Nebijokite Japonijos

Po paskaitos auditorija paliko nemažai atsiliepimų

Paskaita, skaityta festivalyje nowJapan Vilniuje, 2011 m. rugpjūčio 20 d.

Perspėjimas: tekstas ilgas, daug raidžių.

— — —

Kai planavau šią paskaitą, kurią mane pakvietė skaityti festivalio organizatoriai, pirmiausiai nusprendžiau sugalvoti pavadinimą.

Iš tiesų, ne nusprendžiau, o pirmiausia reikėjo sugalvoti pavadinimą, nes taip protinga daryti visuomet. Kai rašai knygą, pradedi nuo pavadinimo. Dar geriau, jei žinai ir tai, kaip atrodys viršelis. Kai rašai straipsnį, taip pat pradedi nuo pavadinimo.

Jei nežinai, kaip vadinsis knyga, straipsnis arba paskaita, arba tikiesi sugalvoti tik vėliau, jau parašęs – reiškia, geriau nerašyti ir nekalbėti apskritai. Iš visų dalykų, kuriuos dažniausiai girdžiu savo adresu: praleidai progą patylėti ir dar vienas: „jei gali nerašyti – nerašyk“. Tai banaliausias ir bukiausias posakis, visų tinginių, bailių ir slunkių vėliava ir lozungas. „Jei gali nerašyti – nerašyk“.

Kad suprastume, koks šis posakis yra bukas, pakanka pakeisti veiksmažodį. „Jei gali nesiprausti – nesiprausk.“ „Jei gali iškęsti neapšlavęs grindų – nešluok.“ „Jei gali neskaityti – neskaityk“.

Aš nukrypau nuo temos, bet čia nukrypimų bus daug. Aš esu nuklydimų į lankas ir minčių šokinėjimo rašytojas. Mano knygose daug išnašų, nes kiekviena jų – tai nuklydusi mintis. Tos mintys yra kaip tie takeliai japonų sode, kurie niekada nebūna tiesūs, kur ties kiekvienu akmeniu reikia žiūrėti, kaip statai koją. Sakoma ir manoma, kad toks to sodo ir sumanymas – kad eidamas link šventyklos, pernelyg nesidairytum į šalis, o pradėtum kaupti mintis, žiūrėdamas sau po kojų.

Mintys kaip sodo takeliai

Taigi mintys – kaip japonų sodo takeliai. Man patinka ir smagu, kai mintys pradeda augti pačios, kaip vaikai, kurie kažkuriame gyvenimo etape pradeda rodyti charakterį ir elgtis neprognozuojamai, ropščiasi ir eina ten, kur užsimano.

Bet kažkokią vagą ir kryptį toms mintims reikia nustatyti. Pavadinimas suvaldo jų tėkmę ir kerojimąsi. Pavadinimas – tai lyg vardas kūdikiui. Mes duodame vardus vaikams dar nežinodami, kas iš jų išaugs, ką jie veiks ir kaip jie atrodys.

Todėl pradėjau nuo pasakymo: nebijokite Japonijos. Sakau – „nebijokite“, o ne „nebijokime“, nes aš jau jos nebijau, ir būsiu labai laimingas, jei mano pavyzdžiu paseks kiti.

Japonija mums, lietuviams, turi labai teigiamą skambesį. Man sunku būtų sugalvoti kitą šalį, kuri lietuvių akyse būtų tokia pat teigiama, tokia pat nepriekaištingai ideali, tokia pat nekritikuojama ir kone vienpusiškai mylima, kaip Japonija.

Japonijoje nėra ką kritikuoti

Pagalvojus apie tai, ką lietuviai kritikuoja ar gali kritikuoti Japonijoje, niekas neateina į galvą, nebent kokie vaikiški ar nebrandūs užgauliojimai, kurių net kritika nepavadinsi. Tai gali būti kokie nors kvaili pastebėjimai apie nedidelį tų kraštų žmonių ūgį arba įkypas akis. Bet tai ne kritika. Tai tik vaikiški pasisklaidymai.

Vienintelė galimybė japonams įgauti šiokio tokio nepopuliarumo Lietuvoje – tai dalyvavimas kokiuose nors dideliuose sumanymuose, sakykim, energetikos projektuose. Aš nesakau, kad jiems nereikia juose dalyvauti. Man regis, kad jie tuos dalykus išmano ne blogiau, o geriau už kitus.

