs už Atlanto. Tai ypač gerai matosi Britanijos kino ir teatro aktorių tarpe: kol jų karjera dar augimo laikotarpyje, nuolatinis interviu leitmotyvas yra apie tai, kaip Britanijos tradicija yra subtilesnė, rafinuotesnė ir protingesnė, nei Holivudo blizgesys. Vos tik aktorius pasiekia tokį lygį, kad pasidaro paklausus tame pačiame Holivude, jis visada – be išimčių – akies mirksniu atsiduria pietų Kalifornijoje ir atgal neskuba.
Taigi, geriausia šalis pasaulyje, ir norit ar nenorit, prašom žavėtis. Nesubtilu? Galbūt. Tačiau toks požiūris tautos optimizmui yra labai sveikas. Jis padeda taip pat sutaupyti ir pinigų, ir pastangų, nes beveik niekuomet nekyla pagundos dirbtinai tą įvaizdį gerinti. Tiesą sakant, atskirų pastangų būta – antrosios prezidento George W. Bush‘o kadencijos metu, kai Vašingtone daug kas patikėjo, kad visgi turi racijos šalies rytų ir vakarų intelektualiųjų pakrančių elito nuolatinis guodimasis apie tai, kad užsienyje gėda jaustis amerikiečiu (ne, ne vien mūsų žvaigždės kartais pagraudena besigėdinančios savo šalies). Sumanymas „keisti Amerikos prekyženklį“ (rebranding America), šalį daryti švelnesne, draugiškesne, galbūt labiau europietiška, tyliai mirė sostinės biurokratų stalčiuose, jokio pritarimo nesulaukęs.
Matyt, šalies vardo dirbtinis poliravimas buvo pernelyg neamerikietiška idėja (taip, amerikiečiai turi specialų terminą, un-American, kiek suteptą tolimais pokario raganų medžioklės laikais – House Un-American Activities Committee, „Atstovų rūmų komitetas neamerikietiškai veiklai tirti“, buvo įkurtas tirti veiklai, gręsiančiai Konstitucijos garantuotai šalies politinei sistemai, o pokario laikais tapo kairiųjų persekiojimo sinonimu). Matyt, ramiai žvelgti į šalies įvaizdį padeda įsisąmonintas supratimas, kas vis dėlto turi tą įvaizdį sudaryti. Amerikietiškas savo šalies, kaip prekės, vertybių išdėstymas yra labai aiškus ir nesibijantis kaltinimų primityvumu: „gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas“, nekintamas net nuo Nepriklausomybės deklaracijos laikų.
Prekyženklio vertė labai aiški ir, svarbiausia, įtikinama: žmonės daug dešimtmečių ropščiasi į Ameriką, bėgdami nuo grėsmės savo gyvybei, nenorėdami, kad jų laisvę ribotų vyriausybė ir siekdami įgyvendinti savo svajones. Net jei ne visada ir ne visur tai tobulai suveikia, pati idėja yra suprantama.
Lietuvoje mes patys nesame nusprendę, kokios tos mūsų vertybės, koks tas mūsų įvaizdis, kuriuo galima būtų didžiuotis, kokie mūsų bruožai yra nediskutuotinai teigiami. Pavyzdžiui, emigracija – ar reikia liūdėti, kad čia valdžia užsmaugė ir visi bėga lauk, ar reikėtų džiaugtis, kad žmonės aktyvūs ir gebantys patys padaryti pasirinkimus? Kas pasakys? O mūsų valstietiškas pradas, artumas prie žemės – mes juk patys nenusprendėme, ar mes norime didžiuotis, kad esame artojų vaikai, ar slėpti juodas panages, gėdintis jų ir bandyti išryškinti miesto kultūros požymius. Kurį aspektą bepajudinam, ten vis tas pats netikrumas ir abejonės.
Kai nežinai pats, ką pardavinėji, kokių vilčių turi įtikinti kitą? Ko gali tikėtis obuolių pardavėjas turguje, kuris pats gerai nežino, ar obuoliai saldūs, ar rūgštūs, ar jie desertiniai, ar geriau pyragams tinkami? Čia turbūt ir yra pagrindinė problema. Todėl šalies įvaizdžio analizė, sakykim taip, problemos nustatymas ir kiekybinis įvertinimas, priklauso nuo analizuojančiojo asmeninės nuomonės, nes aiškių, sutartų kriterijų dar neturime. Todėl ir išvadų puokštė marga, kaip ir pasiūlymai dėl priemonių, kurių reikėtų imtis.
