Vakarų spaudos vaizdinė kokybė – dar ne viską sudorojo taupymo vėjai. Bet geryn neina.

Kairuolių ekofašistų, "tvarios sklaidos" ir neišsivystančiojo pasaulio bei Stalino ir Mugabės mylėtojų kliedesių laikraštis The Independent, dažniausiai tinkamas tik pašaipai, visgi neretai yra nepralenkiamas grafine prasme.

Kai atsitinka tokie dalykai, kaip žemės drebėjimas prie Japonijos krantų ir cunamis, Vakarų spauda sublizga visomis spalvomis ir pasirodo visame gražume. Nuėjęs sekmadienio rytą į parduotuvę apelsinų sulčių ir laikraščių, pagalvojau, kad net po 16 metų negaliu atsistebėti monumentalia kokybe ir galia, kurią vis dar tebesiūlo Britanijos spauda.

Buvau rašęs pirmojoje knygoje apie Angliją, kaip nauja ekonominė realybė ir senkančios žiniasklaidos pajamos ištirpdė man pačią įdomiausią žiniasklaidos dalį: užsienio naujienas. Kur anksčiau buvo dešimtys užsienio korespondentų, dabar liko vienetai, ir tie žymiai mažesnio kalibro, o likusį turinį kuria agentūrų medžiagos ir frilenserių (neetatinių korespondentų) paskubom kurpiamos medžiagos, kurios būna skystos ir paviršutiniškos ne dėl profesionalumo stokos, o dėl to, kad šie žmonės priversti rašyti paskubomis, nes turi rašyti daug, rašyti daugeliui ir susirinkti iš visur po kelis šimtus dolerių už straipsnį, kad galėtų gyventi. Jiems nėra laiko nei geriau pažinti šalį, nei atsipūsti ir pakelti akis į dangų ir į medžius, pasikalbėti su žmonėmis. Jie dažniausiai prišalę prie kėdžių sostinių spaudos centruose. Iš viso to išeina rašymas, kuris, kaip plona antklodė, lyg ir uždengia temą, bet iš arčiau pažvelgus, plonas kaip paklodė, o kartais net skylėtas.

Laikraščio fotokorespondento profesija apskritai mirusi ir palaidota, ir mažai net kas per Vėlines ateina ir uždega žvakelę. Taip, nuotraukos vis dar puikios, bet perkamos dažniausiai iš anoniminių autorių (labai retai kas nors pamini jų vardus), įkinkytų Reuters, AP arba Getty Images.

Nuotraukos puikios, bet jos pirktos iš bendro agentūrinio katilo. Fotografų vardų niekas nežino.

Titulinę šio įrašo nuotrauką puošiantis The Independent yra šiaip pošlykštis rausvai-žaliųjų komuniagų agitacinis leidinys, kurį skaityti gana koktu visiems, kas nesisklaido po ekologinius maršus, nežviegia demonstracijose, kad laikas pamokyti visus bankininkus ir išdalinti jų turtą Trečiojo Pasaulio varguoliams, nacionalizuoti farmacijos įmones ir Baltijos šalis priversti mokėti kokias nors reparacijas Rusijai už sovietines investicijas (iš esmės leidinio nuotaikos ir tonas yra kaip to paties “Fronto”, tik optimizuotos angliškam skaitytojui, todėl kas antrame puslapyje rašoma apie islamofobijos grėsmę).

Tačiau jo dizainerių ir meno redaktorių įgūdžiai yra neeiliniai, ir nuotraukos, net ir iš agentūrų pirktos, dažnai tikrai priverčia linguoti galva: ne, geriau niekur matyti neteko.

Nuotraukų kokybė vis dar yra epinė (The Independent - Roberto Schidt/AFP/Getty)

Taip, labai gerai nėra, bet vis dėlto Britanijos ir JAV spauda vis dar tebegali leisti sau tai, ką išgali retos mažesnės valstybės spauda. Už viso to – elementarūs perkamosios galios faktoriai ir skaitytojų įpročiai. Kad ir kokie būtų nelinksmi laikai popierinei spaudai,  The Sunday Telegraph vis dar parduoda virš pusės milijono numerių kiekvieną sekmadienį, ir laikraštis kainuoja £2.00 (8 Lt).

Pusė milijono žmonių (maždaug 1% Jungtinės Karalystės gyventojų), galinčių ir norinčių išleisti tiek vienam laikraščiui kiekvieną savaitę (panašius pardavimo skaičius “rimtosios” spaudos tarpe turi The Times, kiek mažiau – The Guardian, o The Independent parduoda apie 180 tūkst. egzempliorių, bet  jo sekmadienio leidinys yra pigiausias iš visų, £1.80) yra toks faktorius, kokiu Lietuva vargu ar galės kada nors pasidžiaugti (tą patį galima pasakyti ir apie turtingesnes šalis, kurių gyventojų skaičius panašus – kokią nors Norvegiją).

Būtent todėl kokybiškam žurnalistų darbui apmokėti vis dar yra pinigų (nors ir ne taip daug, kaip buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų). Būtent todėl Anglijos spaudoje, kai įvyksta didieji įvykiai, kaip šiomis dienomis Japonijoje (o ne dėl kokių nors piktavalių Lietuvos prodažnos žiniasklaidos savininkų ir jų pakalikų kėslų ir sumanymų, kaip aiškintų visokie konspirologai) suprantamo daugeliui ir gerai paskaitomo paaiškinimo teksto, grafikos ir faktų gausa ir išdėstymas džiugina ir paverčia laikraščio skaitymą vienu įdomiausių ir turiningiausių užsiėmimų, kuriais gali pamaloninti Anglija.

Informacijos kiekis, su palyginimais, kontekstu, skaičiais ir išsamiais klausimais-atsakymais nuslysta skaitančiojo gomuriu kaip medus.