Gynęs daug ką, ko kiti negina, dabar apginsiu internetinį purvą. Pabandysiu jį įvertinti ir galbūt suprasti bei pagirti jo vertę, nes pyktis ir įžeidimai yra svarbūs bei reikalingi mąstymui. Moralinę teisę teisinti burnotojus turiu kuo didžiausią – komentaruose esu vadintas beveik visais mokslui žinomais medicinos terminais, yra aptarta mano kilmė, išsilavinimas ar jo stoka, svoris, veido (dažniau „snukelio“) išraiška ir, žinoma, moralinės savybės.
Ar patikėsi, skaitytojau? Tuos komentarus skaitau susidomėjęs ir su malonumu (žinau žinau, sakysi: „Dėl to, kad mazochistas“.) Ne dėl to. Paaiškinsiu, dėl ko.
Internetinės blevyzgos laikomos skaudžia naujųjų laikų opa. Girdi, liūdna, kad saviraiškos laisvė išsilieja purvinais purslais: kam to reikia? Sutarus, kad toliau taip gyventi nebegalima, kviečiama diskutuoti kultūringai, neburnoti, tinklapiai žymimi specialiais ženkliukais, o televizijos laida net vadinama ne pagal tai, kas joje yra, o pagal tai, ko ten nebūna: „Be pykčio“.
Nenoras pripažinti pykčio ir neigiamų emocijų yra tolygus nenorui, kad kažkur būtų įrengiamas sąvartynas. Mes to brudo matyti nenorime, tai ne mūsų.
Tačiau be atliekų galima apsieiti tik tuomet, kai nieko negaminama. Be pykčio ir neigiamų emocijų apsieina tas, kas nieko negalvoja. Nieko neįžeidžia tas, kas nieko nepradžiugina. Jei dėstai nuomonę, su kuria kažkas labai stipriai sutinka, būtinai bus ir tų, kas su ja labai stipriai nesutiks. O nesutikę, išplūs, kaip sugeba.
Blevyzgos kompiuterio ekrane – ne technologijų atnešta bjauri dovanėlė ir ne moralinio nuosmukio padarinys. Kai jokio interneto nebuvo, o laikraščiuose skaitytojai laiškais galėdavo, geriausiu atveju, pasipiktinti tuo, kad per mažai dalyvaujama šeštadienio talkose, tos pačios neigiamos emocijos buvo gyvos ir sveikos. Arba, tiksliau, nesveikos: pliupsėdavo kuo bjauriausiai. Jos išsiliedavo užrašais ir piešiniais ant sienų, bet dar daugiau – agresijos protrūkiais: pavyzdžiui, sudaužytomis telefono kabinomis, nutrauktais rageliais arba degtukais, prisvilintais prie lubų.
Dabar nieko traukyti nereikia, ir galima savo piktumą paskelbti kur kas didesnei auditorijai. Ant telefono ragelio užmautas prezervatyvas bus pastebėtas vos kelių žmonių, o straipsnio autorių pasiuntus pas psichiatrus arba diagnozavus jam kokią nors pavojingą tautybę ar lytinį polinkį, tai perskaitys šimtai arba tūkstančiai.
Kiekvienas autorius, kuris skundžiasi apiburnojimais, turėtų daugiau neberašyti tokiai auditorijai. Priimk jos reakciją tokią, kokia ji yra, ir džiaukis, kad skaito. Esi vienas iš nedaugelio laimingųjų, kurių žodžiai pasiekia tūkstančius. O jei nori vien argumentuotų, išmąstytų atsakymų, rašyk į akademinius žurnalus. Ten bus kokie septyni skaitytojai (įskaitant tave patį, redaktorių ir korektorių).
Noriu išskirti nuomonių straipsnius. Man dažnai sako: girdi, tas ar anas Tavo komentaras neobjektyvus, perlenktas, spalvos per ryškios. Autoriau, tu matai tik juodą ir baltą. Kiršini ir nervini. Ar nesupranti, kad pasaulis sudėtingesnis?
Brangieji, mano darbas toks. Šališki, agresyvūs, be kompromisų išdėstyti komentarai ir nuomonės – tradiciška visų laisvo pasaulio leidinių vinis. Visi redaktoriai žino, kad jie skaitytojų pritraukia daugiausia.
