Sumani investicija į nekilnojamąjį turtą: patrauklus objektas laukia jūsų pinigėlių.
“Pinigų karta”, 2011 m. gegužės 23 d.
Aną savaitę “Pinigų kartoje” rašiau apie pasipūtusias supermamas ir jų Užupio turgelį (tema pasirodė artima liaudžiai: vien iš mano Facebook nuorodos ten suplaukė pusė tūkstančio lankytojų), bet dar labiau publika užsikabino už paminėjimo apie nekilnojamąjį turtą ir apie tai, kad Vilniuje butą (bent jau dabar) ne pirksiu, bet nuomuosiuos, ir kad visi aiškintojai apie tai, kad nuomotis neapsimoka, o reikia pirkti, gali išsirikuoti į eilę ir, armonikos vedami, žygiuoti nuspėjama kryptimi.
Mane ypač mylintiems tai yra lyg ir įrodymas, girdi, Užkalnis nors į Lietuvą ir grįžta, bet uodegą įmerkti bijo. Suprask, apsisukęs varys jis lauk iš tos Lietuvos kaip kulka, kai pamatys, kokia toji Lietuva iš tikrųjų yra baisi ir kaip joje kraupu yra gyventi.
Norėčiau patikslinti: pati diskusija apie tai, kas labiau apsimoka – nuomuotis ar pirkti – yra visiškai teisėta ir įdomi. Pati tema nėra kvaila ar išlaužta iš piršto.
Kas yra unikalu ir specifiškai lietuviška, tai aršus užsidegimas, tiesiog religinė aistra, su kuria dažnai puolamas bet kas, kas nesilaiko konvencinio daugumos kelio, o tas kelias yra toks, kad reikia turėti savo, ir nemėtyti pinigų į balą. Tai valstiečio filosofija, giliai tūnanti baimė, kad savininkas yra ponas, o tas, kas ne savininkas, bet nuomininkas, yra amžinoje pono malonėje.
Nieko neturiu prieš patį požiūrį: esu giliai įsitikinęs, kad kiekvienas turi gyventi taip, kaip jam labiau patinka, ir jei pats nuosavybės faktas užpila dideliu palaimos sluoksniu ir pasimėgavimu, ir dar panieka mažiau išmanantiems (tokiems, kurie neperka, bet nuomuojasi) – tebūnie. Tegul aiškina.
Bet būna labai juokinga, kaip būtent dėl šio valstietiško naivumo išsidūrę varguoliai, įsikinkę į skolas vos ne iki grabo lentos, nusipirkę “investicijas” popierinėmis sienomis* tolimuose didmiesčių priemiesčiuose, visokiose Subiniškėse, paskui bliauna nepatenkinti ir kaltina “Skandinavų bankus”, kurie mus, lietuvius, paniekino. Bankai jums, vargeliai jūs, nieko per prievartą negrūdo. Dalino labai lengva ranka, tik reikėjo žiūrėti, ką imate ir po kuo pasirašinėjote. Sumanūs skolintojai būtent iš to mentaliteto ir užsidirbo, nes sprendimas dėl pirkimo vargu ar buvo racionalus: jis buvo religinis, paremtas jausmais ir priimtas ta pačia smegenų dalimi, kuri skatina lietuvius užsakyti didžiausią įmanomą granito paminklą, kaip Gibraltaro uolą, “mylimos mamutės atminimui” kapinėse. Nes taip liepia lietuviška siela.
Dar kartą sakau, kad nieko blogo tokiame sprendime nėra (kalbu apie buto pirkimą, ne apie paminklą mamutei – mamutę reikėtų mylėti, kol ji gyva). Tiesiog kalbose apie tai, kaip būtinai reikia pirkti, yra dažniausiai sąmoningai apsimetama (pamirštama) tikroji situacija ir visi faktoriai: tikėtina buto/namo vertė po 30 metų projektuojama remiantis kosminio optimizmo prognozėmis, būsto susidrožimas, kuris reikalaus kapitalinio remonto, apskritai ignoruojamas (nes butas yra įsivaizduojamas toks, koks jis yra dabar***, o ne toks, koks bus tuomet). Apie išlaidas buto priežiūrai, stogo perdengimui, parketams ir langams, durims ir virtuvei ir viskam kitam (už ką nuomojamame name moka šeimininkas) apskritai nelinkstama šnekėti, nes tai blaško ir neleidžia pasinerti į saldų savęs apgaudinėjimo dūmelį apie “investiciją”.
