Pratarmė Protokolų leidimui.
Šis straipsnis pasirodė Lietuvos Ryte.
Kaip ir seniai spausdintas “Rusofilija, bailių sielų sodas“, kažkada pasirodęs Naujajame Židinyje ir pradėjęs mano karjerą Lietuvos Ryte, taip ir šis straipsnis žymi takoskyrą, kur vienoje pusėje juoda, kitoje – balta, o mums belieka rinktis. Tokie straipsniai yra mano mylimi kūdikiai, mano pasididžiavimas, arba, kaip kažkada sakė daina per nepriklausomybės aušrą, mano džiaugsmas ir skausmas.
Kapitalisto portfelis po darbo dienos. Jame - nuvogtos nuo darbo žmonių algos.
Milijonieriams Lietuvoje – vis dar zoologinė neapykanta
Paskelbus duomenis apie turtingiausius Lietuvos žmones, pasižiūrėjau komentarus prie pranešimų, ir šiek tiek nusiminiau. Kitas paprotins – tai ko tu skaitai interneto komentarus, bet aš sakau ir sakysiu, kad jie yra žmonių rašomi, ir yra vienas iš daugelio veidrodžių, ir todėl bet kuriam autoriui, kurį nors truputėlį domina jo auditorija, ignoruoti tuos komentarus yra absurdas.
O nusiminiau štai kodėl: žmonių akyse milijonieriai ir milijardų savininkai vis dar yra nešvarūs, nesąžiningi ir bjaurūs pagal apibrėžimą. Jie siutina žmones vien todėl, kad turi labai daug pinigų. Daugeliui žmonių milijonierius yra ne įkvėpimas pačiam stengtis ir bandyti siekti to paties, o tik paskata pačiam pasiteisinti (ir pasididžiuoti) kad pats esi ne toks, ir net nebandai ir nenori būti toks.
Teisintis labai norisi, nes krebžda nevisavertiškumas. Taip, krebžda, visi jūs kultūringieji, dvasingieji, nesudaiktėję ir aukso veršiui nesimeldžiantys. Nes jei jums nekrebždėtų, tai tiesiog gyventumėt tą savo gyvenimą – kaip gyvena daugelis mano pažįstamų Lietuvoje ir užsienyje, laimingi dėl to, ką turi, ir siekiantys dar daugiau, ir visiškai nesielvartaujantys, kad kitas turi daugiau. Jei jūs tikrai tokie, jei jums geras jūsų gyvenimas ir niekas jums nieko neskolingas, o jūs neskolingi niekam (išskyrus galbūt bankui už nekilnojamojo turto paskolą, bet jau čia taip Dievas liepė), tuomet jūs – mano bendraminčiai.
Tačiau jei jums neduoda ramybės kiekvienas blizgus žurnalas su pokylių nuotraukomis, kiekvienos įžymybių sutuoktuvės, kiekviena nuotrauka, kurioje tviskantis automobilis arba dvaras prie ežero arba jų (tų turtingųjų) atostogos, jei slapta galvojate, kad ten turėtų būti jūsų automobilis, jūsų žmona su deimantais ir jūsų užpakalis ten, ant akinamai balto Indijos vandenyno salos smėlio, tai jūs esate tik paprasčiausi pavyduoliai ir nevykėliai.
Net ir argumentacija – pavargusi ir nudrožta, kaip tie rusiški automobiliai, kurie rūdija jūsų daugiaaukščio namo kieme. „Kas gerai gyvena? Tik vagys ir aferistai.“ „Iš sąžiningo darbo nepralobsi.“ „Parduotuvių tinklo savininkas uždirba tūkstantį kartų daugiau, nei mokytoja. Ar jis tūkstantį kartų sunkiau dirba?“
Visa tai girdėta ir prazvimbę ausis, visos tos liūdnos varguolių dainos. Ir visa tai be pakeitimų kartojama, kaip lietus į skardinį stogą, jau daugiau nei dvidešimt metų, nuo pirmųjų pasirodžiusių „komercinių kioskų“ ir turkiškų megztinių bei džinsų, spalvotųjų metalų ir važinėtų automobilių, atvarytų iš Vokietijos, visąlaik nelaimėliams akis bado neteisybė, kai kažkas kitas uždirba ir turi daugiau. Ir visuomet reikia skubiai surasti paaiškinimą, kodėl tas kitas savo turto nevertas, arba gavęs jį nedorai, o jei ir negali pasakyti, kas ten buvę nedoro, pakanka naujo termino: „Neskaidru“ arba „slidus reikalas“.
