Nori sunervinti marozą? Priversk jį manyti, kad tu prieš jį giriesi savo automobiliu. Jis ant kelenių atropos, kad tau išrėktų, kaip smarkiai jį užgavai ir kaip jo paties automobilis geresnis. "Kultūringas žmogus niekada nesigirs," cypia jie ir sako, kad niekada daugiau manęs nebeskaitys. Skaitys: norės sužinoti, gal vėl ką nors apie automobilius parašiau. (Nuotrauka: Universal Pictures, 2001)
Įžanga Protokolų leidimui.
Tie, kas neskaito Delfio, dabar žinos, kiek daug jie praranda.
Šis straipsnis, mano nuomone, pjovė per patį debilizmo raumens vidurį, ir aš nepabijosiu pasakyti, kad juo didžiuojuos. Nupušusiems, besispjaudantiems iš pavydo ir pagiežos runkeliams pamėčiau jiems suprantamų dirgiklių: BMW odinėm sėdynėm, “Dinamika” pro atvirus langus ir sunkvežimis su vynais, ir visas dainuojantis ir grojantis debilų cirkas prapliupo prognozuojamoje isterikoje. Manęs klausia – kam tu taip darai, kam juos erzini ir trolini? Tam, kad aš kaip koks internetinio miško sanitaras. Mane skaitydami, jie išsividuriuoja, išsibliauna ir tampa romūs, kaip pervažiuotos varlės. Tai mano socialinė misija: nukenksminti juos, kad jie tamptų ramesni.
Straipsnis žemiau.
— — — — — —
Lietuvos spaudai ir internetui jau pakankamai papasakojau apie savo grįžimą į Vilnių po beveik 17 metų. Kuo daugiau pasakojau, kodėl man Lietuvoje bus geriau, tuo labiau auditorija kaitinosi, tuo labiau aš erzinau jos pavipusį sparną, įnirtingai beplakantį visas savo sąmokslo teorijas.
„Jį išspyrė iš BBC – karjeros nepadarė – grįžta nieko nepasiekęs – uodegą pabrukęs – po pusmečio skuos atgal – pamatys, kas ta Lietuva – nebent jau turi šiltą nomenklatūrinę vietelę pasiruošęs“. Tikra saldybė jūsų klausyti. Varykit ant manęs daugiau,lūzeriukai, alpstantys vien pagalvoję apie valdišką darbą ir kelis tūkstančius svarų ar dolerių per mėnesį, ir papasakokit man, kaip man dabar yra blogai ir bus dar blogiau.
Dabar pakalbėsiu apie kitką. Tikrai laukiu gyvenimo Vilniuje, kaip paauglys laukia pasimatymo su savo išsvajota meile; visai šeimai jau yra ir buto raktai Senamiestyje, ir automobilis, dukroms – mokykla, ir net atostogas jau pirmąsias susiplanavau, kai sėsim į automobilį ir važiuosim kelioms dienoms į Nidą jau nebe iš laikinai lankomo Vilniaus, o iš namų.
Manęs dažnai klausia, ko man, gyvenant Vilniuje, trūks iš Anglijos, kuri man tapo antraisiais namais, kuri mano dukroms yra Tėvynė ir jų šalis, kur daug ką pažįstu ir suprantu kiek geriau, nei Lietuvoje.
Natūralus klausimas. Aišku, kad daug ko trūks. Kai 1995 metų išskridau iš Vilniaus, šio bei to man pradėjo stigti – nors ne to, ko tikėjausi aš pats ir mano pažįstami. Man niekada nebuvo didelio ilgesio lietuviškai duonai ar lašiniams (nors, jei kas atveždavo, su dėkingumu priimdavau). Manęs nejaudino lietuviškas alus, o lietuvišką spaudą pirmaisiais darbo metais gausiai skaitydavau darbe; taip pat ir Lietuvos radijas zvimbė ausyse su naiviomis ano meto laidomis „Kas geresnio, premjere?“, todėl nostalgija negraužė ir nekankino.