Kryptingos ir sėkmingos įvaizdžio formavimo kampanijos pavyzdžių esama. Viena šalis, turėjusi ir turinti rimtų įvaizdžio problemų pasaulyje (ir nuo to įvaizdžio labai priklausoma komerciškai), buvo Prancūzija. Šalis, kurios didžiulę pajamų dalį sudarė vadinamieji įvaizdžio produktai ir paslaugos – vynai, maistas, mados ir turizmas – pagaliau sutiko su tuo, apie ką jai buvo kalbama kitur (o ypatingai Britanijoje): kad gališkojo chamo su berete, nefiltruota Gauloises cigarete lūpų kamputyje ir dryžuotais Bretanės marškiniais įvaizdis beviltiškai paseno ir šaliai nebepadeda, kaip ir storžievis Paryžiau padavėjas, su lankytojais besielgiantis taip, lyg jie turėtų būti neapsakomai laimingi, kad prie jų staliukų kas nors prisiartino ir teiksis atnešti kavos.
Apygirčiai kaimiečiai geltonais dantimis, gaminantys skanų vyną ir slegiantys kvapnius sūrius (bei jų gražiai nuaugusios sodietės dukros, žibinančios akis ir žadančios nuodėmės saldybę) gal ir buvo visai priimtinas prekyženklis šaliai po Antrojo pasaulinio karo, bet dabar žmonėms vis mažiau patinka, kai atvykus į svetimą šalį jie laikomi netobula gyvybės forma ir su jais elgiamasi kaip su elgetomis Indijos traukiniuose.
Todėl Prancūzija ėmėsi keisti įvaizdį, tiražuodama kiek nuobodų ir blankų, bet saugų „svetingumo su širdimi“ paveikslą, girdi, mes ir parodyti turime ką, ir į lėkštes nebespjaudome, ir kavinėse ant jūsų neberėksime. O jei ir pakelsime balsą, tai tik jūsų pačių labui. Kelerius metus trukusi kampanija pasirodė sėkminga: ypač jaunesnių užsieniečių tarpe tokios užkietėjusios Prancūzijos baimės nebeliko.
Įdomus pavyzdys, kaip dar galima elgtis su savo įvaizdžiu, yra Rusija. Viena vertus, tai šaliai ir jos žmonėms pripažinimas užsienyje reiškia nepaprastai daug: net super-patriotai, viešai trankantys kumščiu į stalą ir svaidantys griausmus užsieniečių adresu, privačioje aplinkoje intensyviai domisi, ar yra pripažinti užsienyje, kurio viršenybę slapčiomis pripažįsta. Rusas muzikantas ar aktorius gali ilgiausiuose interviu sklaidytis, kaip nė viena kita pasaulio šalis nė iš tolo negali prilygti jo šaliai dvasingumu ir meno supratimo lygiu, šaipytis iš Amerikos ir jos žmonių, tačiau niekuomet – niekuomet – nepamirš kiekviename pranešime spaudai, tinklalapyje ar interviu paminėti, kaip savo vertės įrodymo, praėjusių gastrolių ne tik Niujorke ar Londone, bet ir kokiame nors nedideliame Olandijos ar Vokietijos mieste.
Antra vertus, nors tas įvaizdis Rusijai nepaprastai įdomus, ji niekuomet nepajudina nė piršto, kad ką nors pakeistų. Net toks paprastas dalykas, kaip vizų užsieniečiams atsisakymas (net Ukrainos biurokratai, atrodo, drėbti iš to paties molio, kaip ir rusai, visgi sugebėjo įveikti šį barjerą) Rusijai lieka absoliučiai neįdomus dalykas. Kas norės, tas ir taip atvažiuos, o kam nepatinka, tegul nevažiuoja. Maža to, rusai labai noriai paryškina ir drąsiai kiša priekin net ir labai abejotinas savo savybes: ašaringą sentimentalumą, žiauroką šiurkštumą ir gebėjimą gerti stipriuosius gėrimus kaip vandenį (tiesą pasakius, šiaurės skandinavai yra dar labiau įgudę gėrėjai, bet vikingų palikuonys skardinėmis gerklėmis ir akmens skrandžiais niekuomet nesumojo tuo girtis). Atrodo, kad rusai pritaikė kitą taktiką: kiekvieną savybę pardavinėja kaip teigiamą.
