Šis plakatas albanų kalba moko saugoti vaikus nuo prekybos centrų. Užrašas ant namo ШКOЛА albanų kalba reiškia MAXIMA. Močiutė sako vaikui: neik į parduotuvę, ten nunuodys, eime geriau į ekologinį turgelį.
Pratarmė perspausdinimui Protokoluose.
Šį straipsnį parašiau lengvai ir pasimėgaudamas, nes man nereikėjo spausti iš savęs nė vienos minties. Viskas išsiliejo savaime, nes aš tikrai taip manau, kaip rašau.
Perskaitęs komentarus (kurių šimtai) įsitikinau, kad viską parašiau ne tik teisingai, bet ir per švelniai. Runkeliams – ir dar tokiems karingiems ir apimtiems isterikos – nepatinka prekybos centruose tai, kad jų savininkai milijonieriai, o kasininkės uždirba mažai. Jie mano, kad prekybos centrų savininkai turi užsiimti kažin kokia socialine programa. Dar jiems atrodo, kad galėtų mokėti kasininkėms ne rinkos kainą, o daugiau, “kiek negaila”. Labai gera tema naujam straipsniui – apie zoologinį liumpenų pavydą ir neapykantą svetimam turtui ir pasisekimui, net jei tas pasisekimas kuria tūkstančius darbo vietų ir moka pajamų, pelno, socialinius, pridėtinės vertės ir kitokius mokesčius tiems patiems liumpenams, kad galėtų skaityti ir vemti ant tokių žmonių, kokiais jie niekada nebus.
Keli skaitytojai man linkėjo pačiam įsidarbinti kasininku ir tada pažiūrėti, kaip man patiktų. Man nepatiktų. Todėl aš ir nedirbu kasininku, ir, su Dievo pagalba, gal nedirbsiu.
Linkiu gero skaitymo.
—
Delfi.lt, 2010 m. birželio 27 d.
Na štai, gerbiamieji skaitytojai, dabar jau kai parašysiu, tai jums nepasirodys maža. Tiesą sakant, jau iš antraštės jums maža turbūt nepasirodė, jau ieško piršteliai, kur čia mygtukas „komentuoti“? Ar ne? Tai skaitykite toliau, o aš būtinai būtinai ateisiu rytoj pažiūrėti ir suskaičiuoti, kiek kartų kas parašys, kad straipsnis užsakytas, ir kiek man už tokį dalyką moka.
Man patinka prekybos centrai. Maža to, iš visų dalykų, kurie yra Lietuvoje teisingi ir geri, manau, prekybos centrai yra vieni teisingiausių ir reikalingiausių. O prekybos centruose man labiausiai už viską patinka maisto parduotuvės.
Kodėl taip sakau? Kodėl kalbu atvirkščiai, nei didžioji dalis mano tautiečių, ir ne tik tautiečių: taip kalba milijonai žmonių visoje Europoje. Prekybos centrais yra priimta bjaurėtis, baisėtis ir piktintis.
Taip kalbu todėl, kad prisimenu, kaip atrodė apsipirkimas iki prekybos centrų. Aš prisimenu vaikystės parduotuves kitoje gatvės pusėje nuo mano tėvų namų, Basanavičiaus gatvėje. Mėsos parduotuvė, su taukais, suvyniotais į vaškinį popierių, tešmenimis ir kanopomis, ir dar kažkokiais konservais. Manęs ten nesiųsdavo, nes nejau vaikas nupirks pats mėsos, net ir eilę atstovėjęs.
Dar ten buvo viena parduotuvė, kur buvo pieno produktai ir sūriai, batonai ir bandelės, ir telkšojo išsipylusio, jau kiek padvokusio, pieno balos, o prie staliuko supirkdavo tuščią stiklo tarą – pieno ir kefyro butelius po 15 kapeikų, stiklainiukus nuo grietinės – po dešimt. Dar buvo trečioji parduotuvė, kur buvo parduodamas alkoholis, alus, saldainiai ir kavos pakaitalo gėrimas, dar cukrus ir druska, ir rudas vaško spalvos muilas, kurį žmonės, kuriems tarybinė praeitis tvirtai susicukravo smegenyse, laiko pačiu geriausiu iš visų skalbimo ir valymo priemonių.
