Užkalnio Kalifornija. 2. Maži miesteliai.

Per ilgai buvo saulėje. La Jolla.

Lietuvos rytas, 2011 07 13

Pirmojoje pasakojimo dalyje rašiau apie dykumą ir tą Kaliforniją, kurią užmiršo visi, išskyrus tuos, kurie nori prisiminti dabar jau apdulkėjusią ir surūdijusią Ameriką. Kam patinka ją prisiminti. Šį kartą apie Kaliforniją, kuri atrodo visai nekalifornietiškai.

***

Jaunystėje žiūrėjau tokį Davido Lyncho serialą, „Tvin Pykso miestelis“. Jį pradėjo rodyti Amerikoje 1990 metais (taip, pati mano jaunystė – man buvo devyniolika), ir pradėjo rodyti Lietuvoje ne po dviejų ir ne po penkerių metų – beveik tuoj pat. Anksčiau, nei daugelyje Vakarų Europos šalių. Tuo pasirūpino tuometis Lietuvos televizijos ir radijo vadovas, amžinatilsį Skirmantas Valiulis, pasirinkęs širdimi ir nesuklydęs.

Serialas, puikiai išverstas, buvo tiek didesnis už visą importuojamą ir namie kuriamą produkciją, kad buvo net ne visa galva aukštesnis – jo galva buvo virš debesų, taip aukštai, kad daug kam net nesimatė. Daugelis žiūrovų, kaip kartais būna, net nesuprato, kaip jiems pasisekė.

Aš tuomet dirbau Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijoje, o serialą vertė garbi bendradarbė Silvija Lomsargytė. Ta pati, kuri lietuvių skaitytojams vertė E.Hemingway’ų, T.Draiserį ir dar daug kitų autorių. „Tvin Pykso miestelio“ tekstas buvo išverstas kaip grožinė literatūra, ir girdėjosi kaip grožinė literatūra. Tai buvo momentas, kuriuo Lietuvos televizija gali didžiuotis iki šiol. Vien už šio serialo įgijimą S.Valiuliui turėtų būti pastatytas paminklas S.Konarskio gatvėje.

Filmas apie Tvin Pyksą perkėlė Holivudo glamūrinius veidus į kalnų rednekų bendruomenes.

Ir aš nuo tada norėjau pamatyti Tvin Pyksą, išgalvotą gyvenvietę su 5 tūkst. gyventojų (atidarymo vinjetėje rodomas gyventojų skaičius 51 201, tačiau tik todėl, kad ano meto televizijos manė, jog labai „kaimiškas“ vietovės tonas atbaidys didmiesčių žmones, ir gyventojų skaičius buvo padidintas dešimteriopai).

Tokio miestelio, žinoma, nėra. Serialo lauko scenos buvo filmuotos gerokai šiauriau – Vakarų pakrantėje, Snokvalmyje ir Nort Bende, o taip pat Kalifornijoje, visiškai netoli Holivudo, greta Malibu miestelio.

Tačiau man nereikėjo tikslių filmavimo vietų. Ne taip, kaip tada, kai važinėdamas po Sicilijos kalnus, čiupinėjau visas bažnyčias ir kaimo užeigas, kur buvo filmuojamos itališkosios „Krikštatėvio“ scenos, o paskui to paties filmo pastatų ieškojau Niujorke.

Ne. Šįkart man pakako sužinoti, kad pietų Kalifornijos kalnuose yra Aidlvaildas – mažas miestukas (3 tūkst. gyventojų), pasislėpęs tarp pušynų San Hasinto kalnuose. Ispanai kolonizatoriai kažkada kalnus pavadino XII a. šventojo Hiacinto vardu – lietuvių vadinto šv. Jackumi ir 1868 m. popiežiaus Inocento XI paskirto Lietuvos globėju. Bet nei kalnai, nei miestelis su Lietuva niekaip nesusiję, ir ispanai, pavadinę juos šio šventojo vardu, apie Lietuvą visai negalvojo.

Kalnuose, kur įsikūrė Aidlvaildas, aukštis ne toks jau ir baisus – vos pusantro kilometro virš jūros lygio – bet tai pusantro kilometro aukštyn. Kol kelias užvingiuoja į viršų, dingsta visas supratimas apie tai, iš kur tik ką atvažiavai. Atrodo, kad nuo dykumų ir smėlėtos vandenyno pakrantės ne gera valanda kelio, bet neįveikiami atstumai.