Labiausiai ilgėjausi sniego, o dar labiau apimdavo nykuma nuo žmonių, neturinčių jokių ambicijų.
Man, kauniečiui, suprantančiam didelio BMW trauką ir erdvaus namo vertę, nerimtai atrodė mekenantys ir mikčiojantys žmonėkai, giriantys savo dviejų durų pridvėsusias mašinytes („O ką? Taupi, manevringa, nuveža iš punkto „A“ į punktą „B“, ko daugiau reikia?“), gyvenantys mažuose nameliuose, kur viengubi stiklai išleidžia visą šilumą, ir tyliai dūsaujantys dėl nevykusios medicinos ir prastų valstybinių mokyklų ir nieko nedarantys, kad kas nors jų gyvenime pasikeistų.
Prie šito nepripratau, todėl mūsų gyvenime niekuomet nebuvo 40 valandų darbo savaičių ir arbatos pertraukėlių, buvo draskymasis vakarais ir savaitgaliais ir pinigo kalimas, užtat dukroms buvo privati mokykla, o lauke prie namo – tamsiai mėlynas BMW odinėmis sėdynėmis, kad pavydėtų visi socialistinio raugo BBC bendradarbiai, kai atvažiuoja įžūlus lietuvis Užkalnis, garsiai grojantis pro atvirus automobilio langus „Dinamikos“ melodijas. O taip.
Taigi, ko pasiilgsiu Lietuvoje? Jau esu kalbėjęs, kad pirmiausia – spaudos (kelių šimtų puslapių sekmadieninių laikraščių, storų kaip čiužinys). Taip, beveik viskas yra internete, bet aš pripratau prie angliškos popierinės spaudos.
Man trūks privatumo: nors, kaip viešas asmuo, neturėčiau tuos skųstis, bet angliškas nesikišimas į kitų gyvenimą Lietuvoje neprigis niekada. To nepakeisiu, turėsiu įprasti su tuo gyventi, o pažįstami turės priprasti prie mano suraukto snukio (geriausiu atveju – blogesniu aš jiems ką nors atsakysiu), kai man pradės aiškinti, kur man apsimoka ir neapsimoka nuomotis ar pirkti butą ar taisyti automobilį.
Beveik visokio maisto yra ir Vilniuje, nors galbūt ne taip patogiai po ranka iš „Waitrose“ parduotuvės, kaip dabar, bet žinau, kad nebus nei tokios kaip Anglijoje šviežios jūrų žuvies ir austrių, nei tokio puikumo tuno, kurį galima valgyti žalią gabaliukais, nei tokios kokybės avokadų. Net tam tikros lietuviškos krabų lazdelės, kurias pardavinėja Londone ir kurias giria japonų sušių šefai, Lietuvos rinkai nesiūlomos: per gera kokybė ir per didelė kaina.
Vynų Lietuvoje yra, bet pasirinkimas mažesnis, ir jie brangesni (pereinamajam laikotarpiui padės apie dešimt atsivežamų iš Anglijos jo dėžių – buvo baisiai gerų pasiūlymų, negalėjau susilaikyti, nors ir nelabai protinga sunkvežimiais vyną tampyti).
Na ką, pasiskaitėte apie mano snobišką skonį ir pasipūtėliškus pomėgius? Jau pasipiktinote? Jei taip, pirmyn į komentarus, o aš dar papasakosiu, kad, žinoma, man trūks pamišusios indiško maisto gausos bengalų laikomuose restoranuose, nors į juos baisiai dažnai nevaikščiojau, pasiilgsiu angliškų aludžių, nors pačių geriausių, tikrų senovinių raižyto stiklo langais ir girgždančiais tamsaus medžio baldais (o ne fabrikinių girdyklų, sumeistrautų „kaip senovėje – anglišku stiliumi“) pačioje Anglijoje lieka vis mažiau, ir – kurgi ne – pasiilgsiu pork scratchings, didžiųjų angliškų kiaulienos spirgų prie alaus, ant kurių pakelio įspėjimas, kad tos sudžiūvusios ir labai sūrios kiaulių skūros gabaliukams sukramtyti reikia „gerų, sveikų dantų“.
