Tekanti saulė ir begantys gėrimai: alkoholis Japonijoje

Kito krašto tokio tu nerasi, kur taip lengva gerti su saiku (ir be saiko – bet apie tą vėliau). Be Japonijos, turbūt tik Italija niekada neturėjo jokio konflikto su svaigalais ir nesiejo su svaigalais jokio kaltės ir nuodėmės jausmo.

Amerika, pavyzdžiui, turėjo prohibicijos laikotarpį, savo dosnia krūtimi išpenėjusį ne tik dvideidišką, apsimetėlišką požiūrį į svaigalus, bet ir užauginusį organizuotą nusikalstamumą ir suteikusį jam finansinį stuburą. Prancūzijoje vynas tapo nacionalinė tapatybės dalimi, o prancūziško vyno pranašumas prieš viso likusio pasaulio vynus tapo tautos mitu, kurio griuvimui šalis pasirodė nepasiruošusi, kai Prancūzijos vynas pradėjo užleisti pozicijas Naujojo Pasaulio gėrimams. Britanijoje alus, viskis ir džinas yra ne tik tautos pasididžiavimas, bet ir šimtmečius pūliuojantis skaudulys: opiumas liaudžiai negailestingoje pramoninėje visuomenėje (anglų pabas, arba alinė, buvo ir liko ne tik girdykla, bet lengvą užmarštį siūlanti jauki sala niūrioje ir pilkoje šalyje, kuri buvo anksčiau už visas kitas industrializuota). Rusijoje alkoholis ir bandymai apriboti jo naudojimą, stulbinantys nevykusiu planavimu ir dar labiau netikusiu įgyvendinimu, tik šėrė pinigais perpardavinėtojus, o tauta tuo tarpu nusilakė tiek, kad vidutinis Rusijos vyras šiandien numiršta anksčiau, nei sulaukia pensijos amžiaus.

Japonijoje svaigalai yra neproblematiška, neskausminga ir nesuvaržyta nei kompleksais, nei beveik jokiais draudimais gyvenimo dalis, natūrali kaip prausimasis, vaikų auginimas ar valgio gaminimas. Atostogų kurortuose Okinavoje dažnai galima vakarais sutikti pusamžių tetulių, kurios vakare restoranuose gerokai nusitašo – ir tai nėra laikoma gėdingu elgesiu. Niekas dėmesio nekreipia ir į visiškai suminkštėjusius baruose, su bendradarbiais prisigėrusius biurų tarnautojus – kai kada vieną kostiumuotą šlitinėjantį draugą į metro ar į priemiestinį traukinį velka du ne ką blaivesni kolegos. Pagaliau, net ir budistų vienuolynuose, kur niekas nevalgo mėsos ir gyvenama paprastai, asketiškai, alkoholis nedraudžiamas ir vakarais vienuoliai juo mielai vaišinasi ir vaišina svečius. Vienintelė išimtis iš šios bendros tolerancijos – absoliutus, visiškas draudimas vartoti alkoholį prie vairo (nors Japonija ne vienintelė, taikanti tokį principą). Čia nepasiteisinsi išgėręs stiklinę alaus ar pusę taurės vyno. Nesvarbu, kad gėrei iš vakaro, galbūt išvis tik uostei – bet kokie alkoholio pėdsakai vairuotojo kraujyje baudžiami negailestingai. Antra vertus, į greičio viršijimą žiūrima labai atlaidžiai, kuo esu ne sykį naudojęsis Japonijos keliuose, kol šiemet šiaurinėje Hokaido saloje nebuvau sugautas policijos patrulio ir išbartas.

Siaurose Japonijos miestų ir miestelių gatvėse, toliau nuo dangoraižių šviesų, sužimba prekybos automatai, prekiaujantys alumi. Pakanka kelių monetų, ir aprasojusi skardinė – Jūsų rankose. Nereikia patvirtinti amžiaus, niekas nežiūri, ar nesate jau girtas, išgėręs ar vos pasiekiate plyšį monetoms įmesti. Laikas nuo laiko paburbama – daugiau nusižiūrėjus į Vakarų dejavimą dėl jaunimo alkoholizmo, negu iš nuoširdaus susirūpinimo – girdi, reikėtų kažką daryti, reikėtų kažkaip patikriniti perkančiųjų amžių.

