Tarnybinis pažymėjimas, šešiolika metų kabojęs ant kaklo: jau nebeturiu.
Tai va, šiandien buvo paskutinė mano darbo diena BBC: po 16 metų, 3 mėn. ir 25 dienų išėjau paskutinį kartą, atidaviau pažymėjimą ir dabar esu laisvas menininkas.
Čia nebus ašaringa eulogija ir prisiminimas toks sentimentalus atsisveikinimas, tačiau žinote, bet kuriuo atveju tai buvo didelė mano gyvenimo dalis, o kalbant apie protingą gyvenimą, tai jis visas prabėgo šiame darbe (pareiškimą padaviau, kai man buvo vos 22 metai, darbą gavau, kai buvo tik 23, o atvažiavau dirbti, kai man buvo suėję 24).
Pirmiausiai, norėjau atsiprašyti visų tų, kas su manim kartu 1993 metais padavinėjo paraiškas į tą darbą ir jo negavo. Vieną surauktą snukį (dabar lygiai tokį pat niūrų, tik gerokai pasenusį) labai gerai prisimenu išsikedenantį iš vertimo ir klausymo testo. Jis žinomas žmogus, todėl pavardės neminėsiu. Gyvenime jam sekasi puikiai, išskyrus tuos atvejus, kai artėja pilnatis. Dar buvo kitas kandidatas – nepatingėjęs man asmeniškai parašyti, kad aš iš jo atėmiau darbą – tas, rodos, iki testų nepriėjo.
Testai vyko tuometinės Britų Tarybos patalpose Mokytojų Namuose Vilniuje ir ten atrinktieji laikė egzaminus (savos sienos padeda: pastate ant Vilniaus ir Klaipėdos g. kampo lankiau – mažas būdamas – Salomėjos Nėries mokyklos 2 ir 3 klases, nes kažkaip mūsų negalėjo sutalpinti pagrindiniame pastate).
Dar prisimenu, kaip atėjau į Vilniaus Universiteto filologyno anglų kalbos katedrą į pokalbį su atvykusiais BBC vertintojais, pasibeldžiau, ir ten sėdėjusios išsigimėlės-sekretorės kaip mat apstaugė: jos galvojo, kad atėjo studentas (jos apstaugia visus studentus, nes gali– aš labai tikiuosi, kad dabar tos mymros yra senos, baisios ir jas paliko vyrai). Su tom univerkės varlėm labai draugiškai pliurpė dar viena iš kandidačių, pasikėlusi fyfa, kuri netrukus po to nuėjo tiesiais valstybinės tarnybos keliais, užima aukštas pareigas ir turi didelį kabinetą. Tuomet sekretorėms Vilniaus Universitete ji gyrėsi, kaip ji ten nuėjusi visą BBC komisiją pastatė ant ausų.
Visa atranka ir dokumentų dorojimas (o anais laikais man, atvykstančiam iš Lietuvos, Anglijoje dar reikėjo leidimo dirbti, Work Permit) užėmė virš pusantrų metų, ir pagaliau prieš pat 1994 m. šv. Kalėdas mane pakvietė atvykti, ir liepė kuo greičiau. Susitariau, kad pradėsiu dirbti iškart po švenčių, ir 1995 m. sausio 4 d. rusišku Yak-42 lėktuvu, kuriuo tuomet Lietuvos Avialinijos skraidino į Angliją*, atskirdau į Heathrow. Mano visi daiktai tilpo dviejuose lagaminuose (kaip gera būti jaunam), nuomotą butą Žveryne atidaviau prieš išvykdamas į oro uostą, ir turėjau su savimi apie £160 grynais. Šiais laikais tai atitiktų gal £350. Tai kaip ir ne visai tuščiomis kišenėmis atvykau.
Čia buvo mano darbas šešiolika su puse metų. Caversham Park.
