Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.
Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.
Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.
Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”. Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit. mokytojos numylėtinė.
Stilius patikimai spaudo visus mano mygtukus: atrodo, tyčia stengtasi įsiutinti tokius, kaip aš, ir užvis labiausiai nuolatiniais runkelinio plebso poteriais apie tai, kaip turi du diplomus, valdžia Lietuvoje visus apiplėšė, išvarė ir nesirūpina, niekam nereikalingi, ir būtent dėl to jie dabar sunkiu prakaitu uždirba karčią emigranto duonutę tolimoje šalelėje. Duokit man nosinaitę, tuoj apsiverksiu; o paskui gal ir kibiriuką, jei galima, nes jau – žiaukt žiaukt – jaučiu refleksą.
Bet neleiskite man jūsų suklaidinti: tai labai naudingas paskaitymas, nes labai gerai supranti, prieinamai paaiškinama kodėl kai kurie žmonės turi ieškotis valytojos darbo ten, kur už valytojos darbą geriau moka (šiuo atveju, Airijoje). Todėl, kad niekam kitam, deja netinkami. Valytojos darbas pats savaime – ne problema; problema yra tai, kad kažkas autorei ir protagonistei pasakė, kad ji nusipelno geresnių pareigų, o ji tuo patikėjo.
Davainė knygoje primena, kad yra profesionali žurnalistė ir turi du diplomus, bet pagal profesiją dirbti negalinti, nes dabar žurnalistika yra tik prostitučių amatas. Ar girdit, tai dabar aš gausiu tą kibiriuką, kur prašiau, ar ne? Nes jau vėl reikia.
Klausiate manęs, ar yra knygoje apie tai, kad “gerai šiais laikais gyvena tik vagys ir spekuliantai”? Ne, ne visai tokiais žodžiais, bet štai jums prašom citata: “Tarybinė žurnalistika, psichologija ir etika, kurią dėstė universitete, irgi skatino išryškinti asmenybės gerąsias puses. Lietuvoje įsisiautėjus rinkos ekonomikai bei laukiniam kapitalizmui su tokiomis savo gerietiškomis pažiūromis atsidūriau už ekonomikos liberalizavimo laivo borto. Buvau išmesta kaip musė iš barščių. Rinkos ekonomikai reikia aštrių dantų, geležinių alkūnių ir nulinės sąžinės.” Aš kartoju, čia citata, ne mano parodija.
Apie Airiją skaitytojas sužinos nedaug, o ką sužinos, viskas bus žvilgsnis pro šlapią šluotą ir pamuilių kibirą: bent jau tulikų, purvinų grindų, riebaluotų pirštų ir čirškinamo aliejaus realijos nupieštos įtikinamai, nors ir pasikartojančiai. Autorės žvilgsnis visąlaik nukreiptas į apačią, prie šiukšlių, prie ten, kur labiau smirda – o pakelia ji akis tik tam, kad išvardintų matytų drabužių etiketes (tiesa, didelė dalis jų surašytos su klaidomis – net parduotuvė River Island komiškai tapo River Ireland, kas sukėlė nemažą pagyvėjimą ir juoką skaitančiųjų salėje).
Vienas žodis, kurį autorė gausiai naudoja be klaidų, vis išversdama (kas sakė, kad knygoms kenkia išnašos?) yra fucking – tiesa, kai nori pasakyti shopping and fucking, tai jau irgi yra su klaida pirmąjame žodyje.
Nenuostabu: autorė vis primena, kaip jai prastai su anglų kalba, ir kas tuo drįstų abejoti? Iš teksto reikia suprasti, kad atvažiavo jos nemokėdama, o iš įterptų angliškų žodžių tragiškos rašysenos galima drąsiai spėti, kad tarp sumuštinių barų, taukuotų viešbučių virtuvių ir Hilfigerio marškinių prosinimo pas ponus nelabai ką ir išmoko, o jei ir išmoko, tai tik ne rašybos. Tai neprideda autorei autoriteto, bet sukuria puikią mažaraščių juodadarbių aplinkos autentiką ir gražiai kontekstualizuoja tuos minimus du diplomus, ypatingai kai autorė labai anglosaksiškai apie save vis užsimena, kad galvoja ne per greičiausiai ir susivokia ne per guviausiai (tiesa, tai mini be anglosaksiško lengvumo, su tuo pačiu nuolatiniu savęs gailėjimo mauduliu – matyt, irgi Lietuvos valdžia kalta, kad jai sunkiai daeina įvairūs dalykai arba telefonas įkrenta į vandens kibirą).