Alus Japonijoje toks geras ir naudojamas taip noriai, kad niekada nepagalvotum, kad ši šalis išmoko jį naudoti vos prieš šimtą metų. Į Japoniją alų atvežė vokiečiai – tai buvo Japonijos atsivėrimo pasauliui laikotarpis, imperatoriaus Meidži valdymo metai, kai šalis pasikvietė tūkstančius užsieniečių specialistų, kad statytų geležinkelius, tiltus, kurtų moderniausią pramonę, ir japonai, kelis šimtus metų prieš tai užsidarę nuo pasaulio, kaip kempinė į save sugėrinėjo viską, kas jiems tiko ir patiko.

Alus buvo japonams ypač prie širdies. Vokiečių nuomone, vanduo jam buvo itin tinkamas, ypač šiaurinėje Hokkaido saloje, kur tuomet užsieniečių buvo itin daug: Hokkaido, anksčiau buvusi laukinis japonų imperijos pakraštys, tik XIX amžiaus pabaigoje buvo kolonizuojama – ir buvo pažangos priešakyje. Būtent Hokkaido sostinėje įsikūrė didžiausia Japonijos alaus darykla, Sapporo, kurios logotipas su žvaigžde šiandien žinomas daug kur pasaulyje. Senoji alaus darykla paversta muziejumi, kurio pabaigoje laukia, be įprastinės suvenyrų parduotuvės, viso pasaulio besočių alaus mėgėjų svajonė – nemokamas alus su riešutais, ir liejasi tas alus neribotais kiekiais. Keisčiausia, kad pats muziejus ir ekskursija – irgi nemokami. Galima gerti iki vakaro, kol neužsidaro muziejaus durys. Arčiau prie komunizmo niekada nebuvau priartėjęs.

Alaus populiarumas Japonijoje – greta seno ryžių gėrimo, sakės – yra lengvai paaiškinamas tuo, kad jis gerai tinka prie švelnaus, jūra kvepiančio maisto, prie kurio akivaizdžiai netinka nei vynas, nei kiti rūgštimi pažymėti gėrimai (pavyzdžiui, sultys). Karstelėjimas – viską nulemianti alaus skonio charakteristika, lemianti gerą derinį su jūros gėrybėmis, grybais ir daržovėmis, kurios verdamos ir kepamos kuo mažiau, paliekant kaip galint daugiau natūralaus, prigimtinio valgio skonio. Japonų virtuvė, kaip retai kuri kita, išpažįsta medžiagos viršenybę prieš kūrėją, kuriam paliktas kuklus „atskleidėjo“, „skonio išvaduotojo“ vaidmuo. Čia kulinaras, kaip geras fotografas, tik įrėmina tai, kas sukurta gamtos, tik parodo ir atkreipia žmonių dėmesį į tai, ką jau sukūrė Visagalis. Šios tradicijos šaknys – gamtą garbinančioje pagoniškoje šinto religijoje, vienoje iš dviejų vyraujančių Japonijoje (greta budizmo).

