Kiekvienai organizacijai labai svarbu įstatai, antspaudas, valdyba, komitetas, balsavimas ir pirmininkas. Nuotraukoje pirmininkas pažymėtas rodomuoju fingeriu.
Straipsnis rašytas specialiai portalui Tiesa.com, kuris ir kursto visas šias aistras, spausdindamas provokacinius autorius. Kadangi straipsnio adresatai – plati auditorija, tekstas yra pamatuotas, argumentuotas, pagarbus ir subalansuotas, todėl neturėtų įžeisti net pačių jautriausių bendruomenininkų. Tipo.
=====
Bendruomenes ir kolektyvai ne visiems šildo širdį
Kaip ir reikėjo tikėtis, jį išprovokavo kolega vienišas vilkas Adomas Svirskas, anksčiau pareiškęs savo nuomonę ir į vatą nevyniojęs, ką jis galvoja apie bendruomenes: „nedalyvauju masiniuose ritualuose, formaliai nepriklausiau, nepriklausau ir nesirengiu priklausyti jokioms lietuvių bendruomenėms – tai vietos, kur marazmas veši ir keroja.“
Nepateikinėsiu feisbuko citatų, nes dar kas nors pagalvos, jog Užkalnis gali būti tiek netašytas ir neetiškas (Dieve saugok!), kad viešintų privačius pasisakymus, tačiau atrodo, jog kai kurie bendruomeninės ideologijos apologetai gana smarkiai įsižeidė, kad jų triūsas ir rūpesčiai yra taip skeptiškai vertinami.
Ne visi gali įsivaizduoti, kad žodžiai bendruomenė, kolektyvas, visi kartu, bendrai, drauge gali kam nors būti visai nepatrauklūs, o dar labiau gali atstumti bandymai bet kokį bendravimą formalizuoti, kurti kuopeles, ratelius, komitetus, tarybas ir kolegijas, su pirmininkais, susirinkimais (kai kada steigiamaisiais, o kai kada net ir ataskaitiniais), su protokolais ir darbotvarkėmis, balsavimais ir iždais, oficialiais atstovais kokioje nors Pasaulio lietuvių bendruomenėje, su projektais ir iniciatyvomis.
Aš ne vienintelis toks, labai norintis kuo rečiau gyvenime matyti prieš akis žodžius „darbotvarkė“, „sąskrydis“, „suvažiavimas“ ir „tarybos rinkimai“.
Aš pradėjau galvoti apie tai, kaip evoliucionavo lietuvių tarpusavio bendravimas, sakykim, Didžiojoje Britanijoje, ir supratau, kad tas bendravimas pasidarė sveikesnis būtent dėl iškerojusių neformalių bendravimo tinklų: kai žmonės susitinka savarankiškai, kalbasi ir išgeria, niekur neregistruodami ir nerinkdami pirmininkų.
Tokių, kurie taip bendraudavo, būdavo visada, tik jų anksčiau nesimatydavo, nes priekyje, su armonikomis ir vėliavomis,– visuomet bendruomenininkai ir jų pavaduotojai su savo trimitais ir spalvotais balionais (taip, taip: nepabijokim pripažinti, Gegužės 1-osios eitynės ne visiems būdavo absurdiškas ritualas – daug kas joms ruošdavosi ir džiaugdavosi, jei leisdavo žingsniuoti kolonos priekyje).
O su gyvenančiais užsienyje lietuviais yra štai kaip: žmonės, kurie gyvena – trumpiau ar ilgiau – ne toje šalyje, kurioje yra gimę, labai dažnai yra individualistai, branginantys ir mylintys savo atsakomybės ir savo pasirinkimo laisvės tyrumą. Jie dažnai yra priešiški kolektyvizmui ir labiausiai už viską vertina būtent galimybę absoliučiai nepriklausomai nuo kitų daryti taip, kaip jiems patinka. Su meile bendruomenei tai nesuderinama.
