Google+ vs. Facebook: kaip greitai galima prarasti viską, jei nesistengi.

Straipsnis sukėlė didelį pyktį "Pinigų kartos" skaitytojų pikčiurnų elitui, kurie įsiuto, kad jis nesubalansuotas. Kitokių ir nerašau, ir nerašysiu. Balansuotai tegul rašo tie, kas neturi savo nuomonės arba dėl visko abejoja. Aš viską žinau.

Pinigų karta, 2011 m. liepos 11 d.

Praėjusios pora savaičių buvo tikrai revoliucinės interneto (arba, kaip sakytų kiti, internetų) gyvenime. Paieškos gigantų Google socialinis tinklas, tik paleistas, pradėjo daugintis tokiu greičiu, koks paprastai rodomas siaubo filmuose apie skėrius arba apie pavojingas bakterijas.

Man ateina po 10 prisijungimo prašymų – ne per dieną, per valandą. Tinklas iš eksperimentinio geekų pabandymo (tokių, kurie viską pabando, bele kad naujas dalykas) tapo praktiškai mainstream per kokią savaitę. Jei tai atrodo paprasta ir neįstabu, prasikrapštykite akis. Net XXI amžiuje platformos ir portalai mirdavo ir vieni kitus išstūminėavo mėnesiais. Pažiūrėkite, kiek laiko užėmė, kol davė dubą MySpace.

Nerašysiu įgrisusių banalybių – taip, jos jau spėjo įgristi – apie tai, kiek milijonų narių jau surinko Google+, kadangi tai visiškai nereikšminga. Pirmiausia, absoliutusis skaičius reiškia labai mažai: mes kalbame apie bendrovę su šimtamilijonine narystės baze, daugiausia per savo pašto produkto Gmail (arba Googlemail – šitos dvejybės jie niekada, beje, iki galo nesutvarkė, nors ir niekam netrukdo, bet idiotiškas dvigubas adresavimas yra abejotinos vertės tvarka; Coca Cola atveju, rudojo gėrimo gamintojai bent jau galėjo didžiuotis, kad jie yra vienintelis sėkmingas produktas su dviem oficialiais vardais: Coca Cola ir Coke). Antra, ilgalaikės sekmės žaidime svarbiau yra dinamika beigi įtikinamas lyderio statusas, ir apie šiuos dalykus aš noriu pakalbėti pirmiausiai.

Per kelias dienas pasidarė aišku, kad Facebook yra praeitis, nurašytas žaaidėjas, has-been. Tai atsitiko taip staigiai, kad net daugelis interneto specialistų ir komentatorių nesuskubo apie tai ką nors protingesnio parašyti. Išskyrus, žinoma, tikruosius autoritetus, kuriuos galite sutikti čia, “Pinigų kartoje”, arba kituose rinktiniuose tinklalapiuose.

Ar Facebook gyvens? Taip, gyvens (nenumirs juk staigiai), bet vegetuos nebeaugdamas. Trinančių profilius daug nebus, ir naivuoliai trynimo nebuvimą interpretuos kaip “tvarumo” įrodymą. Bet tai vaikų šnekos. Absoliutūs narystės skaičiai akimirksniu nepasikeis, bet nepastebimi procesai labai greitai pavers jį griaučiais: aktyvūs postintojai tams pasyviais, laikas nuo laiko, tingiais prisijungėjais, o prisijungėjai laikas nuo laiko taps “dormantais”, neprisijungdami savaitėmis, nes jiems vis mažiau bus ką Facebooke ieškoti, nes ten visko bus vis mažiau.

Lygiai taip pat Nokia nustojo būti ateities bendrove ir tapo praeities palikimu. Gamina dešimtis milijonų handsetų? Gamina. Turi dideles rinkos dalis, ypač besivystančiame pasaulyje? Taip, turi, nors jos mažėja. O gali kuo nors sudominti rinkos segmentą, kuris pasiruošęs išleisti $600 už handsetą – patį perspektyviausią, patį trendsetinantį, dažniausiai keičiantį aparatus, daugiausiai išnaudojantį operatoriaus paslaugoms? Ne. Nebe. Kita analogija: anglų tenisininkai. Yra jų su gerais reitingais? Taip. Yra perspektyvių? Taip. O yra laiminčių kurį nors iš Grand Slam turnyrų? Nė vieno – jau kelis dešimtmečius. Nes jie lūzeriai.

Dabar prie jų prisijungė Facebook. Ir, kas įdomiausia, buvo padarytas ir užkastas fantastiniu būdu: tiesiog pasiūlant truputį geresnį produktą daugelyje parametrų. Ne “killer features”, apie kuriuos mėgstama kalbėti (Apple visą laiką kalba apie “killer features”), o tiesiog nuobodžiai patweekindamas tai šen, tai ten – ir galiausiai visur, kur reikia.