Kad ir kaip būtų keista, neišrankus ir paprastas savo stipriųjų ir keistųjų būdo bruožų kratinio brukimas veikia neblogai, ypač tokiose šalyse, kaip Britanija: čia tiesmukas pasitikėjimas savo jėgomis ir abejonių nebuvimas kelia tylią pagarbą, nes primena pačios Britanijos praeitį, kai šalis buvo irgi įpratusi didžiuotis viskuo ir viską be išimties rodyti aplinkiniams, kaip teigiamą pavyzdį.
Kokios išvados Lietuvai? Pirmiausiai – atsisakyti būdų ką nors kišti kitiems, kol patiems neaišku, ką brukam. Jei reikia komiteto, kad balsų dauguma nuspręstų, ar Lietuva – drąsi šalis, ar kokia nors kitokia, tai pirmas ir paskutinis požymis, kad tokiems pardavimams dar laikas neatėjo. Antra – kai jau suformuosim konsensusą, ką siūlom kitiems (nesakau, kad tai įvyks greitai), ir kai nuspręsim, kad tai tikrai reikia daryti (kas nėra duotybė: sakykim, nei Italija, nei Japonija neužsiima bent kiek ženklesniu kryptingu įvaizdžio formavimu), tai jau kiškim ir pirškim taip, kad maža nepasirodytų. Nes jei jau ką nors darom, tai darykim kaip Baltijos kelią – didžiausią, įspūdingiausią ir gražiausią. Nes pats procesas, kuriuo formuojamas įvaizdis, irgi gali formuoti įvaizdį, čia svarbus ne tik rezultatas, bet ir pastangos elegancija, kuri prie to rezultato prisidės.
25 Comments
Jei įdomu, turiu po ranka Saffron padarytą Lietuvos įvaizdžio gerinimo ataskaitą. Žinau, kad skamba šabloniškai, bet manau rezultatas išėjo tikrai geras. Kas norit – sakykit, galiu atsiųsti.
A, radau kad šita ataskaita ir šiaip prieinama internete. Jei kam įdomu – http://www.jeremyhildreth.com/2009/03/selling-lithuania-smartly/
Manau, kad Lietuvos ivaizdzio problema yra ta, kad mes neturime kazkokios isskirtines savybes, kuria galetume didziuotis, nors ir kaip liudnai tai beskambetu.
Ka bepaimsi, visada atsiras kita salis, kurioje tas ka paemei bus geresnis, grazesnis didesnis. Skelbemes drasiausi – pilna drasesniu uz mus, giriames savo gamta – o ka turime apart 30% teritorijos uzsodintos misku? Kitur ne tik miskai, bet ir kalnai, geizeriai ar kriokliai. Kai kas sako, kad maistas pas mus geriausias ir skaniausias. Matyt jie nei italijoj nei graikijoj nei japonijoje nebuve. Kiti rekia, kad mes darbstus labai. Nzn, bet manau yra darbstesniu, Lietuva pagal svenciu dienu skaiciu jau turbut pirmauja pasaulyje, o kas negirdejo apie japonu darbstuma?
Taip kad, tokeles liudnos sioje srityje, gal pirma kazka sukurkime, kuo didziuotis galetume, o ne ieskokime kuo didziuotis kuo ir patys is tiesu nesididziuojame.
Tomai, tu paskaityk Saffron ataskaitą. O po to čia parašyk.
Paskaiciau. Beje yra lietuviskas vertimas, tad kam krauti angliska linka?
Jis raso:
++++++Lietuva – Šiaurės Rytų Europos šalis, iš kaimynių išsiskirianti savo istorija, patogia geografine padėtimi, infrastruktūra, darbo kultūra, draugiška verslo vykdymui aplinka, sėkme technologijų srityje, o taip pat jaukiu ir patogiu gyvenimu. Tokį ekonominį šalies įvaizdį piešia Didžiosios Britanijos ženklodaros specialistas Wally’is Ollinsas ir jo vadovaujama konsultacinė bendrovė „Saffron Brand Consultants“, pateikusi Lietuvos ekonominio įvaizdžio strategiją.+++++++
Panagrinekim.
1. Issiskirianti savo istorija? Ir kuo gi ji is visu possovietiniu saliu istoriju issiskiria?
2. Patogi geografine padetis? Papasakok uzsienio turistui (nepamirsk primint jam rygos aerouosto www puslapio, tikrai prireiks).