Daugiau man mažai ko trūks. Lėktuvas „Concorde“, kildavęs kas vakarą virš mūsų namų į Niujorką, riaumojęs ir žavėjęs visus, kas tik į jį atsisukdavo, jau keleri metai nebeskraido. Kažkada man patikęs Hytrou oro uostas dabar kuo toliau, tuo labiau yra beviltiškas, nudrožtas, netvarkingas ir prigrūstas tokių žmonių eilių, kokių lietuviai nesapnavo ir prekybos centre Kūčių dieną. Aš ir iš Londono daug kur skraidydavau per Frankfurtą ar Ciurichą (nes taip labiau patikdavo), tai man kelionė iš Vilniaus su persėdimu kur nors Kopenhagoje ar Helsinkyje irgi nebus vargas.
Ar man bus smagiau gyventi Lietuvoje nei Anglijoje? Be abejo. Nes pribrendau ir sulaukiau tokio laiko, kai gimtojoje šalyje tikrai didesnės galimybės (aš žinau, jūs labai norite žinoti kokios, bet palaukite ir pamatysite). Ar gailėsiuosi, kad 17 gyvenimo metų pragyvenau lietingoje šalyje su mažais namukais? Jokiu būdu. Kaip jau sakiau – jei būčiau jaunas, vėl bandyčiau kur nors važiuoti. O dabar mano gyvenime kitas naujas projektas, Vilnius.
Bus įdomu po metų atsigręžti, perskaityti šį straipsnį ir pažiūrėti, kas išsipildė, o kas ne.
19 Comments
833 coments, wow. Užkalniuj negalioja pozicija “niekada nešerk Trolių”. Sveikinimai tamstai sugrįžus į Lietuvą.
P.S.
Ratlankiai BMW tai labai į temą, negėda su tokiais ir po Rokiškį važinėt 🙂
Palaikau visu 100 už idėjas ir pasirengimą gryžti ir pavarymą ant budulių. Smagu skaityti, kuo daugiau taip tiesiai rašancių žmonių.
Sveiki,
straipsnis kaip ir didžioji dauguma Andriaus kūrybos-patiko.
Klausimas-pasiūlymas autoriui: matyt teko girdėti dar vieną gajų mitą, mano galvą, priskirtiną buduliškai visuomenės daliai – “rusai mus užmėtys kepurėm”, “rusų armija užimtų mus per 15 min., jau kai atskristų rusų specnazas,tai dieve,dieve..”.
Jei kada sugalvosite parašyti “Rusofilija-bailių sielos sodas Nr.2”-įtraukite ir tai.Sėkmės.
Ačiū. Aš tikrai parašysiu.
tamsta esate naivus, galvodamas, kad ištrolinti žmonės tampa romėsni – nors aišku trolinimas turi savo malonumų, tai daryti beviltiškoje aplinkoje yra besarmatiška, nes visgi, kiršinimas lieka kiršinimu, o ne kažkokį aukštesnį tikslą siekiančiu veiksmu 🙂
jeigu kai kur trolinimas leidžia žmonėms kažkuriuo momentu susiprasti (ir išleisti negatyvų garą), tai ypatingai negatyviose aplinkose (ala delfi) tai jiems gali ir nepavykt, tad įtampa yra tik didinama, o naudos iš tam per daug nėra niekam.
