Kai galvoju apie Vėlines, lietuviams itin rūpimą dieną, kaskart stebiuosi, kiek daug apie ją pasakyta ir kartu – kaip mažai.
Vėlines aptarinėja ir smulkiai nagrinėja etninės kultūros specialistai. Kaip ir kiekvienas paprotys, susijęs su mirusiaisiais, jis yra tvirtai ir amžiams nenutrūkstančiais saitais sujungtas su svarbiausiais tautos bruožais.
Tačiau apie Vėlines, kaip apie mūsų potyrį ir mums atsiveriančius vaizdus, mes kalbame retai ir nedaug.
Skirtingai nei Kalėdos, kurios dažnai vadinamos komercija ir tikrosios dvasios praradimu, Vėlinės visų priimamos romiai ir geranoriškai.
Nors tai – šventė, senesnė už Lietuvos krikštą, ji niekuomet nėra pateikiama kaip paminklas šalies pagoniškajai praeičiai, kuri turėtų prieštarauti katalikų tradicijai.
Vėlinės – pirmiausia estetika. Geltona žvakės šviesa yra nuostabiai graži ir raminanti, o, padauginta tūkstančius kartų ir pasklidusi kapinėse, pasiekia įspūdingą dydį.
Prisimerkite ir pažiūrėkite į geltonos šviesos kilimą: jis taip primena didmiesčio vaizdą vakare pro besileidžiančio lėktuvo iliuminatorių. Tamsūs antkapiai atrodo kaip maži dangoraižiai virš miesto šviesų jūros.
Pažiūrėkite į tas žvakutes kaip į miesto žibintus – naktį, kai gatvės jau tuščios, ir visi miega.
Taigi kapinės atrodo lyg miestas. Viena vertus, tai – mirusiųjų miestas, vėlių metropolis, tačiau tuo pačiu metu labai gyvas, šiltas ir be galo saugus. Nepaisant to, kad tamsu, nepaisant to, kad kapinės tradiciškai yra baugi vieta atėjus sutemoms arba turi būti laikomos baugia vieta, per Vėlines jos nešiurpina.
Kaip tik tampa jaukiausia ir šilčiausia iš visų įmanomų vietų. Čia galima sutikti ilgą laiką nematytų giminaičių, draugų ir pažįstamų, kai akys pagaliau įžiūri juos tamsoje.
Dar apie tamsą. Anksčiau per Vėlines dažniausiai visi dirbdavo ir į kapus vykdavo jau vėlai, sutemus. Dabar, kai Visų Šventųjų diena yra ne darbo, žmonės dažniausiai vyksta į kapines anksčiau ir nelieka dalies smagumo – o gaila.
Be to, vykimas į kapines vakare, kai baigti dienos darbai, suteikia papildomos ramybės, šilumos, kaip ir atsisėdus vakare prie stalo, kai galima atsipūsti, kai nebeslegia tai, ką dar šiandien reikės nuveikti.
Mirties, arba išėjimo į kitą pasaulį, mistika neatsitiktinai tokia patraukli mums, lietuviams, nes sulydo nepatirtą tikrovę (kurią paliesime patys tik tuomet, kai iškeliausime) su nuostabiu tikrumu ir tvirtumu. Iš to pasaulio nebegrįžtama, ir tas tikrumas – nors ir nelinksmas – mūsų valstietiškai sielai labai patrauklus, glostantis bei raminantis.
Mes esame išsekinti abejonių ir dvejonių, o Vėlinės siūlo tvirtą, patikimą alternatyvą joms.
Nes dar vienas dalykas, kuris yra tvirtas, nekintantis ir nevaldomas jokių atsitiktinumų, yra mūsų pačių santykis su tais, kurie išėjo. Nors mes apie tai ir nekalbame, juos ne tik prisimename – jie yra mūsų, gyvųjų, sąmonės dalis.
Mes tikime, kad jie su mumis kalba, mus stebi ir linki gero, laimina mus ir saugo iš savo pasaulio, tokio netolimo, tačiau mums nepasiekiamo, atskirto nematoma siena, lyg vienpusio veidrodžio, pro kurį galima netrukdomai pažvelgti tik iš vienos pusės – o žiūrintieji iš kitos mato tiktai savo atspindį.
