Rinktinio kontento tiekėjas nuo 1970 metų.

Dovanokim Lietuvai antiviziją: kokios Lietuvos bijome ir nenorime labiausiai? Kokia ji turėtų būti, kad naktį išverstų iš lovos, kaip baisus sapnas su žaliadančiais vampyrais? Galbūt tai Lietuva su sovietine kariuomene ir „vajenkomatais“, su rusiška raštvedyba?

Ar gal tai būtų šalis, ekonomine plėtra besilygiuojanti į Baltarusiją, kur TV žiūrovai laukia ne naujo šokių dešimtuko, o „naujienų iš laukų“ apie „kovą už derlių“?

Ar gal tokia Lietuva, kur užsienio kelionėms reikėtų išvažiavimo vizų, kur buto reikėtų laukti eilėje dvidešimt metų, o vietoj parduotuvių centrų su čiuožyklomis būtų tuščios lentynos ir pardavėjos, priimančios klientus pro kiemo duris?

Nieko panašaus: baisiausia būtų, jei Lietuva panešėtų į uždarąją akcinę bendrovę. Taip sakė plakatas, iškeltas prie vieno Vilniaus viešbučio susirinkusių mitinguotojų, gynusių Algirdą Paleckį: „Lietuva – ne UAB“.

Kadangi „partbilieto“ netekęs Paleckis žada tapti kovotoju su elitu Nr. 1, galima suprasti, kad jo rėmėjų sentimentus būtų naudinga įsiminti, nes tai bus programos gairės ne vienam mėnesiui.

Ten būta ir kitų kalbos inovacijų – pavyzdžiui, iš dvasiškai artimos Rusijos pasiskolintas terminas „oligarchas“ (anuomet žemaičių lakūnas tokios terminijos net nesapnavo, o dabar štai – kaip tik iš tėtuko V.Putino aktualijų skrynelės – kas sakė, kad nutraukti ryšiai?). Tačiau šiandien aš norėčiau trumpai sustoti būtent prie to uabo.

Taigi, apsaugok Dieve mus nuo Lietuvos, kuri būtų panaši į uždarąją akcinę bendrovę. Į ką tik nori tegu būna panaši, nors į vargšų prieglaudą, nors į kaimo durnelių cirką, bet apsaugok, Viešpatie, tegu tik nebūna panaši į veikiančią įmonę. Kas gali būti baisesnio, nei pelną ir darbo vietas kuriantis, mokesčius mokantis ir valstybės ūkio stuburą sudarantis „uabas“?

Tegu daro ką tik nori, tik apsaugok mus, Aukščiausiasis, nuo pelno ir nuo prakeiktos „rinkos akonomikos“. Nežinojom ir nereikėjo, apsieidavom be visų tų uabų ir akcinykų ir kitų žulikų, dirbom normalius darbus, dainavom dainas ir šokom šokius, po visą Sovietų Sąjungą važinėjom be pasų, kol neatėjo vagys ir spekuliantai į valdžią ir nepridarė savo avantiūrų, išdraskė kolchozus ir išvogė šalį.

Iš šio paprasto plakatėlio galima suprasti, kaip netoli dar nueita per penkiolika metų, jei ekonominė veikla yra didžiausias įmanomas siaubas, kuriuo save ir kitus kraupina tie, kam nejuokais rūpi Lietuvos ateitis, ir kam svetimo skausmo nebūna.

Beveik taip pat baisu, amoralu ir pražūtinga, kaip alaus reklama ir kaip gyvenamasis namas vietoj „Lietuvos“ kinoteatro. Tik pagalvok, uždaroji akcinė bendrovė, siekiantis pelno darinys, įdarbininantis žmones, mokantis atlyginimus, akcininkų valdomas ir mokantis mokesčius – tokio makabriško Frankenšteino įsikūnijimo gali palinkėti mūsų Marijos žemei nebent jos aršiausi priešai.

Lietuvą pardavinėjame nuolat, tik vadiname tatai kitaip. Vadiname tai „norėjimu tinkamai pristatyti mūsų šalį“. Bet iš tiesų pasauliui Lietuvą reikia parduoti, kaip baldus ar kaip automobilį, ir nieko čia gėdingo nėra. Variantai tik du – arba norime kitiems patikti ir patinkame tokiu būdu, kuris veikia, arba esame įsitikinę, kad “kam reikės, tie ir patys supras“, ir toliau pasineriame į folklorinį kliedesį apie tai, kuo turėtume būti patrauklūs likusiam pasauliui, nes mums taip atrodo ir nuo seno atrodė.

Tai, kuo mes manome esą patrauklūs – liaudies dainomis ir šokiais, kiaulės ausimis šaltienoje ir neva nuostabia architektūra, bei „artimiausia sanskritui kalba“ – yra už Lietuvos ribų niekam neįdomu, ir nereikia įsivaizduoti, kad tie dalykai kam nors pasidarė reikalingesni nuo mūsų patiems sau įsikalbėjimo.

Jau girdžiu nepatenkintą niurzgimą: „Kodėl turime kažkam patikti, geriau būkim patys sau žmonės“. Taigi kad ne. Gali būti pats sau ir kitų nuomonę moti ranka, jei esi labai didelė ir turtinga šalis ir virimo savose sultyse visiškai pakanka, arba jei esi patenkintas gyvenimu savo pelkėje, natūriniu ūkiu ir natūriniais mainais su panašiais „frykais“ – kaip kokia nors Baltarusija, kuri sėkmingai užsikonservavo maždaug 1980 metuose, prekiauja su dar keliais likusios pažangios, besivystančios ir niekada nebeišsivystysiančios žmonijos dalies atstovais, ir kur niekam daugiau nieko nereikia, tik sovietinio rojaus – pigaus šildymo daugiabučiuose blokiniuose namuose ir darbo vietų traktorių gamykloje.

Pirmasis variantas Lietuvai nepasiekiamas, o antrasis – tikrai nereikalingas (žinoma, suprantu, kad ką tik aprašiau runkelinę svajonę). Nereikalingas, kaip nereikalingi jai rusiški dantų grąžtai arba skulptūros ant Vilniaus oro uosto atvykimo salės frontono, bet apie jas dar pasisklaidysiu atskirai.

Kodėl sugalvojau apie tai rašyti? Todėl, kad Vilnius mažiau nei po metų taps Europos kultūros sostine. Gera galimybė eis šuniui ant uodegos, jei kultūros sostinė bus tų, kas ligi šiol Valdovų rūmus laiko potencialia atrakcija, o šalies patrauklumą matuoja tais pačiais standartais, kurie vedžiojo kažkada rankeles, maketavusias sovietinio „Inturist“ lankstinukus apie laimingą sovietinę Lietuvą.

Pasižiūrėkite daugumą reklaminių klipų arba interneto svetainių apie mūsų šalį. Turinys naujas (kai kur), geresnė ir vaizdo, ir garso kokybė, ir filmukų montažas gyvesnis, bet rodoma iš esmės tas pats, ką rodė prieš trisdešimt metų turistams iš Volgogrado ir Taškento bei retai užklystantiems vakariečiams – Trakų pilis, tautiniai kostiumai, muzikiniai ir teatro festivaliai, krepšinis.

Ir, žinoma, baisi anglų kalba nuo pat pirmojo interneto puslapio. Laukinis, nevalyvas gramatikos klaidų ir XX amžiaus vidurio rusiškų vadovėlių apie „anglijską jazyką“ kratinys. Algis Ramanauskas-Greitai labai vykusiai programoje „Baltish“ bandė sudirbinėti tokios anglų kalbos “nešiotojus”, bet turiu pasakyti, kad menas ten tik kukliai imitavo realybę. Stulbina net ne pats nemokėjimas žmoniškai parašyti angliškai, bet karingas ir atkaklus paties nesugebėjimo neigimas.

Liežuviais ir smegenimis, kurie geriausiai pritaikyti rusiškiems anekdotams apie Petką ir Čiapajevą, mūsų atsakingi buduliai ir budulienės sugeba net ir pasididžiuoti.

Prieš keletą metų vieno didelio Lietuvos miesto administracijai vienas žmogus (tikrai ne aš – aš būčiau tik piktai šaipęsis ir dar draugams išsiuntinėčiau) geranoriškai parašė, kad jų angliškas tinklapis, švelniai tariant, taisytinas, ir dar surašė, ką reikėtų taisyti. Ir gavo arogantišką atsakymą, pirmiausia patariantį geriau žiūrėti tvarkos „savo Amerikoje“, ir pranešantį, kad nemato reikalo „pataikauti slengui“ – taip ir buvo pasakyta. Bus daug žaviau, rašė viešųjų ryšių specialistai iš erdvaus valdiško kabineto, jei mūsų anglų kalba bus pažymėta gražiu žemaičių ar dzūkų akcentu.

Laukinis supratimas, kad gerokai atsikrenkštus ir prisirinkus įžūlumo, galima iškišti pasauliui ką tik nori, yra nepaprastai gajus.

Kažkada Lietuvos kaimo turizmo pionieriai buvo visiškai įsitikinę, kad tupykla lauke yra svarbus ir vertingas egzotikos priedas („užsieniečiams taip tik įdomiau“), šiandien ryškiausias pavyzdys yra Vilniaus oro uostas.

Skulptūros lauke šlovina darbininkų ir valstiečių aviaciją, o pats oro uostas savo tinklapyje giriasi: „Atkreipkite dėmesį į apšvietimo lempas ir lubų bei sienų lipdinius senajame keleivių terminalo pastate (tipiški stalinizmo epochos kūriniai) – tokių jau nebeišvysite nė viename pasaulio oro uoste.

Pirmiausia tai netiesa – tai tipinis sovietinis oro uosto pastatas, kokių daug liko Rusijoje, o antra, nuo kada atsilikimu reikia didžiuotis? Dar įduokite registravimo darbuotojoms skaitiklius ir žąsies plunksnas vietoj kompiuterių, o keleivius prie lėktuvų vežiokite kinkomais vežimais.

Apsinešęs savo iliuzijomis nemato ne tik stulpo, į kuri atsitrenkia eidamas, bet ir plataus šaligatvio, kuriuo galima ramiai žingsniuoti. Išsigalvojant begalines variacijas, kuo čia dar galėtų pasididžiuoti Lietuva, ir priėjus šiame transe prie šeštosios vietos Eurovizijos konkurse celebravimo (pasakysiu paslaptį – pats Eurovizijos dainų konkursas yra tik kasmetė poros vakarų pramoga; Airijoje, laimėjusioje tą balaganą septynis kartus, apie tai dauguma gyventojų net nežino), užsispyrusiai nepastebima tai, kas iš tikrųjų yra sėkminga ir patrauklu.