Čia nebe palmės, o baisiai aukštos pušys. Tokios, kokias Juodkrantėje galima apžiūrinėti nuo Raganų kalno. Ten nuo viršukalnės matai pušų viršūnes visai greta, o kamienai nueina žemyn taip toli, kad net nesimato.

Kitoks ir oras, ir spalvos. Prie jūros ir dykumoje oras karštas ir geltonas, sausas, su smėlio dulkėm, o čia, kalnuose, jis drėgnas ir šaltas, ir visas melsvas. Melsvas rūkas, pakėlus akis, pereina į šviesią pilkumą, susiliejančią su oro spalva ir pilkšvais debesimis. Kuo aukščiau, tuo labiau spalvos išsiplauna, praranda intensyvumą, galiausiai visai išnyksta ir viskas lieka lyg juodoje baltoje nuotraukoje.

Tolimas kalvas ir kiparisus, išplautus oro, tapė Renesanso menininkai Italijoje, portretų ir šventų scenų fonuose. Technika vadinosi “sfumato”, kaip pro dūmelį – čia, kalnuose, viskas atrodo būtent taip.

Sako, žiemą šituo keliu atvažiuoti dar įspūdingiau. Pietų Kalifornijoje galima vandenyne maudytis ir sausio mėnesį (aš žinau – bandžiau), o nusimaudžius lipti į automobilį ir ilgu keliu, girgždant sniegui po ratais, užvingiuoti į ten, kur pušys apsnigtos kaip Kalėdų pasakoje.

Tada galima sustoti prie rastų namelio, kurio viduje traška malkos židinyje, ir, traukiant iš apsnigto automobilio bagažinės krepšį, pastebėti ten pat įmestas sūrias nuo jūros vandens glaudes ir rankšluostį, prisiminti, kad prieš dvi valandas maudeisi vandenyne ir perbraukti pirštais per tuos šlapius daiktus, kaip keistą importą iš kitos planetos.

Aidlvaildas tikrai atrodo kaip Tvin Pyksas, juo labiau, kad miestelio niekada neiškreipė masinis turizmas – čia nėra nei kalnų slidinėjimo, nei kokio nors ežero, kuris trauktų minias ir visiems laikams paspartintų apsnūdusį gyvenimo ritmą.

Visi atvykėliai – kurių taip nedaug, kad net automobilį galima gatvėje be vargo pastatyti gatvėje už keliasdešimties metrų nuo pagrindinės sankryžos – vaikšto miškų takais arba laipioja uolomis, apžiūrinėja senamadiškas suvenyrų parduotuves, kur prie įėjimo sveikina lokio iškamša, ir eina skanauti paprasto mažo miestelio maisto.

***

Kitame mažame Kalifornijos kalnų miestelyje, Džuliane lentpjūvės vardu pavadinta bakūžė, „Lumber Mill Bar & Grill“, per pietus gamina mėsą be užsakymų, tiesiog kepa mėsą kieme ant grotelių ir neša ją dideliais gabalais dubenyse. Gali paprašyti dešrų, gali keptos jautienos, gali – keptos kiaulienos, o gali visų trijų paragauti. Galima viskas, negalimas tik vegetariškas meniu, nes čia jo nėra, ir negalimos mažos porcijos, nes jas Amerikoje draudžia įstatymas.

Žinoma, kad nedraudžia. Tiesiog porcija šioje šalyje turi būti didelė, ir net sveikata labai besirūpinančioje Kalifornijoje, net madinguose restoranuose prabangiuose pajūrio kurortuose vis tiek salotos ne lėkštėse, bet dubenyse, ir vienos porcijos pakanka trims žmonėms. Modeliai ir aktorės tik apskabo kelis lapus, kaip ožkos.

Bet kuriuo atveju, žinoma, likusią porciją paprašius supakuos, paskui galima bus baigti namuose. Labiausiai dekadentiški mano šeimos pusryčiai buvo dideliame Pasadenos viešbutyje, kur apsistojome pirmąją naktį, tik atskridę į Los Andželą – vakarykštės didžiulės picos likučiai (kokie ten likučiai – daugiau nei pusė; užsisakant akys buvo didesnės už skrandį, ir didelis alkis po dvylikos valandų skrydžio nekankino) su šviežia kava lovoje, priešais didžiulį televizorių, pasakojusį rytmečio žiniose, kokie automobilių kamščiai centriniame Los Andžele, kur mums tądien važiuot nebereikėjo, ir kaip bus karšta dykumoje, kuri mūsų laukė.

