Lietuvą pardavinėjame nuolat, tik vadiname tatai kitaip. Vadiname tai „norėjimu tinkamai pristatyti mūsų šalį“. Bet iš tiesų pasauliui Lietuvą reikia parduoti, kaip baldus ar kaip automobilį, ir nieko čia gėdingo nėra. Variantai tik du – arba norime kitiems patikti ir patinkame tokiu būdu, kuris veikia, arba esame įsitikinę, kad “kam reikės, tie ir patys supras“, ir toliau pasineriame į folklorinį kliedesį apie tai, kuo turėtume būti patrauklūs likusiam pasauliui, nes mums taip atrodo ir nuo seno atrodė.
Tai, kuo mes manome esą patrauklūs – liaudies dainomis ir šokiais, kiaulės ausimis šaltienoje ir neva nuostabia architektūra, bei „artimiausia sanskritui kalba“ – yra už Lietuvos ribų niekam neįdomu, ir nereikia įsivaizduoti, kad tie dalykai kam nors pasidarė reikalingesni nuo mūsų patiems sau įsikalbėjimo.
Jau girdžiu nepatenkintą niurzgimą: „Kodėl turime kažkam patikti, geriau būkim patys sau žmonės“. Taigi kad ne. Gali būti pats sau ir kitų nuomonę moti ranka, jei esi labai didelė ir turtinga šalis ir virimo savose sultyse visiškai pakanka, arba jei esi patenkintas gyvenimu savo pelkėje, natūriniu ūkiu ir natūriniais mainais su panašiais „frykais“ – kaip kokia nors Baltarusija, kuri sėkmingai užsikonservavo maždaug 1980 metuose, prekiauja su dar keliais likusios pažangios, besivystančios ir niekada nebeišsivystysiančios žmonijos dalies atstovais, ir kur niekam daugiau nieko nereikia, tik sovietinio rojaus – pigaus šildymo daugiabučiuose blokiniuose namuose ir darbo vietų traktorių gamykloje.
Pirmasis variantas Lietuvai nepasiekiamas, o antrasis – tikrai nereikalingas (žinoma, suprantu, kad ką tik aprašiau runkelinę svajonę). Nereikalingas, kaip nereikalingi jai rusiški dantų grąžtai arba skulptūros ant Vilniaus oro uosto atvykimo salės frontono, bet apie jas dar pasisklaidysiu atskirai.
Kodėl sugalvojau apie tai rašyti? Todėl, kad Vilnius mažiau nei po metų taps Europos kultūros sostine. Gera galimybė eis šuniui ant uodegos, jei kultūros sostinė bus tų, kas ligi šiol Valdovų rūmus laiko potencialia atrakcija, o šalies patrauklumą matuoja tais pačiais standartais, kurie vedžiojo kažkada rankeles, maketavusias sovietinio „Inturist“ lankstinukus apie laimingą sovietinę Lietuvą.
Pasižiūrėkite daugumą reklaminių klipų arba interneto svetainių apie mūsų šalį. Turinys naujas (kai kur), geresnė ir vaizdo, ir garso kokybė, ir filmukų montažas gyvesnis, bet rodoma iš esmės tas pats, ką rodė prieš trisdešimt metų turistams iš Volgogrado ir Taškento bei retai užklystantiems vakariečiams – Trakų pilis, tautiniai kostiumai, muzikiniai ir teatro festivaliai, krepšinis.
Ir, žinoma, baisi anglų kalba nuo pat pirmojo interneto puslapio. Laukinis, nevalyvas gramatikos klaidų ir XX amžiaus vidurio rusiškų vadovėlių apie „anglijską jazyką“ kratinys. Algis Ramanauskas-Greitai labai vykusiai programoje „Baltish“ bandė sudirbinėti tokios anglų kalbos “nešiotojus”, bet turiu pasakyti, kad menas ten tik kukliai imitavo realybę. Stulbina net ne pats nemokėjimas žmoniškai parašyti angliškai, bet karingas ir atkaklus paties nesugebėjimo neigimas.
Liežuviais ir smegenimis, kurie geriausiai pritaikyti rusiškiems anekdotams apie Petką ir Čiapajevą, mūsų atsakingi buduliai ir budulienės sugeba net ir pasididžiuoti.
Prieš keletą metų vieno didelio Lietuvos miesto administracijai vienas žmogus (tikrai ne aš – aš būčiau tik piktai šaipęsis ir dar draugams išsiuntinėčiau) geranoriškai parašė, kad jų angliškas tinklapis, švelniai tariant, taisytinas, ir dar surašė, ką reikėtų taisyti. Ir gavo arogantišką atsakymą, pirmiausia patariantį geriau žiūrėti tvarkos „savo Amerikoje“, ir pranešantį, kad nemato reikalo „pataikauti slengui“ – taip ir buvo pasakyta. Bus daug žaviau, rašė viešųjų ryšių specialistai iš erdvaus valdiško kabineto, jei mūsų anglų kalba bus pažymėta gražiu žemaičių ar dzūkų akcentu.
Laukinis supratimas, kad gerokai atsikrenkštus ir prisirinkus įžūlumo, galima iškišti pasauliui ką tik nori, yra nepaprastai gajus.
Kažkada Lietuvos kaimo turizmo pionieriai buvo visiškai įsitikinę, kad tupykla lauke yra svarbus ir vertingas egzotikos priedas („užsieniečiams taip tik įdomiau“), šiandien ryškiausias pavyzdys yra Vilniaus oro uostas.