Ir dar pabaigai varguolis visuomet pasiūlys savo įžvalgą, didžiausią paguodą: bet tam turčiui, žinokite, yra iš tikrųjų labai blogai. Jums tik atrodo, kad jam gerai. Visai ne.
„Milijardai, milijardai… Bet ar jis laimingas?“, rašo anoniminis sielų specialistas komentare prie straipsnio apie turtingiausius Lietuvos žmones. O ne. Žinoma, kad ne. Jis labai pavydi tau, trinančiam kėdę prie valdiško kompiuterio ir rašančio interneto komentarus.
Tačiau geriausias visų laikų komentaras yra kitas.
„Na ir kas, kad turtingi? Jie dvasios ubagai“, sako kažkoks dvasingas anoniminis vertybių puoselėtojas, nes jis tikrai žino (matė filmuose), kokie tie turčiai būna. Ciniški, šlykštūs ir neregėtai buki, neperskaitę gyvenime nė vienos knygos, mažaraščiai ir bemoksliai, jie sėdi savo dvaruose prie židinio, apsikabinę išsipusčiusias, kvailas kvatojančias kekšes, ir laka brangius vynus (apie kuriuos nieko nesupranta – vertina tik kainą).
Tie turčiai pramogauja, prisideginėdami cigarus 500 litų kupiūromis, o kai nusibosta šitaip linksmintis, tai sulipa į visureigius, padabintus aukso ratlankiais ir išmuštus viduje retų krokodilų oda, ir važiuoja į savo įmones, kur pramogos dėlei atleidinėja vargšus žmogelius iš darbo. Tik tam, kad galėtų iš jų pasityčioti.
Išspiria per įmonės vartus ir užsiundo sarginiais šunimis, kad anie mikliau bėgtų, o patys kvatoja, viską stebėdami pro didžiulio, įstiklinto kabineto langą, kur sienos nukabinėtos labai brangiais paveikslais, kurių meno vertės jie nesupranta, o akvariume plaukioja egzotinės žuvys, kurias jie myli labiau, nei vargšus darbuotojus.
Net jei šis vaizdelis jums nekelia juoko, jūs tikriausiai šypsotės, internete vartydami senų propagandinių plakatų archyvus, kur stori kapitalistai – užsimaukšlinę cilindrus, su monokliais akyse ir aukso laikrodžiais liemenėse, perjuostose aukso grandinėlių, kankina niūrius darbo žmones, suvargusius ir piktus, bet raumeningomis rankomis ir pasiruošusius dideliu kūju pritrėkšti tą šlykštų kapitalistą. Šypsotės?
Šypsotis turėtų (net jei jau ir iš ano pasaulio) tie, kas tą propagandą kūrė, nes ji pasirodė be galo gaji ir veiksminga. Praplautos ir išpudruotos vaikystėje ir jaunystėje smegenys, pasirodo, į pradinę būklę negrįžta.
Visos ideologinės giesmės, pačių išklausytos arba išgirstos iš mamų ir tėčių, neprapuolė: tuo pačiu kairuolišku dvoku raugėjate iki šiol. „Jie užsidirba pinigus iš mūsų išnaudojimo,“ sako kalvio Ignoto palikuonys XXI amžiuje, ir toliau naiviai dėsto, kad viskas būtų gerai, jei būtų „kaip užsienyje“ (Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje), kur „ir vilkas sotus, ir avis sveika“, ir kapitalistus neva prižiūri ir reguliuoja valstybė, liepia kasininkes ir vairuotojus laikyti sočius ir laimingus, ir griežtai sudraudžia, jei gobšūs kapitalistai bando į kišenę įsidėti „viršpelnį“.
Viršpelnis! Aš maniau, kad šio žodžio, išversto M.Gorbačiovo perestrojkos ir kooperatyvų laikais iš rusiško termino „sverchdochod“, jau nebegirdėsiu, kad jis nuėjo į istorinę praeitį, kartu su „buržuaziniais nacionalistais“, „klerikalais“ ir „išsivadavimu iš kolonijinių gniaužtų juodajame žemyne“. Bet kur tau.
Viršpelnis! Žinote, ką tai reiškia? Tai toks pelnas, kuris slunkiui, vėplai ir tinginiui svetimoje kišenėje atrodo „per didelis“, nes jis, nesugebantis užsisegti klyno užtrauktuko, pavėpęs ir netikęs, pasirodo, “geriau žino”, koks turėtų būti pelningumas įmonėje tų žmonių, kurie sukūrė tūkstančius darbo vietų ir sumokėjo milijonus mokesčių į biudžetą.