Aš esu įsitikinęs, kad neseniai Japonijoje įvykusi tragedija su cunamiu ir branduolinėmis elektrinėmis turi būti vertinama ne pagal tai, kad ji įvyko, o pagal tai, kaip ilgai pavyko panašios nelaimės išvengti šalyje, kuri yra tiesiog rizikos kamuolys.

Kalbėjau apie galimybę, kad japonai galės Lietuvoje įgauti šiek tiek, visai truputėlį nepopuliarumo ir išgirsti kritikos – kalbėjau apie tai tik todėl, kad bet kuri šalis, bet kuri grupė, bet kuri visuomenės dalis kuri yra susijusi su didelio masto ekonomine veikla Lietuvoje, ilgainiui įgauna šiokio tokio nepopuliarumo. Tai liūdna, bet neišvengiama.

Mes, lietuviai, labai mėgstame žiūrėti į save tuo pačiu metu iš dviejų pusių. Mes ir pragariškai gudrūs, mes ir sugebame dirbti sunkiau, nei kiti, mes mąstome guviau, nei kiti, mes esame tokie potencialūs pasaulio viešpačiai, nes tiesiog iš ausų mums lenda talentas; o antra vertus, mes nuolatos įsitikę, kad mus, varguolius, bet kuris atėjęs užsienietis apgaus ir pasinaudos mūsų naivumu. Tai tokio naiviai pasipūtusio valstiečio sindromas. Tas valstietis yra slapčia įsitikinęs savo begaliniu gudrumu ir nepralenkiamomis savybėmis. Jis žiūri prisimerkęs aplink ir viską išmano. Bet patirtis jam kužda, kad iš to jam jokios naudos – jį dažniausiai aplenkia kiti. Iš ten ir pasipūtimo susiliejimas su nuolankiu susitaikymu, kad mus kvailina ir kvailins.

Čia ir vėl buvo nukrypimas. Japonijai šiuo metu ir artimiausioje ateityje negresia nors kiek ženklesnis nedraugiškumas iš lietuvių pusės.

Nekritiška meilė

Mes mylime Japoniją ir viską, kas su ja susiję, taip nekritiškai, kad pagal savo intensyvumą tas jausmas prilygsta paauglio susižavėjimui arba neišsipildžiusiai aistrai tolimo, nepasiekiamo idealo adresu. Apie tokias neišsipildžiusias meiles rašė viduramžių autoriai, Dantė ir Petrarka.

Neišsipildžiusi meilė visuomet ideali, nes ji nepasiekiama. Kai nepasieki, tai nesusilieti su jokiomis neigiamomis ar erzinančiomis susižavėjimo objekto pusėmis.

Ir aš manau, kad tai yra puiku. Nes kai jau lietuviai nuvyksta į Japoniją, dažniausiai jie būna pasikrovę tokia stipria teigiama energija, taip spinduliuoja geranoriškumu, kad jokie pastebėti neigiami ar nemalonūs dalykai nebesugeba to nugalėti. Geranoriškumas išplauna visus neigiamus įspūdžius, užglosto susierzinimą ir nuspalvina viską džiaugsminga spalva. Begalinis optimizmas yra ne tik užkrečiantis – jis praktiškai nenugalimas.

Rinkodaros specialistai žino, kad labai sunku pakeisti greitai susidariusį neigiamą įspūdį. Tačiau ilgai ir organiškai kūręsis teigiamas įspūdis, teigiamas įvaizdis, teigiamas portretas, atsiremiantis į geranoriškumą, yra nesugriaunamas.

Aš paskaičiau, ką sako daugelis žmonių, kurie dalyvauja šiame festivalyje – ką jie prisimena apie savo pirmą susitikimą su Japonija. Ir jie visuomet kalba panašiai – tai įspūdis visam gyvenimui, tai susitikimas, po kurio niekas nebelieka, kaip buvę. Visi pabrėžia – visam gyvenimui. Japonija paima ir nepaleidžia.

Lietuviai patenka į Japoniją labai retai ir beveik niekuomet nepatenka atsitiktinai.