Darbe man patiko, ypač patiko tai, kad viskas buvo gana neformalu. Tuometinis skyriaus viršininkas davė mano asmenines ausines (tokius baisiai profesionalius Sennheiserius), kaip vardinį ginklą. Tada mane mokiusi redaktorė pasodino prie pulto ir pradėjo mokyti dirbti. Po poros mėnesių dirbau pats. Lietuviška žiniasklaida tais laikais buvo nyki: dar buvo laikraštis “Tiesa”, kurio popierinė kopija ateidavo tris-penkias dienas pavėlavusi, o tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius kalbėdavo ilgoje laidoje “Kas geresnio, premjere?”, iš kurios pavadinimo galima buvo atspėti apie jos bekompromisinį cutting edge pobūdį. Smagindavausi klausydamas savo malonumui visokius Gerbkime žodį ir pastabas apie tai, kad lietus – lyja, sniegas – sninga, o ką daro kruša?
Žinoma, sakydavo laidoje kalbėjęs vyžotas tėvukas-kalbininkas, kad krenta: keistas klausimas, gerbiamieji radijo klausytojai.
Kartais – ir man teatleidžia už tai Dievas ir kolegos – paskambindavau į savo gimtąjį Lietuvos Radiją ir išdėstydavau, kaip iš šono atrodo žinių laidos (priešreforminės, dar iki Valentinas Milaknis išvaikė visas mezgančias cioces ir niekada neišsiblaivančius korespondentus). Buvau nekantrus ir kategoriškas, dabar labai aiškiai tai matau.
Lietuvos žiniasklaidos monitoringo džiaugsmai truko palyginti neilgai: paskui, kadangi mane žavėjo (tais laikais) visokia vadyba, finansai, atsakomybė ir netgi kurį laiką vadovaujamos pareigos, pradėjau lipti karjeros laiptais, kadangi buvau jaunas ir kvailas, nes karjeros laiptai yra, mano supratimu, labai neilgai trunkantis malonumas, bet kai ant jų pradedi lipti, tai to nežinai. Panašiai, kai buvau vaikas, tai irgi atrodė, siaubas kaip faina suaugusiems, turėti darbe kabinetą, stalą, spausdinimo mašinėlę, antspaudų ir segtukų, bylų ir visokiu būti svarbiu.
Kaip gerai, kad visa tai praėjo.
Užrašas ant asfalto lyg ir duoda užuominą.
***
Nesakysiu, kad tie šešiolika metų prabėgo kaip viena diena, nes neprabėgo. Buvo pasiekimų ir džiaugsmų, pavyzdžiui, kai buvau vienas pirmųjų redaktorių, kuriems anglų kalba nebuvo gimtoji, gavusių redaguoti medžiagas tų, kas nuo gimimo kalbėjo angliškai; buvo labai gerų ir įdomių istorijų, kurios turėjo poveikį tiems, kas naudojo tą informaciją , buvo momentų, kai įvairiose šalyse eidamas į visokias svarbias valdžios įstaigas jaučiausi turįs svarbiausią darbą pasaulyje. Taip jaučiausi tik dėl jaunumo ir durnumo: rašyti knygas, straipsnius ir tinklaraščius, kalbėti per radiją ir TV visgi yra žymiai įdomiau, negu eiti į pačias svarbiausias valstybės kontoras ir kalbėtis su visokių mandrų tarnybų pareigūnais, nors man tada atrodė kitaip.
Koks mano buvo darbas? Aš užsiėmiau informacijos rinkimu iš atvirų žiniasklaidos šaltinių (iš to, ką galima laisvai pažiūrėti per TV, žinių agentūrose arba perskaityti laikraščiuose). Apie ketverius metus užsiėmęs tuo pats, stebėdamas Lietuvos žiniasklaidą, paskui persėdau į kitą kėdę, ir užsiėmiau to darbo organizavimu įvairiuose regionuose. Čia jokios paslapties neatskleidžiau: ką daro BBC Monitoring, galima perskaityti internete. Daugiau pasakoti nesiruošiu, nes jokių paslapčių neatskleidinėsiu.