Toje trečiojoje parduotuvėje buvo visų baisiausios pardavėjos: nekantrios, besitaikančios ką nors aprėkti. Aš labai tikiuosi, kad jos nebeturi darbo ir skursta, arba kad jas paliko vyrai. Arba ir viena, ir kita.
Aš prisimenu ir paskui buvusias kooperatines parduotuves, kur prekės jau buvo geresnės, pardavėjos tik truputį malonesnės, ir šalia skalbiamųjų miltelių buvo išdėlioti gaivieji gėrimai, greta kurių buvo kvepalai, prie jų – kukurūzų dribsniai, o galiausiai, ant pakabų, sukabintų kekėmis viena ant kitos, skersvėjyje plevesavo šilkiniai marškiniai, bandito svajonė.
Klausiu rimtai – jūs ko nors iš šių išvardintų vietų pasiilgote? Jei greta šviesių, tvarkingų ir patogių prekybos centrų jums pastatytų tuos ankstyvos Nepriklausomybės laikų lariokus, arba valdiškas 1980 m. pavyzdžio savitarnos parduotuves su visu jų asortimentu, jūs paliktumėt dėl jų tuos dabar keikiamus prekybos centrus, kuriuos dabar taip koliojate? Tikrai?
Žinoma, kad ne. Prekybos centrai nieko nenaikina. Nei smulkių prekiautojų, nei turgų, nei turgelių, nei ūkininkų anei žolininkų. Jie juos natūraliai išstumia todėl, kad į prekybos centrus einate jūs, pirkėjai, kurie renkatės važiuoti ten, kur patogiau pastatyti automobilį, kur didesnis pasirinkimas, kur esate jau įpratę ir, taip taip, ten, kur mažesnės kainos.
Būtent taip. Apsimetėliška miestiečio užuojauta ūkininkams, kad juos išnaudoja stambių parduotuvių pirkimo vadybininkai, užuojauta kasininkėms, kad jos turi vergauti už menką atlyginimą, yra nieko daugiau, tik nesąžiningas bandymas perkelti savo sąžinės graužatį (jei tokia yra) kam nors kitam.
Prekybos centrai jums siūlo tai, ko jūs labiausiai norite, o daugumas jūsų labiausiai norite kuo pigiau. Tegu iš sumaltų kanopų su skonio priedais, tegu su tirštikliais, dažikliais ir kvapikliais, kad tik pigiau. Tegul bus piktos, nelaimingos, išvargusios pardavėjos, bet taip bus pigiau.
Gerai žinomas žmonėms Saulius Poška, „Mėslitos“ direktorius, ir jo išvedžiojimai, iš kurių juokiasi visa Lietuva, yra tik viena medalio pusė. Man juokingiau yra tai, kad beveik viskas, ką jis pasakoja apie varguolius, kurie noriai perka jo išgalvotos bendrovės išgalvotą produkciją, yra nurašyta tiesiai iš gyvenimo: mėsos dešroje gali ir nebūti, bet būtinai reikia kokios nors pasakos apie liaudišką kilmę, pavadinkim produktą „Močiutėlės“, „Dieduko“, „Seno malūno“, „Klojimo“, ir bus pats tas. Dar nukainuokim dešimčia procentų.
Ir, kartoju, nereikia čia skleisti savo užuojautos kasininkėms. Joms moka mažai, nes jūs norite, kad būtų pigu. Kasininkės atlyginimas – viena iš gamybos išlaidų. Kuo mažiau jai moka, tuo pigiau jūs perkate.