3. Infrastruktura? Cia apie Vilniu ar apie Lietuva kalbam?
4. Darbo kultura? Ar ne paveldeta is sovietu “kai mato dirbu, kai nemato nedirbu” kultura kalbam? Tave kada paskutini karta tinkamai aptarnavo, langa idejo, masina suremontavo ir kompa sutaise? Cia privaciam sektoriuje. O gal teises keiteisi ar pasa paskutiniu metu? Nematei kaip valstybes klerkai del musu plusa kava kvepiantys?
5.draugiška verslo vykdymui aplinka? Sito gal net nekomentuosiu ok…
6. sėkme technologijų srityje? Kokiu technologiju?
7. jaukiu ir patogiu gyvenimu? Tu danui, sveicarui ar vokieciui papasakok kaip mes jaukiai ir patogiai gyvenam. Ispardave turta atbegs cia jaukiai ir patogiai gyventi.
Tu pats ta ataskaita skaitei?
Tomai, pasakysiu tik tiek, kad gyvenu ne Lietuvoje. Ir dėl to manau, kad galiu kur kas blaiviau vertinti Lietuvoje teikiamas paslaugas, visų taip nekenčiamą biurokratiją, norėjimą dirbti ir kitus tavo aptariamus punktus. Pavyzdžiui ar žinai, kad Lietuvoje internetas vienas iš greičiausių Europoje? Arba, ar žinai, kad Lietuvoje mokestinė našta viena iš mažiausių Europoje? O kad iš Vilniaus į Lodoną lėktuvai neskraido, tai dar ne pasaulio pabaiga, gali ir iki Kauno atvažiuoti.
Suprantu, kad nepilnavertiškumo kompleksą sunku įveikti, bet mėginti verta. Nes jei nemoki gerbti savęs, tai kaip gali gerbti kitus?
Na ir as Lietuvoje negyvenu.
Tai gal pristatykime Lietuva, kaip sparciausia interneta turincia sali? O ar zinai, kad Lietuvoje maziausia mokesciu nasta turtingiesiems, bet vidutine visiems kitiems? As neturiu nepilnavertiskumo komplekso, bet esu realistas ir pro rozinius akinius neziuriu. Is kur istraukei, kad negerbiu saves? Ar tu cia hipotetiskai? O gal apie save?
Kaip supratau nepaneigi mano issakytu abejoniu visais punktais, tik nedrasiai pastebi, kad pas mus internetas spartus?
Juokingi man tokie pilnavertiškumo kompleksą turintys, kurie pastebi tik trūkumus – ir neduok Dieve, kas nors ką nors gero pasakys. Čia nebūtinai apie Lietuvą, tinka ir kitiems atvejams. Beje, įdomumo dėlei – tas ataskaitas aš ne pats išknisau (turiu ir be jų ką veikti), man jas parodė kolega australas. Tokiam požiūriui labai tinka citata:
The pessimist sees difficulty in every opportunity.
The optimist sees the opportunity in every difficulty.”
Winston Churchill (1874 – 1965); English statesman, author.
Beje, yra ir kita Saffron ataskaita apie labiausiai nuvertintus/pervertintus Europos miestus. Tai jei įdomu, Vilnius kartu su Wroclavu ir Sofija yra labiausiai nuvertinti. Tarkim, koks nors Londonas gal ir gali pasiūlyti daug, bet jo privalumai yra oversell’inti, kai tuo tarpu Vilniaus – priešingai. Gali pats pasižiūrėti: http://saffron-consultants.com/wp-content/uploads/Saff_CityBrandBarom.pdf
Ir apskritai, aš visiškai nesiruošiu ginčytis dėl kiekvieno punkto kurį ten sugalvojai, man tai neįdomu. Va geriau tu man pasakyk – ką tu manai apie žydus? Čia rimtai.
Ka manau apie zydus? Manau, kad jie perdem religingi, bet gerai susitelke, saugo savo nacionalini identiteta bei mentaliteta, ir tolimoje ateityje gali iskilti kaip viena stipriausiu pasaulio naciju, todel kad salies statyba patiki profesionalams.
As cia rimtai.
