Londono didysis maisto šou, “Taste of London”, skanėstai ir alkoholis tarp pliurzės

Norintis pavaizduoti skerdžiamą apštampuotą paršelį, gali nusifotkinti.

Kadangi iki išvykimo gyventi (kaip sakoma, ant nuolatinės gyvenamosios vietos) į tėvynę Lietuvą liko lygiai mėnuo, tenka skubėti ir daryti tai, kas nepadaryta. Nors visko, aišku, gyvenime nespėsi.

Sekmadienį buvau “Taste of London”, čia toks labai didelio dydžio kulinarinis šou turtingiems maisto gamintojams ir labai turtingiems restoranams (ir piniguotiems lankytojams, bet apie tai vėliau), vykstantis kasmet Londono Regent’s Parke. Čia visai netoli Baker Street’o, zoologijos sodo, Lietuvos Respublikos ambasados ir kitų londoniečiams beigi miesto svečiams žinomų ir mėgiamų vietų. Šiemet apsilankyti mano šeimai liepė Beata Nicholson, o taip pat aprašė (tiesą sakant, su metų pavėlavimu) gerai žinoma supermamų ratuose Žiupsnelis Druskos, kurios tekstas yra kiek mergaitiškas ir toks siu siu siu, niam niam, geruliukas, bet neblogos fotkės beigi pastabumas. O scallops lietuviškai vadinasi šukutės.

Restoranų stenduose visi tik ėda, tik ėda, ir visai ne nemokamai.

Geriausias dalykas visoje parodoje yra restoranų stendai. Visi tokie La Gavroche, La Caprice, The Cinammon Club, The Ritz ir kitokie superbrangūs ir super-rafinuoti restoranai ten išsistatę, ir visi siūlo tris-keturis patiekalus, arba greičiau patiekaliukus, nes lėkštutės yra mikroskopinės, tik tokiam mažyčiam paragavimui, ir kainuoja nuo £6 iki £9 už tą mažutėlę porcijytę, bet lankytojai gali gauti prisilietimą prie labai brangios magijos. Žinoma, visiems, išskyrus labai turtingus arba labai dažnai kviečiamus į aukštuomenės balius, gali nepavykti daug privaikščioti į vietas, kur vakarienė vienam žmogui išeina apie £100 (400 Lt) be vyno, arba dar daugiau, o čia galima daug prisiragauti ir gauti bendrą idėją apie tai, kuo kemšasi pilvus visokie bankininkai bei selebričiai.

Likusi mugės dalis (o dalyvių ten keli šimtai) yra spektras tarp nebūtino, bet su maistu susijusio (pvz., mineralinio vandens San Pellegrino stendai, kur galima skarbonkę limonado nusipirkti už £1.00, kai ji parduotuvėje kainuoja £0.60, thank you very much) ir tarp visiško fufelio, kaip antai japoniški peiliai už pasakišką kainą (šefai, kuriems tokių peilių reikia, tikrai iš mugės jų nesiruošia pirkti, ar jūs juokaujate).

Maišeliai nuo bulvinių traškučių gamintojų išplaunami ir džiovinami, kad paskui būtų panaudoti geros ekologijos ir konservacijos tikslais.

Apskritai, itin daug vietos užėmė importuotojai ir gamintojai visko iš eilės, kas normaliam nevarguoliui pirkėjui, kuris susipažinęs ne tik su Aldi ir Lidl parduotuvių tinklais, visiškai nėra naujiena (naujiena yra tik tai, kad kažkodėl atėjus į mugę, už butelį alaus, kuris didmenoje kainuoja £0.80, o supermarkete – £1.49, čia prašoma £3.00 arba net £4.00). Visokius fancy schmanzy padažus, padlivkas, BBQ beistingus, sausainius ir įvairiausius gyvus alus galima kasdien nusipirkti kur nors Waitrose, o šiaipjau jei aš norėsiu kokio nors skanaus alaus arba kokteilio iš Russian Standard išgerti teisingoje aplinkoje, tai jau pasirinkčiau kitą vietą, o ne primintą šlapią pliurzę po švininiu Londono dangum.

Angliška tvarka visame gražume. Pliurzė ir perpildytos šiukšliadėžės.