Be to, pinigai dabar ir pinigai po 30 metų yra sulyginami, lyg apie jokį diskontavimą nebūtų girdėję. Kalbant apie tai, kad po 30 metų bus skola išmokėta, ir turėsite kapitalą, kažkaip nepagalvojama, koks kapitalas būtų turėtas, jei 20% turto vertės pradinė įmoka būtų sėkmingai investuota ne į plytas ir skiedinį, o į ką nors kitą. Tai trukdo iliuzijai apie Pinokio verslo modelį su užkastais pinigėliais, iš kurių užauga aukso medis, ir be jokių pastangų. Agresyvus ir labai pelningas investavimas be jokių pastangų tautiniame folklore gyvena jau nuo “Sekundės” banko laikų.
Apskritai, kalbėti apie investicijas baisiai mėgsta tie, kas labai iš tolo nujaučia žodžio prasmę. Investicija – ne tas pats, kaip “išleidimas”. Investuoji tuomet, kai tikiesi, kad išleisti pinigai duos pelną. Žmonos nusipirkti aukso papuošalai nėra “investicija”, kad ir ką ji besakytų. Tai, kad jų perpardavimo vertė neprilygsta nuliui tuojau po įsigijimo (kaip kokio kibino ar varškės pončiko iš kiosko), ir tai, kad tą papuošalą (kaip ir butą) galima perparduoti antrinėje rinkoje, dar nedaro jų investicija.
Na, o kalbant apie sprendimą, pirkti ar nuomotis, man regis, tinkla taisyklė “kiekvienam savo”, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių ir nuo to, ko pageidauja perkantysis/nuomuojantysis. Sąlygos pigesniame segmente yra ne tokios pačios, kaip brangesniame**. Pavyzdžiui, Vilniaus Senamiestyje už kokius 3000-4000 Lt per mėn. galima išsinuomoti fantastišką, erdvų senos statybos butą, kuris perkant kainuotų kokius pusantro milijono ir už kurį dvidešimt penkis metus reikėtų mokėti po kokius 8000 Lt per mėn. Čia, man rodos, aritmetika labai paprasta: daugelis tų, kas gali laisvai išsinuomuoti, niekuomet gyvenime negalėtų sau leisti jo pirkti.
Andrius Užkalnis rašo tinklaraštyje “Protokolai”.
—
* Teko girdėti apie butus, kuriuose pertvaros buvo tokio plonumo, kad sanmazgo kambaryje galėjo išlaikyti vandens bakelį ant sienos tik tuomet, jei kitoje pusėje (kaimynų bute) ant sienos irgi buvo vandens bakelis. Kaimynams vieną kartą tą bakelį nukabinus kažkokio remonto tikslais, kitoje pusėje esantis septynių kilogramų bakelis su keliolika litrų vandens savo svoriu išgriovė pertvarą ir du kaimynų tualetus pavertė bendru sanmazgu, kuriame buvo erdvu, bet privatumo trūko.
** Kas dar kartą įrodo, kad šiaipjau geriau turėti daugiau pinigų, nei mažiau.
*** Taip pat masto ir tie, kas sako, kad norėtų gyventi amžinai arba beveik iki 120 – pažiūrėkite į tuos, kam bent jau 90, ir pasidarys aišku, kad jų gyvenimas tikrai ne toks, kaip jūsų.
22 Comments
vienintelis logiškas argumentas, kad nusipirktus butą gali išsiremontuoti kaip nori.
Jei randi tinkamai išremontuotą butą nuomai, arba leidžiama remontą atlikti kaip nori, argumentas netenka prasmės. Niekaip nesutiksiu su tuo, kad paėmus paskolą 25 metams tai gera investicija, nes naujai pirktas butas nusidėvės ir atrodys kaip dabar atrodo seni butai Viršuliškėse, ar Karoliniškėse. O kaip atrodys po 25 metų paskolos mokėjimo senos statybos namas, jei jo nerenovuos? Nekilnojamas turtas nusidėvi pakankamai greitai.
