Filmas. “Wall Street: Money Never Sleeps” – antrasis kartas nepavyko

Ne kadras iš filmo, o autoriaus nuotrauka.

Šį filmą būtinai turėjau pamatyti. Wall Street: Money Never Sleeps (režisierius Oliver Stone, 2010) yra tęsinys 1987 m. reiškinio, kuris man buvo turbūt reikšmingesnis net už The Godfather. Pirmasis Wall Street buvo tai, kas man suformavo sudarė didelę dalį svajonių ir troškimų apie tai, kuo norėjau būti (ne profesijos prasme, nors šiaip kartais pagalvoju apie tai, kad po teisybei reikėjo eiti į finansus, o ne užsienio kalbas ir rašymus). Pirmojo Volstryto paprasta estetika ir schematinės tiesos bei paprasti dialogai tuomet bręstančiam protui buvo pats tas. Kaip instrukcija apie tai, kaip norėjau gyventi gyvenime, ir (gerai pagalvojus) tebenoriu.

Lygiai kaip ir pirmasis Wall Street, šiemet pasirodęs tęsinys po 23 metų yra iš esmės banali ir moralizuojanti istorija apie kapitalizmo ydingumą (šį kartą dar ir pritempta prie finansų krizės aktualijų, kas dar labiau nupigina ir taip jau negudrų siužetą).

Siužetinės linijos čia perpasakoti neverta – ne todėl, kad galėčiau sugadinti kitiems žiūrovams malonumą (siužeto vingiai tokie paprasti ir nuspėjami, kad žiūrovas pats galės, kaip aš su savo kavos kibiru kino salėje, nesunkiai sugalvoti, kas bus toliau, juolab kad tempas, ištemptas betiksliais bendraisiais planais, yra nesunkiai aplenkiamas net ir ne paties šustriausio galvotojo).  Kovarni ir ciniški kaip velniai, išsipuošę brangiais kostiumais ir pasirišę storo šilko šlipsus  finansininkai melžia iš sistemos pinigus milijonais, stumdami ją į pražūtį (švaistydami juos eigoje deimantams, meno kūriniams, barakudoms mergoms prabangiuose baruose, motociklams ir sraigtasparniams), tačiau juos sustabdo ir nubaudžia jaunasis Jake Moore (vaidina Shea LaBeouf, kuris yra 1986 m. gimimo, atrodo kaip jaunas Rick Astley, of Never Gonna Give You Up fame, bet vaidina gerai ir įtikinamai). Mat jaunuoliui, kuris nors ir dirba prie finansų akulų, bet turi sąžinės proveržius, dar talkina ir draugelka, kuri jau yra visai dora ir teisinga: ji su būreliu margų Niujorko Naujosios Kairės koležankų ji turi mat tinklalapį, kuris pelno nedaro, bet atskleidžia kapitalizmo piktybes. Ji yra, žinoma, Gordono Gekko dukra, kuri su savo bjauriu tėvu nenori nieko bendro turėti, bet paskui beveik susitaiko.

Labai pasenęs, pavargęs, bet puikiai vaidinantis Michael Douglas vaidina tą patį vaidmenį iš pirmojo Wall Street, kuris jį ir suformavo ir iš serialų užpildo padarė aukščiausios lygos aktoriumi  prieš 23 metus. Jis yra tas pats Gordon Gekko, išleistas iš kaliuzės, bet (beveik) nieko nepasimokęs apie tai, koks kapitalizmas yra baisus, nors ir parašė knygelę ir pasako kelis nenaujas įžvalgas iš pop-ekonomikos srities, kad negalima tik vieni kitiems skolinti pinigus ir pūsti burbulą ir eiti šopintis. Tik pamanyk, o mes galvojom, kad burbulas yra tvarus. Kaip nauja.

Tik jau šiame filme Douglasui niekas epinių citatų neparašė: pirmąjame Volstryte jų buvo pažerta kaip pasakų krautuvėje, ir daugelis jų tebekibirkščiuoja ligi šiol – greed is good, survival of the unfittest, lunch is for wimps, sheep get slaughtered – o čia nieko, tuštuma, kaip tarybinio gastronomo lentynose. Filmas ir šiaip nepasiūlo nieko naujo ar įsimintino. Ar jaudinančio. Ar provokuojančio mintis. Nuobodu ir nyku, ir tiek.

Yra taip, kad pirmasis Wall Street netikėtai pačiam režisieriui (ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Michael Douglas’ui, jei tikėsime jo komentarais, kaip jis baisėjosi, kaipgi žiūrovams gali būti patrauklus Gordon Gekko) pasisekė ir nuskilo, kaip aklai vištai grūdas. Tą kartą Oliver Stone meistravo eilinį buką moralizavimą (dar prisiminkim iki ašarų primityvius teigiamus blue collar herojus, Bud Fox’o tėvuką ir jo profsąjungų draugelius), o gavosi milijonus įkvėpes himnas energijai, nestabdymui, greičiui ir nuostabiai kaip žolė po šerkšnu dolerio reverso spalvai. Dabar moralizavimas vietoje, tik netyčinis inspiracinis epas jau nepavyko. Ir gerai: jei būtų pavykęs, būtų per keista.