Daugelį Lietuvoje tikriausiai nustebins, kad geriausiai pasaulyje žinomi Lietuvos „prekių ženklai“ yra: 1. Grūto parkas, 2. paminklas Frankui Zappai Vilniuje ir 3. Genocido muziejus (tiesa, pasaulyje visų vadinamas tiesiog „KGB muziejumi“). Toliau būtų gal Kuršių nerija, o gal Kryžių kalnas.

Sovietinių baidyklių muziejus po atviru dangumi ir jo nenurimstantis įkūrėjas pasaulio spaudos aprašytas ir fotografuotas daugiau, nei visi mūsų nuostabieji teatrai ir muzikos festivaliai kartu paėmus.

Kainavęs pigiau nei kopijavimo aparatas kurioje nors turizmo propagavimo kontoroje arba kurio nors Lietuvos įvaizdį kuriančio valdininko tarnybinio automobilio ratas, Franko Zappos paminklas garsina Lietuvą labiau nei šv. Onos bažnyčia.

Lietuvį skaitytoją galima įsiutinti keliais būdais: 1) parašyti gerai apie Ameriką; 2) parašyti ką nors apie žydus; 3) parašyti ką nors apie gėjus. Tą žinojau, kaip ir kiti tautą erzinantys plunksnagraužiai.

Neseniai pastebėjau dar vieną būdą. Parašyk kur nors, bet kokiame kontekste, kad Lietuva yra Rytų Europa. Tuojau prapliups pasipiktinimo lavina – nuo sarkastiškų pastebėjimų, girdi, ponaičiui reikia mokytis geografiją, iki įprastinių klinikinių diagnozių, kurių necituosiu, nes tyčia joms esu įveisęs specialų savo blogiuką (blogelį?): http://spjauk.blogspot.com

Tikrai neketinu dabar aiškinti paėmęs liniuotę ir žemėlapį, ar Lietuva yra Rytų, ar Šiaurės Europoje, ar Pietų Azijoje, skaičiuojant nuo Ramiojo vandenyno šiaurės, nes visa tai yra tik pasirinktinis ir vargu ar mokslinis pokalbis. Kaip ir didžioji dalis geografijos. Kodėl Australija – žemynas, o Grenlandija – tik sala? Kodėl Kaspijos jūra yra „jūra“, o Mičigano ežeras – tik ežeras? Tai yra taip pat išgalvota, kaip ir „Europos centras“ Lietuvoje (tokiomis nesąmonėmis užsiima tie, kas daugiau neturi kuo užsiimti – panašiai galima sugalvoti kokį nors „dangaus vidurį“, kuris, žiūrėk, tiksliai sutampa su magistrale nuo Kauno iki Klaipėdos).

Svarbu yra tai, kad visi (išskyrus ištinusius nuo nevisavertiškumo komplekso tautiečius) laiko Lietuvą Rytų Europos šalimi ir nėmaž dėl to nesijaudina. Zyziantis, verksmingas reikalavimas, kad mus vadintų taip, kaip norime, kad mus vadintų, yra tos pačios boratizmo ligos simptomai. Kaip ir aiškinimasis dėl „aštriadančių lietuvių“, „vienakojų lesbiečių“, ambasadoriaus lygiu inicijuojamos diskusijos, ar tikrai lietuviai valgo arklieną.

Lietuviai ne vieninteliai užsiima šiuo aiškinimu pasauliui apie savo identitetą. Ne taip seniai Indija, kuriai, Dievas mato, turėtų būti kitų rūpesčių gyvenime (nestabilus elektros tiekimas, atsilikusi infrastruktūra, minios bekojų ir berankių elgetų prie kiekvienos miesto sankryžos, pragariška korupcija…), užsiėmė pervardinti miestų ir provincijų vardus „tinkamesniais“, nekolonijiniais, pavadinimais bei išreikalauti, kad ir pasaulis taip vadintų – Bombėjus tapo Mumbajumi, Madrasas – Čenajumi ir panašiai. Maža to, kad senasis pavadinimas (kokios nors etninės grupės tradiciškai naudojamas) buvo pakeičiamas kitokiu, bet lygiaverčiu (kitos, ir vietinės, grupės naudojamu pavadinimu), niekam, atrodo, neatėjo į galvą paklausti, kodėl sveiko proto tautai turėtų rūpėti, kaip ją vadina kiti.

Čia kaip Graikijos noras uždrausti Makedonijos pavadinimą, nes Makedonija, girdi, ne šalis, o Graikijos provincija. Kai smegenyse užverda prarūgęs rūpestis dėl pavadinimų – gero nelauk.

Todėl norėčiau siūlyti, kad nesustotume ties „šiaurės Europa“. Reikalaukime, kad Lietuva visur ir visada būtų vadinama „tolimaisiais Vakarais“, arba „Far West“. Švietėjišku darbu (jei reikės, ir teisiniu persekiojimu) turėtų užsiiminėti diplomatinės atstovybės užsienyje. Rašykime į visų enciklopedijų ir žemėlapių leidyklas, o prieš nepaklūstančių šalių ambasadas renkime protesto akcijas.

Ir skelbkime karą Vokietijai, nes Frankfurto oro uoste pats neseniai mačiau akiplėšišką užrašą „Wilna“.

www.alfa.lt 2008 m. sausio 7 d.

Alkoholio pasaulyje kokteiliai yra nesuprasti, retai kada tinkamai įvertinti ir per dažnai pašiepti gėrimai. Daugeliui žmonių kokteilis – miesčioniško skonio ir vulgarumo įsikūnijimas. Kaip lietuviškų saldainių asorti dėžutė su padūmavusia nuotrauka, vaizduojančia 1973 metų melchioro padėkliuką, kavos puodelį su gėlytėmis ir pjaustyto „krikštolo“ vazelę su raudona rože, taip ir tradicinis kokteilio atvaizdas – įmantri taurė su kelių spalvų gėrimu, popieriniu skėtuku, cukruotu kraštu ir dar kokiu nors gvazdiku praneša apie patį blogiausią skonį.

Kokteilio vardą dar labiau gadino ir gadina pretenzingos knygos (dažniausiai dovanojamos kieno nors gimimo dienai tuomet, kai daugiau nėra ką padovanoti) „apie kokteilių meną“ – jos visos prasideda nuo to, kiek turi visokių įrankių turėti kokteilių meistras. Sprendžiant iš nuotraukų, įrankių turi būti tiek, kad pakaktų vidutinio užimtumo chirurgui – nuo šaukštelių margaspalvių sluoksnių kūrimui iki plaktuvų, grūstuvų ir riešutų tarkuotuvų, citrinos žievelės lupimo peiliukų (žaliajai citrinai pagrindinis peiliukas netiks, reikės jau kito) bei kratiklių ir maišiklių. Be jų, sako knygos, kaip ir be pilno baro margaspalvių gėrimų, nė nedrįskite pagalvoti apie kokteilius.

Velniop visa tai. Škac, nelabieji. Jeigu kas nors pageidauja užsiimti nesąmonėmis, teužsiima: kaip tie fotografai-mėgėjai, kurie apsikabinėja brangiausiomis kameromis, stovais ir objektyvais ir pamiršta apie tai, ką mato jų akys, taip ir tie įrankių vergai pamiršta apie gėrimus, smagindamiesi gamybos technologijų ir sudėtinių dalių makalynėje. Tereikia ledo, indo, kur galima būtų sumaišyti sudėtines dalis su ledu ir nukošti į stiklinę, ir tų sudėtinių dalių, kurios reikalingos tam mišiniui, kurį gaminsite šiandien.

Aš noriu prisiminti kokteilius, kurie yra nesunkiai paruošiami ir tapo klasika: visi jie nepretenzingi, visuose juose skoniai protingai dera, ir nė vienas jų neatrodo, kaip turgaus prekiautojas, apsikrovęs spalvotais balionais ir pripučiamais teletabiais.

Kaip gėrimas turi būti paprastas, taip ir baras, kur gėrimas patiekiamas. Sprukite lauk iš madingų, dizainerių sukurtų tviskančių konceptualių lindynių, kur žmonės ateina, kad „matytų kitus ir patys būtų pastebėti“. Kokteiliai skaniausi paprastose, neryškiai apšviestuose ir nepretenzingose įstaigose kur nors Niujorke arba Čikagoje, arba didelių viešbučių viršutiniuose aukštuose beveik bet kur pasaulyje. Sename, dideliame viešbutyje galbūt bus patyręs barmenas, mokantis neįkyriai pasikalbėti, suprantantis Jus iš pusės žodžio. Geriausią barmeną esu sutikęs Pasadenoje, Kalifornijoje. Pasadena – senoji Los Anželo dalis, civilizuota, neskubi ir rami. Dideliame, XX amžiaus vidurio kvapu alsuojančiame „Westin“ viešbutyje apsistojau po kelionės po pietų Kalifornijos dykumą, kur fotografavau tuščia ir saulėje įkaitusią Ameriką. Po kelionės sėdėjau bare pavargęs, apdulkėjęs, o barmenas po truputį šnekėjosi, nevydamas laiko ir darydamas vieną kokteilį skanesnį už kitą.

Galvojant apie kokteilius dažnai simbolizuojančią piltuvėlio formos taure, galvojama apie martinį, vieną žinomiausių kokteilių (kurį Džeimsas Bondas prašydavo nemaišyti, bet purtyti, nors daugelis specialistų sako, kad purtymas maišiklyje sugadina, „sužeidžia“ vermuto skonį ir padaro džiną nemaloniai aštrų). Klasikinis martinis – penkios dalys džino, viena dalis sauso vermuto, ir viena alyvuogė. „Sausam“ martiniui reikia dar mažiau vermuto. Kai kada vermutu tik suvilgomi stiklinės kraštai. Kalbama, kad sausiausią martinį gerdavo Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis – jis prašydavo taurės gryno džino, o į vermutą tik pasižiūrėdavo. Kadangi bet kuriuo atveju martinis – tai iš esmės džinas su priedais (šiais laikais daromas ir degtinės martinis, tačiau degtinė tikrai turi mažiau skonio ir negali būti tokia įdomi, kaip džinas), pagrindinės sudedamosios dalies kokybė svarbi.

Džinas nuo seno buvo neturtingųjų gėrimas, pigiai išvarytas alkoholis, pagardinamas kadagio uogomis, kurios permušdavo pigaus spirito tvaiką. Nuo tų laikų viskas pasikeitė: dabar kadagiai yra pagrindinė skonio nata, kartu su citrinos ir karčiojo apelsino žievelėmis, cinamonu ir kitais skanėstais, kurie tačiau turi tik vos jaustis.