Pliurzė ko gero yra blogiausias daiktas toje mugėje. Ji buvo tiesiog epinė – esu tikras, kas nors jau pasakė, “niekas nežinojo, kad taip lis”. O taip, Anglijoje visada gamta visus pasitinka nepasiruošusius. Rudenį “wrong kind of leaves” ant geležinkelio, žiemą sniegas, vasarą karščiai, ir visą likusį laiką lietus visada visus užklumpa absoliučiai nepasiruošusius, išskyrus, žinoma, British Airways, kurie savo daugelyje stendų (jie yra vieni organizatorių ir tiek jų daug matosi visur, kaip Užkalnio Lietuvos spaudoje) net patriotinius botus išdalino savo darbuotojoms. Žiūrėk žemiau.

Patiko guminiai batai? Pabandykit pagaminti trispalvius ir pažiūrėkit, kas jums bus nuo patriotų!

Kitas erzinantis dalykas, kurio priežastis nesuprantama ir gali būti tik spėjama (gal higienos sumetimais, gal siekiant sumažinti neapskaitytą grynųjų judėjimą) yra tai, kad už restoranų maistą negalima atsiskaitinėti nei svarais, nei kortelėmis, o svarus reikia iš pradžių išsikeisti į kažin kokius čekius, vadinamus karūnomis (crowns), kur 1 svaras prilygsta 2 crowns, ir tada už tuos sulipusius, nepatogius skaičiuoti ir plėšyti ir kitaip nervinančius popiergalius pirkti maistą. Nemalonus ieškojimas rūroje smegenų, nors gal aišku papildomas pasipinigavimas organizatoriams.

Kad geriausiai mugė baigėsi organizatoriams, jokios abejonės nekyla: kiek kainuoja stendai dalyviams, galima tik spėti (bet aiškiai matosi, kad pusvelčiui nieko nepriima), suaugęs pigiausias bilietas už įėjimą £26, arba šimtą litų (perkant iš anksto – truputį pigiau), vaikams – £14, bet tai čia tik pradinės ekonominės kainos. Su šampano welcome taurėmis, degustacijomis, kanapėmis* ir susitikimais su šefais bilietukas vienam žmogui gali kainuoti iki £125, arba 500 Lt, tai štai jums ir prašom. Aišku, paskui išsileidžia dar milijonas pinigų visiems tiems skanavimams ir šampanui bei alui ir viskam, ką norite gerti, ir gera diena out išeina nepigi, o organizatoriai trina rankeles.

Ar gali toks renginys vykti Lietuvoje? Toks – negali, nes nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų šeimos pasiganymui ir šio bei to paskanavimui nuleisti bent jau šešis šimtus litų. Vienas Londono privalumų, kaip esu rašęs anuomet “Vyno žurnale”, yra tas, kad ten didelė koncentracija žmonių, kurie gali pirkti vyno dėžę ne tik už £150, bet ir už £1500. O gali ir už £15000 – Berry Bros & Rudd vieno tokio vyno, po 15 štukų svarų už dėžę (60 tūkst. litų), turi parduotuvėje (ne sandėlyje) tris dėžes. Reiškia, yra kas perka.

Lietuvoje, kas be ko, yra savų fainumų. Lietuvoje žmonės truputį daugiau pagalvoja, prieš pinigus leisdami. Tai, kad Londone tame purvyne žmonės nekiauksėdami perka už £4 (16 Lt) už 0,33 litro buteliuką labai vidutinišką, Čekijos licencinio varymo Asahi alų, kuris didmenoje kainuoja pusę svaro, man yra ne šaunumo, o tam tikro dekadentinio atsipūtimo išraiška, kuri manęs nežavi. Aš nieko prieš mokėti daug pinigų už tikrai vertus daiktus. Tačiau čia įbrendi į purvą ir moki neapsakomai daug vien dėl to, kad visi aplinkui moka daug, nes this is the British way, toks nuolatinis ir amžinas angliškas rip-off, nuspėjamas ir nemalonus, kaip lietumi žliaugianti Anglijos vasara, kurią jie patys vadina – be jokios ironijos – glorious British summer.

—

* Canapes yra ne rūkomos kanapės, kaip kai kurie iš jūsų pagalvojo, o tokie kasnio dydžio užkandukai.