p.s. lūzeriukais visų nepritariančių tamstos požiūriui vadint nereik, nes visgi, tamstos vykeliškumas yra diskutuotinas 😉
p.p.s. čia atkreipiau dėmesį į vieną tamstos vimtelejimą kažkur – “Cali” sako ne pižonai, o tiesiog ne vietiniai (tiek iš aplinkinių valstijų – populiaru taip vadint tiek Nevadoj, tiek Arizonoj, tiek iš rytų kranto) , arba kai kurios etninės grupės. O kaliforniečiams dažniausiai tas pats, nes jie ir taip gyvena Kalifornijoje, tad tamsta savo pareiškimu ganėtinai išsiskyrėte 🙂
Godotinas domai, leiskite paklausti kaip gi kitaip elgtis su runkeliais kitaip žinomais kaip burokai. Leisti jų kvailumui tarpti netrukdomam, tikintis, kad sąmoningumas ateis į jų paikas galveles savaime? Jeigu lietuviškieji portalai nesirūpina minėtų runkelių ksenobiškais, bukais ir tamsiais pasisakymais, tai ar ne plunksnos meistro Užkalnio paskirtis ir tikslas sėti sumaištį jųjų protuose, idant pastarieji apsivalytų verbalinės diarėjos būdu.
verbalinė Užkalnio vyma gydomųjų savybių, deja, neturi. Ankstesniuose jo straipsniuose šmėkščiojęs žaismingas sarkazmo šešėlis įgavo gličios vypsos iškreiptos, išpampusios ir kiaušinius besikasančios pilkos žmogystos pavidalą – “jūs, atmatėlės, kai pagyvensite taip kaip aš gyvenau, tada tik galėsit pagarbint mano šventuosius medpadžius lyžtelėdami juos savo, mėslitos kremzlių nutarkuotais, liežuvių galiukais”… neapykanta gimdo neapykantą, pyktis – pyktį ir galiausiai šventasis Lietuvos reemigrantas, visų nerunkelių globėjas ir išganytojas, blog’o sapiens šviesa ir Gralis užsprings savo paties “urbem et orbem”.
Mielas Liuciferi,
lietuviškieji portalai dažniausiai nededa itin ksenofobiškų, bukų ir tamsių pasisakymų į “nuomonių ringus” (ten tik truputį pakrypusių būna).
Aš, kaip kartais turintis per daug laisvo laiko, kartais atkreipiu dėmesį į tą komentarų kloaką, ir pastebiu ten žmonių užsiėminėjančia edukacine veikla tiek akivaizdaus trolinimo pavidalu, tiek edu-trolinimu.
Kartais įdomu stebėt, kaip ganėtinai mažu santykiu normalūs žmonės sugeba atlaikyti runkelių (manau egzistuoja semantiškai didelis skirtumas tarp jų ir burokų) spaudimą, ir trolina intelektu beigi žiniomis.
Tačiau tam reik ‘taktiškai įsiterpti’ ganėtinai anonimiškai, o ne su trenksmu ir šūdais, parašyt truputuką blevyzgos ir tada pranykti 😉 Liaudies švietimas yra didelis darbas, aš tik nemanau, kad diarėja veikia, ir netgi manau kad sukuriamas priešingas norimam efektas.
P.S. aišku ironiška, 2000-2004 delfi.lt buvo elitistų irštva, ir būtent ten susiformavo anti-runkelininkų anti-tualetpopierininkų brigados.
Jusu knygas paskaicius ir zinant kiek metu pragyvenote Anglijoje, vis del to kaip buvote lietuvis, jusu zodziais sakant runkelis, taip ir pasilikote. Jeigu taip patiko anglu neutralumas, nesikisimas i svetimus reikalus ar angliskas humoras is pasikelusiu pasiputeliu, ar nereiketu ir paciam nesigirti kaip kokiam runkeliui.—- Na ką, pasiskaitėte apie mano snobišką skonį ir pasipūtėliškus pomėgius?—- Idomu, kaip reaguotu anglai kolegas, jei galetu perskaityti tokius niekingus gyrimusis? Kaip jusu straipsnis atrodytu anglu spaudoje?