Baisiausia, kas gali atsitikti, užsisakius martinio – barmenas jums įpils vietoje jo tokiu pačiu pavadinimu vermuto „Martini“, ir dar įmes kelis gabaliukus ledo. Nenusiminkite. Tiesiog Dievas Jums liepė daugiau tame bare nesirodyti.

Vasariškas gėrimas, šiais laikais labai populiarus dėl neracionalaus susižavėjimo Kuba (apskritai turtingų šalių veidmainiai labai mėgsta šiltas ir tingias, tinkamai nušiurusias šalis, ypač kai ten galima tik ilsėtis, bet gink Dieve ne gyventi) – mohito, paprastas ir gaivinantis. Baltojo romo stiprumą užmaskuoja žaliosios citrinos sultys, šių sulčių rūgštumą švelniai apkloja cukrašvendrių cukraus saldumas, o mėtos lapeliai suteikia papildomą kvapnumą. Nesudėtinga ir labai smagu. Romo kokybė ypač daug nereiškia – citrinos sultys vistiek nustelbia viską.

Klasikiniu visada buvo laikomas ir romas su kola, paprastas kokteilis labai lengvai atpažįstamu skoniu. Pridėjus žaliosios citrinos, gaunamas Cuba Libre („laisvoji Kuba“) – pavadinimas reiškia kiekvienam savo: revoliucionieriams tai laisvė nuo Amerikos dominavimo, Majamyje smilkstantiems išeiviams tai svajonė apie laisvą šalį, kurios nebevaldys barzdotas nusenęs komunistas. Turint galvoje tai, kad pačioje „laisvės saloje“ nusipirkti kokakolos ne taip paprasta, nenuostabu, kad gėrimas rado sau geresnę vietą toliau nuo Fidelio krantų.

Garsiausias kokteilis iš tekilos – margarita – man niekuomet nepatiko, gal todėl, kad buvo savotiškai pretenzingas, su visokiais šaldymais bei įvairių spalvų priedais – braškinė margarita, moliūginė margarita, kitoks velnias… Man atrodo, gėrimas neturi būti skaninamas kaip kramtomoji guma. Gal ir tinkama tokia nesąmonė, kai bandoma padaryti įspūdį kokiai jaunai studentei, bet rimtas gėrėjas turėtų susilaikyti nuo tokio lengvabūdiškumo. Skonių derinimas margaritoje remiasi tuo pačiu principu, kaip ir mohito kokteilyje: tekilos stiprumą užgožia citrinos sultys, o jas saldina saldus apelsinų likeris.

Žymiai geriau tekilai sekasi kitame klasikiniame kokteilyje: Long Ailendo šaltoje arbatoje (Long Island Iced Tea). Iš visų kokteilių pats stipriausias ir kertantis paslapčia, galbūt irgi tiktų aukščiau minėtai studentei pavaišinti, bet geriau nebandykite, nes lengvo apgirtimo ir romantiško kikenimo iš šio pragaro kuro tikėtis neverta. „Šaltos arbatos“ variantų yra daugybė, bet pagrindinės sudėtinės dalys visada keturios ir visada maišomos po lygiai: tekila, degtinė, romas ir džinas. Tuomet kartais užpilama truputėlį saldaus likerio arba keli arbatiniai šaukšteliai kokakolos, gerai išmaišoma, ir patiekiama su ledu ir citrinos griežinėliu. Skonis – tikrai kaip šaltos arbatos (taip mėgstamo Amerikos pietinėse valstijose gaivaus gėrimo). Long Ailendo šaltoji arbata nubėga gomuriu nuostabiai lengvai, bet svaigina baisiau už smūgį beisbolo lazda ir gali nuversti nuo kojų bet ką. Tai tas pats, kas lakti degtinę stiklinėmis. Tik skaniau.

Iš stipriųjų gėrimų viskis gali pasigirti turbūt lengviausiai gaminamu kokteiliu, kurio daugelis net ir kokteiliu nelaiko: tai viskis su soda. Sodos vanduo, arba klubinė soda – tai dažniausiai tik vos pasūdytas geriamąja soda gazuotas vanduo (sūdymas skirtas tam, kad gėrimas primintų senamadišką, namie iš sifonų darytą, „sodos vandenį“). Tinka ir paprastas gazuotas vanduo. Nemoku paaiškinti viskio su soda patrauklumo, bet nežinau kito tokio suaugusio, civilizuoto gėrimo. Tai – vienas nedaugelio kokteilių, kuriuos sėkmingai gali sumaišyti ir palydovė lėktuve. Viskis su soda – man mėgstamas pasirinkimas ne tik sėdint krėsle prie orlaivio lango, bet ir viešbučio bare, oro uoste – šį paprastą gėrimą sunku sugadinti. Viskis tiks paprastas, maišytas (dūminio, sudėtingo vieno salyklo viskio su jo sudėtingais dūmų, jūros žolių ir jodo skoniais nereikėtų pilti – tiks paprastesnis ir pigesnis „Jack Daniels“ arba „Johnnie Walker“).

Kalbant apie paprastus kokteilius su tradicija, nesusilaikysiu nepaminėjęs vieno menkai Lietuvoje žinomo, bet anglams ir buvusioms Britanijos kolonijoms suprantamo be žodžių gėrimo. Atšaldyta stiklinė iš viršaus ištepama keliais lašais angosturos trauktinės („Angostura Bitters“ – tamsiai rudas, aitrus, žolelių ir šaknų likeris, gaminamas Karibuose, Trinidade ir Tobage; jis garsėja didesne už butelį popierine etikete – kažkada gamyklos padaryta klaida, užsakant spaustuvėje etiketes, dabar tapo tradicija). Į angostura išteptą stiklinę įpilama labai šalto džino. Daugiau nereikia nieko. Tai rausvasis džinas („Pink Gin“), į praeitį nuėjusios kolonijinės Anglijos gėrimas, mėgstamas ir šiandien, ir simbolizuojantis seną turtą, palikimą ir valdžią, kuri šaknimis siekia praėjusius šimtmečius.

Pats paprasčiausias kokteilis, kurį žino turbūt visi – džinas su toniku. Tonikas, limonadas su chininu, kuriuo kolonistai Trečiajame Pasaulyje gynėsi nuo maliarijos, buvo naudojamas kaip gydomoji priemonė. Šliūkštelėjus džino, vaistas tapo malonumu (XVIII amžiuje, kai toniką pradėjo naudoti britai Indijoje, chinino jame buvo žymiai daugiau, negu dabar, gėrimas būdavo labai kartus). Kita sudėtinė dalis – citrinos griežinėlis – irgi buvo gydomoji, kad kareiviai gautų vitamino „C“. Džinas su toniku turi būti geriamas greitai, nes pagal sudėtį negali ilgai likti gazuotas – dujų burbuliukus sutraukia ledo gabalėlių paviršius, bet ypatingai greitai burbuliškumą panaikina citrusinio vaisiaus plaušeliai. Iš kur visa tai žinau? Pasirodo, yra mokslininkų, kurie laboratorijose bandė pagaminti tobulą džiną su toniku. Jie nustatė, kad ilgai išlaikantį burbuliškumą džiną sukurti neįmanoma, ir geriausia išeitis – tiesiog greitai jį išgerti, neleidžiant gėrimui išdūkti. Man toks variantas visiškai tinka.

“Vyno Žurnalas“, 2007 m. gruodis

Gynęs daug ką, ko kiti negina, dabar apginsiu internetinį purvą. Pabandysiu jį įvertinti ir galbūt suprasti bei pagirti jo vertę, nes pyktis ir įžeidimai yra svarbūs bei reikalingi mąstymui. Moralinę teisę teisinti burnotojus turiu kuo didžiausią – komentaruose esu vadintas beveik visais mokslui žinomais medicinos terminais, yra aptarta mano kilmė, išsilavinimas ar jo stoka, svoris, veido (dažniau „snukelio“) išraiška ir, žinoma, moralinės savybės.

Ar patikėsi, skaitytojau? Tuos komentarus skaitau susidomėjęs ir su malonumu (žinau žinau, sakysi: „Dėl to, kad mazochistas“.) Ne dėl to. Paaiškinsiu, dėl ko.

Internetinės blevyzgos laikomos skaudžia naujųjų laikų opa. Girdi, liūdna, kad saviraiškos laisvė išsilieja purvinais purslais: kam to reikia? Sutarus, kad toliau taip gyventi nebegalima, kviečiama diskutuoti kultūringai, neburnoti, tinklapiai žymimi specialiais ženkliukais, o televizijos laida net vadinama ne pagal tai, kas joje yra, o pagal tai, ko ten nebūna: „Be pykčio“.

Nenoras pripažinti pykčio ir neigiamų emocijų yra tolygus nenorui, kad kažkur būtų įrengiamas sąvartynas. Mes to brudo matyti nenorime, tai ne mūsų.

Tačiau be atliekų galima apsieiti tik tuomet, kai nieko negaminama. Be pykčio ir neigiamų emocijų apsieina tas, kas nieko negalvoja. Nieko neįžeidžia tas, kas nieko nepradžiugina. Jei dėstai nuomonę, su kuria kažkas labai stipriai sutinka, būtinai bus ir tų, kas su ja labai stipriai nesutiks. O nesutikę, išplūs, kaip sugeba.

Blevyzgos kompiuterio ekrane – ne technologijų atnešta bjauri dovanėlė ir ne moralinio nuosmukio padarinys. Kai jokio interneto nebuvo, o laikraščiuose skaitytojai laiškais galėdavo, geriausiu atveju, pasipiktinti tuo, kad per mažai dalyvaujama šeštadienio talkose, tos pačios neigiamos emocijos buvo gyvos ir sveikos. Arba, tiksliau, nesveikos: pliupsėdavo kuo bjauriausiai. Jos išsiliedavo užrašais ir piešiniais ant sienų, bet dar daugiau – agresijos protrūkiais: pavyzdžiui, sudaužytomis telefono kabinomis, nutrauktais rageliais arba degtukais, prisvilintais prie lubų.

Dabar nieko traukyti nereikia, ir galima savo piktumą paskelbti kur kas didesnei auditorijai. Ant telefono ragelio užmautas prezervatyvas bus pastebėtas vos kelių žmonių, o straipsnio autorių pasiuntus pas psichiatrus arba diagnozavus jam kokią nors pavojingą tautybę ar lytinį polinkį, tai perskaitys šimtai arba tūkstančiai.

