Su Andrium Užkalniu susitikome tyliame sostinės viešbučio bare, kur dauguma lankytojų – užsieniečiai, todėl niekas į mus nesidairo ir nekreipia dėmesio. Andrius sriubčioja viskį su ledu. “Jack Daniels”, sako. “Man tas rūgštumas kažkoks ekstremalus, patinka”.
Rašyti straipsnį apie vyriausiąjį redaktorių, kuris ir publikuos tavo rašinį – nelengva. Gal ir keistoka. Bet toks užsakymas, todėl pasistengsiu.
Andrius atidarė tinklalapį, pavadintą “Laukinės žąsys“, kur viskas turėtų būti paprasta. Restoranų apžvalgos ir pokalbiai, susiję su maistu.
Kam dar vienas tinklalapis? Yra ir meniu.lt, ir restoranai.lt – ten jau visus surašė. Be to, Jūs turite savo Protokolus (www.protokolai.com), kur irgi kai kada vis parašot apie maistą.
Profesionalaus rašymo apie maistą, ypač maistą ne namie, Lietuvoje siaubingai maža. Jūsų minėti tinklalapiai registruoja pavadinimus, adresus, darbo laiką, ir dažniausiai įdeda tik šeimininko pateiktą aprašymą. Ten viskas tas pats. “Išskirtinė virtuvė, jauki aplinka, malonus aptarnavimas”. Visa tai nieko nereiškia. O jeigu yra nuomonės, tai jos dažniausiai neįdomios, vienu sakiniu. “Puikiausias restoranas”. “Buvau ten, per brangu, daugiau neisiu.”
Apie maistą turi rašyti tie, kas moka rašyti. Moka rašyti tie, ką įdomu skaityti. Aš noriu, kad kiekvienas straipsnis būtų skaitomas kaip grožinis tekstas. Kad tai nebūtų mokyklinis rašinėlis, keliese atėjom, kur pasodino, ar greitai atnešė meniu, ar greitai priėmė užsakymą, kokios kainos, ir ar patiko. Ir galbūt kas perkepta, o kas ne. Tai neįdomu, bent jau man. Viename tinklalapyje, kur maisto apžvalgos šiaipjau geresnės nei kitur, moteriškė, atėjusi į japonų restoraną, parašė, kad jai miso sriuba nepatiko, nors ji visiškai nežino, kokio skonio turi būti toji sriuba. Tai kam tu apie tai rašai, vargeli tu?
Rašymas apie restoranus “Laukinėse žąsyse” bus neobjektyvus, be sistemos ir be privalomų nuorodų, išskyrus pavadinimą ir adresą. Apie kainas minėsime tik tai, kas svarbu ir tik tiek, kiek tai pridės tekstui vertės. “Laukinės žąsys” yra šiaipjau ne tam, kad padėtų susirasti pigiausius dienos pietus. Tai ne mūsų misija. Tai ne mūsų pridėtinė vertė.
Tai kas čia – arogantiški tekstai turtuoliams apie prabangų ėdesį elito apsuptyje?
Visai ne. Ne turtuoliams ir ne vien apie prabangius. Bet tikriausiai ir ne tiems, kas “taupumo sumetimais” nėra linkęs mokėti arbatpinigių. Jei negali sau leisti sumokėti žmoniškų arbatpinigių, neik į restoraną ir nevaidink pono, jei esi tik plikbajoris. Ir nesek pasakų “arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą”. Šią dainelę dažniausiai dainuoja tie, kas niekur nemoka arbatpinigių dėl šykštumo. Jie visur ras prie ko prisikabinti.
O spektras bus labai platus. Jau įdėjau kiek anksčiau parašytą straipsnį apie “Fabus”, labai nepretenzingą kaukazietiško maisto restorančiką Fabijoniškių gilumoje. Rašysim ir apie mėsainius, ir apie dešrainius kur nors degalinėje. Man svarbiausia, kad būtų istorija, kad būtų tema. Suprantate? Kad būtų įdomu skaityti.
O šiaip tai bus viskas taip, kaip aš pasakysiu. Tinklalapis bus pagal mano skonį ir mano supratimą.