Apskritai, tai labiausiai paplitęs runkelinio mąstymo fenomenas. Runkelis nemato koreliacinio ryšio tarp prekės kainos ir gamybos išlaidų. Jis gali be jokio vargo džiaugtis kokias „dienos pietumis“ kavinėje už devynis litus, ir tuo pačiu metu piktintis, kaip mažai gobšusis savininkas moka darbuotojams. Niekam nekyla ranka paskaičiuoti, kiek dienos pietų reikėtų parduoti, kad sumokėjus nuomą, draudimą, mokesčius valstybei, nupirkus maisto prekes ir atsiskaičius už vandenį, dujas ir elektrą, galima būtų sumokėti tą „ne vergišką“ atlyginimą padavėjai, apie kurį taip mėgsta postringauti runkelis.
Jei jis, tas runkelis, pats turėtų restoraną, jis turbūt mokėtų padavėjams po tris-keturis tūkstančius litų per mėnesį. Arba ne. Bet mes niekada nesužinosim, nes runkelis niekada to restorano neturės. Nors, antra vertus, galima spėti, kokius jis atlyginimus mokėtų – iš tų arbatpinigių, kuriuos jis palieka. Ir dar turi pasiteisinimą „aš palieku arbatpinigių, tik kai aptarnavimo kokybė mane tenkina“. Aha, taip, tikrai. Ne, ponas runkeli, tu niekada nepalieki arbatpinigių. Nes tu niekada neužeini į restoranus, kur bent jau galėtų būti tau patinkanti aptarnavimo kokybė, nes trisdešimt litų už lėkštę maisto tu nemokėjai ir nemokėsi niekada. Tau tai „nesąmonė“.
Taip pat ir su parduotuvėmis. Trys ketvirtadaliai kliedinčių apie mažas parduotuvėles, kur pardavėjai tikrai išmano savo darbą, tokiose net nėra buvę, nes ten jiems viskas maždaug trigubai per brangu. Jie apie jas žino daugiausiai iš filmų ir iš giminaičių pasakojimų apie keliones į užsienį, ir turi susidėliojęs makaulėje paveikslą apie tai, kaip „ten“ viskas sutvarkyta, yra pagarba žmogui ir parduodamai prekei. Tikrai, ponas runkeli, yra. Greičiausiai todėl, kad tokie, kaip tu, ten neateina.
Štai kodėl aš myliu prekybos centrus. Gerai planuoti, erdvūs, švarūs ir šviesūs, jie daugeliui žmonių suteikia prisilietimą prie aplinkos, kurios, tiesą sakant, jie net nėra nusipelnę.
Taigi, kiek autoriui už šį straipsnį sumokėjo vertelgos ir kraugeriai? Na, atspėkite. Jau ne viename susitikime su skaitytojais esu sakęs, ir dar kartą priminsiu, kad greta honoraro, gaunu pluoštus dovanų čekių, nemokamas statybines medžiagas dovanų iš statybos verslo ryklių, o vaistų importuotojai man atsilygina raminamais, lieknininančiais, sąmonę šviesinančiais ir atmintį skatinančiais preparatais, kurių taip reikia mano nelengvame gyvenime.
31 Comments
Nereikia keliauti laiku, pakanka užsukti į kaimyninės Baltarusijos kaimo parduotuvę, ir supranti, kaip gera grįžti atgal pas maximą…
Na taip… Palyginti su tarybinių laikų parduotuvėmis, šiuolaikiniai prekybcentriai – tikras stebuklas. Man labiausiai iš tų laikų įsiminė per visą parduotuvę nusidriekusios eilės, suklypę baisiai barškantys ir vos pavažiuojantys vežimėliai, kailinės kasininkių liemenės ir baltos karūnėlės bei bariukai už tvorele atitvertos teritorijos ant kurių buvo sudėti dideli stikliniai į apačią nusmailėjantys indai, pilni pomidorų ir apelsinų sulčių.
Kai maždaug 1994 metais nuvažiavau į Suomiją, man, tada dar vaikui, didžiausią įspūdį paliko būtent jų prekybos centrai, kur pardavėjos sveikinosi su kiekvienu klientu, kur buvo daug visokių prekių, o parduotuvėse buvo sumontuoti netgi eskalatoriai (pastarasis dalykas atrodė išvis nerealus).