Iš to, ką teko dirbti, man geriausiai sekėsi samdyti žmones (nors rašyti ir redaguoti man irgi labai patiko). Specialistai sako, kad vidutiniškai apie 40% samdymo sprendimų po metų įvertinami kaip teisingi. Labiausiai patyrę žmonių ekspertai ir galvų medžiotojai gal sugeba tai pakelti iki 65%. Tie, kas sako, kad gali priimti 90% teisingų sprendimų, darydami žmonių atranką, meluoja ir giriasi, nes tokių nėra. Dabar su šiokiu tokiu pasimėgavimu galiu prisiminti, kad gal pusė mano pasamdytų žmonių buvo parinkti teisingai. Aš iš darbo išėjau, o daugelyje pasaulio vietų tebedirba mano parinkti darbuotojai, ir nuo to jaučiu nemenką šilumą toje kūno vietoje, kur turėtų būti mano širdis.
Be abejo, buvo ir daug ko kito – nuo biurų užsienyje įrengimo, įrangos pirkimo ir derybų su žinių agentūromis dėl jų paslaugų pirkimo. Dėl pastarosios patirties šiandien labai juokinga žiūrėti į ne kuriuos viešoje erdvėje besisklaidančius žinių agentūrų verslo ryklius rytų Europoje, kurie iš tiesų yra apgailėtini pablyškę kilbukai, ypač kai nuskursta valstybinių užsakymų ėdžios; dažniausiai jie dėl savo charakterių ydų negalėtų ir kilogramo agurkų turguje parduoti, bet labai mėgsta vaizduoti žiniasklaidos verslo magnatus.
Aišku, buvo ir negero, ir sunkaus. Trijų metų darbas viename iš skyrių, kur darbuotojai savo “teisių gynimą” ir manipuliavimą įtaka profsąjungose pavertė akiplėšišku, šlykščiu ir begėdišku darbdavio melžimu, vos manęs nepribaigė: tais laikais dar tikėjau, kad galima su profsąjungomis tartis ir kalbėtis, kaip su žmonėmis. Ne su visomis. Žurnalistų profsąjunga Britanijoje yra vienas didelis komunistuojančių, savanaudžių ir paklaikusių erkių susirinkimas.
BBC išlepintų ir įžūlių darbuotojų branduolys baisumu prilygsta profsąjunginiams geležinkeliečiams (ne visi tokie, bet tokių labai daug). BBC šampaniniai socialistai – tai žmonės, gimę turtingose šeimose, gerai išmokslinti ir turintys kairuoliškas pažiūras. Nė vienos dienos nedirbę tikro darbo tikrame pasaulyje: jie sugeba gyventi tik socialistiniame šiltnamyje.
Jie reikalauja – ir gauna – priedą prie algos, nes turi dirbti sudėtingu, kintamu grafiku, o gavę, atsisako laikytis to grafiko, nes “patiria stresą”. Jei darbdavys nenusileidžia iškart, darbuotojas eina pas gydytoją ir gauna popiergalį, ir tada darbdavys nusileidžia.
Tai žmonės, kuriuos pervedus į kitą skyrių laikinai, trims mėnesiams, susipažinimui ir kvalifikacijos kėlimui, jie atsisako iš ten grįžti atgal, ir ten lieka trejus metus, ir jiems trejus metus mokamas atlyginimas už nulį darbo, nes įsidrąsinimas, kad tokią padugnę ir kiaulės snukį atleistų, užima trejus metus.
Tai žmonės, terorizuojantys darbdavį kaip mušamą šunį, nes žino, kad darbdavys – bailus ir nenori problemų, ir praktiškai visada nusileidžia.
Apie nacionalinio transliuotojo institucinį polinkį kairėn rašau ne aš pirmas. TV vedėjas Peter Sissons, po žymiai ilgesnės karjeros, parašė apie viską savo knygoje “When One Door Closes” žymiai aštriau. Šešiolika metų dirbau tarp žmonių, kuriems komunistinis “The Guardian” yra normalus, vidutiniškas laikraštis. Viena bendradarbė jį vadino tiesiog laikraščiu, net negalėdama įsivaizduoti, kad kas nors gali skaityti kitokią spaudą. Ta pati bendradarbė buvo pakraupusi, kai leidau dukrą į privačią mokyklą: anglų kairuoliams tai yra siaubingas žingsnis, artėjantis prie kapų išniekinimo.