Bus daug demaskavimų? Įslaptintų maisto inspektorių vizitų, kaip Michelin vadovų rengime?
Ne, ne. Aš čia nesiruošiu kažin ko vaidinti ar atlikinėti visuomeninės misijos. Man žymiai svarbiau parašyti apie geras vietas, o ne apie tragiškas. Istorijų apie beviltišką aptarnavimą, blogą maistą ir panašiai – pilnas internetas. Iš kiekvienos pasaulio šalies. Ir šiaipjau niekam neįdomu, arba nelabai įdomu. Man, kaip žurnalistui, sėkmingai veikiančios vietos yra žymiai įdomesnės istorijos.
Studijuoti, kodėl pavyko ir pavyksta, žymiai įdomiau, nei atlikinėti beviltiško restorano skrodimą po mirtinai blogos vakarienės.
“Laukinės žąsys” rašys objektyviai. Na, subjektyvumo mažoje šalyje niekada neišvengsi – yra ir pažįstami, ir draugai. Tačiau apmokėti tekstai bus aiškiai pažymėti. Reklama bus aiškiai matoma.
Bus reklamos?
Bus, čia ne labdara. Aš tiek visiems visko darau be atlyginimo, kad perkopus 40-ties metų ribą, dar vieną didelį projektą užkurti be minčių generuoti pajamas būtų vaikiška. Nors itin greito pelno nesitikiu. Tinklalapio rengimas yra nepigus malonumas, ypač tuomet, kai ruošia geriausieji. “Laukines žąsis” ruošė geriausieji, ir aš čia kalbu ne apie savo rašymą. Dizaineris Karolis Masilionis – vienas subtiliausių specialistų Lietuvoje, sugebėjęs pajusti ir suprasti mano sumanymą. Kiekviena raidelė ir brūkšnelis, visos balto oro erdvės, viskas čia sugalvota ir ilgai ruošta. Programavo Tomas Beniušis, didelės patirties specialistas.
Kodėl toks pavadinimas? Jis jums kažką reiškia?
Prieš pusantrų metų, idėja apie šį tinklalapį gimė atostogaujant Nidoje. Pamačiau, kad parašius apie “In Vino” mano tinklaraštyje, lankytojų skaičius pašoko neproprocingai. Skaitytojai tiesiog rijo tekstus apie maistą. Galvojau apie pavadinimą projektui, ir tuo metu mano dukros dainavo, žaisdamos paplūdimyje, “My favorite things” iš “Muzikos garsų”. Ten buvo eilutė apie laukines žąsis, skrendančias su mėnuliu ant sparnų. Man to vaizdinio stiprumas ir įtaiga buvo neeiliniai, griebiantys už širdies. Žinot, tokios šaltos, pilkos, elegantiškos ir vienišos žąsys. Ir dar rudeniškai pilkas šiaurės dangus. Ruduo yra apskritai mano metų laikas. Aš gimiau rudenį, man viskas patinka, kas yra susiję su rudeniu.
Tuomet dar iš Kuršių Nerijos paskambinau dizaineriui ir pradėjome dirbti.
Kokios jūsų ambicijos? Jūs norite, kad tai būtų skaitomiausias maisto tinklalapis Lietuvoje?
Ne tik noriu, jis toks ir bus. Antraip nesiimčiau. Jis tikrai bus įtakingiausias ir labiausiai gerbiamas. Na, arba bent jau į jį bus kreipiamas didžiausias dėmesys.
Jums rašys ir kiti autoriai, ar čia vėl bus vieno aktoriaus teatras?
Rašys, žinoma. Vienas aš čia visko nepadaryčiau. Pradžioje, be abejo, turėsiu daugiau rašyti pats. Įdėjau kai kurias gerai pamirštas medžiagas. Jei laukčiau, kol surinksiu autorių kolektyvą, viskas užimtų per ilgai. Reikia pradėti ir tobulinti eigoje. Aš pradėjau, dar neturėdamas sudėtos visos masės informacijos, tinklalapyje dar yra krūva taisytinų dalykų, bet aš viską prižiūrėsiu ir sustyguosiu jau tinklalapiui veikiant.
Su Andrium Užkalniu kalbėjosi David Krycko