Smagus sarkazmo pliūpsnis. Reikės po pietų paskaityti komentarus po delfio straipsniu 🙂
Šiaip pats irgi nelabai mėgstu prekybos centrų, bet ne dėl jau įvardytų priežasčių. Jie man tiesiog per dideli – jei atsirandu ten dėl poros alaus ir kokio rūkyto kumpio, tai visą tą laiką būdamas PC keikiu jį, kad jis toks didelis, o aš vaikščioti tingiu. BTW, jei apsilankau savaitiniam apsipirkimui, tai dažnai būna, kad prisiperku nesąmonių, kurių nei man reikia, nei aš jų realiai noriu:) bet čia jau mano problema, kuria PC puikiai naudojasi. Savo problemą pripažinau – einu taisytis:)
beje Maximos XX – tobulo dydžio.
Ponas Andriau, atsibodo jau tie runkeliai. Tikrai atsibodo. Kartojatės.
Rokai, stengsiuos įvairiau: bet agresyvus budulizmas/runkelizmas yra tokia plati tema, tokia įkyri jėga besiskverbianti į visas gyvenimo vietas ir nulemianti taip daug mūsų gyvenime, kad labai sunku jos neaptarti.
Žėk, kad netaptum pats Buduliu 🙂 nes labai jau ta kriptim ir su pagreičiu varai 🙂 Tuoj busi iš serijos “viskas plet blogai, ir alga šūdina.”
Nida yra puikus šių laikų pavyzdys, kaip “nuostabu” buvo apsipirkinėt kol nebuvo prekybcentrio ir kaip yra dabar.
P.S. Runkeliai ir man nusbodo ;).
Man RIMI labiausiai patinka.
Jei perku nedaug einu į iki ten kainos didesnės bet eilės mažos arba išvis nėra.
O vat čia, mielas Andriau, panašu, būsit slystelėjęs – užsižaidęs emocijomis ir nepasirėmęs faktais. Negi pamiršote, kad į produkto kainą įskaičiuota ne tik kasininkės alga, bet ir pelno marža. Ar manote, kad Lietuvos tinkluose ji tokia pati kaip užsienyje? Gaila, kad nerandu nuorodos, kur buvo rašoma, kad užsienio verslininkus (turbūt neturima galvoje sričių, susijusių su inovacijomis ar balansuojančių ant legalumo ribos) tenkina gerokai mažesnės pelno maržos, tuo tarpu lietuviai verslo darytojai priprato prie greitų (tačiau rizikingai uždirbamų) pinigų ir visai nenusiteikę mažinti apetito. O ar produktai lietuviškuose tinkluose pigesni nei vokiškuose, kur įskaičiuotas ir biškį kitoks kasininių atlyginimas? Sutikit, kainuoja panašiai, o kai kuriais atvejais – net brangiau.
Ta pačia proga pažiūrėkit http://www.slideshare.net/commonsenseLT/r8ta-gaudeien-demografiniai-bei-vertybiniai-pokyiai-lietuvoje-sic?from=ss_embed 21 skaidrę – gal suprasit kiek žmonių sau gali pietums ar vakarienei sumokėti 30 Lt. Gal jau laikas situaciją pradėti vertinti ne tik pagal savo pažįstamų ratą?
1. Aš nematau problemos, jei Lietuvoje pelningumas būtų didesnis keliais procentais ar keliolika procentų ar keliais kartais. Be to, aš nelabai tikiu, kad labai konkurencingoje rinkoje (be to – absoliučiai cost-driven) be kartelinio susitarimo galima būtų palaikyti dideles maržas, nes jas pirmas suvalgo konkurencija.