Reiškia, kelionė į Japoniją visuomet būna ilgo laukimo, ilgo ruošimosi ir tinkamo nusistatymo rezultatas. Didžioji dauguma atvykusiųjų į Japoniją būna tinkamai patys save parengę psichologiškai. Galima sakyti, išsiplovę smegenis, tačiau ne ta blogąja prasme, apie kurią kartais kalbame, o švarumo ir tyrumo prasme. Keliautojų mintys ilgo laukimo dėka tampa laisvos nuo pašalinių minčių, nuo taršos ir nuo neigiamų stereotipų.

Ilgas laukimas mus išmoko labiau laukti, žiūrėti didesnėmis akimis, o pamačius – sugerti energingiau ir giliau.

Į Japoniją nukeliauja tie, ir – dažniausiai – tik tie, kurie tikrai labai nori nukeliauti į tą šalį. Nes tai nėra lengvas ar atsitiktinis sprendimas, jam reikia pasiryžimo.

Patenka tik pasiryžusieji

Pasiryžimas reikalingas, nes populiariąją sąmonę yra užteršę nedraugiški ir neprotingi mitai apie tai, kad Japonija neprieinama. Apie tai, kad ji – beprotiškai brangi. Kad Japonijoje puodelis kavos kainuoja tiek, kiek pietūs Europoje. Kad ten vienas obuolys – šimtas dolerių. Kad nakvynė viešbutyje kainuos tiek, kad kitur už tokius pinigus gali nusipirkti namą.

Apie Japoniją taip pat pučiami mitai, esą ši šalis yra turistui neprieinama ir atšiauri. Kad ten sunku susigaudyti. Kalbos barjeras – niekas negali nieko suprasti. Ten, girdi, viskas kitaip.

Mitų kūrėjai pasakoja, kad Japonijoje mums, žmonėms iš Europos ir iš Amerikos, labai sunku teisingai elgtis. Kur bepajudintume ranką ar pirštą, mes vis ką nors padarome ne taip, ir visi iš mūsų juokiasi arba bjaurisi dėl mūsų elgesio. Ten mes atrodome kvailai, sako tie, kas pučia mitus. Šie mitai yra drumzlini melo ir kvailybės burbulai, juos suplaka iš provincialaus tamsumo ir baimės, iš menkų socialinio prisitaikymo įpročių ir iš uždarumo.

Tačiau visur yra teigiamų pusių. Šie mitai ilgus metus užtikrino, kaip jau maniau, kad į Japoniją patekdavo tik tie, kas buvo pasiryžę patekti. Tik tie, kas labai norėjo. Tik tie, kas nebuvo linkęs klausyti, ką jiems bamba ir aiškina aplinkiniai, nes tų aplinkinių funkcija dažniausiai – sėti nerimą ir baimę. Aplinkiniai, pažįstami, burbantys ir skleidžiantys savo nesupratimą, yra tikrieji tamsybės nešėjai, negatyvumo pardavėjai, blogos nuojautos sukėlėjai.

Į Japoniją patekdavo tik tie, kas šių bambėtojų ir gąsdintojų neklausė.

Nes jų tikrai nėra verta klausyti. Iš pradžių pasakysiu tai, kad Japonija nepatinka tiems, kam šiaip nepatinka užsienis.

Jiems tiesiog visoks užsienis nepatinka

Aš jau esu kalbėjęs – ir dar kartą pasakysiu – kokius jausmus aš turiu tiems, kas skrisdami į užsienį senais laikais rinkdavosi Lietuvos Avialinijas tik dėl to, kad pratęstų savo bambagyslės ryšį su Lietuva. Kad dar nors kelias valandas pabūtų tarp lietuvių, kad galėtų užsisakyti lietuviško alaus, kad galėtų kalbėti lietuviškai su palydove ir kad kuo labiau atitolintų tą momentą, kai jie jau bus kitame krašte vieni, patys sau, susilietę su užsieniu, be jokios išorės paramos.

Keliaudami atgal, jie irgi pirmieji grūdasi į lietuviško orlaivio saloną, glaudžiasi prie krėslo odos ir sumurma palaimingai – „visur gerai, bet namie geriausia“. Pagalvokim apie šį posakį.

Visur gerai, bet namie geriausia. Tai pati gryniausia, pati bukiausia, pati tamsiausia ribotumo ir pažinimo baimės išraiška.