Jėzau, o kaip dabar baisiai atrodo butai Senamiestyje statyti prieš 200+ metų. O jei ir jų nerenovuos 😉
Remontas tik priduoda namumo jausmo. Jei darbo kontora persikėlė į priešingą galą remontas nelabai padės reikės naujo būsto ieškotis… Apie investicija galima kalbėti tada tada, kai kinta kainos ir jei jos didėja greičiau nei nuvertėja grynieji, amortizuojasi pastatas tuo metu tai yra investicija nepriklausomai nuo to ar jis yra Subiniškėse ar Turniškėse. Priešingu atveju neigiamas skirtumas yra išlaidos egzistencijai užtikrinti, kurios gali viršyti nuomą.
Apie auksą ir žmoną – antivalstybinis pasisakymas.
Nežinau, bet man kartais atrodo, kad gerbiamas Užkalnis ištiesų atskridęs iš svetimos planetos (čia esu supykęs po paskutinio jo rašinio LR). Su jo mintimis lyg ir būtų galima sutikti, na bet paskaičiau apačioje pateiktą pavyzdį apie ir kažkaip viską nubraukė. Kažkoks keistas pavyzdys. Lyg ir viskas ten logiška, bet kažkokios kitų žmonių problemos, kurių būrai nesupras. Man 2005 m. grįžus gyventi į Lietuvą (po metus trukusios ir nesėkmingai susiklosčiusios emigracijos UK) teko išgyventi kažką panašaus – klausiausi ką žmonės šneka, viskas lyg ir logiška, bet tarsi balsai iš dausų buvo. Žmonės planavo kaip reikia pirkti būstus pigiau – pvz. ten susitari su NT plėtotojais ir sumoki už būstą kol dar architektas braižo daugiabučio brėžinį, nes kai jau pradės kasti duobę pamatams, tuomet tas butas kainuos daugiau. O ir “pigiau” kainavo šimtais tūkstančių. Bet nebėda, nes jei pvz. vyras su žmona per abu uždirba 3000, tai per 40 irgi daug tų tūkstančių susidaro. Bet užtat “niekas neateis ir niekas neišmes” – man būdavo tikrai keista, nes jei neišmes nuomotojas, tai dar nereiškia, kad neišmes antstolis. Šiuo požiūriu pirmasis variantas tikrai geresnis. Dar buvo tokia formulė – reikia, kad sumokėjus visus mokesčius ir paskolą bankui, mėnesiui liktų 500 lt. Tuomet įmanoma gyventi. Irgi kažkaip… Na, bet kuriuo atveju, manau, kad tie kurie per mėnesį pasidaro tiek, kad gali išsinuomoti būstą už 3000 lt., ir dar lieka pragyvenimui (spėju daugiau nei 500 lt.) tai jiems neturėtų būti didelių problemų su tais dalykais apskritai. Ar taip, ar taip.
500Lt formulė yra bankų sukurta vėploms laukiantiems bėdos and savo kvailo užpakalio. Minimali formulė turi būti mėnesiui ne 500Lt, o bent jau pusantro paskolos mokėjimo dydžio. USA buvo ir konkretūs procentiniais skaičiai: bendri įsipareigojimai visiems mokėjimams neturi viršyti 38 proc pajamų, o būsto paskola ne didesnė nei 34 proc. Iš krizės bankai pasimokė. Dabar tie skaičiai yra 33 ir 26 atitinkamai.
Pirkti būstą poreikis iškyla, jeigu žmogus turi specifinių pageidavimų “suleisti šaknis”: laikyti naminius gyvūnus, auginti vaikus, kelis akvariumus, turėti oranžeriją, užauginti sodą ar pan. Čia kaip ir su automibiliu: kol neturėjau šuns ir vaiko, tol puikiausiai tiko viešasis transportas. Jeigu nebeturėsiu šuns ir vaikai užaugs, galėsiu vėl grįžti prie autobusų, dviračių ir pan. O šiuo metu nebeišeina.