2. Nesakiau, kad jie turi mokėti po 30 Lt už patiekalą. Aš sakiau, kad jų argumentacija, kodėl jie nepalieka arbatpinigių (nes jų “netenkina aptarnavimas”) nelaiko vandens ir yra niekinė, nes jų norima aptarnavimo kokybė nėra tikėtina tame kainų segmente, kurį jie sau gali leisti. Jie neduoda arbatpinigių tik todėl, nes yra skūpūs ir bjaurūs buduliai. Jei jie nori, kad padavėjoms būtų gerai mokama, tegu pradeda nuo savęs ir parodo savo pavyzdžiu.
Nu taip, akivaizdu, kad straipsnis užsakytas ir Užkalniui pamokėta. 🙂 Nes kažkodėl tiek daug kartu paminėta, kad prekybos centre pigiau. NIFIGA. Numesti keli akcijiniai “kaulai” ir tiek. Kaip tik dauguma prekių pigiau specializuotose mažose parduotuvėlėse. Ne tose kurias autorius prisimena iš vaikystės, o dabartinėse, kuriose pardavėjos pasitinka ir išlydi su šypsena (ne visose, bet tokių tikrai yra ir į jas norisi sugrįžti) – ir tada nekyla mintis apie tai kiek gi jos uždirba, nors turėtų gi gauti mažiau nei prekybos centre pagal straipsnio logiką… Nes tikrai ne todėl kasininkės mažai “gauna”, kad prekės pigios, o greičiau jau kad kažkas galėtų Lexusą meilužei padovanoti. Nors jei yra kas dirba už tokius pinigus, tai ir ok.
Aš manau, kad tikrai OK. Jei prekybos centre ir blogiau, ir brangiau, bet per akcijas ir prieš Kūčias laužiasi minios varguolių ir išvežinėja vežimais prekes iš ten, sunešdami milijardus savininkams, tai aš juos (savininkus) sveikinu ir džiaugiuosi. Nes yra du variantai: arba pirkėjai yra debilai, ir juos reikia saugoti pačius nuo savęs (ir tada reikia pradėti nuo pasakymo jiems, kad jie debilai ir kad nenusipelno patys priimti sprendimų), arba reikia gerbti ir juos, ir jų pasirinkimą eiti ir pirkti, kur jiems yra geriau. Jei kažkas yra tiek bukas, kad negali suprasti pats, kur jam geriau pirkti, jam tikrai niekas nepadės, ypač valstybinės vartotojų apsaugos įstaigos.
1. tuo metu kai dar gyvenau Lietuvoje ir uzsukdavau i seskines turgeli – labai gerai pamenu, kad cesnakai IKI parduotuveje budavo visi ispirkti o bobutes juos pardvinejo uz vienete po lita kai ju kilas buvo gal sesi litai. Tas pat buvo ir su bulvem ir su pomidorais ir su braskem. Biznis nerealus – ateini i iki nusiperki ir gatvei pardavineji triguba-desimguba kaina kaip naturalprodukta.
2. gyvenau naujam name kur kaimynai buvo labai aktyvus ir organizuoti – viena kaimyne vis atvezdavo EKOlogisku bulviu is mamos naturalukio druskininkuose. Pasak jos ju netgi MESLU netresdavo. Taigi ejo bulves kaip uz ekologiskas baisiniais mastais – kol viena kaimynka nepadare ju pesticidu testo – kuris virsijo trigbai visas leistinas normas. … va tau ir EKOLOGISKOS BULVES.
Dar yra trečias variantas – tiesiog prekybos centre pirkti patogiau, nes asortimentas nuo pieno iki padangų. Voverėms rate tai aktualu, nes reikia suspėti daugiau ratų per dieną apsukti.
Viskas pasakyta vienu sakiniu: „Taip kalbu todėl, kad prisimenu, kaip atrodė apsipirkimas iki prekybos centrų“. Tai jus taip stipriai paveike tarybiniai laikai, kad net ir praejus 20 metu, jus vis dar jauciates ka tik istrukes is okupacijos? Tarybiniai laikai jus taip stipriai paveike, kad jums nusispjaut kokiomis salygomis dirba zmones maximose, kad net nematote koreliacijos tarp darbuotojo atlyginimo ir savininko pelno.
