Skaitytojų auditorijos focus grupė sako, kad susidomėjimas bendrosios valiutos ateitimi yra artimas nuliui.
“Pinigų Karta”, 2011 m. birželio 27 d.
Gal čia per stipriai pasakiau? Bet, paskaičius Lietuvos žiniasklaidą, atrodo, kad Graikijos agonija ir galimas poveikis Europos valiutų sąjungai mums yra dešimtoje vietoje. Negana to, kad tradiciškai užsienio naujienos yra visada trečiarūšė turinio dalis (išskyrus galbūt Baltarusijos saliarkės kainas, Kirkorovo koncertus ir kitokių rusiškų TV kanalų gyventojų naujienas), tai dar ir tarp užsienio naujienų visa Graikijos beviltybė yra, kaip čia pasakius, pagal svarbą tarp Japonijos ir Kolumbijos.
Ar turėtų būti kitaip? Šiaipjau turėtų. Graikija yra su mumis (arba, kaip mano Kaune sako, su mumei) vienoje Europos Sąjungoje ir jos valiuta, euras, kuri jau nebeatrodo nepajudinama, ir kuri yra susieta su mūsų litu, gali pasinerti į tokias turbulencijas, kad praėjusi krizė pasiruodys tik juokas, arba, kaip sako forumo supermama.lt gyventojos, :kikuliukas:.
Daug kam atrodo, kad iš tikrųjų visa ta Graikija yra ne mūsų problema. Arčiausias dalykas prie Graikijos, galvoja budulavotas Lietuvos gyventojas, persikalęs audinę ant dujų ir rūkantis baltarusišką taboką, yra “Akropolis”, kur prieš šv. Kalėdas ir vėl nebus kur statytis automobilio. Problema yra jų, tų visų vokiečių, prancūzų ir kitų, na, visų tų užsieniečių (tikrų užsieniečių – ne tokių, kaip baltarusiai ir ukrainiečiai). Vienžo, visų tų, kurie važinėja apavę automobilius firminėmis padangomis ir savanoriškai perka ne tik civilinės atsakomybės draudimą, kvailiai. Tie visi vokiečiai ir kiti stori, turtingi ir laimingi vakariečiai tegu moka savo doičmarkes už savo problemas, o mes atsiprašom, čia mūsų nekaso.
Visuomenės psichologijos prasme tai labai simptomiškas reiškinys: nuo tų 2004 metų, kai Lietuva tapo ES nare (o ką jau kalbėti – prieš tai), lietuvio supratimas apie savo vietą Europoje tebeliko maždaug ten pat, kur ir buvo: vargetos giminaičio iš kaimo, kuris atvažiavo pas gimines į turtingą užsienio šalį ir jam leido pasilikti, dar ir davė kažkokio darbo (sargauja sandėlyje naktimis); jis žino, kad yra kaip ir teisėtai ir jo neišvarys, bet vis dar dirsčioja iš padilbų į tuos, kitus, ponus, nesijausdamas pats tokiu. Jis įsitikinęs, kad ir jis kada nors pasijus ponu, kai jį pakvies į kokią nors vietos savavaldybę arba dar kokį biurą ir duos pažymą, kad jis jau dabar gerbiamas ponas (būtent todėl jis taip nervinasi, kai kas nors Lietuvą vadina rytų Europa – jam tai tiesiogiai žeidžia jo validaciją).
Todėl mastoma taip: ponams ir jų džiaugsmai, ir jų problemos. Ne mums. Ne mumei.
Tuo tarpu Graikijos ir kitų eurobankrotų (taip, jie jau faktiniai bankrotai, tik kad dar oficialaus default’o nebuvo) problemos mums turės tiesioginį poveikį, ir ne tik dėl tų gelbėjimo lėšų, kurias atsegs ir nuo mūsų. Kažkas bus su euru – greičiausiai jį visgi reikės kažkaip devalvuoti, nes palaikyti tokios vertės, kokia yra dabar, su visais spaudimais iš visų pusių, vargu ar amžinai bus įmanoma.
O tada bus ir gerų, ir blogų poveikių. Gamintojai pasidžiaugs, kad jų eksportai atpigo (išskyrus tai, kad atpigs ne tik Lietuvos, bet visos eurozonos eksportai), tačiau per kepenis trenks didesnės energijos išteklių kainos, nes tie ištekliai kainuoja baksais, ir niekur tu nuo to nesidėsi (kad ir kaip būtų norėjęs Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinežadas pakeisti padėtį), ir čia bus visokių kitokių neplanuotų pasekmių, apie kurias būtų labai sveika galvoti.
Bet kur tau. Visiems žymiai įdomiau yra Baltarusija ir jos klounas prezidentas (mes irgi tokio norėtume, kokio nors juokingo ir neprognozuojamo, tai vis nors į Seimą išsirenkam agitbrigadininkų) ir tos šalies tragikomedija, nes matote čia jau mums suprantama, ir iš ten ir dyzelinas ateina, jau nekalbant apie cigaretes, tai mums kaip ir svarbu. Nes aukščiau surūdijusios silkės benzobako ir peleninės ant stalo tai mes akių pakelt negalim, nes runkelio runkelišką gyvenimą programuoja ir apsprendžia runkeliškos mastysenos ribos, o ne atvirkščiai.
