Kodėl Užkalnis nedalyvauja Stylish Blogger Awardsuose

Awww... So CUTE.

Aš blog’us skaitau mažai (tankiai pasižiūriu tik Artūrą Račą*), bet tiems, kas skaito dar mažiau už mane, pasakysiu, kad dabar po internetą siaučia Stylish Blogger Awards, kur esu štai nominuotas (ar avordintas) net ir vyriausiojo Lietuvos internetų autoriteto Rokiškio. Pasakysiu, kad buvau jojo skatinamas, girdi, tu irgi prisijunk, bet aš šį kartą prisijungsiu savotiškai, tai yra, neprisijungdamas, ir paaiškinsiu todėl.

Skirtingai nuo garsiosios Rokiškio Iniciatyvos, supurčiusios ankstyvais 2011 metais visą internetą (netgi aš sudalyvavau), Stylish Blogger Awards yra iš esmės apie nieką, tai tiesiog tokie supermaminiai apsibučiavimai, kur vienos autorės išbučiuoja savo drauges ir pakabina blizgantį sidabru ir blykst blykst blyksniukais raitytą ženkliuką, atrodantį kaip kokį fyfiškos Beverly Hills parduotuvės logotipą ant Paris Hilton kelnaičių.

Lietuviškosios blogosferos Mokytojas Aurelijus, kurio didelį intelektą pripažįstu, bet rašymų skaityti negaliu dėl alergijos guru ir sensėjaus stiliui ir progresuojančio pasimėgavimo savo kvykaujančių iš laimės ir linksinčių discipelų** būreliu, yra pasakęs savo bloge (dabar šis rašymas išbrauktas, bet vis dar paliktas – kaip skaidri užuomina, kad gili mintis net ir išbraukta verta pasilikti, nes tokios deimantinės jos būta): “čia nekalbama apie lietuvišką politiką (nes neišeina kalbėti apie tai, ko nėra)“.

Tai va, nenorėčiau kartoti šio zapredel’nai pretenzingo, bet nelabai teisingo posakio (nes tokia politika, kuri yra Lietuvoje, ir yra politika, d’oh), bet iš esmės blog’uose (tinklaraščiuose) stiliaus – kurį aš galiu pavadinti stiliumi – yra labai nedaug, ir ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur daromi tinklaraščiai. Maisto tinklaraščiai visi panašūs, ir išvaizda, ir stiliumi; politiniai yra tekstiniai, o ne išvaizdiniai, apie asmeninius (“atsikėliau ryte, geriu kavą ir galvoju, kam aš gyvenu? siunčiu šian visą pasaulį na***!!!!“) tai išvis nenoriu kalbėti. Mados tinklaraščiai man yra menkai žinomi ir dar mažiau suprantami. Iš to, kas malonu akiai, kažkada užkliuvo Pakabų Tarnyba, nes nuotraukos buvo ir yra geresnės už vidutines ir dar jie mano tinklaraštį buvo perskaitę, bet daugiau nieko negalėčiau ir pasakyti.

Na, o paskutinė problema yra reikalavimas septynis dalykus apie save parašyti. Aš atsiprašau, aš apie save internete ir spaudoje esu ir taip daugiau kalbėjęs, negu reikia. Visi apie mane viską žino. Aš dabar, pavyzdžiui, rašau romaną, tai jau ir taip su siaubu matau beigi suvokiu, kad kai jis pasirodys, tai skaitytojai knebinės ir aiškinsis – oi tai čia šitoje vietoje apie jį patį? Oi tai čia jis toks ir toks? Oi tai čia jau aš šitą žinau nes jis ten ir ten sakė kad jam tas ir tas patinka ir ten ir ten jis buvo. Tai manau jau daugiau apsipasakojimų gal ir nereikia. Atminimas ne vežimas, pora žodžių ir gana.

Todėl nedalyvausiu aš šiuose awardsuose. Nes jei Rokiškis, pavyzdžiui, rašo “Niekada neatsakinėju į jokias SMS žinutes ir išvis jų niekam nerašau. Jei labai reikia – geriau perskambinu atgal. O šiaip – ignoruoju,” tai kuo aš esu blogesnis? Į SMS žinutes atsiliepinėju, bet va awardsai šie yra ne man. Tačiau visiems dalyvaujantiems linkiu sekmės ir ačiū visiems, kas mane dargi ir pamini.

—

* Artūras Račas iš susireikšminusio pamokslautojo, įsivaizduojančiojo, kad kažką supranta apie žurnalistiką [juokas salėje], tapo online skundikų ir paskviliantų portalu ir kasdieniniu njūzleteriu apie tai, ką paskundė mokesčių inspekcijai ir apie tai, kam ne vieta nacionaliniame radijuje.

** Discipelai = mokiniai.