Probėgšmiais praslydęs paminėjimas apie tai, kad mobilusis telefonas išsikrovė jau traukinyje yra paskutinis potėpis: išsikrovęs telefonas, kaip ir automobilyje kelionės metu pasibaigęs benzinas yra du požymiai, kad nuovokumo dalybose nebuvo stovėta arti pirmųjų eilių.
Turinį perpasakoti labai lengva: vargdienės autorės bastymasis Airijoje nuo vieno prasto darbo prie kito, dirbant įvairaus kalibro airių supervaizeriams ir krachaborams frančizių savininkams ir gyvenimas imigrantų prigrūstuose namuose įvairiose kompanijose su tokiomis pat piktomis vargšėmis, marozais važinėjančiais nedraustomis mašinomis, narkomanais, šliundrelėmis, smulkiomis vagilkomis ir sociopatais (sienos plonos, angos didelės: tuose namuose daugiausiai girgžda lovos, aimanuoja besimylinčios – o paskui besimušančios – poros ir smelkiasi žolės dūmelis). Jaukiai ir gyvai nuskambėjo autorės prisipažinimas, kad visa šobla namuose žiūri teliką, o licencijos neišsipirkę “taupumo sumetimais” – buvom nuėję parduotuvėn, pasiėmėm prekių, bet taupumo sumetimais neužsimokėjom ir išėjom; tegul moka tie, kas netaupo.
Viskas labai autentiška, labai depresyvu ir smarkiai kartojasi, bet pasilieka gyvas įspūdis, kad suveltas nelaimingas autorės gyvenimas puikiai atitinka jos suveltą, piktą, liūdną ir aimanuojantį charakterį.
Ar verta pirkti šią knygą? Labai verta. “Baltų lankų” išparduotuvėje – tik 20.00 Lt., kituose knygynuose kiek daugiau, bet vistiek labai geras vadovas – ne, ne po Airiją, o po savęs gailinčių, teatrališkai besiguodžiančių lūzerių negudrius ir pasikartojančius pasaulio suvokimo vingius.
44 Comments
Knygas dabar tikrai bet kas rašo. 😀
Skūstis, kad Airijoje negauna gero darbo, kai nemoka anglų k, išvis juokinga.
Gyvenimas per trumpas kad skaityti tokias nesamones… 🙂
Rodos, pats Užkalnis nėra niekuo ypatingas, bet sąmojis – jį daro žaviu. Patinka jo straipsniai, optimizmas, cinizmas ir sveikas požiūris. Super ! 🙂
Perskaičius šį žavingai gyvą straipsnelį tiesiog degu noru perskaityti aptariamą knygą!! Turėtų būti labai smagu 🙂 Ir norėčiau pridurti, kad jeigu šį straipsnį perskaitys daug žmonių, knygos pardavimai šoktels, tad knygos autorė netgi turėtų būti dėkinga už tokią aštrią kritiką. paradoksalu.
Labai gera apzvalga!!! Seniai taip smagiai juokiausi 🙂
Apmaudu, kad tokios knygos pasiekia dienos sviesa…
Knygos pirkti tikrai nepirksiu, bet džiaugiuosi, kad tokia išleista, – kitaip nebūtų šio žaižaruojančio gyvastim komentaro! Bravo.