Kiekvienas autorius, kuris skundžiasi apiburnojimais, turėtų daugiau neberašyti tokiai auditorijai. Priimk jos reakciją tokią, kokia ji yra, ir džiaukis, kad skaito. Esi vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurių žodžiai pasiekia tūkstančius. O jei nori vien argumentuotų, išmąstytų atsakymų, rašyk į akademinius žurnalus. Ten bus kokie septyni skaitytojai (įskaitant tave patį, redaktorių ir korektorių).

Noriu išskirti nuomonių straipsnius. Man dažnai sako: girdi, tas ar anas Tavo komentaras neobjektyvus, perlenktas, spalvos per ryškios. Autoriau, tu matai tik juodą ir baltą. Kiršini ir nervini. Ar nesupranti, kad pasaulis sudėtingesnis?

Žiniuonių žolelės. Bobučių receptai. Senoviniai gydymo būdai. Liaudies patarlės. Ką apie juos rašysiu? Ogi štai ką: atėjo laikas dar vienai šventai karvei būti nuvainikuotai. Žalmargės vardas šiandien – liaudies išmintis. Jos didžiausias karvašūdis – įkyrus, nenutylantis mitas apie mūsų tautinį gudrumą ir pranašumą prieš visą likusį pasaulį.

Kažkada Jonas Strielkūnas rašė eilėraštyje: „Lietuva su pagonybės mitais“. Kad tik su pagonybės mitais, būtų gerai. Jeigu kalbėtume apie vaidilutes, Pilėnus ir žalčių karalienes, dar būtų nieko. Bet mes nenutildami pliurpiame (ypač, atrodo, vyresnioji karta) apie tai, kad liaudis viską išmano geriausiai.

Tik paminėk kokį kosulį, čiaudulį ar sąnarių skausmą. Greičiau, nei spėsi atsikrenkšti, kas nors tuojau pareikš: „Geriausias vaistas – liaudiškas: sutrink česnako su medum, iškočiok su lašiniais, užbarstyk pipirų ir virk tris valandas degtinėje, gerk nuovirą tris kartus per dieną, kitą rytą būsi sveikas“. Ir dar būtinai pridurs: „Tik neryk tų tablečių – sintetika!“

Žolelių gydytojos, anksčiau gaminusios čiobrelių arbatas arba šalavijų nuovirus, dabar adoruojamos kaip „žiniuonės“ (žodis iš pasakų – turbūt reikia įsivaizduoti, kad savo slaptus receptus jos sukuria tamsiuose urvuose, kur dulksvai šviečia žvakės, sulipdytos iš viduramžių vaško, ant lentynų – kaukolės, o dideliuose stiklainiuose – spirituotos rupūžės bei buteliai su juodų ožių krauju).

Tiks bet kas, nors ir žvirblio spiriukas, raugintas barsukų piene, – kad tik ne mokslininkų sukurtas vaistas. Ten tik „sintetika“. Sintetiką ryja kvailiai. Protingiems – slaptos, liaudiškos priemonės. Kaip politikoje alpėjama dėl dar vieno slaptų receptų gelbėtojo, nuo kalbėti nesugebančio lakūno sutrauktais žandikauliais iki stačiatikius artimajame užsienyje globojančio suvirintojo, taip ir paprastame gyvenime kai kuriems suaugusiems lietuviams nieko nėra geresnio už pasaką.

Kiekvienas nori tikėti, kad žino slaptą takelį – ir girių paslaptis pažįsta, ir medžių kalbą supranta. Ir tuomet prasideda gyrimasis kitokia, slapta išmintimi, kuri mus iškelia į išrinktųjų tautų lygį. Vidutinis statistinis lietuvis yra šventai įsitikinęs, kad jo gentainiai minta sveikiausiais ir skaniausiais pasaulyje produktais, kuriems lygių nėra, o vakarietiško šlamšto prikimšti vargšai netektų amo, jei jiems kas duotų paragauti mūsų stebuklingo Dievų maisto. Mitas apie stulbinančius mūsų privalumus nėra būdingas tik lietuviams.

Daugelis tautų užsiima tokiais užkalbėjimais, kol galiausiai jais patiki, o patikėjusieji kaip avys bėga paskui reklamos pasakas, kuriomis noriai pildomos etiketės. Lietuviškos dešros gaminamos tviskančia įranga, maišant pakankamai stabilizatorių ir spalvos priedų, kad nebūtų per daug mėsos – bet ant jų lipdomos etiketės apie tai, kaip jos sukurtos „pagal senolių receptus“.

Vargšai senoliai nežinotų pusės sudedamųjų dalių, kurias ten pridėjote, brangieji. Rusiški šampūnai (beje, puikiai perkami ir Lietuvoje) pasakoja apie „babuškas“ žiniuones iš Sibiro gilumos, pagal kurių slaptas žinias neva buvo sukurta receptūra.

Tikėjausi, kad www.lrytas.lt paskelbtas straipsnis apie rusofilus sukels susidomėjimą ir gerą reakciją, bet tokios isterikos sunku buvo tikėtis (nors, žinia, Bončkutės straipsnis apie gėjus sukėlė trigubai didesnes bangas).

Pritariančių komentarų necituoju, bet radikalias nuomones apie mane nepatingėjau išrankioti: iš komentarų gylio ir subtilumo gerai matyti oponentų intelektinis potencialas.

Naujai ir gaiviai (palyginti su ankstesniu komentavimu, pavyzdžiui, prie dviejų metų senumo straipsnio apie rusofiliją) skamba dabar pasirodymai keli pasiūlymai susidomėti manimi prokuratūrai ir pritaikyti baudžiamajį kodeksą. Matyt, pasiūlymų autoriai mena tuos laikus, kai būtent tokiu būdu ir puoselėjo tautų draugystę bei kovojo su mežnacionalnaja rozn i meždousobica. (Žodžiai ilgi ir sunkiai ištariami, bet buvo verta.)

Nustebino daugelio komentatorių pastabos dėl mano žalio amžiaus ir neapsiplunksnavimo. Arba nuotraukoje per jaunai atrodau, arba rašymas nebrandus, arba rašantiesiems pelenai iš vienos vietos byra ir jiems daugumas žmonių neapsiplunksnavę. Bet nuotrauką jau reikės keisti.

Riebiausi ir elegantiškiausi komentarai – kaip ir anksčiau seseriniame blog’e “Skalauk ir spjauk”.

Atėjo laikas skelbti gerąją naujieną: Lietuva apsisprendė būti Vakaruose, nors pati dar nevisai dėl to tikra. Tačiau kritinė masė pasiekta. Nebeliko vilties tiems, kas kalbėjo apie tiltą tarp Rytų ir Vakarų (tiesa, jie kalbėjo, galvodami apie statinį, paramstytą daugiausia matrioškomis ir pritaikytą daugiau tranzitiniams tankams ir rusiškiems sunkvežimiams).

Kodėl esu tuo tikras? Kodėl niūrus, ciniškas niurgzlys Užkalnis daro tokią linksmą išvadą ir dar siunčia ją kuo didesniam skaitytojų būriui („plačiajam skaitytojų ratui“, kaip buvo rašoma sovietiniais laikais knygos pabaigoje)?

Prieš pora metų parašiau straipsnį apie lietuviškąją rusofiliją. Jį tuomet išspausdino žurnalas „Naujasis Židinys-Aidai“, perspausdino lrytas.lt ir kiti kontroversijų ieškotojai, ir atsiliepimų buvo daugiau, nei galėjau tikėtis. Skaitydamas atsiliepimus, turėjau progos pagalvoti, kur lietuviškoje sąmonėje yra takoskyra.

Ribą nebuvo sunku pamatyti. Nesubtilūs rusofilijos gynėjai minėjo „jankių subinių bučiuotoją“ (t.y. mane), o subtilesni klausė: kam primityviai skirstyti viską į gerus Vakarus ir blogą Rusiją, į juodą ir baltą? Juk yra ir Rusijoje kažko gero? Ir mūsų sovietinė praeitis nebuvo vien KGB kalėjimai ir priespauda, dainas dainavome, mylėjome ir džiaugėmės, teatrus lankėme ir knygos kainavo kapeikas. (Be abejo: gyvenimas buvo neblogas, užtenka pasiskaityti A.Brazausko prisiminimus apie apelsinus ir šlapianką).

Tai mėgstamiausias sovietinio lietuvio atsakymas. Tai yra „išmintis“, kurią valstietis vadina gudrumu: „Visokių yra, visokių reikia“. Tai tik blogai paslėptas bandymas išvengti pasirinkimo būtinybės. Bandymas įtikti visiems, kai visiems neįtiksi. Nes visokių yra, tik ne visokių reikia. Ir ne visur reikia sudėtingo narpliojimo bei gerųjų pusių ieškojimo. Kai kur galima, ir reikia, atskirti gera nuo blogo.

Kai man sako, kad Lietuva gali būti koridorius tarp Rusijos ir Vakarų, siūlau pagalvoti apie ligonį, kuris neteko vienos akies – pasiūlykite jam pasidžiaugti ir nenusimenant įvertinti save kaip „koridorių tarp regos ir aklumo“. Kas pasakė, kad rega – gerai, o aklumas – blogai?

Taip gali kaukti tik primityvūs, radikalūs ir ultra-konservatyvūs karingi regos gynėjai. Šiuolaikiniai, sofistikuoti žmonės taip nemąsto.

Kai man sako, kad nereikia visko, kas sovietiška, atsisakyti, reikia kūrybingai ieškoti teigiamų pusių, su visais bendrauti, su visais prekiauti, – siūlau panašiai patarti gydytojui, kai jis ras kokį nors piktybinį auglį. Tegul nepjauna auglio – tai būtų banalus, bukas sprendimas. Užuot mojavęs skalpeliu kaip mėsininkas, tegul daktaras suranda auglio teigiamas puses ir pabando jį labiau suprasti. Galbūt pamilti?

Pasirinkimas tarp Rusijos ir Vakarų nėra labai sudėtingas. Žinoma, jei Rusija tau, žmogau, nėra vienintelės žinomos užsienio kalbos lopšys, vienintelio suprantamo humoro ir meno oazė ir jei visas likęs pasaulis nėra baisus ir nesuprantamas.

Bet kas, nors retkarčiais pažiūrintis pasaulio žiniasklaidą (t.y., tuos tinklapius, kurių adresai nesibaigia „.ru“), mato, kas tame pasaulyje šiandien yra Rusijos draugai. Iranas, Baltarusija, Šiaurės Korėja, korumpuoto komunisto valdoma Venesuela, labiausiai atsilikusios ir savižudžiais sprogdintojais dundančios Artimųjų Rytų šalys.

