Vilniuje pusryčiauti nenamie nėra taip jau paprasta.
Nepabijokim to žodžio, pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori. Nes jei norėtų, tai jiems pasirinkimo būtų žymiai daugiau.
Mokslo ir žinių dieną, po pirmojo skambučio Vilniaus Senamiestyje ėjom papusryčiauti mieste. Tai ką Jūs galvojate? 09:30 ryto apatinėj pusėj Pilies gatvės – faktiškai nieko, išskyrus blynus (nes dauguma kavinių apskritai atsidaro 10:00, kas yra mano knygoje kaip ir vėloka). Skaityti toliau…
8 Comments
Paburbėsiu!
Pastebėjimai yra netikslūs ir primena filosofo filosofavimus iš savo jaukaus foteliuko. Suprantu, kad visas gyvenimas praleistas UK ir dar nedaug laiko praejo nuo pacio grizimo i Lietuva, bet manau mastymas ir nuotaika pasikeis artimiausiu metu. As pats gyvenu pacio kaimynysteje, bet man tai atrodo skurdo kamuojama azijos salis ir jokia Koldunine ar Kepykleje esanti kaimysteje to nepakeis.
Gal yra ne taip kad “pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori”, bet tokie pusryčiai nėra įkandami ne tik paprastam working classui, bet net ir lietuviškam creative/middle classui?
Tokio angliško/škotiško pusryčio kaina UK mieste yra nuo 2 iki 6 svarų. Žinau, nes pats valgiau kabakuose miesto centre, aludėse, sumuštinių baruose ir tt. Buvo geri ir sotūs laikai (ne taip kaip dabar Lietuvoje:)
Deja, kainos Lietuvoje yra tokios pat arba didesnės nei UK (pigesnė gal tik buto nuoma ir internetas), o žmonės dirbami tą patį darbą uždirba 3-4 mažiau. Nepamenu kokia kavine lietuvoje siulo pusrycius, bet jei siulytu manau kaina nesiskirtu nuo vakarienes uz 20-30 Lt.
Lietuviškas “middle class” uždirba grubiai nuo 2000 iki 3500 Lt į rankas. Jaunesni architektai ir siaip creatyvai išvis dirba už 1000-1500 Lt. Jei valgysi pusryčius už 20 Lt, pietus už 30 Lt, o vakarienę – 40 Lt – teks visam laikui pasilikti gyventi su mama arba išmoksi rašyti projektus EU paramai.
Jeigu nenori valgyti dėl to, kad nenori tam leisti pinigų, kurių reikia kažkam kitam, tai irgi skaitosi kaip nenori.
Na, čia jau beje kvepia autoriaus arogancija. Juk gali būti, kad žmogus nori leisti pinigus tokiam valgymui ir neleidžia ne todėl, kad labiau nori nusipirkti batus. Neleidžia nes neturi. Jei autorius truputį atvės, tai su savo pastabumu ir pakankamai kibiu protu pastebės.
Beje apie pusryčiavimo mieste kultūrą – na kur žmogui papusryčiauti 7 ryto šeškinėje, Basanavičiaus gatvėje, Antakalnyje? Ne tiek daug žmonių gali sau leisti pusryčiauti 9 valandą. Vis dėlto daug tokių, kurie dirba nuo 8 ryto ir gyvena ne šalia Užupio angelo. Ir nebūtinai tai visiški lūzeriai arba skrudžai iš genties “neapsimoka”. Tiesiog visada yra įvairūs žmonių sluoksniai . Yra netgi visai patenkintų savo gyvenimu, darbu ir net hobiais, bet manančių, kad 30 Lt/žmogui kasdien (jeigu žinoma pusryčių kolekcionavimas ne hobis) jam yra neįdomu (t.y. jis nenori). Už 10-15 kavos su bandele net ir labiau realistiniame interjere, ne tokioje butaforinėje aplinkoje daug kas išgertų ir pradėtų formuotis pusryčių, bendravimo kavinėje ir pan. kultūra. Bet mes (tiek kavinių savininkai tiek pusryčiautojai) kažkaip vis norime arba Šekspyro terasos su sofa arba nieko. Na rezultate dažniau turime nieką…
Baikit jau, arogancija… Man tai žinot kuo kvepia? Kad nebeįmanoma parašyti apie nieką, kas būtų geriau taupos, cento ir saulutės, iškart pakyla piktų nuskriaustųjų banga – ką daryti atseit tiems, kas negali įpirkti? Nieko nedaryti, gal palaukti, kol įpirks. Nes baisiai jautrūs, žeidžia pats priminimas apie kitą rinkos segmentą. Ot išauklėtas nuskriaustųjų mentalitetas: susierzina nuo menkiausio priminimo, kad gal kažkas kai kada gali ir kažką kito pasirinkti.