Puikus komentaras! Dar turbut niekad to cia nerasiau… 🙂 Knygos neskaiciau ir neskaitysiu, bet labai patiko apzvalga, kuri sudare reikiama ispudi apie ka ten rasoma… Pati gyvenau pora metu Airijoj ir maciau labai daug zmoniu, kurie visus keikia, bet patys nei kalbos mokosi, nei siekia kazko daugiau. Nors visada su pasididziavimu sakydavau “I’m not from Poland, I’m from Lithuania”, bet kartais tikrai budavo geda pries airius del savo tautieciu…
Radau balsas.lt recenziją tos knygos. Štai ištrauka iš tos recenzijos, kartu su pačios knygos citatomis:
Šios gyvenimiškos istorijos pasakojamos su lengva ironija, tačiau drauge E. Davainė rimtai nagrinėja emigracijos problemą. Kas nutiko, kad šiandien Airijoje dirba apie 120 tūkstančių lietuvių, „ką šėtonui reikėjo padaryti mūsų tėvynėje, kad tapome vienas kitam vilkais“. Svetimoje šalyje, kai, rodosi, kiekvienas sutiktas tautietis turėtų būti savas, artimas žmogus, jis kanda tau už tai, kad esi lietuvis. Viename darbe dirbantys kraštiečiai dažnai įsivelia į barnius ir intrigas, praeina kaip pro svetimą.
Ir vis dėlto visus šiuos žmones vienija tas pats likimas. E. Davainė rašo: „Prieš dvidešimt metų rankų grandine apjuosėme Baltijos kelią. Šiandieną gyva grandinė emigrantų, išsirikiavusių prie pigių skrydžių lėktuvų vartų, triskart apjuostų mūsų legendinį laisvės kelią, kuris pro Angliją nusidriekė iki Airijos krantų. Tai pats ilgiausias gyvasis emigracijos kelias mūsų tautos istorijoje. Esu viena mažytė jo grandis.“
Regis Užkalnis su savo patyčiomis yra teisus… 😀
cia gerai Uzkalnis parase, smagumelis, gerai rytas isibegeja. Linkiu susitaisyti interneto rysi :))
Ajei, kokia aiški ir informatyvi recenzija! Prieš porą mėnesių gerą valandą blūdijau tarp knygyno lentynų, desperatiškai ieškodama kokio nors įdomaus skaitalo, ir vis akys užkliūdavo už šitos knygos. Ir pasakykit jūs man — neturėjau jokios informacijos apie ją anei jokio išankstinio nusistatymo, bet vis tiek nesukėlė pasitikėjimo. Pavartyti gal ir įdomu, vien jau tam, kad patikrinčiau, kiek taikli Užkalnio kritika, bet dabar tikrai žinosiu, kad neverta pirkti.
ahahaha, nerealiai pasijuokiau. taip ir matau piktą babiecą, kuris mojuoja šluota ir su šobla gyvena vienam belenkokiam name. jei nuoširdžiai, tai būtų pats didžiausias mano gyvenimo košmaras..nus, ok, eisiu šian į knygyną, čiupsiu pavartyti ir auksinių citatų paskaitinėti:) pirkt aišku būtų nusikaltimas prieš kitus knygų autorius, o ir prieš save 🙂
O dar tas “išmetė kaip iš barščių, nes rinkos ekonomikai reikia aštrių alkūnių ir nulio sąžinės”… A tai Airijoj, atsiprašau, planinė ekonomika, kad ten išvažiavo?
Autoriau, viskas labai smagu, įžvalgu, šmaikštu, su humoru ir su stuburu, bet jeigu jau rašote apie kažkieno mažaraštiškumą, nusikabinkite nosines vietininko linksnyje, užsidėkite taškiuką žodyje “potėpis”, pasitaisykite klaidas ir negailėkite taip kablelių. Suprantu, toks žanras, bet gal vis dėlto. “O šiaip viskas puiku.”
Pataisiau aplaidų kablelį ir potėpį. Nosines pirštu prašau parodyti.
pirmajame nosine lyg ir
Aš nekimbu, tik kabutės lietuviškos yra 99 66 arba alt+0132 alt0147, jei neranda Monika klaviatūroje, Posted October 7, 2010 at 9:03 am.