Jei jūs taip sakote, jūs ne keliautojas. Jei jūs sakote „visur gerai, bet namie geriausia“, jums iš tiesų nereikia keliauti. Jums tereikia vežimu nuvažiuoti iš savo kaimo į artimiausią jomarką, cukrinių avinėlių, saldžios vatos ir spalvotų balionų, ir kuo greičiau skubėti atgal, į pristovėtą, pribezdėtą namų pirkią, kur yra ne šiaip sau gerai, o tiesiog geriau, nei bet kur pasaulyje.

Dūmas nešviečia

Kitas panašus posakis yra „tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“. Jei jums dūmas šviesesnis už ugnį, tai jūs, geriausiu atveju, žabalas, nes ugnis visuomet šviečia, sava ar svetima. Ir jei Jūs taip sakote, tai Jums tikrai nereikia keliauti į Japoniją, nes viskas, ką ten sutiksite, bus ne kas kita, o tik nusivylimai. Jie dar kartą patvirtins jūsų ribotumą ir netinkamumą kelionėms.

Kelionės, kaip ir perskaitytos knygos, kaip ir išeiti mokslai ir baigti universitetai protingus žmones išaugina ir paverčia protingesniais, o kvailus dar labiau sukvailina, maža to, prikemša jų galveles informacijos, kuria jie nesugeba pasinaudoti. Kaip kvailo riaušininko ir vagies, daužančio Londone parduotuves, rankos pilnos prisigrobtos technikos ir blizgių prekių, kuriomis jis turbūt nesugebės pasidžiaugti, taip ir vadinamo mokyto durniaus galva prikimšta citatų iš knygų, mokslavyrių vardų ir neoriginalių minčių, kurios jiems nepadeda, o tik dar labiau supainioja minčių vingius.

Taip pat ir kelionės; Japonija kvailam žmogui yra peilis. Japonija siūlo visiškai kitokį gyvenimą, naujus potyrius, spalvas, horizonto linijas, metro vagonų formas, lėkštes ir net lazdeles vietoje šakučių, ir žmogui, kuris pasiruošęs nuo viso to gintis ir nepriimti, tai yra žaidimas be jokių galimybių laimėti.

Tai išbandymas ir kančia žmogui, kuris panaudoja keliones į užsienio šalis tam, kad dar kartą sau pačiam ir kitiems parodytų, kad keliauti tikrai neapsimoka, nes „nežinojom ir nereikėjo“. Šie žmonės dar pažeria runkeliškos filosofijos išmintį: „ko aš ten nematęs“?

„Ko aš ten nematęs?“. Suprask, aš matęs viską, ko man reikia, aš gudresnis, nei jūs visi, man nereikia nei tų jūsų gudrybių, nei tų jūsų kitokių gyvenimo būdų. Aš viską pats geriau žinau.

„Ko aš ten nematęs?“. Tas posakis net logikos prasme yra ydinga: taip klausiantis apie kitą šalį dažniausiai yra nematęs nieko ne tik ten, bet ir prie savo kūdros. Jis niekur nieko nematęs, ir jam nereikia. Bet aš dabar apie juos nekalbėsiu.

Apsimokėjimo kliedesiai

Kitas bauginimas apie Japoniją – kai kalbama apie tai, kaip brangiai kainuoja viskas toje šalyje – ir aš tyčia nesakysiu „tekančios saulės šalyje“, nes nieko nėra bjauriau už tingias žurnalistines klišes, taigi, tas kitas bauginimas yra susijęs su nuolatiniais bandymais įvertinti kažkokį mitologinį kelionės „apsimokėjimą“.

Gal skaičiuojant, kiek už savo išleistus pinigus gausi papildomų saulėtų dienų. Gal mąstant, kiek galima nusipirkti pigesnio maisto restorane ar išgerti pigesnio alkoholio.

Paprasčiau būtų suvokus, kad kelionės niekada neapsimoka ta ūkiška, primityvia prasme. Visuomet galima pigiau pabūti namie, nei keliauti. Letargo miegas visuomet išeikvoja mažiau energijos, nei kopimas į kalną

Tačiau skaičiuojant kitokiu matu, Japonija yra nuostabiai apsimokanti šalis. Už kiekvieną litą, iškeistą į nesulankstytus ir traškius jenų banknotus, Japonijoje gauni nepalyginti daugiau naujo, daugiau keisto, daugiau egzotiško arba daugiau nepaliekančio visam gyvenimui, nei bet kurioje pasaulio šalyje. Japonijoje šių dalykų ne tik gauni daugiau – jie turistui pakliūna į rankas žymiai lengviau, nes totalinio sąžiningumo ir neįsivaizduojamos disciplinos šalyje viskas visada veikia taip, kaip turi veikti.