Na gerai, prisipažinsiu, čia buvo spastai – laukiau kiek kitokio atsakymo (buvau netgi paruošęs killer citatą). Sakysim, kad išsisukai 😉
Nujauciau 🙂 Siaip nesu didelis zydu myletojas, bet po laidu ciklo per berods ziniu radija apie zydus, ju kultura, bei mastyma, kurias vede kazkoks motyvacijos ir komunikacijos specialistas (gaila nepamenu pavardes), nuomone truputi pakeiciau.
Del technologiju tai patarciau pasidometi giliau. Busi nustebintas.
Nustebintas kuo? Viena lazeriu komponentus gaminancia bendrove ir “Fermentu”, kuris jau parduotas?
Ir del valstybes klerku: teko tureti reikalu ne vienoje istaigoje – neturiu priekaistu nei del laiko nei del aptarnavimo kokybes, Didziojoje Britanijoje kur kas didesne biurokratija irlaiko uztrunka daugiau. O del medicininio aptarnavimo municipalinese istaigose – is vis nera ka lyginti. Del jaukaus ir patogaus gyvenimo. Jei jau lygini su Danija, Sveicarija ar Vokietija, tai gal palygininkime, pav. su Rusija, Baltarusija, Ukraina?
Neturejimas priekaistu del aptarnavimo kokybes stipriau susijes ne su pacia aptarnavimo kokybe, o su aptarnaujamojo mentalitetu ir supratimu apie aptarnavima. Netaikau jums kauniete, nes nepazistu jusu, bet ar nematote, kad pas mus kas antras lietuvis sako kad lietutis lyja, kai is tiesu ant ju myza?
Mums atrodo, kad a[tarnavimas pas mus ok, bet uzsienieciai nuo tokio musu aptarnavimo kraupsta. Gal zintote kodel?
Na, gal dar “Eksma”, “Sicir Biotech”, “Teltonika”. Ar to maza? O kad jos parduotos, tai kas cia blogo? Kalba eina ne apie tai, o, beje, kas jas butu pirke, jei jos butu neperspektyvios?
Ne, nemanau, nes mano aplinkoje niekas taip nesako. Cia apie lietuti. O del uzsienieciu – nezinau, kaip cia man taip pasiseka, bet mano sveciai sako, kad kartais mes – lietuviai – ieskom smegenu ten, kur ju neturetu buti…
Jei klientas yra arogantiskas, su juo taip pat elgiamasi. Ir nieko blogo tame nematau. Jei neturi tikslo apkartinti kitam dienos – darzniausiai, nors ne visada, apranaujamas esi pakankamai gerai. Tiesa, kartais truksta profesionalumo, bet cia jau kiti reikalai… Apmokyti darbuotojus gali sau leisti ne kiekvienas verslininkas.
Ir dar. “Neturejimas priekaistu del aptarnavimo kokybes stipriau susijes ne su pacia aptarnavimo kokybe, o su aptarnaujamojo mentalitetu ir supratimu apie aptarnavima”.
Nesuprantu, kuo cia detas aptarnaujamojo mentalitetas ir supratimas, jei jis is valstybines istaigos iseina patenkintas, kad ilgai netrukes gavo tai, ko cia atejo?
Jei nesupratot sitos pastraipos, tai nesupratote mano pagrindines minties.
Jei aptarnaujamasis is valstybines istaigos isejo patenkintas del to, kad uztruko tik valanda kol viska susitvarke, nors paprastai tai uztrunka dvi valandas, ir visiskai nekreipe demesio i tai, kad per ta valanda kol jis tvarke savo reikalus su juo elgesi kaip su “trukdanciu gerti kava”, tai ne aptarnavimo kokybes pozymis, o aptarnaujamojo “tolerancijos nepagarbai” rezultatas.
Jei lietuvis uzeitu i pasu poskyri atsiimti paso ir atidarius kabineto duris ant jo rikteltu, kad uzdarytu duris “nes ar nemato kad pertrauka?” nors ant duru parasyta, kad pertrauka tik uz valandos, tai lietuvis uzdarytu duris, atsisestu salia ir lauktu kada “pertrauka” baigsis. Jei rikteltu ant uzsieniecio, tai sis is pradziu apstulbtu, po to eitu tiesiai pas “menedzeri” ir pasiskustu, kad ant jo rekia. Aisku Lietuvoje toms darbuotojoms nieko nebutu, o uzsienyje jas greiciausiai atleistu is darbo.
