Išblaivinantis dušas idiotizmui

Kuo šiandien džiaugtis? Kas praskaidrina liūdesį ir niūrumą, kaip geltoną šviesą liejantis langas tamsioje gatvėje, kaip saulėtas rytas po lietingos nakties? Ar liko kuo pasidžiaugti, kai griūva pasaulio finansai, kai be pasitikėjimo deguonies bankai miršta, kaip medžiai nukirstomis šaknimis?

Lietuvą finansų audros bangos daužo dar ne visa jėga, pagaliau, ne tiek ir prisiskolinta, kiek Vakaruose. Kai kas, be abejo, džiaugiasi jau pačia krize, kaip trokštamu kapitalizmo mirties ženklu (apie tai rašiau prieš pora savaičių čia). Bet ne apie juos šneka.

Kapitalizmas nenumirė ir nenumirs – jau vien dėl to, kad labai jau nekokie konkurentai (Rusija? Kuba? Iranas? Venesuela? Vietnamas? Zimbabvė?). Ekonomikos ir verslo laisvė ir toliau duos geriausių rezultatų, palyginti su marksistų, anarchistų ar socialistų kliedesiais, kur viskas surašyta gudriai, tik teorijos įgyvendinimo pabaigoje – žmonės be batų, lentynos tuščios ir prie pasienio punkto sargybiniai su šautuvais, kad niekas nepabėgtų.

Bet pasikeitimų jau yra ir bus. Ne viskas bus tik blogai. Didžiausias privalumas: baigėsi neišsemiami kreditai visiems, kas jų norėjo; visiems, kas galėjo ir negalėjo išsimokėti. Užsuktas dosnus čiaupas.

Pinigus skaičiuosime taip, kaip skaičiavo mūsų tėvai ir seneliai – ką turi, tą turi; norai turi atitikti galimybes, išlaidos neturi viršyti pajamų.

Tai, kas anksčiau atrodė nuobodu, dabar vėl taps madinga. Suprasime tuos žmones, kuriuos Amerikoje ir Europoje vadino „depresijos vaikais“ – tuos, kurie išgyveno 1929 m. prasidėjusią ir dešimtmetį trukusią Didžiąją depresiją, didžiausią naujosios istorijos nuosmukį. Tie žmonės visam gyvenimui pasiliko smegeninėje randus, kurių negalėjo suprasti pokario siautulyje užaugę jų vaikai ir anūkai.

Tie, kas išgyveno Didžiąją depresiją, kiekvieną kartą, dėdami pinigėlį ant prekystalio, jaučiasi lyg artėdami prie bado ir mirties. Skolintis jiems – tik truputį priimtiniau nei vogti. Tiems žmonėms geriamasis vanduo iš butelio, specialus maistas šunims iš spalvotų skardinių ir vienkartinės sauskelnės buvo ir liko beprasmiško švaistymo, neatsakingumo ir trumparegiškumo požymiai. Daugelio mūsų seneliai ir tėvai yra tokie.

Dabar visi mes suprasime juos kiek geriau. Nes negauta paskola būstui arba bankrutavusi statybos bendrovė – tik žiedeliai. Diržų susiveržimas bus matyti ne iš karto. Pieną, duoną, obuolius žmonės pirks kaip pirkę, tačiau neribotai bus atidėtas naujos sofos ir naujo automobilio įsigijimas. Viskas, kas gali palaukti, – lauks.

Naujas televizorius, pirtis sodyboje, seniai išsvajotos atostogos – visa tai bus atidėta neribotam laikui. Negaus pinigų visi tie, kas statė pirtis, pardavinėjo automobilius, projektavo tviskančias virtuves. Kai tie žmonės neteks darbo, tada jau sumažės ir maisto pirkėjų, nes žmonės ieškos, kur užsidirbti, sprukdami į turtingesnes šalis. Tik ir turtingesnėse šalyse bus sustojusios statybos – reiškia, nebereikės tiek plytelių klojėjų ir dažytojų, o restoranams nebereikės bet kokios padavėjos, nes pačių restoranų bus mažiau, mat žmonės dažniau vakarieniaus namie.

Lengvo skolinimosi, lengvo leidimo ir pašėlusio darbo vietų kūrimo ratas, pasirodo, gali suktis ir į kitą pusę. Kas čia gero? Kad milijonams žmonių artėja skurdas? Išprotėjai, rašytojau? Skurdas pats savaime – nieko gera. Geriau turtas ir sveikata, nei turtas ir ligos. Bet sunkūs laikai ne tik vargina, bet ir aiškiau parodo, kur yra tikrieji prioritetai. Ir nepaisant to, kad kiekvienas sunkus ekonominis laikotarpis parankus demagogams, populistams ir menko subtilumo politikams, bet kolektyviniam visuomenės protui padeda geriau susigaudyti. Ne veltui skurdžiose šalyse mažiau verksnių, knebenančių savo sielos problemas psichologų kabinetuose. Ne tas rūpi, kai pilvas tuščias.