Galima būtų bet kurio iš jų, purkštaujančių, paklausti – jei tu, kapitalistų kritike ir įžvalgus turčių kaltintojau, toks gudrus ir taip išmanai viską, ko pats neįkuri teisingos, atsakingos ir santūriai pelningos įmonės su dorais atlyginimais, kur visi darbuotojai tave mylėtų ir gerbtų, ir savo šviesiu pavyzdžiu neparodai mums visiems kelio? Bet jis neatsakys, nes neturi ką.
Bet kitiems patarimų – pilnos kišenės. Pamokslaujantys varguoliai visada žino, kaip geriau sutvarkyti pasaulį – jie pilni patarimų, kokius įkainius bankai turi taikyti už kokias paslaugas (dabartiniai įkainiai –nesąmonė), kur turi skraidyti avialinijos ir kiek turi kainuoti bilietai (dabartinis maršrutų tinklas, tvarkaraštis ir tarifai – absurdas), kaip ir iš ko turi gaminti maistą kavinės ir restoranai (ir kiek tas maistas turi kainuoti), kokios paslaugos turi būti siūlomos vasarotojams Palangoje, kaip organizuoti kaimo turizmą, kaip architektams geriau projektuoti namus, o kelininkams – tiesti kelius.
Jis, tas varguolis, bet kurį darbą padarytų geriau už jus. O užvis labiau jis žino, kaip reikėtų geriau padalyti kitų turtą. Ne, jis pats nesiruošia niekuo dalintis, jam ir taip blogai, jis ir dabar labai mažai turi. Tegu dalinasi visi kiti, kurie kažkokiu būdu visada turi daugiau už jį.
24 Comments
Na, žinok, kaip pirštu į akį. Ir nors su pirma teksto dalimi galima būtų diskutuoti (laimingi/nelaimingi itt.), bet apie visažinius varguolius taikliau pasakyti neįmanoma.
O padirbusi barmene, ooo, patikėk, kiek genialių planų prisiklausiau. Ir kuo daugiau alaus, tuo protingesnės idėjos. Tik ir leisk juos visus į valdžią – žemę rojumi paverstų.
Patiko.
Kazkoks piktas ir per daug susireiksmines tu Uzkalni
Kai man sako, kad “susireikšminęs”, ką jie nori pasakyti? Kad mano nuomonė pateikta taip, lyg ji būtų svarbesnė už kitas?
Manau, kad turima omenyje tamstos nuolat isreiskiama kritika, o ne pozityvo ieskojmas ir aprasymas:) Butu maloniai netiketa ir labai idomu paskaityti, kai ka nors giriate, zinoma, pelnytai…
$0.02
Gal uz tai, kad Jus savo nuomone taip isdestot, lyg zinotumete viska geriau nei kiti, vis prikaisiojat kitiems ju issilavinimo spragas arba tyciojates is to, kaip kurie zmones pasauli suvokia – lyg Jusiskis pasaulio suvokimas vienintelis teisingas butu. Gal Jus to ir nenorit pasakyt, bet tiesiog toks ispudis susidaro. Del to daugelis ir galvoja, kad Jus susireiksmines.
Jūsų blog’e pasigendu populiariųjų socialinių tinklų mygtukų, kurie leistų pritarti Jūsų mintims ir lengvai pasidalinti straipsniu su pažįstamais.
Ačiū, gal reikės pasižiūrėti, kaip jie inkorporuojami: anksčiau buvo, o paskui tas įskiepis sugedo ir štai jų nebeliko.
Gal susireikšminęs – tai toks, kuris iš viso linkęs turėti savo nuomonę ( ir kaip jis drįsta!)
Aš pilnai sutinku, kad varguoliai yra vedami Nyčės aprašyto resentimento ir nekenčia visko kad geriau nei jie, bet nepamiršk, jog rašai apie posovietinę valstybę Lietuvą.
Užkalni, pasakyk iš kur sūrio ir pieno krašte gali būti milijonieriai? Na tarkim yra prekybos centrų milijonieriai, sukuria tūkstančius darbo vietų, čia viskas aišku. Ar gali būti daugiau milijonierių?
Varguolių pasakymai, jog Lietuvos milijonieriai ištikro nieko neturi yra ne iš piršto laužti. Brangios mašinos stovinčios prie Rotušės dažniausiai priklauso bankui arba nupirktos už išplautus ES fondų pinigus ir kekšių ir narkotikų pinigus. Jei LT milijonieriai yra tokie kieti verslininkai, tai kodėl Lietuva negamina jokio užsienyje žinomo produkto (pvz tokio kaip belgiškas šokolodas) ? Arba kodėl milijonierių įmonės garsiai bankrotuoja ir palieka partneriams didžiules skolas? Dėl to, kad daugelis LT milijonierių yra šiaudiniai milijonieriai (o bobos labiausiai).