Kavos aparatai viešbučio miegamajame – nuostabus amerikietiškojo svetingumo išradimas, kaip ir ledo mašinos viešbučių koridoriuose. Dieve, laimink šią šalį.

***

Džulianas yra netoli San Diego. Čia atvažiavome dėl dukrų – Amerika yra obuolių pyrago šalis, o Džulianas – Amerikos obuolių pyrago sostinė. Visose suvenyrų parduotuvėse – viskas apie obuolius. Marškinėliai su obuoliais, lėkštės ir puodeliai ir magnetai, kurie skirti prilipinti prie šaldytuvo, jokios naudos neturintys geriausi pasaulio suvenyrai.

Labiausiai žinomoje obuolių pyrago parduotuvėje, „Mom‘s Pies“, eilė, kaip sovietiniais laikais prie pamėlusių vištų, nes Džuliane turistų nemažai, ir visi nori pyrago. Obelis čia atvežė XIX amžiaus pabaigoje, per aukso karštligę, ir kalnuose jos prigijo, derliai buvo puikūs. Vietos obuoliai – rūgštesni ir kietesni, nei auginami kitur Kalifornijoje, panašūs į antaninius, ir puikiai tinkami kepiniams ir sidrui.

Važiuojant link San Diego – kaip ir daug kur kitur Kalifornijoje – supranti, kad ši valstija, nepaisant tviskančio įvaizdžio, kompiuterių technologijų, Holivudo blizgesio ir šlovės, brangių vyninių, pasikėlusių žvaigždžių ir automobilių be stogų, yra viena pasaulio žemės ūkio galiūnių. Taip, žemės ūkis čia sudaro nedidelę dalį viso ūkio, bet pati Kalifornijos ekonomika yra milžiniško dydžio, ir žemdirbiai čia sukuria turto už 40 mlrd. dolerių per metus.

Ne tik apelsinai, kurių giraitės slėniuose, atrodo, kiekviename žingsnyje, ne tik vynuogynai, bet ir riešutai, avokadai, citrinos, mėlynės, braškės, slyvos, abrikosai, trešnės, nektarinai, persikai, datulės, kriaušės. Pakanka nueiti į bet kurią didelę parduotuvę Europoje, kur daug atvežtinių amerikietiškų vaisių ir daržovių, ir Kalifornija – dažniausiai matomas valstijos pavadinimas ant etikečių.

***

Visai prie Meksikos sienos – iš tikrųjų, tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną iš čia dienai išsprūsta anapus sienos, pigių cigarų, tekilos ir visko, ką siūlo Trečiasis Pasaulis – yra San Diegas. Žinau, čia turėjau rašyti apie mažus miestelius, ir San Diego tokiu nepavadinsi niekaip, bet imsiu ir parašysiu, nes kas man uždraus?

San Diegas yra antras pagal dydį Kalifornijos miestas, aštuntasis JAV – bet čia tikrai nėra milijoninio didmiesčio jausmo. Čia jaučiasi milijonieriai, bet ne 1,3 mln. gyventojų: dangoraižiai prie vandenyno tviska ir atspindi vandenį languose taip, kaip niekada nepavyks susigrūdusiems Los Andžele jų broliams, o prieplaukoje – beprotiško, akiplėšiško dydžio jachtos. Jų ne vienetai – jų dešimtys, šimtai, o pakrante vaikštinėjantys žiopliai apžiūrinėja jas ir garsiai spėlioja, kiek milijonų galėtų kainuoti ši? O kiek šita? Vaizdas – ne varguolio akims.

Lietuvoje (kur kasmečiai turtingiausiųjų verslininkų turto paskelbimai sukelia daugybei skaitytojų nekontroliuojamus įsiūčio priepuolius), pagalvojus, visai neblogai sugalvota, kad jachtų Nidos prieplaukoje nemato bet kas – pirmiausia reikia susimokėti brangų kelto mokestį ir nemažą ekologinį mokestį Alksnynėje, ir tik tuomet gali važiuoti į Nidą ir matyti, ką turi nusipirkę turtingi Lietuvos žmonės. Jei visa tai būtų arčiau po akimi pavyduoliams, jiems būtų per daug neigiamų emocijų.