Puiki draugija, ar ne? Nesunku matyti, kokia šiandien Rusija: grūmojanti, putojanti arogancija ir nuoskauda dėl B.Jelcino metų, traukianti iš tolimų spintų sovietines milines ir dantų milteliais šveičianti kūjus bei pjautuvus, kad geriau šviestų saulutėje. Ar reikia didelio proto, kad pasirinktum, kur nori būti?

Tik nereikia zyzti, kad Amerika ne ką geresnė.

Amerikoje (kaip ir Vakarų Europoje) yra visko, bet Vakarų civilizacijos pranašumas yra akivaizdus net ir tiems, kas jį užspirngdamas neigia. Net ir didžiausias rusofilas nori važinėti vokišku, o ne rusišku, automobiliu, ir J.Kobzono koncerte „liaudies artistą“ paveiksluoti ne baltarusišku, bet japonų ar amerikinės firmos fotoaparatu.

Mobilusis telefonas „Beriozka“, jei toks būtų, vargu ar būtų labai geidžiamas. Ir, pagaliau, jei rytoj būtų atidarytos Šiaurės Korėjos ir JAV sienos, atspėkite, į kurią šalį plūstų pusė pasaulio? Ne šiaip sau plūstų – pripučiamais čiužiniais per vandenyną persiirtų ir keliais per dykumas nuropotų.

Todėl geriau neieškoti rūroje smegenų ir neieškoti sudėtingumo ten, kur pakanka paprasto atsakymo.

Ačiū Dievui, Lietuva sėkmingai pasiekė kritinę masę. Rusiškas bumčikas ir girtos vyriškių, dėvinčių „maikes“ po kotiuminiais marškiniais, sapalionės apie intelektualesnį sovietinį meną šiek tiek drumsčia bendrą vaizdą, bet realybė jau visai kita. Europos Sąjungos narystė pati savaime smegenų neperjungia, bet krūvos dokumentų ir normų, ateinančių iš Vakarų, diegia naujus įpročius ir pamažu atpratina nuo kirilicos net ir geriausiai praraugintus individus, pripratusius prie kreipinio „draugas“, laikančius „septymšeštą“ benziną degalais ir per užsimiršimą vis dar pavadinančius Atėnus „Afinais“.

Bet didžiausią įtaką turi emigracija.

Toji pati emigracija, kuri kaltinama dėl išvažiuojančios, tuštėjančios, išmirštančios Lietuvos. Kęsto, dirbančio statybose Londone ir perkančio ten latviškus šprotus ar šaldytus cepelinus iš „Polski Sklep“, ekonominis poveikis Lietuvai yra ne taip paprastai apskaičiuojamas, bet teigiami proto gaivimo padariniai – akivaizdūs.

Kiekviena lietuvių šeima dabar turi artimą ar tolimesnį giminaitį, ne tarnaujantį kur nors Astrachanėje, bet dirbantį ir gyvenantį Vakaruose. Išvažiavusi tautos dalis – ne prarastieji, dėl kurių reikia verkti, bet tvirtas lynas, nusviestas teisingon, Vakarų pusėn. Dešimtys ar šimtai tūkstančių žmonių dabar sieja Lietuvą su ta pasaulio dalimi, kur jai priklauso būti.

www.lrytas.lt, 2005 m. lapkričio mėn. 15 d.

Šis įrašas bus trumpas.

Pagalvojau, jei dar kartą perskaitysiu, kaip koks nors tinginys-rašytojas bet kokį politinį, ekonominį, socialinį procesą pavadins “kadriliu”, rupūže, ką nors padarysiu blogo kam nors.

Nusprendžiau – geriau apie tai parašysiu ir šliukštelsiu kibiriuką tulžies, nes garbės žodis, jau nusibodo. Daėdė. Užkniso ir stovi skersai gerklės, apkarto ir prarūgo ir pašvinko ir pasmirdo. Jau gana.

Daugelis (deja, nelietuviškų) periodinių leidinių ir transliuotojų turi nuvalkiotų klišių sąrašus, ir aptingę rašytojai yra gėdinami, kai jos naudojamos. (Anglų kalboje klišių daug ir įkyrių, kai perskaitau kokį “singing from the same hymn sheet” arba “get all my ducks in a row”, verčia vemti – ir ne tik mane).

Žodis “kadrilis” lietuviškose antraštėse – kaip išsišiepęs Nomedos veidas moteriškuose žurnaluose. Viskas nuklota, kaip panaudotų prezervatyvų po studentų bendrabučio langais. To žodžio yra daugiau, negu rusiško mato statybininko kalboje.

“Pieno kainų kadrilis”, “Pakso kadrilis Vilniaus savivaldybėje”, “Vienakojės lietuvės lesbietės kadrilis”, “Paežerėje – įžūlus L.Graužinienės kadrilis”, “Kainų ir atlyginimų kadrilis žada karštį”, “Rinkimų kadrilis”, “Valstybės vyrų kadrilis”, “Sušoktas politinis kadrilis”, “Per ilgai užsitesęs kadrų kadrilis”, “nerimstantis akcijų kursų kadrilis”, “Kagebistinis kadrilis”, “Supančioto “Lietuvos pašto” kadrilis”, “Vyriausybės kadrilis apie Mažeikių naftą”, “”velnio kadrilis” sudarinėjant tvarkaraščius”, “koncerno “MG Baltic” “kadrilis” su A.Paleckiu”, “socialdemokratų kadrilis su konservatoriais”, “Prasidėjęs kainų kadrilis nelabai jaudina vidutines ir didesnes pajamas gaunančias šeimas”, “politika ir pasaulinese rinkose vykstantis “kadrilis” nieko gero nezada”, “partijų kadrilis su porų mainymosi elementais po savivaldybių rinkimų”, “bus šokamas pažadų kadrilis”, “derybos, susitarimai, postų dalybos ir kitoks politinis kadrilis”, “Prasidėjęs premjero ir prezidento kadrilis Kainų komisijos sudarymo klausimu”, “Mieste – porinkiminis kadrilis”, “partijų ir žiniasklaidos kadrilis, darant suirutę valstybėje”, “ilgai tęsiasi valdžios formavimo kadrilis”, “Pieno produktų kainų kadrilis šokiruoja ūkininkus”…

Gal būtų gana? Konstruktyvus pasiūlymas: sugalvokite ką nors naujo. Tinginių ir siauros vaizduotės trejetukininkų gaidynas. Atsiprašau – gaidžių kadrilis.

www.lrt.lt

Dubajus: Išgalvotas pasaulis

Apie Dubajų yra tik dvi nuomonės: žmonės arba juo žavisi, arba bjaurisi (mažų mažiausiai kalba apie jį su pašaipa ir šiokiu tokiu pasidygėjimu). Arabijos pusiasalio galiukas prie Persų įlankos, iš dykumos pakraščio žvelgiantis į Iraną, nuo Vakarų Europos nutolęs taip pat toli, kaip Dramblio Kaulo Krantas ar Kanados rytiniai pakraščiai, susikūrė sau legendą, kuri – kaip ir „amerikietiška svajonė“ už Atlanto – yra per didelė, kad paliktų žmones abejingus.

Dubajų dažnai lygina su Las Vegu Nevadoje – pridėdami, kad Dubajuje sunkiau prisigerti ir nematyti lošimo verslo. Išties, palyginti yra ką: abu miestai pastatyti dykumoje, tokioje vietoje, kur nebuvo nė mažiausios prasmės sudaryti traukos centrą. Las Vegas gimė pastačius Huverio užtvanką per Kolorado upę, atnešusią Kalifornijai elektros energiją (Nevadoje per mažai žmonių, dėl jos užtvankos niekas nebūtų statęs) – ta energija šėlsta ugnies ir šviesų jūra, kriokliais, jos fontanais ir žiežirbomis virš dykumos. Dubajų pagimdė dideli pinigai ir baimė jų netekti, ir keistai dėkinga geografinė padėtis (apie ją dar papasakosiu – bet dėkinga ji visai ne todėl, kad Arabija yra geografinė bamba tarp Afrikos, Azijos ir Europos).

Dubajus – taip pat ir aviacijos kūdikis, tiksliau, ne pačios aviacijos, bet Dubajaus oro uosto.

DYKUMOS VARTAI

Apie Dubajaus oro uostą yra kalbėta daug, reklamuotas jis dar daugiau, ir atvykęs keliautojas tikisi iš jo kažin ko – vos ne skraidančių sidabrinių dinozaurų tarp aukso palmių, iš dangaus byrančių sportinių automobilių ir stulbinančios prekių gausos. Tiesą pasakius, jis įspūdingas, bet ne pasakiškas. Osakos oro uostas Japonijoje įspūdingesnis kaip statinys, Londono oro uostuose, nepaisant bendro nustekenimo ir pavargusių kilimų, geresnės parduotuvės ir didesnis prekių pasirinkimas, Miuncheno oro uostas patogesnis milijonams keleivių. Dubajus atvykusį pasitinka paauksuotomis dirbtinėmis palmėmis, supančiomis centrinę parduotuvių komplekso parduotuvę, prekiaujančią auksu (į ją atvykę keleiviai žiūri iš viršaus, nes parduotuvės išvykstantiems keleiviams – oro uosto dugne), miniomis žmonių ir keistu žmonių mišiniu: statybininkai iš pietų Indijos kaimų – vargo bitės, europiečiai, persėdantys Dubajuje ir toliau skrendantys į Australiją, poilsiautojai anglai ir vokiečiai ir pasiturinčių rusų šeimos, besibraunančios per parduotuves kaip per karo lauką. Tarp parduotuvių blizga net labiau, nei palmės – lošiami loterijoje prabangiausi itališki ir vokiški sportiniai automobiliai. Čia labai labai didelė tikimybė laimėti, bet bilietas kainuoja kelis šimtus dolerių (tai greičiau nedideli lošimo namai, loterija vadinami tik dėl padorumo). Laimėtas automobilis atskraidinamas į bet kurią pasaulio šalį.