Labai smagus straipsnis.
Ir labai teisingas beje.
Labai primena mano geografijos mokytoją, kuri mėgsta pamokyti ką ir kaip reikia daryti politikams ir paaiškinti mums savo įdėjas (kadangi sėdim klasei tai ir turim klausyt, matyt daugiau jos nieaks neklauso, kad mums pasakoja)
Geriausiai atsimenu jos frazę: “Jei būtų valdžioje protingų žmonių padarytų (taip sakė padarytų) įstatymą, kad vienai šeimai negalima būtų turėti daugiau nei po 1 automobilį. Taip atsirastų aikštelėse vietos, nes tik dėl to jos dabar perpildytos.
Na ir paanšūs tokie pasakojimai kas ir ką tūrėtų daryti. Dar ypač gerai pasakodavo kaip afrikiečiams reikia tvarkytis ir kaip mes turėtume jiems padėti ir kokią pagalbą skirti (dabar skiriama pagal ją nėra veiskminga).
Į lankas nuvažiavau, bet tai turbūt pavizdys šiam straipsniui. 🙂
Super straipsnis 🙂
Andriau, dekui uz nuoroda – su dideliu malonumu perskaiciau ta senaji straipsni apie rusofilija is Naujojo Zidinio. Nerealus straipnis – kikenau vos ne kiekviename sakinyje rasdamas “razinka” – tiek del minties taiklumo, tiek del pasirinktu pavyzdziu smaikstumo. Super! Kaip sakoma, sitas straipsns made my day.
Ir ta pacia proga norisi paburbeti – budamas tamstos rasymo gerbejas, pastaruoju metu nelabai randu (o gal blogai ieskau?) tokiu rasiniu kaip anas apie rusofilus. Gilesniu, issamesniu, kur jauciasi, kad kiekvienas sakinys yra taip demesingai “isskaptuotas” ir “isgimdytas”. Pastaruoju metu tai, ka perskaitau lryte ar delfi, vertinciau kaip glaustas replikas ar suktelejimus, norint tiesiog paerzinti “etatinius komentatorius”, bet ne paanalizuoti konkrecia tema giliau, kaip tame puikiame rasinyje apie rusofilus.
Ta pacia minti perfrazuojant delfi komentatoriu zodziais 🙂 – ar didesnis populiarumas, demesys (ir galbut butinumas “generuoti X skaiciu straipsniu per Y laika”) tapo “nuleistos karteles” priezastimi? 🙂
Greičiausia todėl, kad trūksta laiko. Anas straipsnis buvo labai ilgai brandintas. Jis buvo mano publicistinio prašymo pradžia.
Į dešimtuką 🙂 Kodėl nerandu +1 mygtuko?
Šitągi, +1. Paveikslo pilnumui trūksta tik netikėjimo labdara- “jie gi čia tik pinigus plauna” ir/ar “vistiek nurašo nuo mokesčių”.
Aš irgi laikiausi nuomonės, jog turtingi žmonės yra gerai, nes motyvuoja kitus, sukuria daug darbo vietų, koncentruoja kapitalą, kas leidžia daryti investicijas, ir skaičiuojant pagal tai, kiek tie žmonės realiai suvartoja, jie nėra jau tokie ir turtuoliai. Tik nedidelis nuošimtis milijardierių turto tenka vartojimui, vadinasi likusios pajamos yra reinvestuojamos, kas skatina ilgalaikį produktyvumą ir pan. ir dar keletą žmonių pamokiau to. Bet tuomet pradėjau klausyti jų argumentų, juos kritiškai vertinti ir supratau vieną dalyką, kurio labai pasigedau šiame straipsnyje.
Neskaičiau aš tų komentarų iš konkretaus straipsnio, į kurį referuojama, tačiau neabejoju, jog daugiausia rūstybės užsitraukia tie žmonės, kurie savo kapitalą užsidirbo toli gražu ne švariais būdais. Tikrai žinau vienos didelės bendrovės savininkus, kurie važinėjo su gariūniniais maišais pilnais talonų (surinktais toli gražu ne kailiukus pardavinėjant, o siūlant tais laikais populiarią apsaugos paslaugą nuo… savęs) ir iš žmonių supirkinėjo valstybinių įmonių akcijas. Įdomią istoriją girdėjau, jog vienas pažįstamas pasipasakojo, jog norėjo tais laikais irgi nusipirkti valstybinę įmonę, nes matė, kaip gali ją efektyvinti, nukreipti produkciją į eksportą ir išlaikyti darbo vietas. Atvyko berniukai ir paaiškino, kad gal ramus gyvenimas yra visgi svarbiau.
