Londonas, 1995/11/20.
Lapkričio 26 dieną mano keturiasdešimtasis jubiliejus. Didelės šventės ir balionų nebus, bet štai pirmą kartą supratau, kad laikas pasidarė svarbesnis ir užima daugiau vietos mintyse, negu anksčiau.
Aš nepaprastai laukdavau gimimo dienų, kai buvau mažas. Iki 11 metų buvau vienturtis ir gaudavau daug dovanų, net labai daug dovanų, kaip man dabar atrodo. Buvau išlepintas, man rodos, neįtikėtinai. Buvo tokie Rytų Vokietijos žaisliniai traukinukai, PIKO Modellbahn – tai va, aš jų vien vagonų ir lokomotyvų turėjau gal septyniasdešimt. Mama parveždavo iš komandiruočių visokių.
Mažas Užkalnis su mama
Vaikiškų knygų namie buvo tiek, kad net kai mažas būdamas persikrausčiau gyventi iš Kauno nuolatiniam gyvenimui (vadinamam PMŽ) į Vilnių, biblioteka buvo skirstoma tarp naudojamųjų fondų namie ir rezervinių atidėjimų Kaune ant aukšto, kur dalį knygų laikydavo, kad aš jų pasiilgčiau, o paskui apkeisdavo su turimomis Vilniuje. Tas aukštas buvo mano pirmoji biblioteka.
Paskui buvę jubiliejai net atmintyje neišliko: nei kai sukako 20 metų, kai gyvenau Lietuvoje (kur buvau? ką dariau? – absoliučiai neprisimenu, matyt, nebuvo svarbu), nei kai sukako 30. Ką galvojau, kaip atrodė, išties negaliu nieko prisiminti. Bet tikrai tuomet neatrodė – nei kad gyvenimas prabėga, nei kad laikas greitai eina. Nebuvo tokio įspūdžio.
O dabar toks jausmas yra kiekvieną dieną. Kažkada, kai pamatydavai, kad kažkas gimęs 1980, arba – neduok Dieve – 1985 metais, tai įsivaizduodavai kažką, kas turėtų būti pradinėse klasėse. Dabar kai kada pamatai kur nors žiniose arba spaudoje tų pačių metų kaip ir pats gimimo praplikusį vyriškį arba galbūt susmukusią pavargusią priešpensinės išvaizdos moteriškę, pasidaro baisu, galvoji, Dieve mano, ir aš taip pat atrodau? Kai į mane žiūri, įspūdis toks pat nykus, kaip ir man žiūrint į juos? Geriau apie tai negalvoti.
Bet štai ką pagalvojau: išskyrus viską, kas susiję su šeima (o apie šeimą čia nerašysiu), beveik viskas, kas svarbiausia, tilpo į paskutinį dešimtmetį iš nugyventų keturių: įdomiausieji darbai, tolimiausios ir daugiausiai išmokusios ir atvėrusios kelionės, spausdinti rašymai periodikoje, parašytos knygos, darytos fotografijos, išragauti vynai ir visa kita, iš ko susideda prisiminimai. Jei į dabar prasidedantį dešimtmetį sukišiu tiek pat visko, tai bus tikrai daug. O jei pavyks dar daugiau, tai jau tikrai džiaugsiuos išsišiepęs.
Ar išsipildė vaikystės svajonės? Kai kurios neišsipildė, bet labai daug iš jų – tikrai, ir su kaupu. Aš nenorėjau, kiek atsimenu, būti nei lakūnu, nei astronautu, nei tankistu, tai jais būti ir neteko. Turbūt jei nori, kad visos svajonės pildytųsi, svajok tik apie tai, kas yra pasiekiama. Nebūtinai po ranka, nebūtinai lengvai, bet pasiekiama.
Apskritai, kalbant apie svajones, prisiminiau perskaitęs vieną dalyką: laimė yra ne turėjime, bet siekime ir veiksme (We do not experience happiness because of what we get. We experience happiness because of how we live each moment.) Tie, kas galvoja, kad įgijus ir jau turint kažką, būsi laimingas, būna patys nelaimingiausi – čia turbūt dėl nuviltų ekspektacijų. Jau seniai pradėjau pastebėti, kad man nieko ne(be)sinori iš to, ką galima nusipirkti (arba iš to, kas yra įperkama). Tikriausiai tai ilgalaikio vartojimo ir daiktų rinkimo pagirios: knygų namie yra daugiau, nei galiu perskaityti, muzikos daugiau, nei turiu laiko klausyti, lentynoje dar daug DVD su nė karto neperžiūrėtais filmais, fotografijai reikia laiko ir vaizdų, o ne geresnių kamerų, nei turiu. Automobilį galima išsinuomoti kokį nori, o atsiradus geresniam – paimti tą kitą. Anksčiau nesupratau, kaip galima neprisirišti prie daiktų, o dabar tuo sugebėjimu džiaugiuosi, kaip vaikas, radęs naują žaislą.
Tikriausiai tai – dar vienas mano nebrandai būdingas žaidimas.