Nesiplėsiu per daug apie charakterius: išskyrus jaunąjį Jake ir galbūt dalinai Gordon Gekko, jie yra tokie neįtikinami, tokie utriruoti, neįtikinami ir karikatūriniai, kad tiesiog gėda apie tai kalbėti. Yra be jokios prasmės įkišta Susan Sarandon (jaunojo aktoriaus dysfunctional mamytė), kuri vaidina nuostabiai, bet kas iš to? Ten net vaidmuo nesukurtas, nes nėra ką kurti epizodiniame pasirodyme.

Oliver Stone – ne vizualinis režisierius, ir filmas akis labai nuvilia: vaizdų stilistika primityvi ir pavargusi. Kadrų struktūra, planai ir spalvos primena kokių trijų dešimtmečių senumo JAV žurnalų fotografiją, lyg vartytum seną apdulkėjusį Esquire arba GQ. Kažkada visa tai buvo nauja. Kažkada buvo gaivu. Bet, Dieve brangus, jau užvažinėta beviltiškai, ir primena gal autoparodiją, o gal tiesiog sustingusios minties ir vaizduotės impotenciją.

Brangiai pafilmuoti Manhattano skailainai bei stiklo ir plieno dangoraižiai iš kelių pusių prikaišioti reikia-nereikia, daug sugrūstų artimų planų, visur ankšta, vaizdas beviltiškai vienamatis, lyg iš kartono išpjautas, lyg prastos dekoracijos provincijos teatre. “Detalių” stambūs planai (koks nors šviesoforas arba bėganti eilutė) atrodo savitiksliai ir beprasmiai. Net vienintelis apygražis vaizdas – dviejų motociklų lenktynės fantastiškame geltonai raudoname New England’e – atrodo įkištas visiškai šiaip sau, žinoma, tam, kad žiūrovas pamatytų finansininkų zabavas – skraido sraigtasparniais į kaimo vietoves, kad pavarinėtų netrukdomi superbrangiomis britvomis. O kai dar parodo Brukliną su kylančiais iš ventiliacijos angų balto garo kamuoliais, aš noriu klausti, ar dar liko kokie nors stereotipai neišeksploatuoti? Garbės žodis, gėda žiūrėti. Penktoko rašinys. “Saulė šviečia, bet nešildo.” Taip, net ir pasivaikščiojimas ir kalbėjimas turi būti Central Parke, ne kur kitur.

O pro Jake Moore buto langą (gyvena, žinokit, labai prabangiai, net ir stogo terasa su vasaros baldais, labai didelis telikas prieš lovą, ką nesunku paaiškinti: jo draugė ir neišvaizdi, ir ūmaus būdo, belieka matyt žinias žiūrėti), žinoma, matyti – kas? Na kas kas. Čia kaip Paryžiuje irgi Eifelio bokštas matyti pro kiekvieno menininko langą, taip ir Manhattane kur pažvelgsi, visada styro Empire State Building.

Pirmąjame Volstryte su vaizdais irgi buvo panašiai liūdnoka, bet ten nors opening scene buvo, vaiduokliškai svaiginanti ir duodanti toną ir ritmą filmui: bundantis naktinis Niujorkas, juoda, šlapia ir Sinatra dainuoja Fly Me To The Moon, ten buvo ir atmosfera ir polėkis, o šįkart viskas neįspūdinga, kaip išdukusio alaus stiklinė.

Aktorių pasirinkimas betikslis, suveltas ir bet koks: idijotiškai beprasmis ir savaitinės situation comedy stilistiką primenantis cameo appearance iš Charlie Sheen – štai ir jis, baliuje ir dar su dviem glamūrinėm čyrvom už parankių. Ir, kai manai, kad visas banalybes jau matei, tai dar kur buvus kur nebuvus iššoka iš senelių namų išvilkta jau visai nusibaigusi aktorė, kuri jau ir pirmąjame Volstryte buvo nejauna ir vaidino tą nekilnojamojo turto agentę, kuri Bud Fox’ui pardavinėjo jo butą Manhattane (“No. This is home,” sakė Bud’as tąsyk). Guess what: čia ji ir vėl yra realtorė.

Ir, aišku, pats Oliver Stone irgi pasirodo kadre, su savo narcisistiniu Woody Allen’o / Eldaro Riazanovo žaidžiančio trenerio kompleksu, jam gi irgi reikia suvaidinti. Bet beprasmių pasirodymų, parodymų ir tuščių simbolių, už kurių niekas neslypi  (kaip kažkokia rusė gold-digger devyniolikmetė modelė liarva naktiniame klube, parodyta ir pristatyta, ir dingsta, jos daugiau nebėra – nes jos ir nereikėjo) filme yra tirštai, todėl pasirodęs Oliveris Stone stebina ne daugiau, nei dar vienas sukirmijęs grybas karštą vasaros dieną.

Aš nesigailiu, kad sumokėjau £7.95, nuėjau ir pažiūrėjau: 1987 m. Wall Street buvo toks didelis dalykas, kad net jo šešėliui negaila dviejų su puse valandų.

Bet, sumokėjus už bilietą, popkorno pirkti nereikia: sausas ir beskonis sprangumas tirštai byra iš ekrano.