Dubajaus oro uostas – tranzito centras, ir juo tapo netikėtai, beveik per klaidą, užsižiopsojus europiečiams, indams, australams. „Emirates“, Dubajaus miesto avialinija (dažnai klaidingai vadinama Jungtinių Arabų Emyratų nacionaline avialinija – ji tokia nėra; nacionalinis JAE vežėjas – „Etihad Airways“) gavo teisę beveik be apribojimų skraidyti į daugelį pasaulio oro uostų būtent todėl, kad niekas rimtai nežiūrėjo į mažą avialiniją iš mažos arabų šalies. Niekas negalvojo, pavyzdžiui, kad ji atiminės iš senųjų vežėjų keleivius, skrendančius nepaprastai pelningais maršrutais tarp Anglijos ir Australijos („kengūrų kelias“) arba Europos ir Indijos. Niekas negalvojo, kad sustojimą oro uoste ir persėdimą iš vieno lėktuvo į kitą galima padaryti ne tik toleruojama, bet ir geidžiama kelionės dalimi. Šiandien daugumas Britanijos gyventojų, kilę iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, į savo šalis skrenda sąmoningai persėsdami Dubajuje, kad kelias valandas ar visą dieną galėtų ten leisti pinigus – jie perka kameras, kvepalus, grotuvus, ir, žinoma, auksą.

VISKAS AUKSAS, KAS AUKSU ŽIBA

Aukso prekyba tapo klasikine Dubajaus pramoga, kelionės tikslu ir legenda. Aukso čia ne šiaip sau daug. Aukso be galo daug, auksas čia nugulęs viską tokia gausa, kad dažnas pirmą kartą atvykęs sako neįsivaizdavęs, kad visame pasaulyje gali būti aukso tiek, kiek jo yra šiame pajūrio mieste prie Arabijos dykumos. Aukso grandinės, grandinėlės ir lenciūgai aukso parduotuvėse kabo, kaip svogūnų girliandos mano močiutės namų rūsyje, jo kekės svyra aukso parduotuvių vitrinose kaip padžiauti skalbiniai, kaip susuktos virvės ir trosai prie žvejų laivų, ant virbų sunerta tiek apyrankių, kad jos panašios į aukso vamzdžius, čia apyrankės kojoms (gal apykojės?), žiedai visiems pirštams ir nosies šnervėms ir auskarai, pakabukai, segės ir segtukai, iš geltonojo, rausvojo ir baltojo aukso, su deimantais ir be jų.

Aukso prekybos centras – Dubajaus aukso turgus, kur daugybė mažų parduotuvėlių, kurių kiekvienoje – prekijai iš pietų Indijos ir Pakistano akinamai baltais marškiniais ir tamsiais kaklaraiščiais, guvūs ir mikliai perskaičiuojantys kiekvieną kainą į kelias valiutas, ir sugebantys kiekvieną pirkėją nejučiomis įtikinti, kad jis tikrai šiandien gavo labai, labai gerą nuolaidą ir išspaudė iš pardavėjo besiderėdamas visas sultis. Europiečiai čia perka nedaug – kas žiedą, kas auskarus, stebėdamiesi patraukliomis kainomis; bet tikrieji karaliai čia – žmonės iš Trečiojo Pasaulio. Kuo labiau atsilikusi šalis, tuo daugiau dėmesio skiriama blizgučiams ir papuošalams, tuo absurdiškesni reikalavimai vestuvėms, kurios dažnai kainuoja penkerių metų pajamas ir už kurias atidirbinėjama pusę likusio gyvenimo – todėl čia perkami papuošalai nuotakoms iš Afganistano, iš Indijos, iš Šiaurės Afrikos – iš šalių, kur didžioji dalis žmonių – beraščiai ir gyvena be švaraus geriamojo vandens, bet nuotaką papuošia kaip Kalėdų eglutę ir ceremoniją padaro tokią, kad kaimynus griebtų širdies priepuolis iš pavydo („jei nepadarysime vestuvių žmoniškai, visi galvos, kad mes kokie skurdžiai“). Nepergyvenkite. Visi žino, kad jūs skurdžiai, ir pasakiškas apsimestinės prabangos spektaklis nieko neapgauna. Vestuvėms pirkti papuošalai dažnai parduodami, paskui perlydomi, iš to aukso padaromi nauji ir žiū, kitais metais juos perka jau vėl kiti Trečiojo Pasaulio pasiuntiniai.

Jei norite, sakykite man, kad žiūriu arogantišku vakariečio žvilgsniu ir galvoju, kad visi turi gyventi pagal mano standartus, bet manęs niekas neįtikins, kad šeimai svarbiau ištaisyti prabangias vestuves, negu paskiepyti vaikus arba juos leisti į mokyklą.
Bet Dubajui vargšų kvailystė netrukdo – jis iš jos gyvena. Ir laukiami čia ne tik vargšai vienkartiniam apsiauksavimui.

PADAUGINTOS SVAJONĖS

Kai žmonės pirmą sykį nuvažiuoja į pasakų miestus – Las Vegą ar Veneciją, sako, kad būtent tokius juos ir įsivaizdavo, tik visko tris kartus daugiau, ir viskas tris kartus stipriau, nei tikėtasi. Tie, kas projektavo Dubajaus dangoraižius ir jų interjerus, norėjo pasiekti būtent tokio įspūdžio – kai svajonė ne subliūkšta, bet išpučiama taip, kaip to niekas nedrįso tikėtis. Pasakojama, kad garsiausio Dubajaus viešbučio ant jūros kranto, miesto simboliu tapusio Burj Al Arab sumanytojai siūlė architektams iš Britanijos nesikuklinti, duoti visišką laisvę vaizduotei – tiek kuriant išorę, tiek ir vidų. Tie, kas suprojektavo šį burės formos dangoraižį su povandeniniais restoranais, šiurpdami nuo savo pačių sprendimų, interjerą puošė besaikiu auksu, marmuru, aksomu – ir pateikė užsakovams, baimindamiesi, kad galbūt jau ir perlenkė lazdą. Užsakovai liko patenkinti, bet pasakė, kad interjeras, žinote, gal kuklokas, per blankus – todėl ar negalima būtų visos prabangos, sakykim, padvigubinti?

Dabar šis viešbutis, gindamasis nuo turistų, įsileidžia tik tuos, kas jame gyvens, o norintys tik paspoksoti gali tai padaryti, užsisakę pietus viename iš restoranų.

Žmogus Dubajuje nuolatos galvoja, kad DABAR jau tikriausiai pamatė viską, ką galima pamatyti, daugiau jau niekas nebenustebins. Atvažiuojant į kitą garsų viešbutį, „Madinat Jumeirah“, nusidriekusį pakrantėje ant dirbtinių venecijietiškų kanalų ir įlankų, atvažiavęs pro automobilio langą žiūri, linguodamas galva, į šešis tikro dydžio paauksuotus ristūnus, šokančius pievoje priešais viešbutį – skulptūros primena gal Prancūzijos, o gal Rusijos karališkų dvarų nesubtilią prabangą. Prie įėjimo pasitinka dvimetrinio ūgio juododis etiopietis, kuris čia ik dėl grožio, jis net Jūsų automobilio durų neatidaro (tuo rūpinasi kiti liokajai), o aplink nusidriekęs labai seklus marmurinis baseinas, kuriame vandens – vos keli centimetrai, tik tiek, kad jo veidrodinis paviršius paryškintų marmuro blizgesį ir spalvas. Mes su žmona ir su dukromis buvome nuvažiavę į tą viešbutį pietų: didžiulė viešbučio veranda žiūri į jūrą ir į nuosavą jūros tiltą, o palubėje lėtai sukasi ventiliatoriai, atkurdami kolonijinės Indijos atmosferą. Giliuose foteliuose sėdėdami tarp dramblių skulptūrų, raižytų iš raudonmedžio, ir valgėme skaniausius pasaulyje sumuštinius (tradicinis angliškas „klubas“, „club sandwich“ – skrudintos duonos trikampėliai su tik ką iškepta kiaušiniene, mėsa ir žalumynais) ir atrodė, kad jau daugiau niekas nebenustebins, ypač po to, kai Monikai atnešta koka-kola buvo pagarbiai perpilta iš vulgaraus butelio į mažutį grafiną, kuris buvo pastatytas ant išsiuvinėtos šilko servetėlės. Naujo nustebimo nereikėjo ilgai laukti: nuėjusi į tualetą pakeisti mažajai Mildai Marijai sauskelnių, žmona pamatė, kad metalinis kibiras, kur panaudotąsias sauskelnes reikėjo mesti, buvo ne tik metro aukščio rankų darbo ažūrinis meno kūrinys, bet, maža to, toji šiukšliadėžė buvo pagaminta iš gryno sidabro.

MĖGSTAMIAUSIAS PANIEKOS TAIKINYS

Dubajaus daug kas nemėgsta. Kelionių vadovai, parašyti piktiems ir murziniems turistams, ieškantiems Trečiojo Pasaulio pramogų (daugiausiai pasireiškiančių pigiu alkoholiu ir rūkomaisiais žalumynais), sunkiai tramdo pasibjaurėjimą: net ir inteligentiškesni pro sukąstus dantis košia, girdi, tai nėra „tikri“ Artimieji Rytai, tik amerikietiško blizgesio sąvartynas, o labiau ideologiškos knygelės apskritai nerenka žodžių (beveik kaip aš, bet ką padarysi, kad skaitytojui labiau prie širdies aitrus ir negailestingas rašymas – ar ne, skaitytojau?). Neišlaikysiu vėl neprisiminęs „Lonely Planet“ kelionių vadovų serijos, kuri Dubajui skyrė labiausiai panieka persunktą knygelę nuo tų laikų, kai jų knyga apie Islandiją sumušė visus rekordus. Apie tą Islandijos vadovą kada nors parašysiu atskirai.

Knygelę apie Dubajų parašė mergina, kuri pati rašo kažkada kažkodėl Dubajuje buvusi palaikyta rusų sekso pramonės darbininke (iš nuotraukos nepasakytum, bet nė vienas neinam jaunyn, gal tuomet ji ir atrodė kitaip) ir toji nuoskauda buvo išlieta kiekviename knygos skyriuje: vadovas apie Dubajų prasideda ir baigiasi nesupratimu, ko ten važiuoja žmonės. Alkoholis brangus nežmoniškai, pigių viešbučių nėra, užsienio darbininkai išnaudojami, o stori užsieniečiai važinėja po dykumą visureigiais ir „potencialiai kenkia gamtai“. Bandžiau rasti patvirtinimą iš kokio nors šaltinio, kaipgi smėlio dykumai gali pakenkti automobilis, ir neradau niekur: nes džipas žaloja dykumą tiek pat, kiek aš su tėvu, plaukdamas vaikystėje Merkiu pripučiama valtimi, kenkiau Dzūkijos vandens telkiniams.