“Naujosios Kairės” raudonosios lervos, visokie frontininkai, davidavičiai, vasiliauskaitės, klimkos, jei juos kas priimtų į šitą kontorą, tarp BBC žinias kuriančių būtų pačiame vidurėlyje, praktiškai meinstrymas: pumpuojantys visas “žmogaus sukurto klimato atšilimo” pasakas, net nebandantys maskuoti savo įsitikimo, kad tik prezidentas Obama ir į jį panašūs tipai yra teisingas pasirinkimas Amerikai, pasakojantys apie visą antiglobalistinį, antikapitalistinį ir kitokį darmojedų sbrodą kaip apie idėjinius brolius.
Man labai pasisekė, kad visus tuos metus dirbau ne prie programų kūrimo, o toje BBC veiklos dalyje, kur man neteko susidurti su ideologiniu angažavimu ir kuris manęs nelietė. Net atvirkščiai: mano padalinys, būdamas atskiras nuo abonentinio mokesčio išlaikomų padalinių, tarnavo Britanijos vyriausybės užsienio politikai ir jos strateginio partnerio, Jungtinių Valstijų, interesams, kuriuose per tuos 16 metų buvo daug teisingo, kam ramia širdimi galėjau ir dabar galiu pritarti.
***
Nepaisydamas visų aukščiau pasakytų karčių žodžių, likimui esu be galo dėkingas, kad turėjau tokią galimybę, kokią turėjau. Man buvo garbė dirbti, prisidedant prie didžiausio pasaulio žiniasklaidos brand’o puoselėjimo ir jam atstovauti, ir savo žodžiais ir tekstais prisidėti prie BBC kūrybos visumos.
Aš dėkingas, kad galėjau aplankyti dešimtis šalių ir susipažinti su pasaulio žiniasklaida taip, kaip tenka labai nedaug kam. Labai daug žmonių buvo nuostabūs ir draugiški, ir protingi. Aš taip pat dėkingas, kad teko pamatyti visame pasaulyje labai daug žmonių su visu asortimentu lengvų ir sunkių charakterių, mielų ir labai nemalonių.
Pagalvojus, kokie 10 baisiausių egzempliorių savo kalibru ir šlykštumu buvo tokie išskirtiniai, kad palyginti su jais, pablyškę tautinės žurnalistikos sociopatai ir didybės manijos persekiojami ligoniai, save laikantys “apžvalgininkais” ir spaudos sąžine, yra praktiškai apynormaliai pirmuonys. Arba net gal ropliai. Nes didžiausia ir garsiausia pasaulio žiniasklaidos organizacija viską daro smarkiau už kitus: net kai pasamdo socialiai nepritapusius frykus, jie būna frykiškesni, nei visos kitos žiniasklaidos frykai.
Rausvoji iguana. Bet koks panašumas į iškilią Lietuvos žiniasklaidos figūrą yra atsitiktinis.
Gero buvo žymiai daugiau, nei blogo, o net ir tai, kas buvo blogo, išmokė labai ramiai ir be panikos žvelgti į aplinkinį pasaulį, nes dabar pagąsdinti kažkuo labai sunku. Čia vienas iš patirties privalumų: išmoksti neimti į plaučius ir nepanikuoti, kai aplink daugumas yra panikuojantys ir spirgantys.
Jei man dabar būtų vėl 23 metai ir reikėtų rinktis vėl, ir vėl sakyčiau – lipsiu į lėktuvą su dviem lagaminais ir skrisčiau į Londoną. Bet dabar labai geras laikas užversti šį puslapį ir bandyti kažką naujo.
Labai daug kas manęs klausia, o ką gi aš dabar darysiu gyvenime ir Lietuvoje. Tiesą sakant, planų ir pasiūlymų daugiau, negu laiko jiems įvykdyti, bet nuobodžiauti neteks, ir, man rodos, neleisiu nuobodžiauti tiems, kas mane skaito ir klauso.
Tau jau laikas ten, sako man rodyklė.
32 Comments
Andriau, sekmes!
“Tik tiek”.
Beje, parasyki kada nors ka nors apie “verslo galimybes Lietuvoje”, juk pats sakei,kad cia ju apstu.
