Žalieji satanistai užtikrino valdžios komuniagoms ideologinį jų plėšikavimo pagrindimą.
Pinigų Karta, 2011 m. balandžio 11 d.
Iš pirmo žvilgsnio – gera naujiena nudrožtam ir iškankintam Britanijos keliautojui.
Nalandžio 6 d. prasidėjo nauji finansiniai metai, o kiek anksčiau paskelbtas biudžetas, kuriame buvo pasakyta, kad nebus keliamas liūdnos šlovės oro keleivio akcizas (APD – Air Passenger Duty).
Akcizas, kuris yra pridedamas prie kiekvieno bilieto, buvo užsūdytas leiboristų vyriausybės ir per keletą metų, garsiai bliaunant apie “žaliuosius mokesčius” (suprask, čia ne šiaip sau mokate, čia kad gamtą saugotume) pasiekė pasakiškų aukštumų. Tai ne oro uosto mokesčiai ir ne iškrypėliškos “carbon offset” rinkliavos (išskiriamo anglies dvideginio poveikio neutralizavimo savanoriška indulgencija lengvatikiams*) – tai valstybės priskaičiuojami privalomi mokesčiai.
Pranešimas apie tai, kad mokestis nebus didinamas, privertė paskaičiuoti tai, ką jau dabar moka Britanijos gyventojai už keliones lėktuvu, kurių jie jau daug metų mokomi gėdintis, kaip ekologiškai neatsakingo, dekadentinio pramogavimo**.
APD prasideda nuo £12.00 už kiekvieną ekonominės klasės bilietą trumpiausiu atstumu (iki 2000 mylių), ir už tolimiausius skrydžius, virš 6000 mylių, sudaro £170 (680 Lt) vienam keleiviui verslo ir aukštesnėje klasėje (ekonominėje klasėje tas mokestis sudaro £85). Šeima iš keturių žmonių, skrendanti į Australiją ekonominėje klasėje, vien valstybei sumoka £340 (1360 Lt mūsų pinigais). Lėktuvo priekyje skrisdami moka dvigubai daugiau. Neblogai, ar ne?
Jau dabar dėl šitos priežasties (ir dėl kitų) oro mylių rinkėjai seniai sėdi su devalvuotais sąskaitų balansais.
Vieni (kaip British Airways) jau seniai prie “nemokamo” bilieto priskaičiuoja ne tik valstybės mokesčius, bet ir visokius papildomus antkainius, kokius tik įmanoma įsivaizduoti, ir užrakina tų bilietų prieinamumą bet kurių atostogų laikotarpiu (pabandykit nuskristi už mylias į bet kur, kas primena atostogų vietą – geriausiu atveju bus bilietas į Detroitą arba Atlantą, matyt, oro bendrovė tikisi, kad atskridęs keleivis nueis į blogą rajoną ir jį ten nudobs, ir atgal skraidinti to keleivio nebereikės) – jokio Los Andželo, jokio San Francisko ir jokio Majamio, jau nekalbant apie Australiją. Nemokamas BA bilietukas iš Londono į LAX (Los Andželą) dabar kainuoja £290 + 50 000 mylių (tai yra, jei tą bilietą gausi apskritai).
Kiti – kaip, pavyzdžiui, United – palieka senas nemokamų bilietų kainas tik labiausiai auksiniams keleiviams arba tiems patiems neatostoginiams mėnesiams, o kitiems perjungia skaitliuką: gali skristi, bet ekonominė klasė iš Londono į LAX anksčiau kainavo 55 tūkst. mylių, o dabar, prašom, jau 110 tūkstančių. Nieko nuostabaus: oro mylias juk dovanoja į kairę ir į dešinę per kreditines korteles, lojalumo programas, vienkartinius draudimo pirkimo bonusus ir kitokį velnią, nes jų vertė yra susitraukusi ir sparčiai artėja prie niekinės. Tai atskira tema, ir tikiuosi prie jos grįžti.
Bet toliau kalbėkim apie oro mokesčius Britanijoje. Šios šalies keleivis jau dabar moka skraidydamas valstybei devynis kartus daugiau, nei vidutinis ES keleivis. Šis banditizmas po ekologinėm vėliavom (nes, girdi, nors aviacija sudaro tik 3% visų CO2 išskyrų, šis skaičius “sparčiai auga”, kaip sako ekofašistai – išskyrus, žinoma, tai, kad jau seniai nebeauga, o mažėja jau trejus metus iš eilės, nes skraidančių lėktuvais dėl krizės mažiau, o lėktuvai ore vis efektyvesni, maža to, pakilusi iki $150 už barelį naftos kaina paskatins oro bendroves dar greičiau atnaujinti orlaivių parkus) jau dabar Britanijoje surenka £2,2 mlrd. mokesčių per metus, ir buvęs ministras pirmininkas, raudonskūris škotų socialistas Gordonas Braunas planavo, kad šis skaičius dar per trejus metus išaugs iki £3,5 mlrd. per metus.