Čia jachtos ir turtas ir palaima – visiems matomi. Rodos, čia gyvenantys nusprendė, kad gyvenimas yra puikus, ir to įsitikinimo iš jų niekas negali atimti: puikiame pietų Kalifornijos ore optimizmas tapo kūnu, ir jo tiek daug, kad jis pasidarė didesnis už problemas.

Be abejo, visuotinė gerovė yra tik iliuzija. Visiems nebūna vienodai gerai (nebent Lietuvoje per Baltijos Kelią – kiek atsimenu, tuomet visiškai visi buvo vienodai laimingi). Šiandien vien San Diego gatvėse gyvena du tūkstančiai benamių veteranų. Ne šiaip benamių – tik benamių veteranų šiame mieste du tūkstančiai. Vyrai grįžo iš kariuomenės, apsigyveno šiame rojaus kampelyje, bet taip ir nerado sau vietos.

Sakoma, kad nepaisant to, kaip sunku tarnauti kariuomenėje, po keliolikos metų dar sunkiau rasti vietą civilių pasaulyje, nes kariuomenė, nors ir anksti kelia, siunčia po kulkomis ir į apkasus, bet rūpinasi viskuo – nuo batų iki antklodės ir dantų šepetėlio.

Restoranų tinklas, kur pusryčiavome, prisijungė prie labdaros rinkimo šiems veteranams San Diege, ir perka jiems tuos pačius dantų šepetėlius, skustuvus, dezodorantus ir marškinėlius, kad ir benamiai galėtų pasijusti žmonėmis.

***

San Diego turizmo centras – dujų žibintų kvartalas – iš tikrųjų yra ne kvartalas, bet 16 kvartalų, kurie atsirado XIX amžiaus pabaigoje, kaip nauja miesto širdis, apšviesta dujų lempomis, kurios anais laikais sklaidydavo miestuose tamsą.

„Gaslamp Quarter“ panašus į Niujorką, Manheteno pietryčius, tik čia viskas labiau poliruota, dar mažiau šiukšlių ir susirūpinusių veidų, ir visur architektūroje ispanų įtaka. Ir begalės gerų vietų valgyti jūros gėrybes.

Dukros, suprantama, į kriauklių ir slidžių gyvių pusę net nežiūri (tokioms, kaip jos, jūros maisto restoranuose visuomet yra kepta vištiena), o mudu su žmona siurbiame austres. Ačiū Dievui, mergaitės nuėjusios į kitą salės galą kaip tik kritiniu momentu, kai padavėja atneša kibirėlyje parodyti, prieš verdant, gyvą krabą, kuris bus paruoštas mūsų užsakymu.

Čia truputį sušvelnintas kraupokas paprotys, kai klientas krabų restorane turėjo bakstelti pirštu į pasirinktą nelaimėlį akvariume, kurio paskui laukė neskausminga, bet vis tiek nebepataisoma pabaiga verdančiame vandenyje.

Krabas kartu su aštriais pietietiškais, Luizianos, prieskoniais atsiranda ant stalo, kaip ir buvo išvirtas, polietileniniame maišelyje. Viskas atrodo kaip beturčių vakarienė. Restoranas San Diego centre, kur atneš 200 dolerių sąskaitą (būtų daugiau, bet šįvakar Užkalnis prie vairo, tai negali išragauti viso alaus), šitaip apsimeta pajūrio žvejų lūšna, čia popierius vietoj staltiesės, į kurį po valgio suvynios visas šiukšles. Čia galima valgyti kaip paršui, išsitepant iki alkūnių, pirštais lukštenant didelius vėžiagyvius ir traiškant krabų žnyples, ir atliekas metant tiesiog ant stalo.

***

Į šiaurę nuo San Diego – kurortų virtinė Ramiojo vandenyno pakrantėje. Prie pat miesto – Torėjaus pušų rezervatas. Vienas rečiausių augalų pasaulyje, pinus torreyana, ši pušis didžiuliais, pėdos ilgumo spygliais ir dideliais, sunkiais kankorėžiais likusi augti tik šiame mažame Kalifornijos plotelyje. Čia, nuo aukštos uolos, atsiveria begalinė vandenyno plynė, suraikyta plačių bangų purslais.