Nepaisant to, pasivažinėjimo džipu po dykumą negaliu rekomenduoti, nors tą užsiėmimą Dubajuje siūlo kiekvienas viešbutis. Man tai pasirodė nuobodu ir neįspūdinga, o pasivažinėjimą vainikuojanti vakarienė prie laužo „beduinų stovykloje“ dykumoje, pasijodinėjimas ant kupranugario ir pilvo šokis, atliekamas ukrainietės šokėjos, neatitinka mano supratimo apie įdomią pramogą.

Kalbant apie užsienio darbininkus – taip, dažnas galvoja apie likimą tų, kas ištisą parą pluša nesustojančiose statybose (naktį statomų aukštų pastatų griaučius iš vidaus apšviečia galingos lempos, kad galėtų tęstis darbas, ir iš tolo jie atrodo, kaip ateivių kosminiai laivai), kepinant negailestingai dykumos saulei. Pripažinsiu, važiuojant automobiliu iš prabangaus viešbučio pasijutau kaip tradicinis sovietinės propagandos piešiamas kapitalistas-kolonistas, išnaudotojas: baltųjų šeima su dviem dukrelėm, aprengtom šviesiomis suknytėmis, atsilošusi tviskančiame limuzine su šaldytu oru, tamsaus gymio vairuotojas (pagal kostiumuotą išvaizdą – net ne vairuotojas, o visas šoferis), trūksta tik cigaro dantyse ir auksinio laikrodžio grandinėlės – o palei kelią, prie statybų, ieškodami šešėlio tupi pietų Indijos statybininkai, laukdami po pamainos savo autobuso, kuris juos veš į bendrabutį.

Vienas taksistas (taksi vairuotojai, kaip ir dauguma kitų, Dubajuje užsieniečiai; vietinių gyventojų čia nedaug) man sakė, kad nors iš Vakarų atvykusiems toks darbas atrodo pragaru, tiems žmonėms tai didelis uždarbis ir pajamos, siunčiamos namo visai šeimai, o kartais – ir visai giminei. Milijonieriais statybininkai netampa, bet grįžę namo gali sau nusipirkti namą, išsikasti šulinį ir tapti turtingiausiais savo kaime Indijoje ar Bangladeše.

Tačiau net ir pietų Azijos beribė žmonių masė jau nebesugeba patiekti Dubajui pakankamai kvalifikuotų statybininkų, vežamos brigados net iš Kinijos, nes poreikis naujiems statiniams atrodo nepasotinamas. Kažkada atrodęs begaliniu Džumeiros paplūdimys jau užstatytas, statybos veržiasi į dirbtines salas jūroje ir į dykumą, o sausumoje kasami kanalai ir statomos naujos dirbtinės Venecijos. Dubajuje dirba ketvirtadalis visų pasaulio aukštuminių statybų kranų, ir pašėlusį statybų dydį mato kiekvienas atvažiavęs – prie bet kurio, bet ir prabangiausio, viešbučio yra kelios statybų aikštelės, o šaltą kokteilį geriantis poilsiautojas bet kuriame paplūdimio palmių sode gali per daug nepasukdamas galvos pamatyti tolumoje, o gal ir visai netoliese, statybinius kranus ir aukštybėse plušančius darbininkus.

VAKARIETIŠKA EKSTAZĖ MUSULMONIŠKAME PASAULYJE

Tiems, kas nori pajusti Dubajaus sielą, nereikia ieškoti Artimųjų Rytų atspindžių, nes tikroji Dubajaus siela – komercija. Miesto vaizdas formuojamas ne minaretų, bet parduotuvių kompleksų, ir gatvėse ne kupranugariai, bet taksi ir limuzinai, vežiojantys pirkėjus tarp viešbučių ir vartojimo šventyklų. Parduotuves verta aplankyti net ir tiems, kas neketina daug – arba visai – pirkti. Vilniaus „Akropolis“, perkeltas į Dubajų, tarp prekybos kompleksų būtų maždaug keturiasdešimtas pagal dydį. Čia jau yra didžiausias pasaulio parduotuvių kompleksas už Šiaurės Amerikos ribų (už jį didesnis tik Mineapolio „Mall of America“), ir statomas kitas, kuris bus paprasčiausiai didžiausias pasaulyje. Didžiausias, ir viskas: tai pagrindinis kriterijus, nulemiantis viską – mieste jau statomas didžiausias pasaulio dangoraižis, kurio aukštis, kaip mano specialistai, bus nepralenkiamas pasaulyje keletą metų.

Parduotuvės, pirkimas, prekyba, vartojimas – čia ne keiksmažodžiai. Jungtiniai Arabų Emyratai – musulmoniška valstybė (net nebandyk Internete pasiekti puslapį su nuogom mergom – ekrane iššoka perspėjimas apie tai, kad puslapis blokuotas dėl „neislamiško turinio“), bet kitos vakarietiškos vertybės čia ne tik nevengiamos, bet ir iškeliamos į aukštumas. Net ir Ramadanas, šventasis mėnuo, kai musulmonai pasninkauja šviečiant saulei, o jai nusileidus gali pavalgyti truputį maisto, kad palaikytų gyvastį, išvirsta į vartojimo šventę. Visos parduotuvės veikia per naktį, o lengvas užkandis tampa prabangiausia vakaro puota. „Ramadano palapines“ organizuoja visi didieji pajūrio viešbučiai, ir stalus nugula dešimtys patiekalų. Stalas po baldakimu, pastatytas paplūdimyje ant smėlio, kur vakarieniavome naktį, ošiant jūros bangoms, man ligi šiol yra vienas įstabiausių kelionių prisiminimų – deja, neilgas, nes pasaką reikėjo palikti, nes mažajai dukrelei reikėjo vėl keisti sauskelnes.

Nors Islamas draudžia alkoholį, kuris musulmonams yra nepriimtinas, nes atima žmogui protą, svaigieji gėrimai viešbučių baruose liejasi ir teliūškuoja stiklinėse, ir geria juos ne vien atvykėliai, bet ir baltais apsiaustais arabai, priimantys Korano įsakymus ne taip rimtai, kaip norėtų radikalieji Islamistai.

NORMALUMO OAZĖ ATSILIKIMO KLOAKOJE

Kad suprastum Dubajaus patrauklumą, reikia žiūrėti ne tik į patį miestą, bet ir į tai, kas aplink jį. Didžioji dalis miesto patrauklumo – ne tik stebukluose, kuriuos ji siūlo, bet ir paprastuose civilizacijos malonumuose, kuriais negali džiaugtis aplinkinės šalys. Milijardinė Indija neturi nė vieno žmoniško tarptautinio oro uosto, viešbučio, kur elektra būtų tiekiama be pertrūkių, ir, svarbiausia, miesto kelio, kuriame automobilių nepuldinėtų gaujos invalidų, prašančių išmaldos ir graudinančių įvairiai nukapotomis ir perkreiptomis galūnėmis. Didžiulėje Afrikoje vos keli žmoniški viešbučiai ir varganos (vakarietiškąsias primenančios) parduotuvės aptvertos dvigubomis tvoromis, kur įvažiuojantieji tikrinami, kaip karinės bazės lankytojai. Bangladeše niekada negali tikras, kad nepamatysi žmogaus, pritūpusio ir besituštinančio gatvėje, kaip gyvulys. Kur bepasisuksi – Artimieji Rytai, Afrika, Indija, Pakistanas – visur neišvengiamas gyvuliškas gyvenimas, apgavystės ir kyšių maldavimai vos išlipus iš lėktuvo, smarvė ir maistas, po kurio tiesioginis kelias į reanimaciją ir prie lašelinės.

Dubajus siūlo vargšių šalių turtingiausiems, vienam ar dviems procentams, žmogiško gyvenimo atokvėpį. Ne veltui čia tūkstančiai rusų, indų, bangladešiečių perka nekilnojamąjį turtą, investuoja visus pinigus, kuo toliau nuo tos beprotybės, kuri siaučia namuose. Čia net taksistai oro uoste sutvarkyti ir gražiai laukia eilėje, o bandantys puldinėti keleivius ir siūlyti nelegalias taksi paslaugas areštuojami oro uosto apsaugos, kuri atrodo negrėsmingai, nes apsirengusi, kaip ir daugelis vietos gyventojų, baltais beduinų chalatais.

KALĖDŲ PUSNYS SMĖLYNUOSE

Šiuo metu didžiausias parduotuvių kompleksas Dubajuje – „Mall of the Emirates“ (net pavadinimas daro subtilią užuominą į varžovą Amerikoje), ir svarbiausia įžymybė čia – slidinėjimo kalnas, pastatytas pragariškai karštoje dykumoje, uždengtas gaubtu ir užpiltas tikru sniegu.

Yra angliškas posakis, kuriuo bandoma pasakyti, kad koks nors įvykis yra neįmanomas: „when hell freezes over“ (kai užšals pragaras). Dubajuje, matyt, pagalvota paneigti visą supratimą apie tai, kas įmanoma ir neįmanoma: jeigu šie žmonės būtų pasiųsti sutvarkyti tikro pragaro ir padaryti jį patrauklų turistams, esu tikras, ir tenai, tarp įkaitintų ugnies riedulių ir burbuliuojančių karštos sieros ežerų, būtų įrengta didelė čiuožykla.

Skaitytojau, patikėk: sniegas dykumoje privers nustebti bet ką. Šios beprotybės negalima aprašyti žodžiais. Skaitydamas spaudoje apie tą stebuklą, maniau, kad tai galbūt bus nedidelė kalvelė, na, galbūt panaši į tą, nuo kurios aš rogutėmis važinėdavau vaikystėje. Pamatęs akimis, supratau, kad mano vaizduotė per menka: tai didžiulis kalnas, keli šimtai metrų slidinėjimo trasų, tamsios lubos, aukštos ir vos besimatančios, kaip vakaro dangus, ir šimtai tūkstančių kubinių metrų šaldyto oro, kad netirptų tonos dirbtinio sniego. Sniego tiek daug, kad kalno apačioje – šventė vaikams, lipdomi seniai besmegeniai, rogutės ir svaidymasis gniūžtėmis. Stovint už didžiulio stiklo, vilkint marškinius trumpomis rankovėmis (lauke – keturiasdešimt laipsnių karščio) ir žiūrint į žmones su kepurėmis, šalikais ir slidinėjimo kombinezonais, apima keistas jausmas, kaip vaikystėje, kai dar nebuvo atbukintas sugebėjimas stebėtis ir gėrėtis. Žiūrėdamas į sniego kalną karštoje Arabijos dykumoje, vėl patyriau tą palaimą, kuri buvo užplūdusi, pirmą kartą vairuojant savo automobilį, pirmą kartą atvažiavus į Tokiją, pirmą kartą išvydus ryte per saulėtekį Kalifornijos dykumą – tai didžiausia laimė: žinai, kad širdyje dar ne sutema, kad dar yra pasaulyje, kas nustebina, kad dar yra stebuklų, kurių nesu matęs ir kad pasaulis visgi yra didesnis, nei kartais atrodo.