Tuo atveju, kai AŽ ar bet kas kitas kits kitą kritikuoja, tai dar kartą byloja apie savo negatyvių korpuskulų neradimo momento kolapsą ir paieškas kur toliau. Visada galima parašyti kitaip, sudirbti kultūringai. Bet negi aiškinsi žmogui kaip rašyti? Jei neišmoko, tai lai mokosi. Jei užmiršo, kas be primins jei ne aš 😀 Sėkmės kūrybinėse paieškose čia ir ten.
labai teisingai pastebejo kritikas apie rasytojos zeizienes charakteri,-pikta lidna ir aimanuojanti,net jos nepazinodamas.kadangi turejau garbe ar nelaime ja pazinti asmeniskai,ir gyvenu tame mieste apie kuri ji raso knygoje-tai isigijau sita kurini idomumo delei,tiesa dar neperskaiciau tik pavarciau..
Manau, per riebiai pakomentuota. Tikrai ne visi turi tuos astrius dantis…
Hahahaha, nu čia jau aišku negailestingai ištryptas nuvytusių autorės rūtų darželis purvinais Užkalnio šokių batais 😀
Ir kodėl man dar atrodo, kad garbusis Užkalnis čia dar ir išsisavicenzūravo, idant neatrodytų toks griežtas? 😀
Aha, tikrai daug mygtukų AU prispaudžiojo, kad taip parašė 😉 O be to geras žmogus tas AU… Labai geras – pareklamavo, kad gal geriau sektųsi vargšei ir kad daugiau gal ką parašytų?
puiki apžvalga! labai:)
tik jei vengtumėte tokių žodžių kaip daeina (nevartotinas da-) būtų dar geriau:)
O sakykit, tai kokiu žodžiu reiktų keisti tą “daeina”, išsaugant prasmę? 🙂
Aš žinau, kad jis laikomas nevartotinu. Kadangi teiktino ir savo prasme bei konotacija lietuviško atitikmens nėra, aš vartoju šitą, nes šiuose Protokoluose aš pats nustatinėju lietuvių kalbos taisykles, didžiąsias klaidas ir kitką pagal mano prisiimtus įgaliojimus.
Pagal kontekstą, einamąjį momentą ir aptariamą objektą gal tiktų terminas “DAŠUTO”.
Recenzija – puiki!
Emigrantai – tema ilga ir kontraversiška.. mes su draugais vienoj karštoj diskusijoj išdiskutavom, kad dėl visko kalta sovietinė okupacija. Kodėl? nuo senų senovės žmonės migruoja, juk net mūsų pasakose yra: “ir išėjo Joniukas į pasaulį laimės ieškoti”, todėl mano galva, – migracija yra normaliausias pasaulyje dalykas… Tačiau yra vienas esminis skirtumas tarm mūsiškių emigrantų ir pvz. vakarų šalių emigrantų (neturiu galvoj karo pabėgelių arba emigrantų iš trečiojo pasaulio šalių, ar nusikaltėlių), pastarieji visi sako: išvažiavau, nes savo šalyje nesuradau laimės/nes nesusikūriau gyvenimo, apie kurį svajojau/nes neradau šeimyninės laimės/nes noriu naujo šanso…. Mūsiškiai emigrantai sako: valdžia neduoda darbo, valdžia neleidžia gimdyti vaikų…. ir išvis Lietuva – š…, ten neįmanoma gyventi… ir taip yra todėl, kad per sovietinę okupaciją, kai viskuo “rūpinosi” valdžia, žmonės prarado elementarų supratimą, kad “kaip pasiklosi, taip išsimiegosi”, ir “ką pasėsi, tą ir pjausi”.. ir kad jokia valdžia anei kas nors kitas nieko jiems neprivalo atnešti ant sidabrinės lėkštutės… Tai kol natūraliuoju būdu nepasikeis kartos, tol davainės turės peno rašliavoms.. Mes gyvenam įdomiu laiku..
del recenzuojamos knygos viskas aisku. bet va pats uzkalnis. jau toks lietuviskai piktas. kiekviena karta skaitydama jo parasymus, sutrininku – tarsi buciau arsaus konflikto liudininke (kas visada labai nemalonu). kodel zmogus toks piktas, visada kazkuo nepatenkintas, kritiskas…? jis turbut mano, kad jis labai angliskai sarkastiskas. nenuostabu, kad jis patinka lietuviams.
man patinka, kai jo rasymuose tas pyktis kazkur trumpam pabega. tada pastebi idomia istorija.