Važiuojant link Los Andželo, prasideda pajūrio miestelių virtinė: La Hoja , Del Maras, keistai vokiškai besivadinantis Karslbadas (taip pavadintas vokiečio imigranto, su partneriais čia bandžiusio įkurti mineralinių vandenų kurortą – kaip Karlsbadas dabartinėje Čekijoje), ir dar daugybė kitų, kiekvienas jų besigiriantis paplūdimiais, ir kiekvienas besidžiaugiantis dar labiau atsipalaidavusiu, saulėtu gyvenimu, nei San Diegas.

Čia atrodo, kad visi gero kalifornietiško gyvenimo stereotipai, viskas, kas matyta kine, atgyja ir, maža to, yra tavo, jei tik turi automobilį, kad galėtum nuvažiuoti kur reikia, ir šiek tiek dolerių, kad sumokėtum už nakvynę ir maistą.

Mano bičiulis, Amerikos persas iš Londono, kažkada gyvenęs Kalifornijoje, vos ne iki ašarų susijaudino, kai pasakiau, kad važiuosiu į La Hoją. Sakė, būtinai prisijunk prie vietinių – didelėje pievoje virš uolų, su vaizdu į vandenyną, jie ten rengia piknikus. Iš tiesų, valgymas gryname ore La Hojoje atliekamas su plačiu užmoju, žmonės didelėje pievoje kepa mėsą ant grotelių, atsivilkę dujų balionus ir kai kurie susivežę visą giminę – nuo ropojančių pyplių iki senelių.

Mes nusiperkame netoliese esančiame sveikos gyvensenos ir daržovių maisto bare (taip, taip, buvau tikrame sveikuolių svajonių bare ir likau gyvas) po sumuštinį ir kelis butelius vandens ir pasitiesiame ant žolės didelį paplūdimio rankšluostį. Sėdžiu, dairausi į lėtai važiuojančius automobilius ir dar lėčiau siūbuojančias palmes. Vėl manau, kad galėčiau čia gyventi. Gal kada nors taip ir bus.

Ne dabar: dabar manęs laukia Vilniaus senamiestis, butas XVII amžiaus name ir bažnyčių stogai. Bet kai vienas gyvenimo etapas baigiasi, gera galvoti apie tą, kuris bus vėliau. Niekada negalima leisti sau nustoti svajojus.

***

Kitoje pasakojimo dalyje – apie susitikimą, kurio aš visai nelaukiau, ir kuris nustebino ir pradžiugino ne mažiau, nei daugelis kitų vietų. Anaheimas, pirmasis ir tikriausias Disneilendas.

 

This entry was posted in valgis, valgymas and tagged , , , , . Bookmark the permalink. Trackbacks are closed, but you can post a comment.

7 Comments

  1. eglė
    Posted July 14, 2011 at 2:42 pm | Permalink

    Skaičiau jūsų straipsnį apie Mad Men,gal galėtumėt parašyti ir apie House m.d.Ačiū

  2. whosoever
    Posted July 14, 2011 at 3:04 pm | Permalink

    Gražu. A+.

  3. sss
    Posted July 14, 2011 at 6:05 pm | Permalink

    Puikus abu rasiniai apie California! :) tik maza pastabele noretusi, kad miesteliu pavadinimus rasytumet ir anglu kalba (kad ir skliausteliuose), cia ne is mandrumo prasymas, o tiesiog lengviau rasti zemelapyje apie ka rasote.

  4. Posted July 14, 2011 at 10:42 pm | Permalink

    ..kaip mano draugas is Cleveland’o karta pasake po keliones i Californija – San Diego – tai miestas kuriame galeciau gyventi.

  5. gedas
    Posted July 15, 2011 at 6:14 am | Permalink

    va cia andrius nepralenkiamas. keliones tavo stichija, super. esu per azija pasitrankes po europa, amerikoj nebuvau, bet panasu teks nuvaziuot po tokiu rashiniu. danke

Post a Comment

Your email is never published nor shared. Required fields are marked *

*
*

You may use these HTML tags and attributes <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

  • Senųjų protokolų archyvai

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex