Iškišęs liežuvį važinėju po knygų turą, rašyti nėra kada, todėl Protokolai pasipildo straipsniu iš Tiesa.com, parašytu prieš savaitę ir dabar pasirodžiusiu.
Tema ne nauja, bet mėgstama.
Pastabos apie kvapus iš oro uosto
Rašysiu apie vyriškus kvepalus kaip kolekcininkas, o ne kaip parfumerijos specialistas (tiesa, man dažnai priekaištaujama, kad lendu rašyti visais iš eilės klausimais – čia apie vynus, čia apie kiną, čia apie maistą, čia apie aviaciją, bet toks jau žurnalisto darbas – po truputį išmanyti daug ką).
Vyriškais kvepalais pradėjau domėtis turbūt todėl, kad mano vaikystėje reti (labai reti!) užsieninio odekolono buteliukai kvepėjo visiškai skirtingai, nei aplinkinis pasaulis, kuris tuomet buvo tarybinė Lietuva. Tas kvapas, užsienietiškas, kapitalizmo kvapas, man buvo įdomus ir kerintis, kaip ir užsienietiško tabako dvelksmas, užuodžiamas praeinant pro užsieniečių pulkelį Vilniuje ar kur nors Maskvoje arba Leningrade.
Tarybinė parfumerija
Tarybinė parfumerija nebuvo stipri ir įvairovės nesiūlė, nors daugelis turėjo (ir tebeturi) iliuzijų, kad koks nors Rygos parfumerijos fabrikas „Dzintars“ senais laikais kurdavo originalius kvapus. Kai kas dar ir pasakys, kad tie kvapai buvo iš „natūralių medžiagų, ne sintetikos“, bet tai tik iliuzija. Tarybinė parfumerijos pramonė užsiėmė tuo, kad bandė atkurti patikusius ir anuomet populiarius vakarietiškus kvapus iš turimų medžiagų – o jų didelio pasirinkimo nebuvo.
Oro uostų kvapai
Tad kai tik atsirado galimybė, pasinėriau į originalų uostymą ir pirkinėjimą. Jau esu pasakojęs, kad geriausia kvepalus rinktis oro uostuose, o juose trintis man teko daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti: čia daug laiko, dažniausiai galima nesunkiai išvengti pardavėjų spaudimo ir neskubant pauostyti viską, kas domina.
Snobai ir save laikantys specialistais pamaivos paprastai mėgsta pabrėžti, kad oro uostų parduotuvėse kvepalų neperka – ten, girdi, komercija ir štampuoti kvepalai. Dar pridės ką nors apie „mažas parduotuvėles“, kai kas dar pasakys: „tik iš natūralių medžiagų, jokios chemijos“, kur, girdi, prie tavęs sumaišo ir parenka pagal charakterį arba pagal akių spalvą.
Kvepalai – natūralūs?
Kvepalų niekas „parduotuvėlėse“ nemaišo ir kvapų ten nekuria. Beje, kai reklamose pasakojama apie krepšininką ar aktorę, kurie sukūrė savo kvepalus arba bent jau „prisidėjo prie kūrybinio proceso“, norisi kvatotis; kurgi ne, saujelė labai retų specialistų – o kvapo kūrėjas yra labai reta profesija – sėdėjo ir šnekučiavosi su futbolininku, ir šis jam patarė, kaip geriau kurti kvapą ir kas jame turi būti. Juokas ima, ir tiek. O cheminis, sintetinis skonis yra niekuo ne blogesnis už natūralų aliejų. Molekulė yra molekulė. Tik daugelį kvapų, ant kurių laikosi šiuolaikinės kompozicijos – pavyzdžiui, saldoką, dervinį pačiulių aromatą arba medinį, dūminį vetiverijų kvapą, kuris gausiai naudojamas vyriškiems kvepalams, yra lengviau išgauti iš gyvosios gamtos, o ne sintetinti.
Pirmas kvapas – tik „dūmas“
Pačiuliai siejami su šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiu, hipių era. Kone ryškiausias šio kvapo pavyzdys yra 1974 metų kvepalai „Givenchy Gentleman“, kurių galima nusipirkti ir universalinėse parduotuvėse, turinčiose parfumerijos skyrius, ir net iš kokio nors „Superdrug“.