Jeigu tie, kas truputį mažiau turi, nenori kad su jais elgtųsi, kaip su psichiniais ligoniais, geriausia būtų pradėti nestatyti iš savęs amžinai užsigaunančių pacientų.
nagi, nagi, pasirodo yra kitaip manančių…Tik kad Jūs kažkaip nepastebėjote, kad visiškai nesiginčijau su Jūsų mintimis straipsnyje. O čia iš karto į atlapus…
Man kaip tik patinka Jūsų tekstai, nes kaip ir Jūs esu įsitikinusi, kad man niekas nieko neskolingas, nei tėvai, nei Lietuva, nei vaikai. Renkuosi pati ir atsakau už savo pasirinkimą (jeigu šiandien nueisiu į olandiškus atrakcionus ir pakibsiu žemyn galva valandai, tai kaltinsiu tik save, o ne aplinką). Labiausiai norėčiau, kad ir visi kiti mažiau inkštų, o daugiau pusrutulius judintų (visus keturis). Ir mėgstu kai Jūs politnekorektiškai į juos paspardote (net jei man kliūva) nes priverčia šviežiai pažiūrėti į kai kurias nuostatas.
Tiesiog žinau, kad yra kiti visuomenės segmentai – visiškai nieko bendro neturintys su nudrožtais kibirais lakstančiais ir įsitikinusiais, kad visuomenė turi jiems viską ant lėkštelės paduoti, bet ir ne visada tiksliai sutampantys su Jūsų apgyventuoju.
O šio konkretaus straipsnio atveju – kaip tik pritariu beveik viskam, kas ten parašyta, tik apgailestauju, kad kalbant apie pusryčiavimo mieste kultūrą, kurios baisiai pasigendu, – teturime Užupio kavinę, Šekspyrą ir ką dar? O kodėl – nes kavinių savininkai (dauguma) orientuojasi į vienintelį segmentą – laisvąsias profesijas, galinčias pradėti darbą pakankamai vėlai ir sakykm tiesiai šviesiai, turtingesnius? O juk yra ir Lietuvos masteliu vidurinė klasė, kuri mielai paliktų kas rytą 7.00 val (o ne 10.00) po 15 Lt (o ne 30) už 15-20 minučių(o ne valandos) malonumą kavinėms pakeliui į darbą išsibarsčiusiose visame mieste. Tie skaičiai galėtų būti įvairūs ir tai būtų puiku. Man tiesiog įdomu, kodėl tokių dalykų neatsiranda – nejaugi tikrai kavinėms neverta ? Visam pasauly apsimoka teikti paslaugas įvairiems segmentams, o Lietuvoj neapsimoka? Paprasčiausia, žinoma, būtų man pasiūlyti pačiai pabandyti, o po to burbėti. Bet kad aš kitkuo užsiimu, ir vargiai persimesiu į kitą verslą, kurio neišmanau, todėl ir klausiu – negi niekas nebandė, ar bandė ir nepavyko? gal kas nors žino tokių vietų arba priežasčių, kodėl tokių nėra?
Aš ne į atlapus, aš taip rašau tiesiog.
Rasinėlis sukėlė nostalgiją.Ten švenčiau savo vestuves ir po švelniai pagiriotos pirmosios vestuvių nakties “šveitėm” minimus pusryčius.Nesu nei gurmanas (“mėgstu skaniai pavalgyti”, spėju juo nepadaro) nei restoranų ir viešbučių liūtas, tačiau dėl aptarnavimo itin sutinku-geresnio Vilniuje matyt neteko. Na, o kainos…kasdieniams pusryčiams per didelės, tačiau tai kas kasdieniška tampa rutina ir žavesys išblėsta.Skanaus.
Pastaba – kaip žmogui viešai pasidėjusiam CIA puoduką ant savo darbo stalo yra neatsargu parašyti iš kur gerai observuojami puoduko savininko langai.
Kalbant apie pusryčių kultūrą – ji susiformuos tada, kai bus pakanakamai didelis gerai uždirbančių žmogų sluoksnis pusryčiaujančių ne namie. Bet net ir tada miestas turėtų būti didesnis, kad patogiau būtų pusryčiauti ne namie.