Filmas: “The girl with the Dragon Tatoo” (Mergina su drakono tatuiruote), Švedija, 2009

Nežiūriu filmų taip dažnai, kaip galėčiau ir turėčiau. Televizorius visą laiką groja žinias, kompiuterio ausinėse žinios, o filmams nebelieka vientiso laiko masyvo.

Vakar supratau, kaip daug praradu. “The Girl with the Dragon Tatoo” (švediškai Män som hatar kvinnor, “Vyrai, nekenčiantys moterų”), yra pagal Lietuvoje išverstą, gerai žinomą ir dešimtukuose esančią Stieg Larsson knygą tuo pačiu pavadinimu. Knygos, be jokios abejonės, neskaičiau, nes niekam ne paslaptis, kokių autorių ir kokiais būdais knygos patenka į dešimtukus Lietuvoje. Tai knygų iš dešimtukų neskaitau, kitiems nedovanoju, nepatariu skaityti, o jei dukros atsineša iš bibliotekos – deginu.

Santrauka: Filmas yra trileris-detektyvas su gausia ir grafiška prievarta, ryškiais (kartais šaržuotais) charakteriais ir labai įtikinamu siužetu. Filmas ilgas, bet žiūrisi lengvai, ir pažiūrėjus palieka stiprų dėkingai praleisto laiko įspūdį, kaip po labai sodraus ir balno oda kvepiančio vyno kartais lieka begalinio ilgumo poskonis, kuris niekaip nenueina. Siužetą galima pasiskaityti čia.

Filmas nustebino keliais aspektais.

Pirmiausia – tai kontinentinės Europos kino kūrinys, tuo pačiu padarytas nepigiai, sumontuotas labai kibiai ir užtikrintai, ir stebinantis fantastišku ir kartu santūriu dailinininko ir operatoriaus darbu. Atokios Švedijos pakrantės vaizdai, akmenys, pušys, šalti geltoni žiemos saulėlydžiai, sniegas, ledas, smilgos, išdidūs vienkiemių namai, rąstų pirkelės labai dažnai iki skausmo panašūs į Lietuvą (ypač pajūrį).

Filmo kūrėjai turėjo viską, ko reikia: daug gerų lokacijų, prasmingų kadrų iš sraigtasparnio ir tiesiog įžuliai kokybišką, kaip iš labai brangaus klipo apie viešbučius ar automobilius, saldžios vakaro šviesos filmavimą (sweet spot – pusvalandis po saulėlydžio, kai dangus tamsiai mėlynas, o langų šviesa persilieja tarp lydyto sviesto ir kiaušinio trynio spalvų).

Kai tiek puikių vaizdų, stebina motuotojo santūrus, šykštus ir disciplinuotas visų tų gėrybių naudojimas – net pasakiški vaizdai vakare, kai iš tamsaus namo, stovinčio ant uolų, pro didelius langus matosi tamsus dangus tik ką po saulėlydžio, kraštelyje ribuliuojantis raudonos ir violetinės mišiniu, gauna filme ne daugiau vietos, nei bet kuris kitas kontekstualizuojantis kadras, vos tris-penkias sekundes.

Kartais net norisi, kad montuotojas pasidžiaugtų, pasimėgautų tais vaizdais, leistų jų atsigerti iki soties – bet kur tau, tik priliečia ir atima, kaip beveik netyčinis prisilietimas ranka prie slaptos meilės objekto, nutvilkantis jausmo aštrumu, bet efemeriškas ir tuojau pat atimtas, kai norisi daugiau, šimtą kartų daugiau, bet nebūna.

Prievarta ir kraupumas, ekstremalūs blogųjų veikėjų charakteriai piešti negailestingai, bet tuo pačiu tas negailestingas grafinis vaizdavimas neatrodo betikslis ar per daug užsūdytas.

Subtitrai filmui visiškai netrukdo. Dar labiau – labiau koncentruoja ir padeda ausimis gaudyti švedų kalbos panašumus į kitas pažįstamas Europos kalbas (anglų ir vokiečių).

Seniai neturėjau tokio malonumo. Prisiminiau savo šilčiausią santykį su Švedija: kai 1995 m. atvykau į Angliją, pasiilgdavau daug ko iš Lietuvos (taip, ir Užkalnis turi kartais žmogiškų jausmų), ir netyčia radau atgaivą švedų baldų parduotuvės IKEA maisto skyrelyje. Daug prekyženklių, kurie buvo parduotuvėse, kioskuose beigi dolerinėse ankstyvosios nepriklausomybės Lietuvoje, buvo prieš mano godžias akis išrikiuoti ten: silkutės, alus Pripps, šokoladai Marabou ir Daim, ikrų užtepas Abba, skandinaviško skonio majonezai ir visokie sausainiai, bei kava – Gevalia ir Lofbergs Lila. Man tai buvo mažytė mano lietuviško gyvenimo ambasada Britanijoje, parūpinta Švedijos. Filmo švediški garsai, švediški užrašai ir skandinavų estetika vėl pažadino tuos prisiminimus.

Anglijoje filmą rodo Virgin Media On Demand, £3.99 (HD – £4.99). DVD iš Amazon.co.uk – nuo £7.99