p. Uzkalni noredami padaryti eilini karta ispudi viska kaip ir visada perdem hiperbolizavote… normalioj rinkoj kai buto verte atitinka 10-12 metu nuomos kaina, manau logiska svarstyti ji pirkti ar nuomoti. Nes kazkaip nelabai isivaizuoju jusu 65 metu gyvenanti nuomojame bute… anksciau ar veliau ateina laikas kai norisi kad kas 2 metus nereiktu kraustytis is vienos vietos i kita nes buto siemininkas kazka sugalvojo kitko su savo butu daryti…
tarkim normalioje rinkoje 2006 metais pastate man kompaktiska nama uz 300k kuris man dabar kainuoja 1000 LTL imoka bankui per menesi (pradinis inasas buvo 5 proc. 15k). jei ne tas sprendimas uz tuos pacius pinigus as dabar gyvenciau geriausiu atveju 3 k bute virsuliskese kazkam mokedamas nuoma ir laukdamas ar persigalvos ar ne buto seimininkas ir kada man reiktu kraustytis…
del investicijos: nuosavas bustas niekada nebuvo ir nebus “gera investicija” nes tu turi kazkur gyventi… tiesiog pirkti buta ar nuomotis racionaliom salygom turi kainuoti praktiskai tas pats ir tik nuo zmogaus gyvenimo budo ir noro tai priklauso…
ir siaip siuo straipniu manau tiesiog norejote save pateisinti kodel nuomojates busta o neperkate. naudoti perkunkiemo gyventoju pavyzdzius kurie uz kosminiais kainas prispirko kartonnamiu kazkaip nesolidu.
P.S. Ir kaip jus isivaizuojate kas per idiotas jums nuomoja buta senamiestyje uz 4k per menesi jei ji galetu parduoti uz 1,5 mln (31 metu atsipirkimas)… galai nesueina arba buto kaina per didele arba nuomos per maza…
Pirkti ar nuomoti yra amžiaus klausimas ir USA tai yra kintamas dydis. Pvz šiandien ten jis turi vienareikšmį(beveik) atsakymą: PIRKTI. Yra toje šalyje tam tikrų mokestinių lengvatų kurios iškreipia akademines diskontavimo formules.
Mano nuomone vienintelis nekintamas nuomavimosi privalumas yra mobilumas. Suprastėjo aplinka? Pakeitei darba? Savininkas užlenkė nuomą? Gražiai sudedame visą turtelį į vieną didelį sunkvežimį ir vykstame nuomotis kitur. Aišku likvidžioje rinkoje tas pats įmanoma su pardavimu, bet tik jei kainos stabiliai kyla ir kompensuoja tranzakcinius nuostolius. Savo pirmą namą pardaviau per 2 savaites. Dabar būtų didžiulis džiaugsmas jei prispyrus reikalui pavyktų parduoti per pusę metų. Taigi viskas reliatyvu ir kinta laike. Kitas nuomos privalumas yra įsipareigojimų nebuvimas. Ne tiek svarbu yra pats mokėjimas, kiek nutrūkus pajamų srautui galimybė su būstu prarasti jau įmokėtus pinigus. Išmestas nuomininkas susiras nuomotis mažesnį butą arba prisiglaus pas tėvus.
Lietuvos nekilnojamojo turto rinkoje mane sukrėtė keletas dalykų. Pirmiausia beveik absoliučių finansinių dundukų visuomenėje būsto paskolų įvairovė buvo pritrenkianti: multivaliutinės, indeksuojamos, stabilios etc. Nenuostabu, kad nukentėjusių buvo daug. Vieni ėmė paskolas Šveicarijos frankais, nes procentai mažesni (butų ėmę ir Japonijos jenom, bet kažkaip baugu būti skolingam kelis šimtus milijonų), kiti ėmė su fiksuota marža ir kintamu indeksu. Kai indeksas išsivyniojo, o CHF pakilo: mokėjimai kruvinai uždirbamais Litais išaugo dvigubai ir dar labiau. O kai pigūs pinigai baigėsi, baigėsi ir paklausa. Kainos pasuko atgal. “Investuotojai” išmetė būstus į nuomos rinką kad nors kiek kompensuoti nuostolius. Nuomos pasiūla numušė nuomos kainas. Tuo gerbiamas Andrius Užkalnis sėkmingai naudojasi ir kitiems teisingai pataria. Šiuo metu Lietuvoje atsakymas vienareikšmiškas(beveik): NUOMOTIS.