Logika labai paprasta. Daugiausiai lėktuvais keliauja žmonės, kurie nebalsuoja už socialistines-leiboristines kirmėles. Leiboristai puoselėjo ir kultyvavo visai kitą elektoratą – socialiai remtinus, bedarbius, tinginius, priklausomus jei ne nuo pašalpos, tai nuo valstybės sukurtos dirbtinės darbo vietos. Vidurinioji ir aukštesnioji klasė, su savo atostogom Floridoje ir Karibuose, su vilomis Sicilijoje, su jų vaikučių gap year kelionėmis po pietų Ameriką – jie buvo tik melžiamos karvės.
Mokestis aviacijai – vienas tiksliausiai kertančių ideologizuotų mokesčių, kuris nukreiptas tiksliai prieš tam tikrą socialinę grupę, kuri vistiek nebalsuos už tuos, kas tą mokestį įvedinėjo.
Tačiau didžiausia grėsmė Britanijos aviacijos bizniui kyla vis dėlto ne iš ten. Tokios kuro kainos, kokios yra dabar, jau labai greitai pradės smogti geležiniu kumščiu – greičiausiai po atostogų sezono. Kol kas didžiosios avialinijos perka kurą sena kaina, hedžintą (aptvertą) atitinkamų sandorių. Rudenį joms jau teks galvoti apie tai, kokia kaina teks užsipylinėti boeingų bakus kitais metais, ir mokėti už tuos sandorius, apsisaugant, kad kaina nebūtų dar didesnė. Tuos pinigus galiausiai sumokės keleiviai. Jei ruošiatės kur nors skristi per Kalėdas, aš jūsų vietoje pirkčiau bilietus jau dabar.
————–
* Šį sąžinės nuraminimo mokestuką dėl planetos susirūpinusiems rūpestėlių čiūčiuotojams pardavinėja daugelis didžiųjų avialinijų. Susimoki keliolika arba kelias dešimtis svarų, pinigus perduoda labdaringai organizacijai, kuri prisodins medžių, kurie neutralizuos pražūtingą skraidymo poveikį. Neprilygstama – nelyg koks pinigų rinkimas į Taikos Fondą tarybiniais metais. Lietuvoje mes turime savą sąžinės nuraminimo būdą: kai iškeliauja į geresnę vietą bobutė, kuri gyva būdama niekam rūpėjo, visi giminės būtinai pastato didžiausią paminklą, kad visi žinotų, “kaip mes mylėjom mamutę”.
** Kalbant apie neatsakingą, dekadentinį pramogavimą: bonusas šio tiklaraščio skaitytojams. Neatsakingas tinklaraštininkas Troy šią savaitę skelbia apklausą apie Artūro Račo tinklaraštį (patalpinta tinklaraščio ekrano kairėje pusėje, kaip tik po Darbo Raudonosios Vėliavos Ordinu, kas lyg ir mums kažką sako). Šeimininkas ir savininkas, kaip visuomet, susierzino, profilaktiškai apdėjo mane neminėdamas pavardės, ir nurodė savo skaitytojams, kur reikia nueiti ir už ką balsuoti, kas mums daug pasako ne tik apie jo epinį humoro jausmą, galintį susilyginti tik su jo krasnoznamionnais žurnalistikos sugebėjimais, bet ir neaukštą nuomonę apie savo tinklaračo lankytojus.
17 Comments
Kovon, balsuokite.
Na va, ir suveikė Godwin’s law. Kaip nuspėjama.
Negražu, Mindai, iš Jūsų pusės lyginti A.Račą su kažkokiais blogais žmonėmis.
taik kad tas Račas verkšlena kaip boba…
Aš ne apie Račą, bet apie iliustraciją ir epitetus.
Aš suprantu, bet niekada nekenkia apkaltinti.
Kaip suprantu, gerb. Užkalni, šiuo straipsniu važiuojate ant dviejų savo mėgiamų draugų – ir žaliųjų ir leiboristų 🙂 Įdomu, dėl ko labiau – ar dėl to, kad skraidote daug, ar dėl to, kad mokesčių nekenčiate?
Dėl abiejų priežasčių, be to, nekenčiu ir žaliųjų.
nieko neskaiciau, bet nenori ir nemoki mokesciu ir viskas. jai nesugebi nemoketi ju, tai pats kaltas kad galios neturi ir nevaldai situacijos, nedominuoji – busi dominuojamas.
Sakyčiau verslūs tie Leiboristai. Jei galima paimti tai ir ima. Skrydžio kaina tai nesikeičia 50 GBP + Taxes. Nuo to kad Taxes išaugo nuo 10 iki 50 ar 100 užrašas niekaip nepasikeitė.
Tai, kad nedidins reiškia, kad avialinijos pradėjo spiegti, kad nebus keleivių, o tai reiškia, kad tuos gerais laikais surinktus Taxes gali vėliau tekti atiduoti avialinijoms gelbėti.