Atėjus sunkiems laikams, pirmiausia, kaip tarakonai po šalnų, kojas užverčia visi idiotiško šlamšto pardavimo šurmuliai. Prisiminkite, kokiomis durnių lauktuvėmis nešini beldžiasi į duris prekybos agentai, kai kyla ekonomika. Prisiminkite, ką siūlo parduotuvės. Stebuklingi dulkių siurbliai, naikinantys bakterijas ir erkes kilometro spinduliu (4000 Lt). Lyginimo lentos, purškiančios kvapnų vandens rūką ant baltinių ir atstatančius savininko potenciją (5000 Lt).

Kosmetika, suderinta su savininkės bioritmais ir kosmine energija, pagaminta iš žolelių, kurias Himalajuose augina akli troliai (drėkinantis kremas veidui – 400 Lt). Puodai ir keptuvės, pagaminti iš kosminių raketų plieno, ilginantys gyvenimą ir suteikiantys šeimininkei penkerius metus girtis prieš svečius. Televizoriai, kurių dydis – kaip dvigulis čiužinys, su visais namų kino švilpukais ir varpeliais – dvylika garsiakalbių ir kėdės kratytuvas, purtantis žiūrovą, kai ekrane rodomas sprogimas.

Visai šitai velniavai, visiems šiems persisotinimo žaislams ateina liūdni laikai, ir Dievas mato, ne per anksti. Ilgai laukiau.

Laukiau ne mažiau, nei tos dienos, kai ištuštės parduotuvės, parduodančios išpaikintam, nebežinančiam ko norėti vakariečiui visą sielos raminimo asortimentą. Kai neturi darbo ir skaičiuoji kiekvieną centą, mažiau rūpi, ar perkama kava išauginta sąžiningai atlyginant Pietų Amerikos ūkininkams pagal „Teisingos Prekybos“ programą. Kai nežinai, kuo susimokėsi kitą mėnesį už butą, mažiau rūpi skalauti išvalgytus jogurto indelius, kad jie būtų tinkamai perdirbti ir neįžeistų Motinos Gamtos bioritmų. Kai reikės rūpintis, kaip apšildyti butą, mažiau rūpės „žmogaus sukurtas klimato atšilimas“, specialus raudonas „iPod“ grotuvas, padedantis Afrikai, ir kitokios nesąmonės, kuriomis turtingiausias žmonijos penktadalis pradėjo užsiimti, nes nebebuvo nei tikrų rūpesčių, nei rimtų sunkumų.

Aš tikrai laukiu, kada moteriški krepšiai už tūkstantį dolerių nebebus laikomi „būtiniausiu sezono aksesuaru“, o bus priimami tik taip, kaip jie gali būti priimami: persirijusios visuomenės mada, kuri pateisinama tik tuomet, kai pinigai praranda prasmę, o tampa tik parašu ant kredito kortelės kvito. Tas pats ir apie vežimėlį vaikui, kuris būtinai turi būti paskutinio sezono ir kainuoti visus pora tūkstančių dolerių. „Tik tobuliausios XXI amžiaus technologijos Jūsų mažyliui“. Galiu lažintis, kad niekas už tokią prekę tiek grynaisiais nėra mokėjęs. Tai iliuzinis pirkinys: pabandęs už tą rankinę ar vežimėlį atskaičiuoti tikrus banknotus, kaipmat pajustum veiksmo beprotybę. Rankos pačios sustotų.

Ne veltui psichologai siūlo žmonėms, kurie nori kontroliuoti besaikį savo išlaidavimą, pradėti už viską mokėti grynaisiais. Laukiu, kol beprotiško šlamšto salonų liks mažiau, o daugiau atsiras batų taisyklų ir tokių parduotuvių, kur žmonės, gerai paskaičiavę, pirks ne vienkartinį šlamštą, o patikimą prekę ilgiems metams. Galbūt net nueis į biblioteką ir pasiims iš ten knygą porai savaičių. Nepakenks pagyventi truputį senamadiškai. Kompiuterių ir knygų niekas neatims, bet sveikas protas gal pradės pamažu atsigauti.

Sakysi man: „Bepigu tau, Užkalni, storu snukiu čia šypsotis, kai esi gerai prisiėdęs ir šiltai įsitaisęs“. Betgi krizė trenkia visiems, ir kaip ir visi, nebegaliu laisvai nuėjęs pasiskolinti tūkstančio ar penkiasdešimties, jei užsimanau itin egzotiškų atostogų, remonto ar naujo namo. Išblaivėjimas ir man: sėdžiu galvodamas, kas bus, jei nebeturės pinigų tie, kas spausdina mano straipsnius, jei nebebus tų, iš ko aš uždirbu sau ir savo šeimai. Todėl šaltas, realybės nupraustas laikas ateina visiems.

Bandysiu juo džiaugtis ir teigiamų pusių ieškoti jau vien todėl, kad kuo nors džiaugtis būtinai reikia, antraip ateinantys sunkūs laikai gali pasirodyti net pernelyg baugūs.

www.lrytas.lt 2008-10-14