Dar prieš pirmą kelionę į Japoniją vienoje knygoje skaičiau, kad toje šalyje niekas nematė nė vieno neveikiančio cigarečių ar gėrimų pardavimo automato. Aš vėl ir vėl tokio ieškojau ir ligi šiol neradau. Aš nemačiau Japonijoje dėl techninių kliūčių neveikiančio kasos langelio ir nemačiau tarnautojo, kuris paklaustas pradėtų panikuoti ir kapstytis stalčiuose, arba lakstyti pas kolegas kaip višta be galvos. Gyvenus daugelį metų Didžiojoje Britanijoje, kuri išties unikaliai išsiskiria nepareigingumu, nepunktualumu, vėlavimu ir praktiškai totaliniu atsakomybės nebuvimu, man Japonija atrodė kaip tobulai įgyvendintos pareigos kraštas.

Panaši į Lietuvą

Japonija labiau panaši į Lietuvą. Aš žinau, kad dabar, jau mėnesį nuo mano persikėlimo į Lietuvą – o rytoj sueina lygiai mėnuo nuo to laiko, kai mano šeima grįžo iš Anglijos – aš vis dar daug kam esu keistas ir juokingas savo beribiu, nesibaigiančiu, neišsemiamu entuziazmu, kai giriu viską, arba beveik viską, kas yra Lietuvoje, arba lyginu Lietuvą su Anglija ir kalbu tik apie teigiamus dalykus.

Iš tiesų, aš negalėčiau pasakyti, kad viskas Lietuvoje man atrodo geriau nei Anglijoje, arba kad galėčiau vienareikšmiškai teigti, kad štai ši šalis absoliučiai visiems absoliučiai visada yra geresnė. Tai būtų kvaila.

Bet Lietuva ir lietuviai savo būdu man labai panašūs į Japoniją, ir jau vien dėl to mano gyvenimas čia yra tikrai kupinas džiugių spalvų.

Kad nesakytumėt, kad tik šiaip sau šneku, ir – kaip žurnalistas – žinodamas, kaip auditorija mėgsta visokius sąrašus, dešimtukus ir dvidešimtukus, reitingus ir konkursus, prieš baigdamas savo paskaitos dalį, ir pakviesdamas man užduoti klausimus, aš pateiksiu čia savo penketuką požymių, kuriais Japonija ir jos žmonės yra labai artimi Lietuvai.

Pirmas. Ir lietuviai, ir japonai yra pasakiškai punktualūs. Aš keliavau labai daug ir man teko dirbti daugelyje šalių, susitikinėjant su žmonėmis, nervinantis, kodėl ji neateina, dairantis į laikrodį ir vartant akis iš pasiutimo. Japonams punktualumu pasaulyje prilygsta tik lietuviai. Per šį mėnesį, praleistą Lietuvoje, aš supratau, kad trijų minučių vėlavimas irgi yra vėlavimas.

Vienuolikta valanda ir Japonijoje, ir Lietuvoje reiškia vienuolika valandų ir nulis nulis minučių, o ne taip, kaip Anglijoje, maždaug dešimt minučių po vienuoliktos – aišku, jei nevėluoji kokią valandą ir paskui dėl to neapkaltini transporto. Lietuviai priima savo pažadus apie laiką nepaprastai rimtai.

Antras. Abi tautos turi įspūdingą požiūrį į pareigą. Pareigos nevykdymas, atsipūtęs požiūris ir mums, lietuviams, ir japonams yra vienodai moraliai nepriimtinas. Galima kalbėti apie kaltės kultą, tačiau geriau jau jaustis visą laiką kaltu ir stengtis taisytis, nei patenkintam voliotis po kokoso palme arba kokiame pietų Amerikos paplūdimyje ir burbuliuoti apie gerą gyvenimą, kuriame nėra jokių problemų. Man, kaip lietuviui, labiau prie širdies darbas ir nedideli atokvėpiai, o ne nuolatinio poilsio ir nieko neveikimo kultas, kurį ir lietuvis, ir japonas širdyje laiko amoraliu. Gulėjimas po saule labiau tinka ruoniams arba kempinėms, o ne žmogui, kuriam Dievas davė protą ir galimybę veikti.