Is Airijos.
Bet knygos neskaiciau “Airija. Tolima artima sala“. Neidomu. Uzteko paskaityt Airijos lietuviu laikrastyje su pacia rasytoja interviu. Bet ne apie tai cia as. Bet apie tai… kad dabar skaitau knyga pono Uzkalnio apie Anglija. Rekomendavo ir `pasirasiau`perskaityti. Bet, kad ir kaip baisiai proziskai butu/buvo/yra parasyta ta knyga, bet tokio slykstaus komentaro, kaip sis virsuje, nesugebeciau sukeverziot, nors buvo momentu kai perskaitytas eilutes `gromuliojau` piktai mintyse.
Ir viska nurasiau. Rasytojas – LIETUVIS.
taip taip..butent. jusu komentaras labai LIETUVISKAS. hahaha…pajutote?kvepiate tuo kuo tepate. o jei rimtai – labai vaikiskas viska nurasyti tautybei ir taip nusimesti atsakomybe arba uzmesti ja kazkam tarsi purvina skudura. tekstai neturi tautybes, jie tiesiog yra ir gyvena savo gyvenima, cia jusu supratimas, ivertinimas ir interpretacija turi tautybe. ir gaila, kad ta pacia kaip mano, kazkodel..vat.
Hahah, jetau, kaip man patinka jusu rasyniai:)))
y – ten ir turi but y.
Kaip gerai, kad yra TEMA. Tema – rasyti apie tuos juodadarbius, zudikus, plesikus – lietuvius, alkoholikus, girtus vairuojantcius automobilius, vazinejantcius be privalomo masinos draudimo… Lyg tuo ir pasibaigia, lietuviai emigracijoje… be vertes siuksles. Profesoriu, gydytoju, IT specialistu, slaugiu, krupje, padaveju, administratoriu, dizainieriu, advokatu – lietuviu dirbanciu ir gyvenanciu uzsienyje nera, ne!
Zdz Viskas rinkai, kuo daugiau pardavimu tuo daugiau pelno.
O kad , 3 miegamuju name, gyvenati sutve, finansiskai remia likusia savo seima/gimine Lietuvoje. Yra neidomi – miniai skaitanciu,
ir nejau visi ir taip deda ant tos Lietuvos… Procentaliai, kas nors apskaiciavo?
Ar cia pagal viena kurpali, ant kiekvieno, kas tik yra lietuvis? 🙂
Pavarčiau tą knygą knygyne, užmačiau poničkos ED politizuotas rašliavas ir ašarojimus dėl pražuvusios santvarkos, ir nepirkau. Perskaitęs AU recenzją, supratau, kad pasielgiau protingai 😉
Kad ir kaip mane erzintų Užkalnio saliamoniškas visažinio tonas, kiekvienas jo “rašinėlis” nepalieka tuščios smegeninės. Nu neparašė moteriškė idealiai, nesublizgėjo, bet taip išdėt į šuns dienas gal nereikėjo… apie jos knygą nieko nebuvau girdėjus, dabar nepirkčiau, bet jei paklūtų į nagus būtinai perskaityčiau vien iš smalsumo. Kad ir kokia netikus reklama, bet reklama. Sveikinu, pavyko
Kodėl nereikėjo? Ar kažkur parašyta, kad apie knygas kaip apie mirusius, gerai arba nieko? Reklama nebuvo tikslas, nors apie tą knygą vien vakar perskaitė virš 1000 unikalių lankytojų vien čia, plius tie kas atėjo į tiesa.com ir diena.lt – todėl šiokį tokį susidomėjimą sukūrė autorei.
Bet mano tikslas buvo parašyti gerą skaitymą, kad skaitytojams būtų įdomu.
Noretusi patikslinimo.