Tamstos kurybos megejas.
Sėkmės naujuose medžioklės plotuose!
Sekanti frazė manė pralinksmino:
“..kuriems anglų kalba nebuvo gimtoji, gavusių redaguoti medžiagas tų, kas nuo gimimo kalbėjo angliškai..”
Pas mus JAV tokio pobūdžio užduotis duoda tiems, kuriuos ru0šiasi atleisti kol dar popieriai nesutvarkyti.
Išplėskite mintį, kur tokie redaktoriai dirba?
Pagrindinė tų subjektų funkcija yra toli gražu neliteratūrinė. Jie paprastai būna arba programuotojai arba kokybės kontrolieriai (abiem atvejais kaip taisyklė nenusisekę).
Mano minėtu periodu jie dažniausiai nebūdami anglakalbiai gauna užduotį įvertinti ir suredaguoti specifikacijas, kuria parašė anglakalbiai projektų vadovai taip, kad techniniai neanglakalbiai programuotojai pagal jas galėtų parašyti programas. Tai yra daroma įsitikinti, kad neišvengiama subjekto netektis nesujauks ramaus kontoros ritmo.
Pritariu, kad tekstas ilgokas. Andriau, Jūsų tekstai skaniai skaitosi, bet kai pamatai tokio ilgio rašinius, baisu net pradėti juos skaityti, nes gali pritrūkti laiko baigti.
Mane mokė, kad paklodžių dabartiniai žmonės nebeskaito, nes nebeturi tam laiko. Todėl net ir rimtoji žiniasklaida perėjo prie labiau tabloidinio formato, sumažindama puslapių dydžius ir straipsnių ilgį. Gal kitąsyk tiesiog suskaidykite tekstą į kelias atskiras dalis? 🙂
Tai siknon tuomet tuos dabartinius zmones, nes butent tokios paklodes ir skaitosi maloniai, kuomet gali atsiputes tam skirti laiko ir isiskaityti
jei žmonės “nebeturi laiko” (o iš tiesų paprasčiausiai nebemoka) skaityti, tai yra jų, ne rašytojų problema. jei rašantysis turi ką pasakyti (o A.U. turi), tai nesuprantu, kodėl reikėtų derintis prie išsiblaškiusių interneto skaitytojų, kurie nesugeba koncentruoti minties ties įdomesne metafora. auklėti reikia, o ne pasiduoti 🙂 kas mėgsta skaityti ir mėgsta konkretų autorių, tam jokia paklodė problemos nesudarys. faina gi.
Šiaip tekstas tikrai ilgas. Gal todėl, kad rašiau per kelis kartus. O gal ir todėl, kad reikėjo aprėpti daugiau nei šešiolika metų. Todėl jau toks epinis išėjo.
man patiko sis ramus gyvenimiskos istorijos pasakojimas. Sekmes
Turiu priekaištą – man tekstas pasirodė kiek nuvogtas, per trumpas. Mielai paskaityčiau daugiau. 🙂
Nu come on ponas Nauticalis, vienas ilgesnių įrašų, nebent čia ironizuojate visaip.
Kažkodėl, kai ironizuoju, žmonės priima už gryną pinigą. Kai tik parašau rimtai, tai iškart įtaria klastą… 🙂
Turbūt reikėtų kartu su gerbiamuoju pasidžiaugti ta proga, kad sentimentalūs mulkiai mano, kad reikėtų ką nors palydėti… Tai ir pasidžiaugsiu. Sveikinu su nauju gyvenimo puslapiu 🙂
Skaitydamas, įtraiu, pažinau kai kuriuos personažus 😉
Andriau, sėkmės naujuose darbo… ėėė… eee… žodis “frontai” Lietuvoje kaip ir išniekintas… tada – baruose 🙂
Andriau, sėkmės tau !!!!!!!!! Gerbėjas forever – Papabeacon
Linkiu baruose su frontais.