Yra dar keletas minčių kurios neturi vienareikšmiško atsakymo: gryni pinigai beveik visada geriau, bet yra išimčių: prieš 2001-ųjų Argentinos krizę ARS buvo pririštas ir lygus USD. Po krizės 3 ARS tapo lygūs 1 USD. Spėkit, kas atstiko tiems, kurie laikė santaupas ARS? Tiems kurie laikė santaupas sakykim Eurais(argentinietiškame banke ar užsienyje) ir buvo paėmę būsto paskolą fiksuotu procentu ARS?
Auksiniai žmonos papuošalai pirkti Woolworths ar Zales visada turi minimalią aukso laužo kainą. Aukso kotiruotei rinkose didėjant aukso laužo kaina didėja. Žmonos papuošalai tampa investicija, kai jų vertė antrinėje rinkoje perkopia diskontuotą sumokėtą vertę. Jei tie papuošalai yra “Cartier”, tai kita kalba ir galimas dalykas, kad jie taps investicija dar greičiau (Dieve, saugok “Cartier”.)
🙂 Juokinga, varguoliai ir pats varguolių varguolis Užkalnis samprotauja ir svaisčiojasi kas geriau 🙂 Gal ir geriau nuomą šiandienai mokėti, bet NEPASAKOKIT tokių pasakų, kaip kad butas, kuris perkant 7-8 tūkst. kas mėnesį kainuotų išnuomojamas už 3 tūkst. 😀 😀 Nebent ten visiškai prašiktas butas ir komunalinių ateina 1-2 tūkst. Lt už šildymą žiemą, tada jo…. realu rasti už 3 tūkst., tačiau normalus butukas senamiestyje: 5-6 tūkst. Nebent užkalnis čia kalba apie vieno kambario laužą, pačioje geriausioje senamiesčio vietoje, tada nu jo 3 tūkst. nuoma, o perkant 7 – 8 tūkts.
P.S. Galima ir nei nuomotis, nei pirkti – palapinėje prie Seimo visą vasarą piketuoti, su šūkiu “per brangu pirkt ar nuomotis”. Gal gausi kokią socialinę paramą, jei gyvensi su žmona ir vaikais – tai paliubomu.
Ekonomine prasme, Lietuvoje neapsimokėjo, neapsimoka ir neapsimokės pirkti buto būtent dėl A. Užkalnio aprašytų priežasčių. Išskyrus vienu atveju – jei manysi, kad buto kainos kils ir uždirbsi iš kapitalo prieaugio. Jei šio argumento nelieka – nuoma visada yra pigiau nei pirkimas.
Sikart drisiu nesutikti su p. Uzkalniu. Akivaizdu, kad temos apie NT delfyje ir kitur yra vienos populiariausios musu kraste, cia ko gero kaip kiekvienas lietuvis galetu buti krepsinio treneris, taip ir kiekvienas yra NT ekspertas.
Pirmiausia yra salys kur populiaresne nuoma ir yra salys (Lietuva, Skandinavijos salys, JAV) kur daug populiariau NT isigyti. Kad tai gali buti investicija ar pinigu ismetimas i bala irgi priklauso nuo daug faktoriu. Svarbu isigyti likvidu turta tiek pardavimo tiek nuomos prasme. Apie tai nesiplesiu, bet siek tiek dar bus toliau.
Kalbant apie diskontavima – tai idomu kur p. Uzkalnis patartu pinigus investuoti? I Baltarusijos briedziukus, Japonijos imoniu akcijas ar ispusta aukso kaina ar galu gale padeti indeli i banka su 3 proc. palukanomis, kai infliacija gerokai didesne? NT visada buvo ir bus gera investicija, o krizes kartojasi ciklais ir NT ilgalaike investicija. Pirmiausia investuojant ar perkant gyvenimui issirinkti tinkama vieta, o turtas devisi tiek turniskese tiek subiniskese vienodai. Visiskai susivelete rasydamas apie buto nusidevejima, nors prasitarete, kad nuomosites senamiestyje. Taigi buto remontas senamiestyje sudarys tik nedidele buto kaina. Ir kaip matot XVIII, XIX a. pastatai senamiestyje stovi ir tikrai nesugrius ir jie turi daugiau sarmo, nei nauji pastatai senamiestyje. Taigi isvada nudrozes buta senamiestyje, investaves nedidele dali nuo visos jo verte turesi vel nauja daikta.