Jei pažiūrėtume į turtingiausiųjų TOP50, tai labai jau didelė dalis jų yra sukrovę turtus labai neaiškiais būdais, lipdami kitiems per galvas. Ar tiek pat žmonių šnekės apie Ilja Laurs, apie Juozą Kazicką, kad šie yra visiški “dibilai” ir “banditai? Aišku, dalis žmonių dėl savo išsilavinimo tiesiog nesuvokia, jog galima uždirbti milijardą nieko nepajovus ir nieko nepavogus, bet tai nėra vienintelis pykčio šaltinis. Ne ką mažesnis yra pyktis dėl to, jog dalis turtingųjų savo laikais nesilaikė visuomenės taisyklių ir dėl to dabar turi daugiau nei tie, kurie jų laikėsi.
+1
Dalis lipo per galvas ir saugojo nuo savęs, kaip taikliai pastebėjote, bet kita dalis visuomenės leido lipti, mokėjo už apsaugą, nes irgi ne viską gerai darė (tik mažiau sėkmingai). Dabar gi ta mažiau sėkminga dalis piktinasi. Na ką gi buvo drumstoko vandens laikas, būtų maloniau, jei viskas būtų buvę švariau. Bet pavydu ir burbuliavimu su buteliu prieš TV dabar jau nieko nepakeisi. Tegul šneka kas ką nori, o galimybių mokytis, dirbti ir kurti savo gyvenimą Lietuvoje yra. Tereikia sau pasakyti “niekas man nieko neskolingas”, jei ko neturiu ar nemoku tai arba nesugebu (tada sorry, nereikia pykti ant tų, kurie sugeba) , arba per mažai dirbu (irgi sorry, o kas draudžia?)
oi o kaip nepaminet, kad visi varguoliai puikiai ismano gydymo mena ir zino kas ir kaip juos turi gydyti, o daktarai irgi plesikai namus issistate
Įdomu, ar Užkalnis žino “Mėslitos” direktorių Pošką?… Šis herojus ne iš oro išgalvotas. Tokių yra aibės. Neapykanta nekyla tik iš pavydo dėl kažkieno turimo turto. Juk niekas LT taip nelazdavoja ir nepavydi, pvz., milijonieriams sportininkams. Niekas dėl turto nesmerkia, pvz., Ilgausko, kuris yra tame turtuolių sąraše.
Nemažai yra idiotiškų komentarų apie LT verslininkus, bet tu čia apibendrinai ir priklijavai etiketę subjektyviai. Kitaip sakant, ką nori, tą matai (panašiai kaip ir tavo kritikuojamieji). Ir dar su konstitucinio teismo teisėjo visažiniškumu ir neklystamumo aureole.
Saulius Poška yra mano nesantuokinis brolis.
http://verslas.delfi.lt/business/naujieji-lietuviai-pelno-vaikosi-nemokedami-darbuotojams-algu.d?id=47496917
Pastebėjau, kad Andrius vis dažniau ir dažniau vartoja žodžius “varguolis”, “varguoliai” su gan neigiama potekste. Kažkada šis terminas buvo vartojamas tik Editos Mildažytės laidoje “Bėdų turgus” kalbant apie visokius padegėlius, ligoniukus ir šiaip gyvenimo nuskriaustus žmones. Po poros metų teks Poškai ir Užkalniui medalius įteikti už indėlį į šiuolaikinę lietuvių kalbą ir tam tikrų žodžių populiarinimą 🙂 Užkalnis gal labiau vertas būtų, nes poška nieko naujo nebesugalvoja. Taip ir toliau!
O kaip kitaip išskirsi save iš masės kaip geresnį jei ne menkindamas kitus?
“Kitas paprotins – tai ko tu skaitai interneto komentarus, bet aš sakau ir sakysiu, kad jie yra žmonių rašomi, ir yra vienas iš daugelio veidrodžių, ir todėl bet kuriam autoriui, kurį nors truputėlį domina jo auditorija, ignoruoti tuos komentarus yra absurdas.”
Spręsti apie auditoriją iš komentarų, tai tas pats, kas spręsti apie žmogų iš jo išmatų.