Šią savaitę buvo du įvykiai iš panašios temos. Vienas – pasirodė mano straipsnis “Lietuvos ryte” apie nusitampiusį Rolandą Kazlą, per anksti pasijutusį Geros Valios Ambasadoriumi. Straipsnis sugeneravo audrą, apie kurią buvo perspėjęs mano redaktorius Rimvydas Valatka. Jis teisus: tauta neatleidžia, kai pašiepia šventas karves (o Kazlas yra ne šiaip šventa karvė, tai visa ištisa Princesė Diana, kaip sakė kažkuris įniršęs skaitytojas, Žmogus iš didžiosios raidės). Oy vey. Skaitytojai atsakė su dideliu entuziazmu, gindami Kazlą taip, lyg (a) jam labai skaudėtų nuo mano pasišaipymų ir (b) lyg jis jau būtų miręs, ir šaipytis iš jo būtų tolygu palaikų išniekinimui. Nors, antra vertus, jis taip tame “Ievos” interviu kalbėjo, kad galėjo as well jau būti atidavęs galus, nes jau toks liūdesys pulsavo iš menininko iškankintos dūšios, kad ką tu ką tu.
Antrasis įvykis buvo tas, kad seną, beveik lyg ir pamirštą straipsnį apie pretenzinguosius hipsterius su savo tašėmis per abudu pečius ir baskietkėmis bei aipodais ir aimakais ir kaip jie mane trina neteisinga kryptimi vėl prikėlė gyvybėn atsakymas, surašytas tokio Povilo Račo* savo tinklaraštyje. Turiu pasakyti, apie Povilą nieko nežinau, mane nukreipė ten garbusis mano kritikas ir oponentas Justinas Žilinskas, kuris dar prie Povilo Račo straipsnio prirašė tokią nuo savęs pastabą: “Šaunuolis, Povilai. Brandžiai, be pykčio, iš esmės“, kuri jei ne turiniu, tai tikrai savo didaktiniu mokytojo poza ir tonu mane užveda iki kaulų smegenų. O gal Žilinskas to ir siekė?
Bet čia dabar ne apie tai. Noriu pakalbėti apie skaitytojų reakciją į abu straipsnius. Pirmiausia – apie Kazlą. Jei atmesime kokią pusę blevyzgų, kurios jokios vertės neprideda, nes kviečia mane pasikeisti nuotrauką, siūlo man naujas pavardes, siūlo palaukti kol užaugsiu ir panašiai, lieka pagrindinė masė, kurios pagrindinė mintis būtų tokia: Kazlas turi teisę į savo nuomonę, ir kam iš to šaipytis?
Kazlas, kaip ir visi kiti – nepriklausomai nuo nuopelnų, išminties ar statuso – turi teisę į savo nuomonę. O visi kiti turi teisę į nuomonę apie jo nuomonę.
Teisė juoktis, išjuokti, šaipytis ir vaipytis yra pamatinė teisė, prieinama be kvalifikuojančių sąlygų (“šaipytis galima, bet tai neturi būti tyčiojimasis”, “tai nejuokinga”, “neargumentuota”, “neįtikino”). Šaipymasis neprivalo siekti jokių aukštesnių tikslų (bet gali, jei jo autoriui taip norisi), jis neprivalo būti niekaip leistas, aprobuotas ar pateisinamas.
Paranojinis įtarimas, kuris sunkiasi iš daugelio komentarų, arba tvirta diagnozė: Užkalnis siekia (pigaus) populiarumo, jis Kazlo sąskaita bando susirinkti skaitytojų. Žinau, kad kitaip manančių neįtikinsiu, bet tikrai sakau jums: visą reikiamą populiarumą jau turiu. Skaitytojų galėčiau ir norėčiau turėti daugiau, bet tikėtis, kad perskaitę mano blevyzgas apie jų taip garbimą išminčių, filosofą, kūrėją ir Žmogų Iš Didžiosios Raidės Kazlą, jie taps mano nuolatiniais skaitytojais, būtų visiškai naivu. (Beje, man patinka ir vaikiški grąsinimai, kad “dabar jau tikrai tavo knygų nepirksiu”.)
Tikslas, sakyčiau, buvo vienintelis: pakartotinai priminti, ir tokio priminimo būdu (tašant kuolą ant galvos) įkalti, kad šaipytis galima kada nori, kaip nori ir iš ko nori, ir kad tam priežasčių ir pateisinimų jokių nereikia, reikia tik noro.
Kalbant apie rašymų tikslą, priminsiu ir girdėtus klausimus dėl to straipsnio apie stilingą jaunimėlį “Debilų generacijos ženklai.” Ar aš tikiuosi, kad jie persiauklės arba bent kiek nors pasikeis nuo mano rašymų? Nė trupučio nesitikiu. Būčiau dar ir nusivylęs, jei jie pasikeistų, nes nebeliktų iš ko šaipytis.
Povilas Račas savo blog’o įraše atsakė man argumentuotai, bet būtent tai, kad jis bandė argumentuoti, ir yra silpniausia to rašymo dalis. Argumentuodamas ir teisindamas savo kartos (arba savo socialinės grupės) pasirinkimus dėl drapanų, tašių, gap year kelionių iPodų ir Apple kompiuterių (taip – net ir paaiškinimai, kad Apple tikrai geresni; tai, ką Charlie Brooker pavadino “nasal bleating from Mac-likers who profess to like Macs not because they are fashionable, but because “they are just better”), jis nejučiomis – bet neišvengiamai – patenka į besiteisinančio poziciją. Ir juo karštesnė pozicijos gynyba, juo ji tampa beviltiškesnė, nes aš visai nenoriu įrodyti, kad jie neturi teisės egzistuoti su visais savo pomėgiais ir apdarais. Aš tik rašau, kad jie man juokingi.
Beje, tas pats Charlie Brooker’io straipsnis yra labai sveikas pasiskaitymas. Jis yra tik apie Mac’o gerbėjų veislę (nieko nemini apie tašes ir baskietkes), bet vernakuliaro šiame nacionalinio dienraščio straipsnyje užtektų penkiems mano blog’o įrašams. Egoistai, savimi patenkinti pasipūtėliai, išsidabinę onanistai, vidutinybės-idijotai, pridvėsusios ir drebančios dūšelės – tai tik iš vieno straipsnio apie Makintošininkus. Ir dar teisingas pastebėjimas, geriau sunku pasakyti: “Kuo geriau sukalta ir kuo šmaikščiai argumentuota jų gynyba, tuo labiau jie slapčia yra išsigandę ir morališkai sužaloti.”
Aš nemanau, kad Povilui Račui atrodytų, kad aš nežinau ar nesuprantu jo ir jo aplinkinių motyvacijos būti lygiai tokiems, kokie jie ir yra. Aš puikiai suvokiu, kad toks elgesys ir apsirengimas ir idealai bei siekiai jiems yra tinkami, geri ir šviesūs. Aš net be vargo pripažinčiau, kad jie pilni geriausių norų, nes geriausi norai yra, kaip žinoma, kelininkų mėgstama viršutinė važiuojamosios dalies medžiaga žinomuose maršrutuose ir jurisdikcijose, ir net jei patys savaime geri norai jie nieko blogo nežada, gero irgi kaip ir neužtikrina, arba užtikrina, ale ne visiems tas geras yra vienodai tinkamas.
Bet tai, kad aš pripažįstu hipsterių ir makininkų teisę netrukdomai būti, reikštis ir sklaidytis, dar nereiškia, kad aš atsisakau nors truputėlio savo teisęs iš jų žvengti, nes labai daug kas man sukelia homerišką juoką. Pozityvumas? Come on, manasis jau seniai susidėvėjo, aš senas pražilęs krienas**, ir tegaliu pasiūlyti nebent kreivą šypseną; mano subrendęs cinizmas su retomis, bet man labai brangiomis, svajonių properšomis man mielesnis.
Individualumo išraiška? Kaip sako Povilas, “šiais laikais didžiausia blogybė yra būti “pilka mase”. Nieko negali būti blogiau už sutapatinimą su “pilka mase”. Taigi, žmonės (jaunimas) siekia individualumo.” Ho ho. Pirmiausia, kas pasakė, kad nieko negali būti blogiau? Čia jūsų nuomonė. Man tai, pavyzdžiui, taip jau kažkaip atrodo kad už buvimą pilka mase yra liūdnesnis tik stengimasis ja nebūti. Individualumas yra ne išmoktas elgesys. Išmokti galima pozos.
Žmogus, kalbantis apie savo individualumą, ir kaip jis jį pareiškia per drabužius/telefoną/filmus/knygas/šukuoseną, garantuotai turi ženklių self-estymo problemų, o individualumo pareiškimą naudoja kaip ramentą savo šlubai savivertei, nes jei galėtų validuotis kitaip – validuotųsi, bet kai nieko kito nelieka, tiks ir toks kompensavimo procesas.
Manęs klausė: kodėl aš čia juokiuosi iš hipsterių ir baltų kompiuterių nešiotojų bei Segvėjais važinėtojų, o pats nuotraukoje (tiesa, jau senokoje) išsidarkęs visaip su cigaru burnoje? Čia, Užkalni, tavo cigaras – argi ne poza?
Aišku, kad poza; brangieji, kad jums būtų apie ką kalbėti ir apie ką juokauti, kai jus sunervinu: mano rašymai niekada nebuvo ramus ir argumentuotas pašnekesys, jie yra ištisa show, arba tokios kaip instaliacijos, ištęstos laike ir erdvėje, visuma, toks kaip ir kompleksinis potyris. Būtent todėl prie tekstų dar yra ir mano “viešoji persona”, Užkalnis kaip konstruktas, kaip pasakytų mano ištikimoji skaitytoja Nida Vasiliauskaitė.
Mano pastabos yra tik free-floating hostility, ir tai savaime yra nieko naujo ar unikalaus. Internetas pilnas patyčių ir pašaipų iš kiekvienos socialinės grupės, iš kiekvieno jaunimo (ir senimo) apsirengimo, kalbėjimo, elgesnio stiliaus, iš kiekvienos ideologijos. Aš nemanau, kad lietuviškasis internetas turi būti tokia vieta, kur viso to kažkodėl nebus, o sektinas standartas bus TV laida “Be pykčio”.
Todėl mano erzinimų ir provokacijų kukli misija yra edukacinė: aš, kaip jau sakiau, asmeniniu pavyzdžiu stengiuos pratinti skaitytoją, kad – kol aš gyvas – negailestingos pašaipos ir neargumentuoti juokai yra ir bus.
—
* Povilas Račas, pasirodo, yra garsiojo Artūro Račo sūnus. Ponas Artūras neišlaikė neprisijungęs prie diskusijos, nors tiek kartų yra sakęs, kad su Užkalniu diskutuoti nėra apie ką. Ten rasite visko: Artūro Račo vis dar įsižeidusio tono, apibubenimų kiekvienam komentatoriui, nutolusiam nuo partijos linijos, ritualinių uberdundukų užkeikimų Užkalnio adresu su nenormine leksika (tokia, kokią Račas visada trina, kai ji būna jo adresu, bet čia ne jo adresu, svečiams juk negaila), o dar III-ąjame akte prisijungia makintošnikai ir daro garsųjį “nasal bleating” – IT JUST WORKS. Supratau, kad esu Lietuvos žiniasklaidas tas pats, kad McDonald’s yra Prancūzijai. Ten visi keikia ir piktinasi McD, bet Prancūzija yra DIDŽIAUSIA McDonald’s rinka už šiaurės Amerikos ribų. Taip pat padorioje kompanijoje Užkalnio rašymų aptarimas prasideda nuo to, kaip tokių rašymų nereikia aptarinėti, “trolių nešerti” ir neskaityti, bet vistiek išsirikiuoja eilė kaip prie dozės.
** Ne visi skaitytojai sutinka, kad pražilęs.
37 Comments
aš senas pražilęs krienas :)) argi tu praziles? Stai Uzkalnis teisinasi kaip graziai :))) linkejimai
Super!
Andriau, sėsk-dvejetas!! Padrikos, nykios tavo mintys šiame įraše, nes tikrai gali geriau. Vienintelis dėmesio vertas dalykas yra tai, kad paminėta N.Vasiliauskaitė. Ta argumentavimo žudikė, motyvavimo mašina, yra tikrasis ir didysis asmeninis mano šių metų atradimas! Lobis ir grobis:) Beje, prisipažinsiu, jog iki šiandienos skaičiau gal tik kokius penkis jos straipsnius-daugiau bijau, nes iki šiol gromuliuoju pirmus penkis…
Na jis pasiteisino, Jūs pasiteisinote, atrodytų lygiosios, bet turbūt ne? 🙂 Šiaip labiausia gerbiu mamą už tai, kad, būdama beveik 40 metų už mane vyresnė, į mane kankinančius klausimus apie gyvenimo prasmę ir esmę kartais sugebėdavo atsakyti: “Vita, nežinau, mano laikais tikrai buvo kitaip”. Kiek reikia turėti inteligencijos, kad sugebėtum sau (ir kietiems) prisipažinti, kad yra dalykų, apie kuriuos nenusimanai visiškai?
Nepamenu, kas pasakė, kad “Microsoft tiek nusivažiavo, kad jau ir ne gėjai ėmė pirkti Mac_us“…
Pranašu savam kaime nebūsi: mūsuose galima žavėtis šmaikštuoliu Jeremy Clarkson, bet Užkalniu – šiukštu! 🙂
Gerb. p. Užkalni, nesiteisink tiek dėl tų Apple’ų. Jie patys su savo įvaizdziu susitvarkys, o Kazlui su savo reviu iki MAC’o kaip iki mėnulio ir į visai kitą pusę.
Parašyk dar kokių blevyzgų apie kokią nors susireikšminusią grupę (ar individą). Traukiny skaityt nėra ką. Please
Man labai įdomu, ar tikrai prieš rašant pagrindinis tikslas buvo tik pajuokaut ar paedukuoti, nors ir skamba kaip pakudakuoti, pastaroji tik 0.5^(-3) lygio baika pagal filmo inception lygių gradaciją 😀 Kada galima tikėtis kažkos stambesnio, praneškite ar gerai?
Juk galima ir iš kompakto paviršiaus blizgios pusės sukurti įrašą apie savo nuomonės turėjimą ir iš kompakto spalvų žaismo kylantį juoką.. Pastangos, pastangos, pastangos – juk ruduo, blyn.
Dabar jau kyla klausimas: kas pakišo, išprovokavo Andrių šiai debiliškai “kovai” su račiuku? Absurdas. Andriau, mauk šalin, čia provokacija! Tu esi sunkiasvoris čempionas, o anas, kaži koks pradedantis plunksna. Net ir gavęs nokdauną jis pasiims savo milijoną.
Puikiai pastebėta, sutinku šimtu procentų.
Šaipymasis – agresijos apraiška, nuo jos pusę metro į dešinę ir ranką iškėlęs žygiuosi garbindamas hitlerį.
Jūsų blogą atradau būtent po to straipsnio apie Kazi…lą. Niekaip begiodamas nesugebu jo aplenkt vingio parke. Tai užknisa.
O gal Kazlas tiesiog savo stiliumi davė tragikomišką interviu vaidindamas tipinį tokios makulatūros pašnekovą ir taip subtiliai pasišaipė iš žurnalo “Ieva” auditorijos, kurios tipinis atstovas viską priima dar labiau tiesiogiai nei pats p. Užkalnis?
Man irgi atrodo, kad ten nerimti atsakymai. Va “irodymas”:
http://www.youtube.com/watch?v=CUcLvW7NrIk&t=02m15s
Negali buti kad jis pavirto i karikatura, kuria pats anksciau sukure.
O juk kada nors gali paaiškėti, kad Užkalnis iš tiesų yra vegetaras ir marksistas, su savo iPad’u rašantis blogą, kurio tikrasis tikslas – pasišaipyti iš vartotojiškos visuomenės apsimetant bon vivantu ir kvepalų žinovu. O žinutės apie Kazlą tikroji paskirtis – subtiliai užsiminti per daug viską tiesiogiai suprantantiems blogo skaitytojams, kad tikrasis Užkalnis yra visai kitoks, negu jie klaidingai iki šiol manė.
Pataikete i desimtuka!
aišku, kad Kazlas šaiposi: “[Forestas] Gampas? Kas čia toks? Nepažįstu. Sprendžiant iš vardo, kažkoks miškinis ar iš miško.”
O p. Užkalnis irgi šaiposi iš jo? Gal iš skaitytojų, kurie Ievos Kazlą priima už tikrą.
Čia kaip pipedija šaiposi iš Užkalnio, kad jis “yra žinomo forumo Supermama.lt įkūrėjas ir vienas iš dabartinių akcininkų” 🙂
Kazlas matosi kaip nuluptas – Ievos žurnale ryškiai šaiposi o ne kalba rimtai. Su Užkalniu yra gili mįslė, lieka visiškai neaišku, ar jis šaiposi iš pats savęs, ar iš snobizmo kultūros. Reiškia Užkalnis yra aukštesnio lygio menininkas negu Kazlas.
nepabaigiau skaityti straipsnio. manau, daug ka pasako.
Čia jei kas neperskaitė apdeito, tai prie diskusijos prisijungė sunkioji artilerija (Artūras Račas) ir jo dundukai, verta dėmesio:
http://racas.lt/mes-vaziuosim-i-havajus/
sunkioji artilerija ??:)))
Andriau, tai ten apie tavo tas idėjas nelabai ir diskutuojama;(, ten daugiau tarpusavyje jie pjaunasi:)
Tas man ir patinka, Račo blog’as turi savo gyvenimą ir yra tirštas personažų.
Tai bene antroji Andriaus prisistatymo dalis, kurią skaičiau. Jau daugiau suprantu. Ir turiu pasakyti, kad viskas tik geryn. Gal net reiks eit ir nusipirkti jo knygą kurią nors? 🙂
Nebloga idėja, reiks gal ir man tokių savęs pristatymų pamėtyti. Tik nežinau kam man to reiktų kol kas. Kam to reikia Andriui tai ir “kaniu jasno”.
Beje, o Račą mini Račas čia… Ten šen blogai kruta ir rašo kažką apie jį. Geri tie blogeriai – nu tiesiog Dievo karvytės…
Užkalni o ar galėtum pasišaipyti iš Valatkos DIEVŲ: stankūnaitės(motinos) arba vainausko(krepšinyko)?
Skirtumai, turi saviriškos problemų? 😉
Turėjau žinok. Bet paskui užsiregistravau pas popo ir nebeturiu.
taigi Andrius neslepia kad raso su tikslu monetizuoti savo populiaruma. O kam saka ant kurios sedi kirsti? Yra ir kitu laisvai pasirenkamu temu, kurios erzina liaudi. O apie krepsinyka Vainausku, tai pasaipos atspindetu liaudies turima nuomone, kas ne i stiliu Uzkalnio blogams. Taigi, Vytai, nebent sulauksi panigirikos krepsinio genijui… ir vel susinervinsi… bet vistiek trolio tikros nuomones nesuzinosim 🙂 nes jos turbut ir nera nei siuo tave dominanciu klausimu, nei kitais jau aprasytais atvejais…
Nyazoff, Užkalnis menininkas yra tiek, kiek Kazlas žurnalistas-abu amatininkai, lošėjai. Tik Kazlui šioje loterijoje labai pasisekė-daryti jam jau nieko nereikia, nes savo pot`ą pastarasis jau išlošė, todėl dabar ir gali kalbėti beleką, mokyti runkelius ar statyti nelegalius botelius, bei viršyti kaceliarines išlaidas ir etc.-viskas bus tokių čia skaitančių Vilių interpretuota teisingai-tik teigiamai. Vardas dirba (puma, addidas,sabonis). Andriui gi niekas šito neleis,. Tas dar ilgai privalės įdomiai ir po daug rašyti. Labai sunkus tai darbas, beje. Tačiau malonus:)
butu idomiau jau Andrius parasytu apie bloga BBC tona- arba prabiltu apie tai per ju zinias, arba “Lietuvos ryta”- ir tame paciame laikrastyje isspausdintu…Va tada butu tikrai provokuojantis reikalas…O dabar cia vyrai kalbat kaip is VBS(viena boba sake)agenturos…
Lakoniškai – Užkalnis > iRačiukas.
Andriau, kaip suvokiu, vienas pagrindinių tavo išpuolio prieš Rolandą Kazlą tikslų buvo įrodyti, kad negali egzistuoti šventų karvių, ir kad kiekvienas drįstantis viešai reikšti savo nuomonę gali išgirsti kito nuomonę apie ją. Rašydamas komentarą žodžių negailėjai, perėjai per žmogų kaip per pargriuvusį su žoliapjove. “Krentatį pastumk” kaip sakė Nyčė. Pakankamai suprantamas argumentas, kad viskas galima. Čia kaip su humoru: “Arba galima šaipytis iš visko, arba kokia prasmė?” Bėda tame, kad vis tik šventos karvės egzistuoja. Man, kaip ir greičiausiai kiekvienam, nepatiktų jei kas nerinkdamas žodžių užgauliotų ar šapytųsi iš mano mamos, močiutės, žmonos ar mano vaiko. Tai yra visiškai natūralu. Tam tikra prasme daugeliui lietuvių Rolandas Kazlas yra tarsi šeimos narys. Aš pats stebiu jo pasirodymus daugiau kaip penkioliką metų. Skirtingai nuo visų kitų Lietuvos įžymybių bei garsenybių Kazlas, nekalbant apie akivaizdų išskirtinį jo talentą, yra bene vienintelis asmuo per tokį ilgą laikotarpį niekuo nesusitepęs, neįklimpęs į jokius garsius skandalus, neatsiliepęs blogai apie kitus žmones, jis tiesiog yra kitoks negu visi, nori tu tai pripažinti ar ne. Ir iš tikro, šioje šviesoje tu, Andriau, atrodai kaip mokyklos bully užsipuolęs kitą dėl jo savitumo, gal būt negebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Suprantu, kad taip galima elgtis, ir niekas tau to neuždraus, tik ar verta?