Nu ką, sėkmės! Praeitis visada atrodo gražiau už dabartį, o gal ir ne, kaip kam. Bet kai turi perspektyvų, kodėl gi ne!?
gražu. 1995-ųjų kovą aš iš GB jau išvažinėjau 🙂
turiu klausimą – pastaruoju metu neprisimenu nei vieno įrašo, kuriame nebūtų “važiavimo” ant Artūro. kuo jis toks pačiam svarbus?
sukrausiu lauzeli is kvailu knygu, uzdesiu p. Uzkalnio ‘Anglija’ ant virsaus ir pagrilinsiu kepsni.
Liutaurai, Artūras galvoja, kad Zabugornas persireikšminęs, kaip ir apie Artūrą yra galvojama dar labiau.
Laikas išsiaiškinti, kuris yra pagrindinis lietuviškoje blogosferoje. Matyt todėl ir goodbye BBC.
Pagrindinis lietuviškoje blogosferoje yra Rokiškis, kuris turi savo kryptį ir nešvaisto energijos kovodamas nei su vėjais nei su vėjo malūnais.
Kova tarp Užkalnio ir Račo kartais primena pusnuogių mergų kovas purvo ringe kai po savaitę trukusių apsikomentavimų abu tampa nepadoriai neatpažįstami. Kartais primena samurajų dvikova kai žaibiškai apsikeitus iš pirmo žvilgsnio nereikšmingomis replikomis vienas prityla ir eina susisiūti prakirtą ego. Bet kuriuo atveju man, žymiausių blogosferos peštukų bendraamžiui, tas dvikovas stebėti yra sportiškai įdomu.
Tikiuosi, kad gerb. p. Užkalnis tyliai užvėręs duris į turiningą praeitį galės daugiau laiko skirti gerb. p. Račo niurkymui. Nujaučiu ir laukiu įdomios kovos.
Make your bets Gentleman (Ladies are wekcome too)!
Turiu pasakyti, kad entertainmentas jau senokai išeina geresnis už vidutinį. Belieka laukti, kol kas nors čia praneš, kad vėl Andy The Undertaker parašė, ir tada beliks imt popkorną ir atsilošus laukti branduolinės moralizavimo dozės iš račvietės.
Beje, čia jau būta įdomesnių minčių ir kaip aš visus nugaliu kaip Texaso reindžeris, ir kaip aš sėsiu į Valentinavičiaus vietą. Negali sakyti, internetas nėra nuobodus.
Labai grazus straipsnis! Sentimentalus, net jei to noreta isvengti 🙂 bet geraja prasme 🙂 Oi, koks idomus dabar gyvenimo tarpsnis autoriaus laukia!… Tokie pokyciai ir potyriai tik i gera. Sekmes!!!
atrodo kažkas prieš 16 metų priėmė teisingą sprendimą samdydamas p. Užkalnį
Ponas Andriau Užkalni. Laukiam jūsų grįžtant apraudoton Lietuvon. Bus juokų daugiau, kai pargrįšit, o nuskriaustųjų ašarų bei dantų griežimo – dar daugiau.
įdomūs naujadarai kalboje naudojami, tikriausiai mainstryminiai kokie… Rašinyje mažai faktų. Aršiam bylotojui prieš sistemas ir fašistus, nereikėtų vengti minėti pavardes fyfų ir surauktaveidžių, antraip falšyvas skambesys atsiranda.
O gerbiamas Andriau, tikrai turėsit ką veikti, nereik dėl to pergyventi (jei visgi neįtikinama, paskaitaliokit šiandienos delfi.lt pranešimus). Linkiu sėkmės dorojant rausvąją iguaną 😉
alio, laba diena, o kodėl jūs mėgstate tik pagyras?
Kietai! Ka as galiu daugiau pasakyt. Tikekimes visa ta patirti autorius panaudos bent su kazkokia nauda Lietuvai.
Nu žinokite, gerbiamasai, jūsų įrašas toks ilgas, kad perskaičiau tik pradžią ir pabaigą. Ir gavosi štai kas:
Tai va, šiandien buvo paskutinė mano darbo diena […] ir, man rodos, neleisiu nuobodžiauti tiems, kas mane skaito ir klauso.
Taip ir nesuprantu, ar esmę supratau, ar ne?
Tikriausiai gal didelę dalį esmės taip.
10/10