Tuo tarpu oficialias bendruomenes, formalius kolektyvus dažniau kuria tie, kurie yra labiau bendruomeniški – arba jie tiesiog mėgsta susibūrimus, šurmulius ir balagano atmosferą, arba (kas dažniau būna) jiems labai patinka savo autoritetą, turimą arba manomą, paremti oficialiais titulais, arba tiesiog delnai drėksta iš susijaudinimo, pamačius kokį nors oficialų atspaudą, kurį gali prispausti prie popieriaus, ir firminį organizacijos blanką. Neatsitiktinai jie kaip liūtai, ginantys savo jauniklius, tuoj pat puola bet ką, kas drįsta pasijuokti iš visos jų organizacinės pompastikos, bendruomenės įstatų ir nuostatų, komitetų ir poskyrių, ir pati mintis, kad tai kažkam gali atrodyti nebūtina ir gana komiška – pati mintis jiems yra panaši į šventvagystę, nes juk bendruomeniškumas turi būti pats savaime vertinamas kaip dorybė.
Manęs dažnai klausinėdavo, ką aš galvoju apie lietuvių bendruomenės Didžiojoje Britanijoje veiklą. Anksčiau sakydavau tai, ką galvoju – tuomet daug žmonių įsižeidė, tai dabar nebesakau nieko, nes manęs nemėgstančių ir taip jau turiu pakankamai.
Tai, kad yra ir kitaip galvojančių, bendruomenininkams, pirmininkams ir jų pavaduotojams beviltiškai sunkiai prasiskverbia į makaules, nes organizuotų kolektyvų ideologijos apologetai pratę, kad visi galvoja dominuojančios daugumos kategorijomis, ir nesugeba tvarkytis su kitaip mąstančiais. Pagal daugumos dėsnius bendruomenę privalu vertinti, gerbti ir mylėti, nes ji tokia yra, o užvis labiau privalu gerbti ir vertinti bendruomenės vadovus, nes jie taip sunkiai dirbo ir stengėsi, kad galėtų pasirašinėti dokumentus, skelbti susirinkimus „atidarytus“ ir skaičiuoti balsavusiųjų balsus.
Iš to bendruomeninio kolektyvo garbinimo kyla ir man tapęs kone beviltišku aiškinimas jau dešimtims pašnekovų, kaip čia gali būti taip, kad, pavyzdžiui, toks Andrius Užkalnis gali visiškai nebenorėti savo šilto, vadovaujamo ir prabangiai skambančio valdiško darbo didelėje prestižinėje organizacijoje Didžiojoje Britanijoje, o vietoj to norėti užsiimti savo asmeniniais sumanymais Lietuvoje, arba kaip taip gali būti, kad jis lygiai taip pat nesvajoja apie politinę karjerą, grįžęs į Marijos žemę.
Koks būtų šio pikto straipsnėko moralas? Ar norėčiau uždrausti bendruomenes ir formalizuotas visuomenines organizacijas? Ar norėčiau, kad visi būtų individualistai, kaip tas Adomas Svirskas iš straipsnio pradžios. Ne, nieko nenoriu uždrausti – aš ne jūsų mados. Čia tik jūs norite, kad visi galvotų tai, kaip jūs. Jums labiausiai už viską patinka dainų šventės, festivaliai ir gegužinės. O man jūsų organizacijų tikrai visai nereikia, ir, beje, jums ir jūsų organizacijoms manęs – irgi.
12 Comments
kas neskaite, butu pravartu pavaryti witold gombrowicz ‘dienorascius’ is argentinos laiku; kokias mintis anas skalde lenkisku susiburimu, bendruomeniu adresu.
Kaip individualistui, o be to dar mizantropui straipsnis labai patiko. Ačiū.
Su kiekvienu nauju straipsniu aš vis labiau įsitikinęs, kad Andrius – lietuviškas Ayn Rand. Ir tai nėra blogai.
http://en.wikipedia.org/wiki/Ayn_rand
Rand’s political views, reflected in both her fiction and nonfiction work, emphasize individual rights (including property rights) and laissez-faire capitalism, enforced by a constitutionally limited government. She was a fierce opponent of all forms of collectivism and statism, including fascism, communism, socialism, and the welfare state, and promoted ethical egoism while rejecting the ethic of altruism.
Labai taiklus rašinėlis.
Man teko su keletu tokių organizacijų susidurti, tai taip ir norėjos paklausti žvelgiant į visus tuos “valdybos pirmininkus” – kas jums negerai, žmonės?
