Britanijos karališkoji šeima – ar geras pinigų leidimas?

Pinigų karta, 2011 m. birželio 25 d.

Šią savaitę, kai visi Britanijoje – ir daug kur likusiame pasaulyje – laukia karališkųjų vestuvių penktadienį, labai laikas pakalbėti apie tai, ar apsimoka Britanijai karališkoji šeima. “Apsimoka” apskritai yra labai lietuviškas terminas, mes mėgstame taip sakyti, ir jeigu klausimas yra užduodamas, dažniausiai tai reiškia, kad širdies gilumoje manoma: ne, neapsimoka.

Britanijos karališkosios šeimos tariamas “absurdas” ir atgyvena yra tema, mėgiama tiek pačių anglų (kai kurių), tiek lietuviškų runkelių, kurie jaučia norą ir pareigą komentuoti. Noras, kad neliktų karališkosios šeimos, šiaipjau yra atvirkščiai proporcingas norinčiojo asmeniniam pasisekimui gyvenime: kadangi jų pačių sekmė labai abejotina (arba neabejotinai nulinė), didžiausias viltis jie deda į tai, kad kaip nors nepasisektų kitiems. Panašiai Lietuvoje į nežinomybę pamažu sliūkinantys žiniasklaidos mokytojai nerimo išvagotais veidais dienas leidžia skųsdami kitus žurnalistus ir rašinėdami apie tai, ko neturėtų likti eteryje ir puslapiuose.

Karališkoji šeima Britanijos mokesčių mokėtojams kainuoja truputį daugiau, nei 40 mln. svarų (apie 160 mln. litų) per metus – apie £0,75, arba tris litus, vienam gyventojui. Tie, kam prabunda selektyvus rūpestis dėl visuomeninių finansų, kai tik kalbama apie ką nors, kas jiems nepatinka, tuojau pat sucypia – aha, o kaipgi išlaidos policijai ir kariuomenei, kuri turi saugoti karališkosios šeimos narius?

Dėl policijos atsakymas paprastas: o kaip išlaidos policijai, kuri turi taip pat saugoti islamiškųjų maniakų, komunistuojančių propalestinietiškų murzių ir visokių antiglobalistinių perėjūnų demonstracijas ir jų dalyviams, o išlaidos teismams ir valstybės apmokamiems advokatams, kai koks nors Vakarų pražūties kviečiantis išsigimėlis teigia, kad jo negalima deportuoti, nes kad ir kaip būtų baisu Vakaruose, į savo tėvynę vistiek nenori, nes ten baus ir kankins? Viskas kainuoja pinigus, taip pat ir karalių saugumas, bet vieni niekai, palyginti su tuo, kiek kainuos 2012 m. Olimpinių žaidynių apsauga ir kiek atsieina visokių jaunimo muzikos festivalių saugojimas, kur brangiai apmokami policininkai išpopintus ir tablečių apsirijusius aukselius turi daboti, kad šie persigėrę neužspringtų savo vėmalais ir apsirūkinę ir apsiriję tablečių nenukraujuotų, kur nors atsitrenkę kakta į šaligatvį.

Aš siūlyčiau paprastą – bet hipotetinį – dilemos sprendimo būdą: jei Anglija savo karališkąją šeimą galėtų parduoti kaip gaminį su visais žmonėmis, dvarais ir pilimis, ar atsirastų kitos šalys, kurios nepagailėtų kelių šimtų milijonų ir pirktų? Tikrai kad taip. Karališkoji šeima su viskuo, kas iš jos išplaukia, yra fantastiškai geras variantas Anglijai, nes ji jau yra, jai nebereikia kapitalinių išlaidų, ją kainuoja tik palaikyti (valstybės mąstu – 40 mln. svarų yra tikrai labai nedaug), ir ji yra praktiškai likimo dovana, kuri patikimai daro šaliai marketingą.

Kai bus karališkos vestuvės, šimtai pasaulio televizijos kanalų penkias su puse valandos transliuos ceremoniją. Tai bus, šiaipjau, 330 minučių trukmės Britanijos reklama, marinuojanti smegenis, kurią paskui sustiprins visi pasaulio blizgieji žurnalai, o paskui bus knygos, o paskui bus dokumentiniai ir vaidybiniai filmai. Ir visa tai subliminaline tvarka kals į galvą: Anglija, Anglija, Anglija. Šalis mokslui, šalis gyvenimui, šalis darbui, šalis atostogoms (nes, atsiprašau, ko daugiau į Angliją važiuoti? Blogas klimatas, brangu, nešvaru, ankšta, maistas kaip kur, aptarnavimas – atvykusių lenkų ir lietuvių gastarbaiterių).

Anglija, Anglija, Anglija: karališkasis mitas ir pasaka hipnotizuos šimtus milijonų smegenų. Ir visa tai – už 40 mln. per metus. Jei kitos šalys galėtų pasiekti tokį patį efektą ne už 40, bet už 400 mln. svarų, esu tikras, taip ir darytų nedvejodamos. Pelningiausias pardavimas pasaulyje yra svajonės pardavimas, ir užvis sunkiausia tą svajonę sukurti. O čia jau viskas sukurta. Viskas veikia.

Palyginimui: Anglijai prieš tūkstantmečio šventimą pastačius beprasmį, visų išjuoktą ir jau pusvelčiui parduotą “Tūkstantmečio Kupolą” (Millennium Dome) su Liaudies Ūkio Pasiekimų Paroda, jis kainavo virš 600 mln. svarų (t.y., karališkajai šeimai tų pinigų būtų užtekę 15 metų). Kai paskui jis buvo niekam nereikalingas, vien už tos milžiniškos nenaudojamos palapinės apsaugą ir priežiūrą vyriausybė mokėjo £12 mln. per metus, nes norinčių pirkti nebuvo, o jei ir buvo, tai visi norėjo tą durnystę nugriauti (ko vyriausybė baisiai nenorėjo gėdos ir sarmatos sumetimais), ir pagaliau konstrukcija buvo pusvelčiui parduota kompanijai, kuri išleido dar £600 mln. ir perdirbo kupolą į koncertų areną, bet pakeitė pavadinimą: “The Dome” jo nebevadina, vadina “O2 Arena”, nes niekas nenori būti susijęs su vyriausybės apsijuokimu. Tai čia apie tai, kiek kainuoja vyriausybių pastangos daryti savo šaliai marketingą, gaminti svajones ir jas pardavinėti.

Jei bet kuri vyriausybė imtųsi daryti kino filmus, jie kainuotų dešimt kartų brangiau, nei Holivudiniai, ir surinktų dešimt kartų mažiau žiūrovų. Su vyriausybėmis visada taip: prie ko jos beprisiliestų, viskas būna brangiai, ir dažniausiai neveikia.

O čia karališka šeima: garantuota, veikianti, sutepta ir patikima, šimtmečių patikrinta ir pigiai kainuojanti šalies propagavimo mašina už 40 mln. svarų per metus. Dar klausiate, ar apsimoka?