Taip pat visu ziniai Lietuva nera saugi tam, kuris buta nuomojasi, mat salyse, kuriose populiari nuoma visiskai kitokia teisine sistema, t.y. net valstybinis reguliavimas kitoks, visos teises to nuomininko puseje, negali savininkas paimti ir uzkelti nuomos, isvaryti ispejes pries menesi ir pan., nuomininkas tampa vos ne savininku. Lietuvoje to nera ir nebus. Ir pasirasyta sutartele tarp savininko ir nuomininko, tikrai nepadarys jus saugiu.
Taip pat griztant prie saliu kur populiari NT nuoma. Galvojate, kad ten NT savininkai uzsiima labdara ir neziuri jie atsipirkimo? Ne, ten be viso valstybinio reguliavimo – paprastam zmogeliui dar sunkiau isigyti turta, todel ir turi jie nori ar nenori uzdirbineti pelna NT savininkui. Akivaizdu, kad NT savininkai, ypac tose salyse kur populiarese nuoma yra is turtingiausio sluoksnio, o nuomojasi biednesni.
Apie didesni mobiluma kai NT nuomojiesi, tai isvis juokinga kalbeti. Juk jeigu isigijai likvidu turta. Na pvz., Vilniuje, o gavai gera darba N. Akmenėje, na tai iskart du variantai: gali savo NT Vilniuje išnuomoti arba parduoti. Isnuomojes savo ir issinuomojes N. Akmeneje akivaizdu pinigu dar liks ir galesi juos investuoti (o investuodamas – diskontuoti ). Taigi NT nuosavybe mobilumui visiskai netrukdo, o tai tik zmoniu norinciu populiarinti nuoma – mitas.
Apie NT atsipirkima per 10 metu. Cia dar vienas mitas, kliedesys ar nusvaigimas (visai kaip cia http://uzkalnis.popo.lt/2011/03/30/komercines-aviacijos-tema-fryku-ir-nusvaigusiu-magnetas/). Jei kalbesime apie Vilniaus NT rinka, tai niekur pasaulyje nera tokio atsipirkimo sostinese, nei Niujorke, nei Kišiniove (teko bendrauti su sios salies gyventoju). T.y. sostinėje (aisku ir kituose stambesniuose centruose) NT bus brangesnis (dazniausiai kartais) ir vidutiniui gyventojui sunkiai iperkamas. Mat cia suplaukia ne tik didžiausios investicijos ir geriausi protai, kurie ir uždirba daugiau. Taigi neiperkantiems buto sostinėje ir saukiantiems, kad kainos dar kris labai daug, siulau pasidomėti, galbut provincijoje uzdirbtumete tiek pat, o NT ten pigesnis kartais.
O apie buto nuoma uz 3000-4000 lt per menesi, na taip kiekvienam savo, bet cia man panasu i lizinginius vairuotojus pries krize, kurie va turejo darba (nesvarbu kur statybose ar banke ir pasiimu naujausia bambali ar audine, o atejus krizei, teko graziai issesti is ju ir persesti 10 metu WV). Atleiskit, bet si teorija, kad va nuomotis galiu sau leisti uz 4000 lt šiandien, nes tas butas uz kuri mokeciau bankui imokas 4000 lt (t.y. nusipirktum) nelygis, skamba neitikinamai. Tai tiesiog irodo, kad ne pagal savo pajamas norisi paspindėti dabar. O kai 8000 lt imoka jau neatrodys nereali, tada ir bus laikas kraustytis i pusantro milijono buta pagal Jus.
argumentai parinkti puikai, visgi klausimas yra kiek kitoks… štai esi jaunas. tau visi nuomoja, bet ar kas nors norės tau nuomoti būstą, kai pasensi (jei uždirbsi vos vidutinę algą (pensiją), ir niekaip negalėsi sau leisti gyventi senamiesčio centre)? Juk faktas tas, kad pas mus didžioji dauguma nuomotojų yra bobučių tipo… ir žiūri, kaip čia kas… o garantijos, kad ši tradicija kada pasikeis nėra.