Ir ką reiškia tokie apibendrinimai, kaip kad prekybos centrai „daugeliui žmonių suteikia prisilietimą prie aplinkos, kurios, tiesą sakant, jie net nėra nusipelnę“. Atlikote sociologinius tyrimus? Kokie atrankos kriterijai? Kiek zmoniu apklausete?
Čia mano subjektyvus vertinimas, paklausius tų lankytojų atsiliepimus.
Jei jie patys eina į Maximą ir paskui patys pyksta, kad ten ėjo, tai jie tikrai labai nedaug nusipelno.
kaip jus pats ziurite is savo subjetyvia nuomone, kuri menkai pagrista? as niekada sau neleisciau tureti subjektyvios nuomones, kuri gerokai atsilieka nuo realybes. bet tai jusu asmeninis reikalas. As manau, kad jus nuosirdziai norite, jog Lietuva butu kitokia, kad zmones butu samoningesni ir kadangi realybe yra kitokia, todel toki pikta straipsni ir parasete. Politikai ir stambieji verslininkai turi aiskius savo tikslus ir planus kaip tai pasiekti, to negalime pasakyti apie paprastus zmones. Tam, kad juos suprastume, o ne pyktume apie tai, siulau isigilinti i Maslow mintį: Jei norime padėti žmonėms tapti tobulesniais, turime suvokti, kad jie ne tik stengiasi realizuoti save, bet ir nenori, bijo ar negali to padaryti.
Keli dalykai:
1. Aš nemanau, kad mano nuomonė atsilieka nuo realybės. Ji atsilieka nuo JŪSŲ realybės (arba ją aplenkia), bet tai dar nieko nereiškia.
2. Tikrai manau ir noriu, kad Lietuva būtų kitokia (ne tik Lietuva – ir kitur man norisi pakitimų), bet to įgyvendinimas nebūtinai ateina per vienintelę įmanomą seką, tokią, kaip ją įsivaizduojate jūs (galbūt). Kai kam atrodo, kad bet kokio trūkumo konstatavimas turi būtinai būti atsvertas pozityvios alternatyvos išaiškinimu. Aš taip nemanau. Man atrodo, kad daugeliu atveju užtenka dirgiklio ir esamo ritmo numušimo, kad galvojimas ir veiksmai iššoktų iš to išvažinėto kelio.
Pavyzdžiui, dabar žmonės kaip duotybę priima, kad prekybos centrai yra blogis. Aš nesiimu jiems didaktiškai aiškinti, dar ir argumentuodamas, kad jie neteisūs, ir štai kodėl, dėl kokių priežasčių. Aš neturiu tam laiko, ir netikiu to efektyvumu, nes daugelis tiesiog nenori skaityti ar galvoti. Todėl aš susiaurinu užduotį: aš jiems tiesiog pasakau, kaip aš galvoju, o kadangi turiu tokią galimybę, tai pasakau garsiai, ir daugelis išgirsta, o kai kurie net susimasto. Man to pakanka.
Kitas pavyzdys: aš jau seniai negaištu laiko argumentams ir ginčams su tais, kas tiki žmogaus sukelta klimato kaita. Aš tų ginčų skaičiau daugybę, ir nė vienas jų nieko nepakeitė, visų nuomonės pasiliko ten, kur buvusios. Todėl dabar aš iš jų tik šaipausi ir erzinu juos, nes jie priima religiją kaip mokslą.