Tačiau yra vienas teigiamas dalykas. Aš nežinau, nušvilpkit mane kas tik norit, bet man štai kas atrodo: mūsų valdžia, kad ir kaip nemokanti bendrauti su žmonėms, kad ir kaip išpūsta geraisiais laikais, kad ir arogantiška ir nerangi, bet nusipelnys kad kada nors (ne dabar) ją prisimintų geru žodžiu už tai, kad mes dabar ne Graikijos situacijoje. Gal netyčia taip išėjo (juk kažkada ir Andrius Kubilius sakė, kad ačiū Dievui, kad mums daug niekas neskolina, o tai jau būtume prisiskolinę), gal čia tiesiog toks valstietiškas refleksas, gal ir padėjo daug ką sureguliuoti lankstūs emigracijos srautai, nesvarbu – bet šiandien Lietuva ne tik nėra Graikijos situacijoje, nes gyvena daugmaž pagal kišenę. Lietuvai, man rodos, net realiai negresia Graikijos situacija. Ir tuo aš noriu šiandien pasidžiaugti.
10 Comments
Labai teisingas straipsnis. Gyvenu ne Lietuvoje, taciau beveik kasdien perzvelgiu lietuviska internetine spauda. Atrodo, kad Lietuvoj vieninteles nusvieciamos uzsienio aktualijos tai Baltarusiskas benzinas ir is Danijos ar UK isvaduotos lietuves prostitutes.
“Kudos!” autoriui už paskutinę pastraipą.
“Меньше знаешь — крепче спишь”. Ši patarlė visai tinkama dabartinės situacijoj. Nes jei išties išsamiai aiškint kas vyksta su euru- emocinga mūsų indėlininkų armija “Bank-run’o” būdu nuverstų ne tokį tvirtą vieną-kitą bankelį. Tiesiog vien panikos ir gandų vedami. Tai tegu būna kaip būną- buvimas užkampiu visose prasmėse, turi ir savų privalumų.
O graikai tegu ruošiasi už paskolas kasmet atidavinėti 12,5% savo BVP. Jei skaičiuojant 30čiai metų ir su 5% palūkanomis. Arba iš kiekvienų biudžetan patekusių 3 eurų- viena atiduoti kreditoriams. Sėkmės jiems. Jos tikrai prireiks
Gal tiesos ir esama, neduok Dieve dabar nubėgtų atsiiminėti runkeliai pinigų.
Na ne tik atsiimti. Advanced vel puls keistis i jenas, frankus ir kitokius tugrikus kad tik ne eurais. Bankams tas gali ir i gera iseiti.
Problema išties yra, bet situacija- blogesnė, nei Užkalniui atrodo. Iš ties, Lietuvos žiniasklaida rašo šiek tiek apie Baltarusiją, jos devalvaciją ir baltarusiškos soliarkos kainas, bet rašo kur kas mažiau nei turėtų. Kaip ne kaip, ilgiausia Lietuvos siena- būtent su Baltarusija. Taip pat tai- devinta svarbiausia eksporto partnerė. Bet naujienų- viena kita kas trečią dieną, ir ta pati pagal schemą “ką girdėjau- užrašiau”. Analizės- jokios. Na, o jei Baltarusiją- šiaip ne taip, o apie Graikiją- nu išvis mažai ką (truputį apie protestus, aha- paveiksliukus iš Reuters (ar, neduok Dieve, kokio inosmi.ru) lengviau pažiūrėt ir aprašyt savais žodžiais, nei kokią analitką iš FT.
Bet tokia jau, deja, yra situacija su užsienio naujienom.
Lauksim, kad Užkalnis Lietuvoje ims kelti lygį :-).
Gal problema – nekompetencija? Lietuvoje trūksta gerų užsienio naujienų apžvalgininkų.
Visiškai sutinku su autoriumi – mums stinga naujienų iš užsienio. Beje, pasigendu ne tik išsamios užsienio naujienų analizės. Lietuvos politikos ir ekonomikos naujienos neretai taip pat pateikiamos paviršutiniškai, o jas gožia bulvariniai pasakojimai ir straipsniai bei laidos apie vienos-dviejų šeimų istorijas.
O kokią prasmę, man įdomu, autorius įdėjo į vaizdingą žodį “skeltanagiai”? Spėju, kad jokios – šiaip parašė “ради красного словца”. Nesu kalbišius, tai galiu klysti. Bet mano supratimu senovės budulių kalba taip buvo vadinami tam tikros specifinės grupės atstovai. Su aliuzija į jų ypatingus ekologiškos mitybos polinkius – mat jie valgydavo tik tuos gyvulius, kurie buvo kartu skeltanagiai ir atrajojantys. Tai dėl to negalėjo valgyti, pavyzdžiui, kiaulienos ir zuikienos. Nes kiaulė ir zuikis nors ir skeltanagiai, bet neatrajojantys.
Aš šį žodį dažnai matydavau vartojamą kaip angliško “redneck” atitikmenį.
Žema ir niekinga ant Baltarusijos prezidento varyti, jis tiek daug gero žmonėms padarė, ne taip, kaip kad mūsų valdžia! Ir duona ten pigesnė (jau nekalbant, kad be E ir daug skanesnė). Ir žmonės laimingesni (nes jai jiems Prezidentas netiktų, nebalsuotų tiek kartų iš eilės) ir kas svarbiausia – degtinėlė gardesnė ir pigesnė. Už 10 lt, pats prisigersi, visą barą pavaišinsi. Kaži kiek tu Londone ar Lietuvoje su 10 lt išgersi?
TAIP KAD LIGONI, suprask pagaliau kas YRA kas. Ką šlovinti, o ką niekinti.