“sienos plonos, angos didelės”
Ar cia froidine analogija, ar cia kalbama apie ventiliacines angas?
Sienos plonos, todėl viskas girdisi. Anglos ir plyšiai dideli, todėl smelkiasi žolės dūmelis po visą namą.
Penkis metus buvau tokia emigrantė Airijoje, kuri, dešimt metų atidavė mokslui Lietuvoje, bet pradžioje sugebėjo tik valytojos darbą susirasti. Bet ką aš žinau, geras buvo tas darbas 🙂 Man patinka, kai švaru 😀 Ir tikrai liūdna, kad autorei trūksta gyvenimo džiaugsmo. Ir gaila, kad daug kas Airijoje ir Anglijoje randa posakio “lietuvis lietuviui-vilkas” patvirtinimą. Aš labai ieškojau, bet neradau. Negaliu pasakyti, kad esu ciniškos kritikos šalininkė, bet šis Andriaus straipsnis turėtų suveikti kaip šaltas dušas daugeliui besiskundžiančių savo šalimi ir tautiečiais.
Norėčiau mokėti rašyti knygas, gal pavyktų reabilituoti lietuvio emigranto Airijoje paveikslą 🙂
Manau, kad knyga bus gana populiari. Sprendžant pagal šią AU apžvalgą – labai tiksliai atliepia statistinio lietuvio mastymą, daug kam turėtų patikti.
Įdomu tai, kad už lango XXI amžius, o kokie 7 is 10 lietuvių tebegyvena su baudžiauninko/kolchozniko pasaulėžiūra. Kas nors labiau matomas ir girdimas (kaip AU) turėtų garsiai pasakyti vieną kartą – taip, bėgam masiškai iš Lietuvos, nes kaip tauta esam gana buki ir apytamsiai lūzeriai. Nesakau, kad visai visi, bet kritinei masei sudaryti užtenka. Per savo bukumą ir tamsumą nesugebam susikurti savo valstybės kokybine prasme bent panašios, kokias sukūrė kitos europos tautos. Nes kaip viską bevartytum, vistiek taisyklė tokia, kad aukštesnės gerovės šalių visuomenė yra aukštesnio intelekto, aukštesnės kultūros ir turi gilias per šimtmečius išugdytas gyvenimo kartu tradicijas. Štai todėl ir varom į zagranicą, kur ilgainiuj didžioji dalis virsim anglais, amerikonais ar kažkuomtai . Aš asmeniškai labai daug blogo tame nematau, dėl to Lietuva neprapuls. Tik biški liūdna pagalvojus, kad kai kurių jaunų nebelietuvių diedukai, prodiedukai, probobutės atgulė išmėsinėti miestelių aikštėse būtent dėl to, kad jų vaikai ir anūkai gyventų čia ir kalbėtų lietuviškai. Liūdna, kai žinai kad jiems skaudėtų tai matyti.
Emigracija kaip reiškinys šiaip nėra nei geras nei blogas. Daug kam jinai – tai ir geresnės pajamos, ir karjera, ir pasaulio, kitų kultūrų pažinimas. Kai kam – finansinis išsigelbėjimas. Tačiau šita masinė emigracija, mano subjektyvia nuomone, rodo ir tam tikrą tautos vertybinį intelektinį neįgalumą. Tuo požiūriu esam tikrai ne arčiau vakarų negu Rusija ar Baltarusija.
Jeigu pasakius paprasčiau ir vaizdingiau, tai sumetus visus visus lietuvius į vieną didelį katilą, gerai išmaišus ir iš tos masės nulipdžius vieną žmogų – įsivaizduoju, kad gautume tokį ne visai durną, ir darbštų, bet pavydų, įtarų, kerštingą ir pilną kompleksų žmogėną su puse tarybinio aukštojo mokslo diplomo kišenėj ir su plakatu rankoje – “Neparduosim žemės užsieniečiams !!! (net jei visi iš čia emigruosim)”
Man tinka AU šis požiūris. Aš visada sakiau ir sakysiu, kad kiekvienas yra už save atsakingas. Ne tevai, ne vaikai, ne VALSTYBĖ, o AŠ. Ir kol kiekvienas iš mūsų šito neįsimins, tol bus verksmingos knygos, “žertvos” kurioms NEPASISEKĖ gyvenime, nes a) vyras blogas b) šefas idijotas c) valstybę valdo durniai d) vaikai neklauso …… z) visi kalti.
