VLKK forumo neskaičiau, nes net gi ten žmonės nesugeba bent kiek padoriau elgtis rašydami komentarus, o adatų ieškojimas šiene – labai jau didelė nuobodybė. Todėl gali būti, kad rašysiu tai kas parašyta.
Su kai kuo galiu sutikti (pvz., kad kalbos dėsniai yra vidiniai ir neišgalvoti), bet kad normintojai ką nors gali pakeisti ar pagerinti, tikrai nemanau.
Nuolatos rodoma: štai buvo sierčikai, dabar patapo degtukai, argi ne geriau? Gal ir geriau, bet koks tokių žodžių sėkmės procentas? Vienas iš šimto? Be to, degtukai ir veidrodis buvo sugalvoti visiškai kitokiu laikotarpiu, tai žodžiai, kurie kalba apie labai paprastu funkcijų atspindėjimą.
Sudėtingoms funkcijoms ir abstraktesnėms sampratoms (interfeisas, internetas, value for money, etc.) lietuviu kalba yra blogai pritaikyta, nes beveik nesivystė urbanistiniame kontekste. Pirma ja saugojo objektyvios sąlygos, kai techninis ir vadybos elitas kalbėjo ne lietuviškai, o vėliau ji buvo ginama vyžotoje praeityje užsikonservavusių kaimiškumo apologetų, kurie bandė iš vytelių nupinti kompiuterį bei iš molio nulipdyti automobili ir dar toliau stūmė lietuviu kalba i balanos gadynės gniaužtus.
Kadangi tarpas tarp normines kalbos, abiem kojom įklimpusios iki keliu i kaimiškumo kūdrą, ir modernaus gyvenimo, vis platėjo, normali “tiltų statyba” pasidarė nebeįmanoma. Juo labiau nebeįmanoma, kad tiltus statė tie, kurie užvis labiausiai geidė, kad visi tiltai butu raižyti iš medžio ir apipinti linais, ir mojuodami verbomis bei rūtų vainikais vijo lauk kiekviena, kas protavo kitaip, nei jie.
Užuot pagalvojus – “ar viska darome gerai” buvo bliaunama: taip, gerai – vienintelė problema, kad ne visi mūsų klauso. Ir toliau buvo gimdomos maigyklės ir tvarkyklės, vaizduokliai ir dešrainiai, ir toliau buvo propaguojama absurdiška XIX amžiaus leksika, nuklausyta kaimuose 1955 metais iš apsibezdėjusių senolių, kuri turėjo tapti kalbos grynumo ir gerumo matu.
O kad VLKK yra labiau susidomėję savo darbo ir funkcijos teisinimu, o ne kalbos reikalais, labai gerai parodė reakcija į straipsnį. Tik pagalvokit – bemokslio, mažaraščio Užkalnio nevertas dėmesio straipsniūkštis, tiktai „foninis triukšmas“, bet kažkodėl dešimtys labai rimtų specialistų švilpdami ir mojuodami vėliavomis sustojo mušti būgnų. Reakcija mane taip įkvėpė, kad jai (ir kitoms ateityje pasirodysiančioms kolionėms) užveisiau atskirą blogą: http://spjauk.blogspot.com
