Studentams apie juos pačius ir apie rašymus

Buvo toks labai smagus interviu: geras interviuotojas ir geri klausimai. Perspausdinu, kadangi leidinys “Studentų era” nėra itin plačiai skaitomas (nors vieno gerbiamo tinklaraščio dėka straipsnio citatas pastebėjo ir perskaitė net garsioji A.R. Bobutė, kuri yra brandžiuose forumuose gyvenanti negailestingoji mano rašymų vertintoja su itin idiosinkratiniu humoro jausmu).

Studentų Era

Pusė Lietuvos jį kaltina arogancija ir visaip kaip kritikuoja interneto komentaruose, kita pusė išperka jo knygas taip, kad prireikia ketvirtojo leidimo. Ir šiai „meilės-neapykantos“ dramai sukurti jam nereikia net būti Lietuvoje – nuo 1995-ųjų rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis dienas ir naktis leidžia D. Britanijoje. Tiesa, žada grįžti, nes, anot jo paties, „Lietuvoje mano kuklūs sugebėjimai yra reikalingesni nei Britanijoje.

“Studijų laikotarpis – „plačios akys ir didelės viltys“

Pradėkime tradiciškai: kur studijavote, kokį išsilavinimą įgijote ir su kokiomis emocijomis prisimenate šį laikotarpį?

Baigęs aštuonias klases Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, buvau įstojęs mokytis architektūros tuometiniame Vilniaus statybos technikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija – aut. past.). Nebaigiau, bet užtat išmokau gražiai rašyti ranka ir išsiaiškinau, kuo skiriasi kapitalinė siena nuo pertvaros.

Studijavau Kauno Vytauto Didžiojo universitete, pirmojoje studentų laidoje, kai universitetas buvo atgaivintas. Anuomet viskas tik kūrėsi, mano fakultetas buvo pavadintas tiesiog humanitariniu. Daugiausiai laiko studijose užėmė anglų kalba.

Prisiminimai apie tuos laikus patys geriausi: galbūt todėl, kad tai vis dėlto buvo jaunystė, plačios akys ir didelės viltys. Ne dėl pačių studijų, tiesiog amžius toks, kai viskas labai smagu. Kai gali mažai miegoti, daug išgerti ir paskui vis tiek gerai jaustis iš ryto.

Kaip susiklostė aplinkybės, kad pradėjote gyventi ir dirbti Anglijoje?

1993 metais atsiliepiau į skelbimą „Lietuvos ryte“, kad reikalingas darbuotojas BBC Monitoringo tarnyboje, kuri stebi pasaulio žiniasklaidą. Atranka tais laikais trukdavo ilgai, todėl tik 1995-ųjų pradžioje atvykau į Angliją. Pradėjau dirbti redaktoriumi, stebinčiu Lietuvos žiniasklaidą ir apie tai rašančiu anglų kalba. Paskui teko vadovauti Baltijos šalių skyriui, o kai to skyriaus nebeliko, buvau atsakingas už įvairias pasaulio dalis ir BBC žiniasklaidos stebėjimą jose.

Ar palaikote ryšį su Lietuvos studentais? Jei taip, kokį bendrą įspūdį apie juos ir Lietuvos aukštojo mokslo sistemą esate susidaręs?

Palaikau. Man dažnai parašo studentai, klausiantys apie žiniasklaidą ar rengiantys kokį nors darbą – iki šiol niekam neatsisakydavau padėti. Man rodos, kad jie labai ambicingi ir nekompleksuoti: tai ypač matyti, ir labai vertintina Lietuvoje, kur labai stiprios gerontokratijos (senų žmonių valdžia – aut. past.) tradicijos. Apie žmogų dažnai sprendžiama pagal jo amžių ir jaunesniam ar jauniau atrodančiam dažnai visiškai be pagrindo baksnojama į jo metus. Tai gerai žinau, nes pats, nors man jau tuoj 40 ir esu dviejų vaikų tėvas su nemenka darbo patirtim, atrodau žymiai jaunesnis. Jaunystė dažnai nėra dovana. Jaunam siūloma žinoti savo vietą, nepraleisti progos patylėti, pirma paaugti ir subręsti, o paskui reikšti savo nuomonę ar kritikuoti. Tačiau šių kvailų, tamsuoliškų nesąmonių, labiau pritinkančių kokios Vidurinės Azijos primityvioms bendruomenėms, Lietuvos jaunimas neklauso, ir labai gerai daro. Dažnai atrodo, kad daugelis vyresnio amžiaus žmonių nori, jog jaunimas gautų jų leidimą, prieš kalbėdamas ar spręsdamas.