Skulptūros lauke šlovina darbininkų ir valstiečių aviaciją, o pats oro uostas savo tinklapyje giriasi: „Atkreipkite dėmesį į apšvietimo lempas ir lubų bei sienų lipdinius senajame keleivių terminalo pastate (tipiški stalinizmo epochos kūriniai) – tokių jau nebeišvysite nė viename pasaulio oro uoste.
Pirmiausia tai netiesa – tai tipinis sovietinis oro uosto pastatas, kokių daug liko Rusijoje, o antra, nuo kada atsilikimu reikia didžiuotis? Dar įduokite registravimo darbuotojoms skaitiklius ir žąsies plunksnas vietoj kompiuterių, o keleivius prie lėktuvų vežiokite kinkomais vežimais.
Apsinešęs savo iliuzijomis nemato ne tik stulpo, į kuri atsitrenkia eidamas, bet ir plataus šaligatvio, kuriuo galima ramiai žingsniuoti. Išsigalvojant begalines variacijas, kuo čia dar galėtų pasididžiuoti Lietuva, ir priėjus šiame transe prie šeštosios vietos Eurovizijos konkurse celebravimo (pasakysiu paslaptį – pats Eurovizijos dainų konkursas yra tik kasmetė poros vakarų pramoga; Airijoje, laimėjusioje tą balaganą septynis kartus, apie tai dauguma gyventojų net nežino), užsispyrusiai nepastebima tai, kas iš tikrųjų yra sėkminga ir patrauklu.
Daugelį Lietuvoje tikriausiai nustebins, kad geriausiai pasaulyje žinomi Lietuvos „prekių ženklai“ yra: 1. Grūto parkas, 2. paminklas Frankui Zappai Vilniuje ir 3. Genocido muziejus (tiesa, pasaulyje visų vadinamas tiesiog „KGB muziejumi“). Toliau būtų gal Kuršių nerija, o gal Kryžių kalnas.
Sovietinių baidyklių muziejus po atviru dangumi ir jo nenurimstantis įkūrėjas pasaulio spaudos aprašytas ir fotografuotas daugiau, nei visi mūsų nuostabieji teatrai ir muzikos festivaliai kartu paėmus.
Kainavęs pigiau nei kopijavimo aparatas kurioje nors turizmo propagavimo kontoroje arba kurio nors Lietuvos įvaizdį kuriančio valdininko tarnybinio automobilio ratas, Franko Zappos paminklas garsina Lietuvą labiau nei šv. Onos bažnyčia.
Beje, nepakenkė ir tai, kad paminklas buvo ne „žaviai nevykusiai“ padirbtas kokio nors savamokslio lipdžiaus (įsitikinusio, kad „taip dar įdomiau bus“), o sukurtas Konstantino Bogdano, profesionalaus skulptoriaus, išmanančio savo darbą.
KGB rūsiai ir kelios tikros kameros, po kurias vedžioja turistus įvaizdžio konsultantų nepaliesti, tačiau kvalifikuoti darbuotojai, ne tik nupurto pačius nerimčiausius bernvakarių lankytojus iš Europos ir visam vakarui priverčia pagalvoti net ir makaules, nepratusias prie mastymo, bet ir šimtąkart geriau paaiškina tūkstančiams žmonių, kad čia ne dar vienas matrioškų kraštas su geresniais šaligatviais ir beviziu rėžimu, o visai kita šalis, nei Rusija.
Daugelis skaitančių numos ranka arba sakys – nesąmonė, jei kokiam nors durneliui patinka tokie niekai, kaip Amerikos muzikanto paminklas prie poliklinikos Vilniuje, tai ar jau mes turime jiems bandyti įtikti? Geriau būkim savimi.
Ta proga prisiminsiu istoriją, kurią išgirdau Vakarų Afrikoje iš vieno amerikiečių savanorio, atvykusio gyventi į tolimą kaimą Ganoje, Voltos upės regione.
Kaimiečiai jam skundėsi, kad kelionės į turgų – visai be naudos, nes jų auginamos daržovės menkai perkamos, didžiąją dalį tenka parsinešti atgal iš turgaus. O kas gerai perkama, klausė savanoris. „Vištos,“ atsakė kaimiečiai. „Gretimame kaime augina vištas, jie visas parduoda per tris valandas ir eina namo, taip gerai jas perka. Jie labai gerai gyvena iš tų savo vištų.“
Amerikietis pasidomėjo, kodėl ir jį priėmęs kaimas nenorėtų pereiti prie paklausios produkcijos. „Tai kad mes daržoves auginame,“ buvo atsakymas.
Norint kažką parduoti, reikėtų būti pasiruošus atvirai pripažinti, kad vienintelis prekės patrauklumo teisėjas – jos pirkėjas. Pirkėjas – tai tas keliautojas, kuris už Lietuvą balsuoja savo pinigine: arba atvyksta, arba ne. Nesvarbu, ar jis mums patinka, ar atvažiuoja prisilakti ir pastūgauti Pilies gatvėje, o ne užsiimti tauria aukštos kultūros veikla, kurios mums norėtųsi.
Jei mums vis dar atrodo, kad mūsų gintaras – unikalus, virtuvė – prilygstanti itališkai ar meksikietiškai, teatras – reikšmingas ir visiems žinomas, o krepšinis – bilietas į pasaulinę šlovę, tokį įsitikinimą galima pasilikti nebent savo pačių tarpusavio pasigyrimams prie alaus, o pardavinėti tai, ką perka, ir netampyti po turgų nuvytusių daržovių, kai ten perkamos vištos.
www.lrytas.lt, 2008 sausio 16 d.