Norėtųsi, žinoma, smagesnio būsto su geresniais vaizdais pro langus (ir būtinai kad būtų matyti bažnyčių bokštai ir čerpių stogai), bet tai čia, tikėkimės, bus įgyvendinama grįžus į Lietuvą.
Tuo tarpu norisi daugiau rašyti ir įvairiau, norėtųsi dar daugiau stebinti ir džiuginti publiką ir dar labiau erzinti priešus, kurių (tiesą pasakius) ne taip jau daug. Prisiminus keturis praėjusius dešimtmečius, gerų ir geranoriškų žmonių aplink buvo labai daug, o blogų, kenkiančių arba šiaip labai nemalonių – vienetai; vargu ar surinkčiau dvi dešimtis tokių, su kuriais tikrai nesisveikinčiau susitikęs.
Tokios tad mintys, jubiliejaus sulaukus. Už išankstinius sveikinimus dėkoju, už tuos, kuriuos dar gausiu, padėkosiu. Dar vienas dešimtmetis į taupyklę, turbūt nėra taip jau blogai.
15 Comments
Spaudžiu virtualę leteną su palinkėjimu, – jeigu gali rašyt, tai ir rašyk! ;]
mūsų per mažai, kad turėtume prabangą turėti priešų. o prie progos linkiu nesustoti.
Nuoširdžiausi sveikinimai ir geriausi linkėjimai Andriui:-)
p.s. o mane šitas rašinys (mano) gimtadienio išvakarėse nuteikia ypač šventiškai ir kažkaip viltingai – kaip per Kalėdas:-)… Ačiū.
sveikinu su banaliu, bet naudingu palinkėjimu: tegu neatšimpa plunksna.
Na, tarp sveikintojų turi būti ir koks niurzglus pamokslautojas, tai aš apsiimsiu juo pabūti 😉
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti – po keturiasdešimties atsiranda kaip niekad aštrus suvokimas to, kad reikia gyventi čia ir dabar. Ir kad kiekvieną dieną vakare gakėtum pasakyti ne “Ufff, pagaliau prabėgo…”, o “Gera buvo dienelė…”
Ko ir linkiu
Labai gražus straipsnis.
Su gimtadieniu! Kad dabar surastumei laiko ir toms knygoms perskaityti, ir filmams paziureti, ir muzikos paklausyti… 🙂
P.S. Ekspektacijos – sitas zodis tai prajuokino :)))))
Nuosirdus sveikinimai ir geriausi linkejimai Gimtadienio proga!
Uz poros dienu – ir mano tokia pati sukaktis. Ir mintys labai labai panasios. Tik as galvoju, kad, labai galimas daiktas, kai mes stovesim ties savuoju 50-meciu, atrodys, kad kaip tik pastarasis desimtmetis ir buvo tas pats pats… -iausias 🙂
Cia greiciausiai del to, kad tobulejame… chi chi chi!
Andriau, nuoširdžiausi sveikinimai su gražiu jubiliejum. Džiaugiuosi skaitydamas tavo straipsnius, kurie, kaip kartais atrodo, atkartoja mano paties mintis ;] Linkiu ir toliau aštrinti plunksną, sudirbti visus kritikus, ir džiaugtis kiekviena akimirka!
Ekspektacijos, frustracijos, perturbacijos, mast… (tiek to) – su jubiliejum!
Kas dėl tų gimimo metų tai man tas pats.
Past dar tik trisdešimtmetį spėjau atšvęst, bet kai pas mane ateina kokių 1988 m. gimimo jaunuolis pasijuntu keistai… Tikrai atrodo, kad jis jei ne darželyje, tai daugiausiai 5 klasėj turėtų būt, o 22 m. juk visai brandus (sąlyginai, aišku) amžius.
Teko kažkada rašyti į tą patį žurnalą (“Istorijos”, tiesa toks ir rašytojas dar tada buvau), bet alaus su Andrium dar neteko išgerti, taigi užsibrėžiu tikslą iki savojo 40 su Andrium kažkaip susitikti 🙂
Nuoširdžiausi sveikinimai!
Svarbu, atradote save. Su tuo ir sveikinu.
Geras rašytojo talentas. Ir pojūčiai apie tekančio laiko prasmę, kaip bendraamžio, panašūs. Geros kloties, persivertus į antrąjį keturiasdešimtmetį 🙂
40 metų – tai PATI jaunystė – savaime ir greit praeinantis trukumas.
Sveikinimai.
Nuosirdziausi sveikinimai! Palinkejimas – kuo greiciau grizti gyventi i Lietuva. Kuo daugiau cia koncentruosis protingu, tolerantisku ir geru zmoniu, tuo tik mums bus visiems geriau!
One Trackback
[…] This post was mentioned on Twitter by Andrius Uzkalnis, Blog'ų metraštis. Blog'ų metraštis said: Proginis tinklaraščio įrašas: Užkalnis degioja žvakutes: Londonas, 1995/11/20. Lapkričio 26 dieną mano… http://bit.ly/g0upP5 #LT […]