Dar man patinka, kad studentiško amžiaus žmonės Lietuvoje daugiau domisi netolima praeitimi (tuo, kas vyko prieš du, tris dešimtmečius), nei domėjosi mano kartos žmonės, kai buvome jauni. Tai žavi.

Apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą man sunku spręsti; tačiau man atrodo, jog visuotinis noras važiuoti studijuoti į užsienį yra ne tik prastas mūsų mokslų įvertinimas, tačiau ir pats savaime geras ir sveikintinas. Kuo daugiau pasaulio pamato žmonės, tuo geriau.

Provokuoja, kad atkreiptų dėmesį

Atrodo, jog esate ypač produktyvus autorius, nuolat rašantis iškart keliais „frontais“ – ir į žurnalus, ir „Lietuvos rytą“, ir į asmeninį tinklaraštį. Galų gale, pradėjote leisti knygas. Kaip neprarandate įkvėpimo?

Aš rašau tik tuomet, kai turiu, ką rašyti. Labai stengiuosi prievarta nieko nespausti iš savęs. Gal padeda tai, kad daugiau rašyti pradėjau gana vėlai, jau būdamas trisdešimties, todėl visko buvo prisikaupę galvoje: ir įspūdžių, ir matytų vaizdų, ir nuomonių.

Cituoju tinklaraštininko Andriaus Kleivos įspūdžius apie „Angliją“: „Kūrinį sukramčiau neįtikėtinai greitai. Pradėjus skaityti tiesiog nebebuvo įmanoma sustoti. Sunki istorija ir nuobodūs faktai pateikiami taip įdomiai, kad neperskaitytų puslapių po dienos ar kelių nebelieka.“ Įdomumas – nuolatinis jūsų tekstų bruožas, kad ir kokia tema rašytumėte. Kaip tai pavyksta?

Lengviausia rašyti apie tai, kas įdomu pačiam. Jei tema paties rašančiojo „nekabina“, ją labai sunku bus pateikti skaitytojui taip, kad jam būtų įdomu. O įdomumas ateina tada, kai rašoma informacija prikabinama, pririšama prie to, ką jau žino skaitytojas. Pažinimo džiaugsmo dalis – atpažinimo džiaugsmas.

Aš stengiuosi išjudinti, užčiuopti tai, ką skaitytojas žino, kas guli kur nors jo atminties palėpėse, ir suradęs daugiau žinių apie tai papasakoti jam plačiau. Rašytojas juk visų pirma yra pasakotojas. Kai yra apie ką pasakoti, kai yra istorija, belieka ją žodžiais nupiešti popieriuje nepamirštant detalių, iš kurių susidaro bendras vaizdas ir įspūdis.

Man labai padėjo darbo radijuje patirtis. Ten reikia pasakoti labai glaustai. Sakiniai turi būti trumpi. Klausytojas išgirsta vieną kartą – ką praleido, į ką neatkreipė dėmesio, to jau nebesugrąžinsi.

Savo tinklaraštyje dažnai nepaisote kalbos ir etikos normų: ten galima rasti ir keiksmažodžių, ir įžeidžiančių epitetų, viską sakote tiesiai šviesiai, taip, kaip jums atrodo teisinga. Kodėl pasirinkote būtent tokį rašymo ir savęs viešinimo stilių?

Normų paisau, bet ne visų ir ne visada. Etikos taisykles esu nusistatęs pats. Žinia, aš negailiu „šventų karvių“, ir labai mėgstu užminti ten, kur yra manoma, kad kritikuoti ar šaipytis negalima. Bet tai – ne tas pats, kas nepaisyti jokių etikos normų.

Žinote, gal tiesiog taip yra lengviau rasti savo nišą: aš esu chuliganiškas rašytojas, mane pastebi. Rašančių suvaržytai ir „sušukuotai“ yra daugybė. O šiaip juk stipri leksika, žargonas, svetimybės – visa tai yra mūsų gyvos kalbos dalis. Aš dažnai tas išraiškos priemones naudoju tyčia, ne tik norėdamas išprovokuoti, bet norėdamas parodyti, kad galima. Nes tikrai galima. Mums, visiems rašantiems, nereikia niekieno leidimo, kad rašytume taip, kaip mums norisi. Mus, rašančius – visus iki vieno – teisia tik skaitytojai, ar jų būtų du, ar du šimtai tūkstančių.