Mano buvę kolegos – daugelis – tikrai juoktųsi. Kaip juokiuosi aš, kai tiek daug žmonių ima ir užsikabina už bet kokio jiems numesto mano stereotipinio įvaizdžio ekstrapoliavimo į absurdo lankas. Net toks žurnalistikos, aukštojo mokslo ir mokslo monografijų vertinimo specialistas Artūras Račas štai užsikabino ir prapliupo pamokymais, kaip jam graudu.
http://racas.lt/apie-studiju-kokybe-mru-renkasi-a-uzkalni/
Laukite, greitai parašysiu, kaip gėriau prestižinę arbatą su karaliene ir kaip ji man linkėjo tapti Lietuvos prezidentu, o jūs tik nervinkitės, nervinkitės.
Geras nuoširdus straipsnelis atmetant paerzinimus ir suvarinėjimus.
Vyno problemą siūlyčiau spręsti ir gamybos vietose. Prasukai per Šampanę, Burgundiją ir Bordo nuomotu automobiliu. Sumetei išragauto gero vyno dėžes į fūrą ir metams apsirūpinęs. Atostogos išeis ne ką blogesnės kaip Kalifornijoje. O kur dar Rioja, Toskana, Reino slėnis…
Automobilis yra vairuotojo charakterio atspindys. Tamstos jis gerai atsispindi ir rašiniuose. Nelabai suprantu ar juokavai su tuo bemwu, bet kai pagalvodavau koki auto pats gali tureti mano spėjimas būdavo tarp BMW 3 ir AUDI A4.
Mane labiausiai domina Tamstos dukrų mokyklos parinkimo procesas. Kaip ten su transportavimu, užklasine veikla? Kai pasišneku Lietuvoje atrodo, kad ten jie mokyklose mokosi tik narkotikus dozuoti. Parašyk kaip ten sekasi…
Sėkmės naujame projekte ir laukiame naujų knygų.
BMW tikrai buvo; tikrai mėlynas ir tikrai odos sėdynėmis. Atsidaręs langus po BBC teritoriją grodamas Dinamiką nevažinėjau, bet Lietuvoje tūkstančiams žmonių labai patiko ta mintis, kad galėjau važinėti, tai tegu toliau džiaugiasi.
Linkiu sėkmingai tęsti charakterio atspindžius Lietuvoje!
Ar niekad nekilo idėja parašyti į BBC office’ą reflection e-mailą kaip dabar gyvensi ir galėsi vasarą atvirais langais visu garsu leisdamas Katy Perry važinėtis Gedo prospektu?
Mustangai, aš parašyčiau, bet nemanau, kad mano buvę bendradarbiai suprastų, apie ką čia kalbama.
Ha ha, man tai juokinga. Šimtas metų jau Dinamikos niekas pro atdarus langus neleidžia 🙂 Kaip buvo Runkelis Užkalnis kaimu, taip ir liko 🙂 Nepaprotino jo Anglija, ir tas BBC grindų plovimas.
TAi pons Uzkalni, ko gi neatsidarai savo asmeninio made in UK vyno fabrikelio. Ir vynelio anglisko tautieciai paragaus, ir save tokiu Uzkalniniu gerimu iamzinsi. Mines seneliai ir vaikai tamstos nuopelnus Lietuvai. O gal ir Uzkalnines (t.y. arielkos) uzveistum? Va, cia tai Lietuvai pasitarnautum, minetu per amzius
Kadangi ir pats gyvenu Anglijoj ir į Vilnių negrįšiu dar metus penkis, ir čia būdamas pamėgau vyną, tai man būtų įdomu sužinot kas per vynas, jei jau dėžėmis į LT vežti. Ačiū!
Aš daugiausia vežiau tai, ko Lietuvoje mažesnis pasirinkimas: Kalifornijos ir Australijos vynus. Waitrose buvo 25% off visiems vynams, jei perki daugiau nei 6 butelis, ir turėjau vardinę 3 savaičių galiojimo kortelę 15% off everything (atsiuntė paštu), tai kai nuolaidos susipliusavo, neįmanoma buvo atsilaikyti.
Pliusas už meilę Kalifornijos vynams 😉