Ir tada, kartą per metus, per Vėlines, mes atsiduriame kito pasaulio – jų, išėjusiųjų, kieme, kuris nutviekstas tik geltonos žvakių šviesos. Tas geltonis yra lyg šilta šviesa pro jų – kito pasaulio – langus.
Klaidžiodami tamsoje, pasistiebę lyg vaikai, pro tuos langus žiūrime į vidų, į kitą pasaulį, kuris irgi kažkada bus mūsų.
13 Comments
Suprantama, kad nori įrodyt kritikams, kad gali ir kurti, ne tik dergti, bet.. smagiau skaitos, kai ant ko nors varai. Tame tavo unikalumas ir stichija. O šičia tiesiog gražus dvyliktokės rašinėlis, kokių kiekvieną dieną tokių sukuriama po 100.
Tegu kiti gėles sodina, tu kuo puikiausiai užtat piktžoles ravi.
Gėrio priepuolis?
Šiaip tai apie mūsų tikėjimus tikrai pastebėta teisingai.
Autorius gali būti toks, koks nori. T.y. gali būti įvairus. Štai toks kitoks, šviesus ir retas driftas į Vėlines tik daro autoriaus rašliavą įdomesnę, katros nein pamauti ant vieno kurpalio.
P.S. Panašus buvo apie “Žiemą ir Miuncheną”. Tą turbūt kokį tūkstantį kartų perskaičiau. O kai skaičiau pirmą kartą, tai suspaudė širdį ar kokį ten organą netoli saulės rezginiaus.
Ačiū. Tas rašymas apie snaiges ant blakstienų ligi šiol man pačiam atrodo vienu geriausiai pavykusių iš visko, ką teko parašyti. Gyvenu viltimi, kad dar kas nors tokio kada nors pavyks.
http://uzkalnis.popo.lt/2009/05/25/apie-ziema-ir-miunchena/
Gal ir sveikintinas autoriaus siekis atskleisti ir savo kitą – NEcinišką, NEironišką pusę, tačiau skaičiau šį rašinuką šiek tiek sutrikusi – gale lyg ir paaiškėja, kas buvo norėta pasakyti, tačiau pradžia taip skaudžiai primena, kaip qBq rašė, dvyliktokės rašinėlį, jog susidarė visiškas disharmonijos įspūdis straipsnyje. O Vėlinės bent jau man skleiste skleidžia natūralią pusiausvyros tarp visa ko nuotaiką. Kad ir kaip bebūtų – džiugu, kad eksperimentuojate, o galbūt dažniau praktikuojant tokioje “švelnesnėje” kūryboje pavyktų ir tą ironiją, tokią jūsų pamėgtą, pakelti į aukštesnį lygį?
oi, kas cia? “mus stebi ir linki gero, laimina mus ir saugo…” ne zanro ribose visa tai
Gražus protokolas.Patiko.
Užkalnis – baby face assassin ?
nelabai suprantu vieno momento – kodėl pas mus lapkričio 1 d. (visų šventųjų diena – katalikų bažnyčioje tai džiugi šventė) yra ne darbo diena. nes vėlinės (mirusiųjų diena – lapkričio 2 d. ) Ne darbo dienos logika – kad galėtume aplankyti mirusių artimųjų kapus.
čia tas pats, kad gruodžio 25 d. būtų darbo diena, o šv. Kalėdų proga valdžia mums dovanotų laisvą dieną pvz. 26 d.
Hmhm, stebiuosi. Ar čia tikrai ta tema, kur Užkalnis sujautrėja? Kitaip tariant, are you sure? 🙂
Nesityciokit,jeigu kas neseniai palaidojot artimuosius,butent taip ir jausites per Velines,kaip aprasyta:liudna,geltona,norisi zvelgti i tustuma,kur niekaip nesimato to,kuri praradai.Tikiuosi,kad autorius nieko nepalaidojo().
Skaiciau ir skaiciau bet neradau bent sauksto deguto, jokios kritikos ar pan, tiesiog ramus vakaro pamastymas. Na nors karta metuose
taip ir maniau, kad visi susinervins ir susirūpins dėl tematikos 😀
i completely have enjoyable studying your blog. dont cease posting the superb high quality information!