Kadangi esu šiek tiek žinomas Lietuvoje kaip autorius ir man nebėra ypatingo vargo prasimušti į žiniasklaidos puslapius, jaučiu pareigą tai išnaudoti, praplėsdamas ribas ir kiek prasagstydamas sagas, kurių kiti nedrįsta prasegti. Žinomumas, populiarumas ir gebėjimas kalbėti didelei auditorijai – ne žaisliukas, ne priemonė pasiglostyti savimeilę, tai pareiga išjudinti mintis naudojantis ta įtaka.

Apie mano rašymus dažnai sako, kad siekiu pigaus populiarumo arba skandalo. Visai ne: populiarumą ir vardo pažįstamumą, manau, jau ir taip turiu visą, kokio tik gali tikėtis publicistas Lietuvoje. Skandalas, triukšmas spaudoje pats savaime yra bevertis: jei norėčiau, galėčiau jų sukelti žymiai garsesnių.

Tačiau tikrai naudojuosi padėtimi (tai yra, auditorijos dėmesiu), kad išjudinčiau temas, kurios man atrodo įdomios ir svarbios.

Nepaisant to, kad esate žinomas kaip spausdinto žodžio žmogus, teigiate, kad didžiausia jūsų meilė yra radijas. Negana to, jį vadinate ir tobula žiniasklaidos priemone. Kodėl?

Radijas suteikia didžiulę auditoriją ir tiesioginį ryšį su klausytojo smegenimis per jo ausis. Tai nepaprasta privilegija radijo darbuotojui. Studija ir mikrofonas, padauginantis balsą tūkstančiams ausų, yra magija.

Lietuvių vertybė – ambicingumas

Anglijoje gyvenate daugiau nei 15 metų. Ar galite teigti, kad esate pilnavertis šios šalies pilietis, teigiantis, jog „Anglija – mano namai“?

Ne, turbūt pilnavertis Anglijos pilietis nesu. Nesu čia gimęs ir ėjęs į mokyklą, nesu čia praleidęs vaikystės. Todėl didelė dalis to, kas suformuoja tikrą anglą, man yra pažįstama tik iš šalies. Tačiau, nepaisant to, Anglija yra mano namai. Nors ir ne visam laikui, nes esu sumanęs vėl persikelti gyventi į Lietuvą, kur man šiais laikais žymiai įdomiau.

Esate vienas kontroversiškiausių Lietuvos rašytojų, turintis tiek pat gerbėjų, kiek ir jūsų nemėgstančių. Pastarieji, dėl kritikos lietuvių atžvilgiu, dažnai jus vadina netgi „antilietuviu“. Koks jūsų požiūris į tuos, kurie jūsų nemėgsta?

Užtat aš juos mėgstu. Jie man duoda svarbiausia, ko gali tikėtis autorius: dėmesį ir savo laiką. Jie manęs gali nemėgti, keikti, prasivardžiuoti, iškraipyti mano pavardę ir kalbėti apie mano veido formą ar bebro dantis. Bet aš jiems sužadinu naujų minčių ir aš randu vietą jų galvose. Tai, ką jie iš manęs išgirsta, jie gali atmesti, kritikuoti, neigti ar pašiepti – bet pėdsakas jiems lieka toks pat, kaip ir tiems, kuriems mano rašymai patinka. Kaip galėčiau jų nemylėti?

Kaip reaguoja anglai, kai jiems pasakote, kad esate iš Lietuvos? Ir kokius lietuvių bruožus išskiriate, norėdamas sudaryti gerą įspūdį apie mūsų šalį?

Šiais laikais niekaip nereaguoja, nes lietuvių Anglijoje labai daug. O išskiriu lietuvių ambicingumą, tokį bruožą, kuris yra būdingas ne tik mums, bet ir amerikiečiams: lietuviai siekia geriausio, siekia žvaigždžių, siekia aukštumų, o ne vien pakankamumo. Šia prasme lietuviai yra fantastiški.

Nepaisant visko, sakote, kad Anglijoje jums jau nusibodo ir norite grįžti. Kodėl?

Žinote, jei man vėl būtų 24 metai, ir vėl turėčiau galimybę važiuoti į Angliją, tikrai važiuočiau, nes nė trupučio nesigailiu tų metų, praleistų čia. Tačiau laikai keičiasi, ir tenka galvoti, kur gali pasiekti daugiau. Padaryti didesnį poveikį. Man rodos, Lietuvoje mano kuklūs sugebėjimai yra reikalingesni nei Britanijoje.