Sakė – japoniškas ryžių alus – labiausiai nuskriaustas vakarų nesupratimo gėrimas. Pirmiausia, jis pravardžiuotas ir vynu (nes panašaus stiprumo), ir degtine (nes skaidrus), bet pagal gamybos technologiją gėrimas artimiausias būtent alui. Antra, pigiausių sakės rūšių ragavę turistai skleidžia absurdiškas istorijas – dažnai net persisunkusias į kelionių vadovus – neva saugokitės, nuo sakės Jūsų laukia baisiausios pasaulyje pagirios. Šis teiginys neturi nei mokslinio pagrindo, nei empirinių įrodymų: pagirias daugiau įtakoja dehidracija arba pigiausių alkoholio rūšių skonio priedai, bet ne geros sakės prigimtis ar gamybos būdas. Dar vienas nesusipratimas – esą sakė geriama visada šilta. Iš tikrųjų Japonijoje – restorane, namie ar viešbutyje – kiekvienasyk būsite paklaustas apie pageidaujamą sakės temperatūrą, ir šilta ji geriama daugiau žiemą. Brangesnės sakės rūšys dažniau pateikiamos vėsios temperatūros (bet neatšaldytos), nes šildymas verčia stipriau garuoti alkoholį ir pernelyg nustelbia subtilias skonio natas. Pagaliau, dar vienas mitas – apie sakės gėrimą iš keturkampų medžio dėžučių. Tos dėžutės, kaip ir jų krašto barstymas druska – tikrai japoniškas dalykas, bet pačioje Japonijoje paplitęs maždaug taip pat, kaip Lietuvoje paplitęs vaikščiojimas avint klumpes. Iš medinių dėželių sakę gersite greičiau japonų restorane Amerikoje ar Olandijoje, bet ne pačioje japonijoje, kur šis ryžių alus bus pateiktas, pilant į mažus molio puodelius (ir niekuomet nedera pilti pačiam sau – pilkite sugėrovui, o jis įpils Jums; abu jausitės padarę gerą darbą). Sakės gėrimo mitas labai primena pasaulyje sklaidančius mitus apie tai, kaip vartojama tekila: druskos barstymas, žaliosios citrinos skiltelės kandžiojimas ir stiklinės daužymas į stalą yra labiau kinematografinis atributas, nei vietinis paprotys. Meksikiečiai tekilą pamažu sriubčioja, kaip viskį.

Viskis, beje, japonų gėrėjų širdyje užima ypatingą vietą, kaip ir Škotija, iš kur jis kilęs, ir apskritai britų salynas. Japonai, teikiantys ypatingą reikšmę daiktų istorijai ir praeičiai, bėgančio laiko sukeltam nuzulinimui ir nugairinimui, myli Britaniją visa širdimi būtent dėl to, kad šalis apipinta tradicijų ir. Škotiški viskiai kruopščiai puoselėja legendas apie tai, kaip pražilę distiliavimo meistrai, vėjo ir lietaus čaižomose daryklose, atokiose salose tarp durpynų ir čiobrelių laukų saugo senų receptų paslaptis (iš tikrųjų net ir labiausiai pašlovinti viskiai šiandien gaminami technologiškai pažangiose, griežtai sąlygas kontroliuojančiose daryklose, ir tik vanduo, durpės ir sūrus jūros vėjas yra tokie patys, kaip senovėje). Tokios legendos verčia japonų varvinti seiles ir ieškoti kišenėje piniginės. Kruopščiai atkartodami škotiškas technologijas ir radę panašaus skonio vandenį, japonai šiandien gamina labai neblogą viskį, sėkmingai besirungiantį konkursuose net su senos šlovės varžovais iš Škotijos.

Pagaliau, apie vyną Japonijoje. Legendos apie japonus, skiedžiančius tūkstančius dolerių kainuojantį Petrus per pusę su Coca-Cola („kad ne taip rūgštu būtų“) yra iš didelio, bet nelabai patikimo rinkinio istorijų apie japonų piniguočių išdaigas devintajame dešimtmetyje. Tuomet buvo pasakojama ir apie japonus, nusipirkusius aukcione garsius XX amžiaus avangardistų paveikslus ir iš nežinojimo (o gal pagal savo skonį) pakabinusius juos žemyn galva. Priskirčiau šiuos pasakojimus daugiau legendoms, arba, geriausiu atveju, pavienių atsitikimų kategorijai. Japonai vyno geria nedaug, Japonijoje jis brangus ir daugiausia jį galima sutikti itališkuose ir prancūziškuose restoranuose. Prie tradicinės japonų virtuvės jis dera ne daugiau, nei prie lietuviškų šaltibarščių.