Ką padarysi, mokesčių niekas nemėgsta. Bet, pasirodo, labiausiai mokesčių nemėgsta latentiniai komunistai ir socialistai – ypač kai jiems patiems tenka susimokėti po polnoj programmie. Skaitau račavietėj atsiradusį naujausią dundukyno direktoriaus opusą ir kaifuoju. Ypač miela žiūrėt, kaip be ceremonijų neginčijamą pilietiškumo ir moralės etaloną pagaidina Šimonytė. Pasirodo, stukalinti ant mikruškių šoferių dėl nusukto PVM yra viena, o pačiam sąžiningai susimokėti kas priklauso – visai kas kita.
Skausmu persunktas sielos šauksmas Račvietėje (nuoroda žemiau) apie tai, kaip ponas samdomas tarnautojas Artūras Račas pamatė pro mažą plyšelį, kuo gyvena likęs pasaulis, yra nuostabus. Ironija nėra pamesta ant daugelio Račvietės lankytojų, kurie priminė komiškam moraliūgai apie jo didvyriškas kovas su turgaus bobutėm ir mikriukų šoferiukais, ir todėl žurnalistu save vadinantis tugodūmas priverstas barškinti klavišus extra fast: visiems individualiai pranešama, kad jie kalba nesąmones ir yra dundukai, kad ne jiems spręsti, kad jie šliuželiai ir menkystos, o taip pat durniai. Šis žurnalistu save vadinančio rūgštasnukio trolio kūrinys su visom teisuoliškom proklamacijom komentaruose yra kaip tulžies lašelis, kuriame atsispindi visa kliuksinti račybės kūdra.
http://racas.lt/dejau-ant-tokiu-teisingu-mokesciu/
mielas A.Užkalni, esu tiesiog sužavėtas tamstos talento. Tokių svarių ir rimtų argumentų, tokio nuostabaus faktų panaudojimo diskusijoje ir tokio žavaus savęs apibūdinimo man dar neteko sutikti.
Nuoširdžiausi sveikinimai.
Žemai lenkiuosi tamstos talentui, tačiau linkiu nesustoti ir toliau tobulinti savo įgūdžius. Neabejoju, kad pasieksite neįtikėtinų aukštumų, tapsite tuo, kuo norite būti, ir tamstos kūryba bus šluote šluojama iš pasaulio knygynų lentynų.
Esame susidūrę su Raču viešojoje erdvėje: aš parašiau, kad jis mąsto kaip sovietžmogis, jis atkirto, kad mano buvusi sunki vaikystė, o štai jis buvęs patriotas. Aš dar norėjau atkirsti, kad jis buvo stukačius, bet alfa nebeleido. Prie ko čia visa tai? Ogi prie matematikos. Tada man ir kilo įtarimas, kad Račo atradimai, kuriuose yra skaičių, esti lengvai svyruojantys. Taip ir čia. Jei autorinėje nurodytas sąlyginis 1000, tai nuo jo autorius (jei to nepadaro jį samdantysis) susimoka tuos 24 proc. Таčiau 30,98 jau pridedami prie sąlyginio tūkstančio, ir juos turi mokėti užsakovas (akivaizdu, kad jie sudaro dar 24 proc.) Taip kad mokesčiai sudaro mažiau 50, kas yra labai nedaug. Tariantis dėl honoraro paprastai nurodoma ta vidurinioji suma, nuo kurios atsiima ir prie kurios prisideda po maždaug 24. Bet Račo problema ne neadekvatus savęs, tikrovės ir santykio tarp abiejų dydžių vertinimas. Ir ne svyruojanti matematika. O tiesiog labai nesama humoro jausmas ir labai nevežanti ironija. Sarkastiškai autofiliška. Gryn Maldeikienė. Fe
Mielas Nero Wolfe, matyt, senstate ir atmintis pradeda šlubuoti.
Juk pats savo sunkią vaikystę tada aprašėte. Jei nepamenate pacituosiu:
Taigi kad ir kaip bei ką būtų linkę daryti ir elgtis dabartiniai vaikai, jie yra veikiami ne tik ir tiek savo žinių (filmų, komiksų, jutubo, MTV), bet šeimos, gatvės ir mokyklos, kurios nuo sovietmečio juk iš esmės ir nepasikeitė: zekų žargonas ir panieka silpnesniam, zonos logika paremti grupuočių santykiai, teritorijų gynimas, dedovščinos skatinamas intensyvus svaiginimasis – visa tai, beje, jau buvo ir mano vaikystėje. Jei kažkas panašaus stebima ir „afroamerikiečių gatvės kultūroje“, tai jos išmokti (iš žinių) Lietuvos vaikams tikrai ne taip paprasta, kaip naujomis sąlygomis pratęsti tai, kas buvę jų tėvų vaikystėje.
Mano vaikystė buvo kitokia, tad nuoširdžiai tamstą tada užjaučiau. Ir dabar dar kartą užjaučiu, nes, panašu, iki šiol neatsigavote.
Sveikite.
Kada BNS vadovaujate, jei taip nuoširdžiai visur spėjate pasikolioti?
Ar neverkia BNS duonelė, ……….. valgoma.
mielas troy, dėl koliojimosi, tai aš su tamsta nesutikčiau, o kai dėl vadovavimo, tai juk tamsta žinote – ne dundukų reikalas.