Ir antras dalykas, kuri reikia įsidėmėti – DARYK DARBUS SU UŽSIDEGIMU IR PROFESIONALIAI ir jie tikrai bus įvertinti (viskuo – dėmesiu, pinigais, karjera). Tuo įsitikinau tiek savo kailiu, tiek kitų pavyzdžiais. Viskas įmanoma, reikia tik panorėti kolegos, DIRBTI reikia, o ne skųstis, ir bus gera 🙂
Parašiau paprastai, nes ne iš to gyvenu 😉 bet respect AU 🙂 man patinka jūsų sveika ironija.
Idomu ,kiek tai Davainei metu?Toks jausmas,lyg dejuotu mano sena mociute:vaikeli,viska valdzia suede,ir tave ,ir mane,ir mus visus eda ir eda,ir kam mums ta laisve buvo reikalinga,jeigu net ir pensija ir ta suede…
O apie naivius budulius straipsnis kuo puikiausias-ji paskaite ,net ir prie kibiru prilipe emigrantkos valytojos nusisypsotu bedantem burnom ir nusisluostytu prakaita kalinio chalato skvernu…
gal kas galetu nuskanuoti knyga ir imesti kur internete, paskaitytu visi, o ir sutaupytu siek tiek…:-)
Su kiekvienu rasiniu Uzkalnis man vis labiau patinka…
Šaunuolis, Andriau.
Net jei kartais skaitydama ir nesutinku, arba – dar bjauriau – pasijuntu bakstelėta, tai labai gaivinančiai veikia.
O dėl to, kad Lietuva man nieko neskolinga pasirašau 200 proc. Ir netgi joks sumautas politikas ir valdininkas man nieko neskolingas. Ir manau, kad labiausiai skundžiasi tie, kurie mano, kad jiems kažkas kažką privalo. Ir korupcija skundžiasi tie, kurie pažeidinėja taisykles ir po to duoda kyšius, kad išsisuktų.
Andriau. Cinizmas užknisa. Bet dėkingumo nepramuša – pateiktos citatos pilnai pateisina visus tavo komentarus :)))
Šiaip knygynai taip smarkiai pilni šūdo, kad turi aukot nemažai laiko, kad ką perskaityti doro. Todėl nors ir visai be kablelių ir nosinių prirašyk kur kokią šūdknygę pamatysi, ir būsiu žiauriai dėkingas, nepaisant to, kad net džiaugsmo ašarytė išslydo beskaitant.
Beje – Davainė yra aitė ar ienė, ar tiesiog, kaip kokia “Pusrytainė“ ?
Kaip ir Aiste, man irgi teko garbe, bet greiciausiai nelaime pazinti knygos autore, netgi teko kartu gyventi… asmenybe, tragiska, budama tokia ishsilavinusi su dviem diplomais, tokiais shudais myzalais kalba, kad net man kriminalo vaikui tai buvo siaubinga…
zemai lenkiu galva pries sia kritika
tai istiesu Mallow star (vietinis kaimo laikrastis, apie kuri pasakoja Ponia Elvyra Zeiziene) parodija!!!
Ponia Elvyra, tikrai sunkiai dirbo 😀
ir kur ta jos rasytojos siela, is kur tas kuribingumas, jei del cento budavo pasiruosus gerkle perkast…
dar… melagiu., melage.. tokios lapes , aferistes dar nebuvaw sutikus…
beje, dar apie jos brosiura…
neisivaizduoju, ka ji gali parashyt, jei LT ji buvo net netinkama, valstieciu sportui..
dar daug pikantisku smulmenu, bet Jums leidus as patylesiu, nes tai jau zemintu mane
One Trackback
[…] Ne per didelė mada apie Anglijas, Airijas rašyt? […]