Google+ yra pribloškiantis tinklas pirmiausiai savo nuobodžiu neįstabumu. Labai giriami “ratai” yra smulkmena ir daugumai vartotojų neturi jokios apčiuopiamos vertės; žmonės neformuos penkių skirtingų tinklų ir paskui negalvos atsisėdę, kam aš čia galiu parodyti savo nuotraukas iš bendrovės pikniko. Na, bendradarbius atskirs vienur, linksmus sugerovus – kitur, gal dar gimines, bet daugumai tai nėra joks revoliucinis ir reikalingas sprendimas.

Google+ turi tik smulkmenas, bet pakankamai jų, kad kažkur vartotojo galvoje įsijungtų: “I like it”. Ne “I love it”, ne “this is the coolest thing, like, ever“, bet tiesiog gero pojūčio kiekis, pakankamas ilgam laikui.

Google+ galima redaguoti paskelbtus postus, nuotraukos nesudirbinėjamos įkeliant, geresnė sąveika su Androidu, nėra debiliško Facebook pseudopašto (jau tų FB žinučių interfeiso lievumas tai tikrai buvo nusibodęs), o svarbiausia, nėra įspūdžio tingios, arogantiškos ir įžūlios kontoros, kuri šimtą metų neklauso, ko nori vartotojai, grūda į kairę į dešinę reklamas ir spamą, ir jūsų privačius duomenis parduos čigonų taborui ir rusų hackeriams tą pačią sekundę, kai jūs nusisuksite. Nesakau, kad Google+ to nedarys, nesakiau, kad Facebook tai visada darė, bet klientų įspūdžiai formuojasi ne taip, kaip norėtų programeriai, inžinieriai ir buhalteriai.

Pavyzdžiui, Lietuvoje ligi šiol pilna aviacijos ekspertų, kurie yra įsitikinę, kad pastarojo dešimtmečio šalies aviacijos skirtumas buvo absurdas, o ne dėsningumas. LAL buvo gera bendrovė, tik jos niekas nesuprato (sako jie), Yak-42 buvo geri lėktuvai, tik neišmanėliai keleiviai norėjo užsispyrę skraidyti Boeingais, SAAB-2000 buvo dar puikesni, tik nepatiko durniems keleiviams kurie purkštaudavo dėl smulkių gedimų, atidedančių skrydį dviem trim valandom. Vienu žodžiu, niekas neklausė specialistų. Čia kaip tarybinė farmacijos pramonė: mūsų vaistai buvo puikūs, bet kvaili pacientai norėjo vokiškų ir amerikietiškų, nors tu juos užmušk; o juk nėra nei biochemikai, nei farmacininkai, aiškina patys nesuprasdami.

Facebooką užmušė (arba nulėmė jo besiartinančią mirtį) įsitikinimas, kad jie už klientą geriau žino, ko jam reikia. Įžeidžiančios inovacijos, kai Skype chato integravimas (baisiai reikalingas, galima pagalvoti) yra pateikiamas kaip kažin kas. Bet niekam įspūdžio nepadarė. Žmonės pasižiūrėjo ir nusisuko. Neįdomu. Too little, too late.

Dabar aš žiūrėsiu, kaip feisbukas bus marginalizuotas. Taip, bus vis garsiau cypiančių, kad FB viskas gerai ir kad jis bus ir gyvens FOREVER, bet tie patys cypiantys nežino, kad daugelis kitų narių būtent dėl to skęstančio laivo pojūčio eis lauk iš FB, kai debilų vs. normalių žmonių (e.g., tokių, su kuriais jie nori bendrauti) balansas pakryps virš kritinės ribos. Ir apie balansą nuspręs jie, vartotojai-neišmanėliai. Ne arogantiški specialistai, kurie žino viską geriau už vartotoją, ne ekspertai ir ne sistemų integratoriai. Nuspręs paaugliai, ofiso planktonas ir supermamos, ir bus teisūs, nes jie visada teisūs.

Būtent – FB yra skestančio laivo jausmas. Niekas nenori būti su lūzeriais. Mažai kas norės jaustis, kad jie kažkokiame socialiniame tinkle tik dėl to, kad ten prieš daug metų registravosi ir “kažkaip priprato”. O jei tokių ir bus, tai tokie stabdžiai patys savaime kitus atgrasins nuo narystės, nes ar daug kas nori būti naftaliniame liūne. FB liks kaip MySpace – “diehard fans”, kurie negali net dorai paaiškinti, kas jiems jau taip baisiai ten patiko. Ligi šiol yra sėdinčių LiveJournale – bet ar kas nors tikisi, kad ta platforma turi ateitį?

Žiūrėkim, ar išsipildys mano pranašystė.