Dalis skaito mėgstamus komentarų rašytojus, nes sutinka su jų mintimis ir ieško savo pačių įsitikinimams pritarimo, kiti nekantriai skuba prie nemėgstamos pavardės („negerbiamam Užkalniui“ – man labai patinkantis kreipinys), kad perskaitytų labiausiai nekenčiamas ir nepriimtinas mintis dar ir dar kartą, bei pasitvirtintų sau patiems, kur jie yra, ką jie myli, o ko ne.
Supriešinimas ir pyktis turi prasmę ir svarbią funkciją. Šalčio ar alkio jausmas – nemalonus ir neteigiamas, bet reikalingas. Jis padeda spręsti ir rinktis.
Kai Danijos laikraštyje išspausdino pranašo Mahometo karikatūras, po kurių dievotieji to pranašo pasekėjai kvietė kapoti galvas, daugelis sakė: „Na, ar reikėjo juos taip nervinti? Kam iš to nauda? Ar ne geriau buvo atsižvelgti į jų jautrumą?“
Nauda buvo labai didelė, nes padėjo atskirti laukinę civilizaciją nuo šiuolaikinės.
Kai vienos šalies, esančios į pietus nuo Latvijos, prezidentą gydė burtininkė tualetiniu popieriumi, tinkamiausia reakcija buvo – būtent pasirinkti arba juodą, arba baltą. Tuomet atsirado takoskyra, nematyta nuo Baltijos kelio laikų, kai reikėjo rinktis tarp Kremliaus bokštų ir laisvos Lietuvos. Tada irgi būta didelių emocijų ir nešvelnių žodžių.
Visas gyvenimas – pasirinkimų eilė. Galima niekinti radikalumą, kaip primityvų mąstymą, tačiau normaliame pasaulyje niekur nepabėgsi nuo pasirinkimo būtinybės.
Bandymas įtikti visiems, nenuliūdinti nė vieno – tai sovietinio dviveidiškumo reliktas. Stoji į komjaunimą, bet valgai Kūčias. Paskui stoji į partiją, bet tuokiesi bažnyčioje. Dirbi kolūkyje, bet pinigai iš jautuko, auginamo prie namų, ir agurkų, palaistytų vogtu amoniako vandeniu. Visiems gerai. Kam tų konfliktų?
Daug kas net per paprastus prezidento rinkimus sugeba pasirinkti aukso vidurį, atiduodami balsus už juokais kandidatuojantį aktorių-kaliausę, girdi, nebus mano balso nei tiems, nei kitiems, visi jie melagiai.
Žinoma, bet joks, net ir pats aktualiausias, straipsnis internete – ne Baltijos kelias. Prieštaringos nuomonės čia tik trumpam sujudina mąstymo bangeles, supurto ir pažadina užsnūdusius. Didžiausią reakciją sukelia ne tie, kas pasisako už sočius vilkus ir sveikas avis (tiems, kas atsimena – „Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje“, kaip sakydavo tuometis partijos sekretorius). Nėra tokio dalyko, kaip mandagi audringa reakcija.
Kalbant apie tai, kas gerai ar blogai, naudinga ar žalinga, diskutuoti „be pykčio“ yra dažnai tas pats, kas gerti vyną be alkoholio arba gardintis maistą pipirais be aitrumo. Aukso vidurys – dažnai lyg užrakintas automobilis. Nedyla, degalų nenaudoja, į avariją nepatenka. Bet niekur ir nenuveža.
Man dažnai sako, kad mano rašliava „nebrandi“. Jeigu nebrandumas yra pozicijos pasirinkimas ir badymas pirštais – čia gerai, o čia blogai – tada mielai prisipažįstu esąs nebrandus.
Skaitydamas net ir pačius šiurkščiausius, negailestingus ir kartais absurdiškus atsiliepimus apie save, jaučiuosi gyvas ir reikalingas. Todėl nesakau „neburnok!“, atvirkščiai, kviečiu sakyti viską, kas ant širdies ir ant seilės. Nes tie žmonės, tiesiantys rankas prie klaviatūros ir rašantys „autoriui debilui“, bent jau užima kažkokią poziciją. Tai geriau, negu papuvusio aukso vidurio paieškos.
“Lietuvos Rytas”, 2007-12-07