Negaliu sutikti, kad pargriuvusį, ir todėl negaliu sutikti, kad aš esu šioje situacijoje schoolyard bully. Kaip jau minėjau, kone pusės rašančiųjų tonas žiūri į Kazlą ne tik kaip į šeimos narį (kaip teisingai pastebėjai), bet į kažkokį neįgalų arba net jau išėjusį šeimos narį, kuriam per Kūčias padeda tuščią lėkštę ir arielkos taurelę. Šito nesuprantu. Jis ką, toks atrodo jautrus, pažeidžiamas ir nelaimingas? Come on. Tame interview jis labai savim patenkintas, kaip ir savo įžvalgomis apie teisingas vertybes.
Kūrėjas ir viešasis asmuo yra arba įtakingas ir stiprus, ir turintis ką pasakyti, arba nuskriaustas vaikas. You can’t have it both ways.
Ne schoolyard bully, o Cartmanas is South Parko
Straipsnis apie Kazlą nei į tvorą nei į mietą 🙂 Sufailino Užkalnis, bandė kažką TOKIO išmelžt ir šnipštas gavos. Realiai, kuo gi šis aktorius užkliuvo? Liaudis jį mėgsta ir prisimena kaip komedijų aktorių, o ne išmintimi besiliejantį filosofą. Facebooke yra groupsas, kur jis raginamas grįžti į eterį ir toliau linksminti publiką, o ne dalintis įžvalgomis. Daugumai jis šventa karvė kaip juokdarys pajacas, o ne rimtas menininkas.
Užkalni, tamstos pyktis juokingas. Geriau rašyk apie Angliją, čia vienintelė sritis, kur kažką rašai su verte, visa kita – kažkokie spazmai, be jokios prasmės.
Vistik idomu ar Kazlas rimtai uzkale mizerna+neitikima interviu(Kazlas nors ir juokdarys niekad nebuvo debilas ),ar Uzkalnis pajuokavo isvanodamas ji kaip Sidorovo ozka…
Straipsnis idomus kai jame kazkas vanojamas skoningai ir stilingai.Kai teisinamasi kodel reikia straipsnio -tai gal dar bus straipsnio tesinys ,kodel jis parase pasiteisinamaji straipsni del straipsnio apie straipsni is ano blizgaus zurnalo.
o TROLIAMS darbo nepritruks tokiu atveju.
“Povilas Račas savo blog’o įraše atsakė man argumentuotai, bet būtent tai, kad jis bandė argumentuoti, ir yra silpniausia to rašymo dalis. Argumentuodamas ir teisindamas …[skipped]… jis nejučiomis – bet neišvengiamai – patenka į besiteisinančio poziciją”.
O ka as cia pacitvau? Ir kas yra visame siame irase? Ne tokie patys argumentavimai ir pasiteisinimai? 🙂 Man atrodo juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Na bet i gera – skaitytojams visada juokinga stebeti virtualias nerd’u kovas 😉
Charlie Brookerio straipsnis? GUARDIANE??? Argi nėra Pasakiškai nuostolingas ir prie bankroto artėjantis „The Guardian“ (kaip ir dar mažiau įtakingas „The Independent“) yra įvairaus plauko skirtingai nuprotėjusių kairiųjų, Stalino apologetų, apsirūkiusių trockistų (išpopintų milijonierių šeimose), latentinių maoistų ir zoologinių antisemitų, antiamerikiečių ir antikapitalistų lindynė. ?
Man labai malonu, kad taip sekate mano publikacijas. Taip, tas pats Guardianas.
2 Trackbacks
[…] This post was mentioned on Twitter by Blog'ų metraštis, Andrius Uzkalnis. Andrius Uzkalnis said: Užkalnis pasakoja, kodėl jis toks skandalistas ir provokatorius. http://fb.me/GXamKM7R […]
[…] kuriam irgi jaučiu šiokias tokias simpatijas, tekstą. Po to dar vieną to paties publicisto tekstą jo paties bloge, kuriame atskleidė, kad jo redaktorius iš anksto perspėjo dėl tautos aršios […]