Taip. Panasu, kad mes nesuprantame vienas kito. Panasu, kad Lietuvoje reikalus tvarkete seniai. Ir panasu, kad man tuos reikalus tvarkyti sekesi kur kas geriau, nei Jums… 🙂
Ar yra pasaulyje kita šalis, kurios himno antroje eilutėje taip aiškiai pasakyta kas tai per žemė?
Juokas juokais, bet interneto greitis galetu buti visai geras argumentas, aisku ne oficialioje komunikacijoje, bet kiek uzsleptoje tai tiktai.
Kazkada ziurejau kazkokiam puslapyje – mazdaug 3 greiciausio interneto miestai – pirmi du japonijos (Tokijas ir Osaka gal), trecias Kaunas :). Sutikim skamba ispudingai.
Neisnaudojam to ka turime.
Tas drasi salis labai jau muilas, kaip ir visi kiti ” istorija, patogia geografine padėtimi, infrastruktūra, darbo kultūra, draugiška verslo vykdymui aplinka, sėkme technologijų srityje, o taip pat jaukiu ir patogiu gyvenimu” – tai juk nuvalkiotos 20 metu senumo reklaminio bulshito frazes.
Reikia faktu, o internetas tam labai puikiai tinka, gal net kazkaip galetume ismatuoti, kad mes pirmi, o tada jau isvis komunikacine bomba butu – googleje reiktu uzsibukinti, kad i klausima “fastest internet” atsakymas butu “Lithuania” ir galetume skaiciuoti clickus ant Lietuvos vardo milijonais kas diena. ir suzinotu pasaulio gyventojai, kad Lietuvoje yra ne tik elektra o ir internetas (greiciausias!), kad Lietuva ne Afrikoj ir ne Rusijoj ir priklauso ES NATO ir kad mes ne tik greiciausia interneta turim bet dar ir krutus lazerius gaminam ir t.t.
Nesu visu tu samokslo teoriju (kaip uzsienio konsultantai apvagineja Lietuva) salininkas, bet panasu, kad Wally’is Ollinsas tiesiog pasidare gera bizniuka pateikdamas visiskai sablonisus pasiulymus…
Aš būčiau linkęs sutikti, kad uber-fast internetas yra tikrai viena konkrečių, patikrinamų ir patrauklių brand’o vertybių. “Istorija, patogi padėtis ir infrastruktūra” yra iš tiesų baisus fufelis. Istorija kaip visų, padėtis jokia neįpatinga, infrastruktūra vidutiniška.
Kai dėl jaukaus ir patogaus gyvenimo, tai čia gal ne visiems (kitiems gal kas kita rūpi), bet aš būtent dėl jo ruošiuosi grįžti į Lietuvą, nes gali realiai – nebūdamas vienu iš 0,01% supergietinėlės – gyventi sostinės Senamiestyje ir gerti iš aplinkos estetiką; mažai kokios šalys tai gali pasiūlyti.
Andriau, ir Kauno senamiestis jau į senamiestį tampa panašus. Aišku, Vilniui jis niekad neprilygs, bet teigiamos permainos (ypač per paskutinius metus) jaučiasi.
O aš galvojau, kad per savo amželį taip ir nesulauksiu Kauno senamiesčio atgimimo. Ir šiaip, pats įsitikinau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Be to, kiek atsigavusio senamiesčio, juk nieko esminio Kaune per paskutinius metus-du nenutiko, bet, man jis kuo toliau, tuo labiau patinka (o būdamas kaunietis anksčiau labai svaigdavau dėl Vilnius). Yra čia ir puikių žmonių ir gražių vietų. Ta budulių etiketė, kurią kažkas labai sėkmingai prilipino juk negali atspindėti viso miesto ir miestiečių vertybių (Vilnių juk būtų galima pakrikštyti marozų kraštu)
Taigi, kaip skelbė vienas iš lozungų, “ir Kaune galima gyventi” 🙂
Labai smagu buvo skaityti Jusu komentara. Isties, sia vasara vakarais Kauno Vilniaus gatveje ir Rotuseje atmosfera buvo… kazkas tokio! Senai to jausmo neturejom! Gal veliau priprasim… 🙂
One Trackback
[…] This post was mentioned on Twitter by Andrius Uzkalnis, Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Šalies įvaizdžio nenupirksi: __ _Žurnalas “Valstybė“, 2010 m. lapkritis_ Lietuvos ir lietuvių įvaizdis užsienyje… http://bit.ly/eiRgRr #LT […]