Nuomotis ar pirkti – klausimas individualus. Kol kas nelabai kvailai daro tie, kurie perkasi butus – čia nekalbu apie tuos, kurie pasilieka tik 500 Lt pragyvenimui. Nes nuomos kainos taip pat svyruoja ir nemažai. O nuoma labai prastai reguliuojama ir ilgalaikė nuoma įmanoma nebent jei moki po5-6 tūkst. kitaip – jei nuominininkas pasakys eiti lauk per mėnesį – turėsi išeiti. Ir tai nėra tik finansinis klausimas – jei esi su šeima, stabilumas labai svarbus dalykas. O skaičiuojant finansiškai – labai paprasta – pasižiūri, kad suma kurią išleistum bankui-plėšikui už butą tau kitus investuota neša didesnę grąža- tai ir neperki to buto.
Linkiu tau geriausios kloties (sąžiningau čia), bet įtariu, neįkalkuliavai savo paskaičiavimuose dar vieno svarbaus faktoriaus, turinčio įtakos gyvenimo kokybei. Nuomojant būstą teks turėt reikalų ne su civilizuotais angliškais landlordais, o su lietuviškais savininkais-ponais, kurie mano, kad nuomininkai yra jų malonėje. Deja deja.
Lauksim naujų piktų straipsnių, kur Užkalnis išdės į šuns dienas lietuviškus nekilnojmo turto agentus, tarpinikus ir sąvininkus :-).
Jau apie dešimt metų nuomojuosi butus Vilniuje ir nė karto neteko turėti reikalų su savininkais-ponais. Tiesiog reikia žiūri ne tik ką nuomojiesi, bet ir iš ko. O kad nepirkau išsimokėtinai buto iki krizės likau labai patenkinta – tiesiog per kelias savites išsikrausčiau iš Tilto gatvės į Goštauto. Priemestis, bet ką padarysi. Moralas: nuomotis tikrai ramiau.
gerai, jei turi bent kazkur busta. Sia prasme manau, kad jis isnuomos savo busta Londone.Ir kaip ten begalvoti, bet LR is vis busto nuomos nera…Tai is vis neegzistuojantis dalykas, na nebent buni studentu, ar siaip laikinai koki pusmeti, o gyvenimui tai jau tokia vargo vakariene…
na jei nuomos sutartis bus sudaryta kaip Vakaru europos salyse – nuomininko -pono savivale bus pazabota.
is esmes dabar nusipirke bustus(pasieme is banko paskolas) -jie yra nuomininkai,tik va nuomotojas(Bankas) yra visiskai be jokiu isipareigojimu.
ankstesniame pasisakyme isivele klaida:” nuominikas ” turi buti ” savininkas”
Nepamenu šaltinio, bet teko skaityti Vokietijos nekilnojamojo turto rinką esant sudarytą iš 40% nuosavybės teise turimo ir 60% nuomojamo turto. Ir neapkaltinsi vokiečių nei ubagyste, nei pragmatizmo stoka..
Vakaruose seniausiai klesti trendas nuomotis būstą po daugybę metų. Sutartys atitinkamos, leidžiančios pasiremontuoti pagal savo skonį ir panašiai. Manau, Lietuvoje šitas trendas greit įsigalės, nes tai patogu, nepririša, o aš asmeniškai turiu įdomesnių reikalų negu karštligiškai skolintis pradiniams įnašams ir paskui terliotis su tuo būstu, kai vėl su šeima sumanysim kur nors patraukti. Man “turėjimas” ne tiek finansiškai, kiek psichologiškai per didelė našta. Juk gyvenimas keičiasi, nes keičiasi norai, pasirinkimai, galimybės ir idėjos.
Beje, lygiai taip pat sėkmingai galima formuluoti klausimą – augintis daržoves pačiam ar pirkti? Tai jei tau pigiau užsiauginti – augini, jei pigiau pirkti – perki..
Man nepatiko eilutės – “kad reikia turėti savo, ir nemėtyti pinigų į balą. Tai valstiečio filosofija, giliai tūnanti baimė, kad savininkas yra ponas, o tas, kas ne savininkas, bet nuomininkas, yra amžinoje pono malonėje.”
Manau, kad tai klaidinga nuomonė. Daugelis žmonių gyvenimą gyvena intuityviai, daug nemąsto ir jiem gaunasi 🙂 Tai mūsų prosenelių patirtis per kraują liepianti taip elgtis 🙂 Taigi pačią gyvenamą vietą reikia “užgyventi”, taip sakydavo močiutė..