Pauliui: skirtumas su tamstele toks, kad absoliuti dauguma tu zmoniu paciam nepasakys “o kas tau galvoj negerai”. O jei turi pastabu del organizaciju veiklos, ateik, siulyk ir pakeisk, jei taip moki itikinti/perlauzti zmones.
O kam juos įtikinėti ir laužti? Man jie nieko blogo nepadarė. Jei laikysiuosi nuo jų toliau ir nepadarys!
Jo, tas senas bullshitinis atmazas – “jei tau nepatinka, tai siūlyk ir pakeisk”. Kurių galų keisti kažkokius veikėjus su jų biurokratinėm organizacijom, nenešančiom naudos, o tik kraupinančiom žmones?
Kadangi jau kuris laikas gyvenu uzsienyje su tom organizacijom buvau susidurusi ir pati. Siuo metu gyvenu Norvegijoj ir cia gan aktyvus lietuviainorvegijoj.com ir norvegijoslietuviai.com bendruomenes nariai. Nors siaip tai as juos labiau pavadinciau balvonais (tokie buvo praktiskai visi lietuviai su kuriais cia susiduriau ir kuriu cia vengiu). Visi ir gyvena tose savo ”bendruomenese”, savaitgaliais rengia susitikimus, prisigeria ir kaip tikri ereliai garsiai reiskia savo nuomone apie kitus zmones transporto stotelese (zinoma lietuviskai) ir per 3 metus gyvendami Norvegijoj nemoka nei vieno zodzio ta kalba. Is lietuvos begau nuo balvonu tad nematau prasmes su jais biciuliautis uzsienyje.
Man, kaip žmogui kuris kadais galėjo legaliai Adomą vadinti kolega, referensas į jį, kaip straipsnio leitmotyvo autorių, kaip minimum nupiešė šypseną mano veide. Tiesiog turėjau galimybę jį pažinti įvairiais kampais.
O įrašo autorius, taip galvoju, pagrįstai sudirbęs dirbtinį bendruomenių formalumą ir biurokratizėjimą kombinacijoje su neaiškiais to poreikiais ir tikslais (organizacijos paprastai turi kažkokį tikslą – kokį tikslą turi formali bendruomenė? bendrų tūsų organizavimas?) vieną dalyką sukniso nepataisomai – pačią bendruomenės idėją. O be reikalo… Nes tų tikrų, dažniausiai neformalių, bet pagrįstų bendros ateities kūrimo vizija, neišvengiamai reikia pilietinės visuomenės kūrimui…
Puikiai pasakyta. bet , manau, grįžus į Marijos žemę erzulio nesumažės ,nes čia bendruomeniškumas per gerklę lenda. asmeniškai, linkiu sekmės, o “gegužines” pakęsti reik kiekviena menėsį… vienas labiausiai siutinančių dalykų, kad kai einu išlenkt alaus bokalo ir pakalbėti su bičiuliais laisvą ankstyvo pavasario popietę, pačiame VLN centre, jau kelis metus, vis papuolu į masinį homunkulų paradą kovo 11d. (dar labiau siutina, kad man svarbią ir džiugiausią dieną!!). nutariau paieškoti kaip jie susiorganzuoja , o gi vat kaip http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011-03-09/patriotine-kovo-11-osios-eisena . suprantu, kad visi turi teisę, bet KODĖL vidurį prospekto? kodėl turiu užleisti miljoninį vertės grindinį nulėpausių plikių paradui su svastikom? vat kas erzina tikrai. su kovo 11-ąja.
Lietuviai visuomet gyvi bendruomeniškumu, žinoma nealkoholiniu ir neparadiniu, jei formalios organizacijos sugeba tuo vadovautis, puiku.
http://alkas.lt/2011/01/02/v-rutkunas-lietuviu-laimes-kelias-ii/
…stipriai pasakyta, netgi sakyčiau su neapykanta… bet kiekvienam savo ir kiekvienas turi teisę rinktis. Visur yra bendruomenės, lietuviškos ir ne tik, įmonės ir organizacijos, vieniems kurti meną ar rašyti, kitiems pasaulį valdyti, mitingus organizuoti, tiesos ieškoti. Juk nieks neverčia rašančio pasaulio gelbeti, taip pat neverčiama ir bendruomenininku būti. Tiesiog kiekvienas turim teisę į nuomonę ir savo gyvenimo tiesą 🙂