Nu ir jau ismuset is senu mastymo ir iprociu veziu? pagal skaitytoju reakcijas as manau, kad tik sustiprinot senas vezes 🙂 o jusu straipsnyje nesutinku tik su ta mintim, kad maximu savininkai pateikia kuo pigesnes prekes darbuotoju algu saskaita. Dauguma prekiu, isskyrus maista, yra kiniskos, kurias nusiperka uz centus, o parduoda uz desimtis ir daugiau litu, jiems sioje vietoje visiskai nereikia taupyti. Ir jei jau juos taip slegia mokesciai, kaip gi jie sugeba buti tarp 10 turtingiausiu Lietuvos verslininku? jus teisus, jie ziuri i darbuotojo atlyginima tik kaip i dar viena islaidu lentele ir nemato, kas uz tos lenteles istikruju yra – tai zmoniu likimai, vaiku likimai, kurie gimsta seimoje, kur tevai vos suduria gala su galu, o atejus ziemai ir nebesuduria, nes maziausiai 500 litu turi atiduoti kitiems – silumos tiekimo monopolistams. Blogiausia, kad tie darbuotojai patys isitikine, jog jie neverti didesnio atlyginimo. Tikra istorija, is maximos atejes darbintis i norfa zmogus nustebo, kad jam mokes ne 800, o 1000 lt. Ir tai pavyzdys kad maxima gali moketi didesnes algas, nes norfos tinklas mazesnis, ju apyvarta mazesne taciau jie sugeba moketi didesnius atlyginimus.
Antanai, ko jūs burbate ant tų maximos atlyginimų? Jūs gi pats elgiatės lygiai taip pat. Uždirbti norite kuo daugiau, o už savo pirkinius norite mokėti kuo mažiau. Net jei galite mokėti už kažką daugiau, nemokėsite, jei rasite pigiau. Tai kodėl maxima turi būt kažkokie idiotai, skirtingi nuo visų? Jei yra kas dirba už 800, tai kam mokėti 1000?
Jau buvo pradėję erzinti Užkalnio straipsniai. Atrodė, žmogus rašo tik apie tai, kaip kiti piktinasi. Aišku, ir šitas – ne išimtis. Bet palietė, palietė… Ir mane baisiai kabina runkeliai, zirziantys, kaip kažkas kažkam nemoka didelių atlyginimų, piktybiškai nekuria naujų darbo vietų ir dar SAU už SAVO pinigus namus ar automobilius perka.
Perskaičiau komentarus ir supratau, kad tie, apie kuriuos rašoma, taip ir nesuprato, kas buvo parašyta…
Teisybės dėlei, aš rašau daug teigiamų straipsnių ir nekonfliktiškų irgi, bet jie dažniausiai lieka už kadro, o skaitytojai labiau pastebi būtent tuos, kurie atitinka susidariusį (sukurtą, susikurtą) įvaizdį.
Straipsnio uvertiūra dramatiška, bet iš principo klaidinga – iš tikrųjų naujausi tyrimai rodo, kad supermarketų chain’ai yra vieni iš LABIAUSIAI PUBLIKOS MĖGSTAMŲ verslų beveik visoje Europoje. Ypač kai dabar atsirado nauji priešai – kraugeriai bankai kurie sugalvojo visokius cuts’us ir nesidalina profit’ais (tame tarpe ir su SAVO kasininkėmis).
as nei runkelis, nei varguolis… tik zmogus, kruopsciai skaiciuojantis savo uzdirbtus litus. Pasaulis keiciasi nuo manes…
Daugiau demesio sau, savo artimiesiems, seimai, kaimynams, savo krastui…
Jau atsiranda kaiminyste, gatves, bendruomenes, miesto sventes… zmones, kad ir nedrasiai, bet atskleidzia savo talentus: nuo amatu iki kulinarijos sedevru… moterys jau vel namuose kepa duona, kaimynai per puse perka ukininko kaule, anyta naujamartei salotas augina… gal neviskas is karto viskas gerai pavyksta, bet, manau, mes atsirinksime uz ka balsuoti, ka is ko pirkti, ir kam ka parduoti… mes Lietuviai esame grazus, protingi, darbstus zmones. Mums tik treikia tiketi ir dirbti del saves ir savo artimuju del savo krasto zmoniu… svarbiausia buti sveikiems ir gerai nusiteikus kurti Lietuvos ateiti…
Aš tai šiaip apie tai ir kalbu. Kad pasaulis keičiasi nuo manęs. Būtent tuo ir tikiu. Bet labai daugeliui – man atrodo – pasaulis keičiasi nuo to, kad kažkas kitas ateis ir uždraus ar apribos blogį arba jam nepatinkantį dalyką. Man labiau patinka kaimiški kiaušiniai negu Vievio paukštyno produkcija supermarkete. Ir būdas juos gauti yra nuvažiuoti į turgų ir pirkti kaimiškus kiaušinius, jei jie labiau patinka.