Trečias. Ir japonai, ir lietuviai širdyje yra valstiečiai – net Japonijos imperatorius laikomas valstiečių luomo atstovu, ne kariu ir ne žveju – ir turi tą požiūrį į maistą, kurį daugelis kitų tautų yra praradę. Ir Lietuva, ir Japonija nuėjo labai ilgą kelią nuo labai skurdžios, paprastos, angliavandenių prisotintos mitybos iki tokio dėmesio maistui ir maisto produktams, kad abi šalis galima sulyginti nebent su Italija. O kad Lietuvoje kone kas antra šeima pati gamina, arba bando gaminti, sušius – čia jau šalutinis dalykas, bet irgi šioks toks panašumas.

Ketvirtasis požymis. Lietuvių ir japonų supratimas apie daiktų grožį, apie natūralų, žmogaus rankų palytėtą ir jo pėdsakus nešantį daiktų paviršių yra nuostabiai panašus. Japonai jaustųsi kaip namie kokiame nors etnografiniame Zervynų kaime arba prie bet kurios senos dzūkiškos dūminės pirties, jie taip pat, kaip ir mes, žiūrėtų ir akimis glostytų pavargusį medį, samanas ir kerpes.

Jei leisite, pacituosiu lietuviškos eilėraščio posmą.

Šiaudais dengta trobelė
Langučiais mažutėliais
Su girgždančiom durelėm
Tai mano tėviškėlė.

Tai ne haiku, bet tai visiškai japoniškas vaizdinys. Poetas Albinas Andrulionis, kuris parašė apie girgždančiais dureles, širdyje buvo tiek pat lietuvis, kiek ir japonas. Vyrių girgždesys sujungia žmogaus rankų gaminį, metalą, su gamtos poveikiu, kai metalas sensta ir pradeda girgždėti. Tai žmogaus ir gamtos vienybė – ne primityvus konservavimas, ne koks nors nesikišimas į gamtą ar istoriją, kurį dažnai absoliutizuoja tie, kam bet kokia žmogaus įtaka gamtai arba naujienų įtaka senovei yra blogis.

„Protingos krosnies kvapas šiltas, visai kaip artimo žmogaus“, rašė Justinas Marcinkevičius, ir šioje eilutėje sudėta daugiau japoniško, nei lietuviško. Marcinkevičius, iš arti žiūrėjęs į detales – žemės grumstą ar paparčio šaknį – buvo tikriausiai labiausiai japoniškas iš visų lietuvių poetų.

O dar japonai, kai ir mes, sugebame kartu žavėtis blizgesiu ir tobulomis moderniomis formomis, o apsisuskę – sugretinti visa tai su gamtos natūralumu ir pilkumu. Nors kartais gali pasirodyti kitaip, bet širdyje mes mėgstame abu dalykus.

Ir, pagaliau, penktasis požymis: japonai, lygiai taip pat, kaip ir lietuviai, yra beprotiškai atviri naujovėms, atviri užsienio populiariai kultūrai ir daug nedvejodami sugeriame visa tai į save, džiaugiamės tuo – nepaisant kai kurių žmonių bublenimo, kad, girdi, taip mes parduodame Šėtonui savo nemirtingą sieną ir negrįžtamai nuo mūsų sprunka tikrosios vertybės, tikroji tapatybė ir tikrasis grožis.

Nežinau, ar Japonijoje labai daug besiskundžiančių užsienio kultūros invazija, kuri atrodo neatremiama jau nuo amerikiečių okupacijos laikų Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau kaip ir lietuviai, japonai kažkur gilumoje turi labai tvirtą stuburą, kuris – atrodo – nebijo jokios užsienio įtakos.

Iš tiesų, ir japonai, ir lietuviai gali sau leisti kvatodami nerti stačia galva į užsienietiškus malonumus, nes žino, kad negresia jų išlikimui savimi. Užsienio įtakos negresia nei mūsų, nei japonų kultūrinei tapatybei, atvirkščiai, gebėjimas jas sugerti ir atspindėti sustiprina ir mus, ir japonus.

Tai nelabai tradicinis požiūris – bent jau į lietuvius, ir aš sąmoningai juo baigiu savo paskaitą, tikėdamasis, kad ši mintis, kaip ir kitos, privers susimąstyti, nesutikti, arba bent jau sukels klausimų. Ačiū.