“Istorijos”, 2007 m. rugpjūtis

Kalbant apie gėrimus, Didžioji Britanija populiariojoje samonėje dažniausiai suvokiama kaip alaus bei pabų, kur sėdimų vietų mažai ir kur po darbo, ir užvis labiausiai, penktadieniais, nusitvėrę pintos (kiek daugiau nei puslitrio) dydžio rasotas stiklines, stoviniuoja gėrėjai. Dar kai kas paminės škotiškąjį viskį. Tačiau Britanija jau seniai tapo viena didžiausių pasaulio vyno vartotojų, ir čia jau trejus metus vyno išgeriama daugiau, nei alaus.

Komerciniai britų pirkėjai yra tarp pasaulio lyderių ir pagal apmintis, ir pagal išleidžiamus pinigus – tiek supermarketai, dešimtimis tūkstančių dėžių perkantys nebrangų ir nuobodoką, bet lengvai nuspėjamą vyną, kuris parsinešamas namo kartu su raikyta duona, pupomis pomidorų padaže ir sausais pusryčiais, ir elitinio vyno pirkliai ne tik Londone, bet kituose dideliuose miestuose, parduodantys viduriniosios klasės viršutiniajam sluoksniui, kur šioks toks vyno išmanymas tapo tokia pačia norma, kaip ir svajonė (ne visada įgyvendinama) turėti namie vyno rusį arba bent jau jo laikymui skirtą kontroliuojamos temperatūros spintą.

Britanija per metus išgeria apie 1,5 mlrd. butelių vyno; manoma, kad po dviejų metų vyno naudojimas šioje šalyje padidės iki 1,74 mlrd. ir 2008 metais aplenks ir Prancūziją, ir Jungtines Amerikos Valstijas, ir Britanija taps didžiausia vyno naudotoja pasaulyje.

Nenuostabu, kad tokia didelė rinka gamintojams yra Pažadėtoji Žemė, ir čia nugalėtojas jau aiškus. Tai Naujasis Pasaulis, ir visų pirma – Australija. Kengūrų žemyno vynas užima Britanijoje 24% rinkos, prancūzų vynas – antrojoje vietoje, o paskui seka JAV, Italija, Pietų Afrika ir Čilė. Maža to, prancūziškojo vyno dalis rinkoje (kartu su ispaniškojo ir vokiškuojo) nuolatos mažėja.

Kodėl taip atsitiko? Kodėl tradicijų šalis, Ūkanotasis Albionas, vis labiau nusigrežia nuo Prancūzijos vyno, kuris dar prieš 30 metų čia buvo apskritai bet kokio padoraus vyno sinonimas (ispaniškąją Rioja gėrė pavieniai žinovai, itališki vynai buvo laikomi arba pigiu birzgalu, arba etnine keistenybe, kurią pritinka naudoti nebent italų restorane, prie languotų staltiesių ir ilgų kaip kočėlai pipirų malūnėlių – geriausia, jei bus įpiltas iš apipinto vytelėmis pilvoto butelio, o apie amerikietiškuosius ar australiškuosius buvo kalbama kaip apie nesusipratimą)?

Pirmoji priežastis (arba kaltė, jei klausysime prancūzų vyndarių) buvo supermarketų įsigalėjimas ir atsiradęs britų įprotis būtent ten pirkti naujajį demokratinį gėrimą. Parduotuvių tinklai norėjo ir tebenori nori stabilaus, nekintamos ir žemos kainos ir itin didelių kiekių vyno tiekimo, o prancūziškoji AOC sistema tam nepalanki. Supermarketas vyną parduoda ne todėl, kad pirkėjas čia tikisi gero patarimo, o todėl, kad jis siūlo patrauklią kainą. Dar prieš dešimtmetį didelės maisto parduotuvės skelbėsi turinčios “konsultantus”, padėsiančius vyną išsirinkti, dažniausiai tai tebuvo paaugliai, išklausę dviejų valandų kursą ir menkai artikuliuota kalba tegalintys papasakoti, kad “nu, reiškia, jeigu prie žuvies, tai, tipo, labiau tinka baltas, reiškia”. Supermarketo vyno eksperto, padedančio klientams, idėja mirė neskausminga mirtimi.

O dar labiau supermarketams reikėjo, kad gamintojas suprastų, jog didžiausi pinigai ateina ne iš ilgamečių tradicijų ir ne iš didingo Chateau mistikos, o iš agresyvios rinkodaros, įstabios ir profesionalios reklamos. Prancūzų vyndariams tokios mintys buvo nepriimtinos ir atgrasios. Gi australai ir amerikiečiai šioje terpėje pasijuto kaip žuvis vandenyje.

Nepadėjo ir tai, kaip prancūzai reagavo į savo mažėjančią įtaką vynų pardavimui. Nors daugumas geriausiai žinomų Britanijos vynų ekspertų visada prisipažina esą frankofilai (ir pasakys, kad jei turėtų išsirinkti dešimt mėgstamiausių vynų, visi jie būtų prancūziški), ir niekas neginčija garbingos prancūzų vietos pasaulio vynų Olimpe, britai nepraleido progos pasišaipyti iš prancūzų arogancijos ir nenoro pripažinti, kad jie yra ne vieninteliai pasaulio vyndariai. Niekas taip nesumenkins žmogaus brito akyse, kaip “per rimtas savęs įvertinimas”, o prancūzų vyndariai būtent tuo ir užsiėmė. Mažiausiai dešimtį metų prancūzai apskritai atsisakė pripažinti objektyvius skaičius ir atsainiai nurašydavo Naujojo Pasaulio vynus kaip žemos kokybės sirupėlį, nekeliantį jokios grėsmės šimtmečių tradicijoms.

Prancūzas vyninkas su nefiltruota Gauloises cigarete dantyse, apsivilkęs dryžuotais marškiniais, gyvenantis nuo vieno streiko iki kito, tapo anekdotišku įvaizdžiu, o įžeidžainčius ir nervingus pasisakymus iš už Lamanšo, kad “australiški vynai labai pritinka nieko neišmanantiems, todėl britai juos ir mėgsta” lydėjo kone visiškas atsisakymas net galvoti apie reklamą, kaip apie šėtono išmislą, netinkantį šventam vyndario amatui.

Populiarioje sąmonėje greta šių negailestingų karikatūrų itin dėkingai ir kontrastingai atrodė australų ir amerikiečių vynininkai – įdegę, pasitempę, kalbantys angliškai, besišypsantys gerais dantimis. Tai žymiai labiau tiko televizijai, mėgstančiai ryškias Australijos, Kalifornijos ir Pietų Amerikos spalvas ir iškalbingus pašnekovus.

Maža to, australiškojo ir kito Naujojo Pasaulio vyno istorija siūlė nedidelę dramą ir pamokomą siužetą apie tai, kaip arogantiškieji senbuviai buvo pamokyti naujokų. Britai užvis labiau myli “plucky underdog”, nevykėlį, kuriam galų gale pastangų ir užsispyrimo dėka pasiseka. Pakanka prisiminti pasakėčią apie pasipūtusį kiškį ir atkaklų vėžlį (gal būtent todėl britai įkyriai atsisako pripažinti, kad geriausias britų tenisininkas Tim Henman, niekada neišlošęs nė vieno stambaus turnyro ir visada didvyriškai iškrentantis iš varžybų prieš pusfinalį, yra tik geriausias iš nevykėlių).

Be to, per visus televizijos kanalus keliaujančioms televizijos įžymybėms – Hugh Johnson, Oz Clarke, Malcolm Gluck – ir laidų prodiuserių labiausiai mėgstamam trumpam, paprastam pristatymo stiliui ir nuotaikai labai tiko epitetai, kuriais aprašomi Naujojo Pasaulio vynai. Televizijos žiūrovo atmintis trumpa ir dėmėsio trukmė maža. Todėl jei galima vyno aprašymą sutraukti iki kelių žodžių – uogienės skonio Shiraz, pipiriškas Zinfandel, limonadinis Colombard – taip ir bus padaryta. Vaisių, uogų ir saldumynų gaidos daugelyje Naujojo Pasaulio vynų ne tik aiškiau pareikštos, bet dažnai tampa ir pagrindiniu pardavimo argumentu, įsimenančia citata (“soundbite”), kurią vienodai mėgsta ir politikai, ir reklamuotojai.

Galiausiai, Britanija su Australija ir Pietų Afrika turi seną, kolonijinį ryšį, kurio negalima pamiršti. Britai dažnai keliauja į Australiją (beprotiškai dažnai, jei turėsime galvoje milžinišką atstumą), nes daugelis ten turi pusbrolį arba ištekėjusią už australo seserį. Pietų Afrikos Respublika – irgi mėgiama brito, kiek turtingesnio už vidutinį (taigi, ir didžiausio vyno pirkėjo), atostogų vieta: kolonijinis palikimas, paslaugus aptarnavimas, egzotika, puikus oras ir kartu europiniai patogumai. Kalifornija, iš kur atkeliauja amerikietiškasis vynas, irgi daugelio tų, kam dabar virš 40, jaunystės svajonių ir Holivudo filmų scena: Santa Monikos paplūdimys, San Francisko tiltas ir vingiuotas kelias Ramiojo vandenyno pakrante.

Vyno pirkimas yra emocijų ir jausmų vedamas poelgis – kaip ir kvepalų ir cigarų pardavėjai, vyno rinkodarininkai pirmiausia parduoda svajonę, o tik paskiau – prekę. Europoje tai, ko gero, perprato tik italai, noriai ir meistriškai įkinkę į italų maisto ir vynų populiarinimą Holivudo įvaizdžius apie itališkąjį gyvenimą (nors ir nebūtinai vykstantį pačioje Italijoje), nuo “Krikštatėvio” iki “Sopranų”. Naujasis Pasaulis tai suprato jau seniai, ir kaip saulė niekada nenusileisdavo virš Britų imperijos, dabar ji, rodos, visiems laikams sušvito virš tų, kas spaudžia ir raugina vynuogių sunką ūkanotų salų gėrėjams.

(Vyno žurnalas, 2006 m. gegužė)