yra mielas Andriau ir dvokianciu bei slyksciu maximu. yra. tiesiog jus apart geriausiu nesate mates ir bandes ten apsiprekinti. ypac piko metu. taigi is tu 400 maximu gal koks 10% svyti ir blizga, is pardaveju makauliu pleiskanos nebyra ir taukai nesisunkia.
problema visgi cia su prekybos centrais kita. identisku prekiu kainos ar hyper maximose ar sudinose maximose (kaip taisykle tai buvusios taupos/saulutes) kaip taisykle nesiskiria, nors kiek apsidairius aisku, kad operation cost’ai kur kas mazesni. ir turbut ne veltui maximos berniukai susisgribo ir suprato, kad suklydo skirstydami savo prekybos centrus pagal dydi/grozi. nes gi eidamas i taupa tikiesi pasmirdeti beigi pasistumdyti su runkeliokais ir suprantama uz toki nepatoguma/varga sutaupyti viena kita lita. na o gi dabar mes turime just maxima. dvokia moki, kondicionuoja moki vienoda ir didesne kaina.
Runkeliai- nedidelio proto žmonės paprastai smerkiantys viską, kas viršija jų išmanymą.Straipsnio delfyje komentaru skaicius bauginantis.Sioje koridoje linkiu autoriui sekmes.
Maximose moka minimalų atlyginimą, nes tokį darbą gali dirbti kiekvienas, tiek bobutė, tiek paauglys, o su darbu susijusi rizika yra nulinė. 800 Lt netgi yra per daug už tokį darbą kuriame nereikia mokėti gerai rašyti, nei skaičiuoti, nei mokėti užsienio kalbą ar apskritai bendrauti su žmonėmis. Reikėjo mažiau tūsintis, gerti ir dažniau lankyti pamokas mokykloje – turėtumėte geresnį darbą.
Visi argumentai dėl mažos algos ir didelių maximos vadovų pelnų tėra emociniai runkelio protrūkiai.
Jei nesi tinkamas jokiam darbui – eini dirbti į prekybos centrą ar parduotuvę.
Arba važiuoji į Angliją ir dirbi tokį patį darbą už 450 svarų.
Aš tai noriu pasidžiaugti tuo, kad turim žodžio laisvę ir žmogus gali išreikšti savo subjektyvią nuomonę. Tai tik padaro gyvenimą ženkliai įdomesnį. Nes nuo tų objektyvių, apšlifuotų pasisakymų ir už juos besislepiančių bailių tai labai niūrus ir pilkas pasaulis darosi.
Iš visos šitos istorijos man įdomiausia dalis, nenuostabu, yra komentarai. Ypač delfi. Negi žmonės iš tiesų niekaip neprima elementarių ekonomikos principų ir vis dar mano, kad iš tiesų viską kontroliuoja valdžia (Kubilius) ir kažkokie oligarchai (šiuo atveju – Numavičius). Ir tas faktas aišku juokingiausias, tai, kad bet kuris iš tų komentatorių keikiančių kapitalistus mokančius mažus atlyginimus darbuotojams, pats jo vietoje mokėtų turbūt dar mažesnius…
o dar netoli nuo jūsų namų buvo: baldų parduotuvė(Mindaugo gatvėj). radijo detalių parduotuvė, kino teatrai Lietuva, pionierius, pergalė, vingis, kiek toliau kino teatrai maskva ir spalis. dar buvo planetariumas, miesto pirtis ir kibininė trakai. buvo dar vaikų kavinė nykštukas, su voverėm ir dideliais akvariumais, parduotuvė vaikų pasaulis, dabar ten zara. tada atrodė, kad tiek daug visko yra.