Kvapus kuria specialistai, tik retkarčiais klientui nurodant pageidaujamą natą („Ungaro“ odekolonai visuomet turėdavo truputėlį rožių kvapo), o dažniau – pageidaujamą vietą, kurią tie kvepalai turi užimti modelių namų parfumerijos „portfelyje“ (asortimente): šilti medžio ir prieskonių, šalti ir gaivūs – jūros, o galbūt lengvas citrusinių su tabako pagrindu.
Apie tai, kaip kvapas skleidžiasi, čia daug pasakoti neverta: pasakysiu tik tiek, kad „viršutinis“ kvapas, jaučiamas tik papurškus iš buteliuko, yra taip pat svarbus, kaip vynui – etiketės spalva. Jo neliks jau po dešimties minučių, pasiliks tik vidurinės natos ir pagrindas. Būtent todėl reikia pauostyti papurškus, ir geriau ant rankos, o ne ant popieriaus: kvapai visai kitaip skleidžiasi ant žmogaus odos.
Vyriški kvapai
Kvapus galima ilgai studijuoti, o galima tiesiog internete pasiskaityti apie keletą patikusių kvepalų ir rasti, kokios gi natos juose dominuoja (jei nepavyks patiems pajusti) – išsamiausias ir neprilygstamas tinklalapis jau daugelį metų yra www.basenotes.net – ir paskui tų natų ieškoti kvepaluose. Man, pavyzdžiui, be labai reto drožiamų pieštukų kvapo („Gucci pour Homme“, 2003) labai patinka tabako kvapas – šis smalingas, dervingas aromatas itin populiarus vyriškoje parfumerijoje. Iš kvepalų, kuriuose jis pasireiškia, paminėtinas Antonio Puig „Quorum“ (1982), o iš naujesnių – Dolce & Gabbana Pour Homme (1994) ar Bulgari „Blu pour Homme“ (2001).
Kitos ryškios natos: oda („John Varvatos“, 2004 ar „Polo Ralph Lauren“, 1978) ar sandalmedis (Ralph Lauren, „Safari for Men“, 1992).
Atskirai reikia paminėti „jūrines“ natas. Jos pradėtos kurti palyginti neseniai. Bendrovė „Pfizer“, ta pati, kuri gamina „Viagrą“, 1966 metais atrado cheminį junginį, vadinamą kalonu, arba metilbenzodioksepinonu, kuris yra panašus į kai kurių jūros dumblių išskiriamą medžiagą. Kalonas, kaip greitai pastebėjo parfumerijos specialistai, kvapu primena jūrą ir vandenį. Ši medžiaga tapo pagrindu kuriant tokius legendinius, o dabar jau beveik banaliais tapusius kvepalus kaip Davidoff „Cool Water“ (1988) arba Issey Miyake „L‘eau d‘Iseey Pour Homme“ (1994).
Gaivūs, jūriniai kvapai tapo viena populiariausių natų šiuolaikinėje parfumerijoje ir kol kas, atrodo, trauktis neketina: kaip kadaise dominavo tabakas ir medis, taip dabar daugiau nei pusę naujų kvapų sudaro švelnios jūros temos variacijos.
17 Comments
Oro uostuose būna patys geriausi kvepalai.
Tokia persona kaip aš įstengia nusipirkti bilietą į rajanierą, nes sutaupo nepirkinėdama auskarų nei lūpdažių, nuvažiavus į Vilnių į kvepalų krautuves neužeidinėja, bo pardavėjos iškart mato, kad šita nedažytom lūpom kvepalo nepirks ir skersai baltakiuoja, o nesvarbu, kad esu be auskaro, širdis vistiek mano jautri ir baltakiavimas mano pusėn veikia neigiamai, tai ko aš ten išvis eisiu, jei man kvepalo nereik, ir išvis ko aš į tą Vilnių važiuosiu?
Bet užtai kai nuskrendu į Bergamą (reikia kirčiuoti pirmą skiemenį), išlipu iš lėktuvo visa kvepianti kaip kvepalų krautuvė, nes belaukdama skrydžio ant visų riešų išpurškinėjau skirtingus kvapus, paskui pritrūkus riešų, išpurškinėjau ant užrašų knygutės ir kitą kvapą ant lėktuvo bilieto. Nes aerouoste prarandu jautrumą ir nepastebiu, ar baltakiuoja į mane kas nors.
Beje, teisus esi, Užkalni, padrožtas pieštukas išties labai skaniai kvepia.
Pieštukai kvepia kedru. Ir dar truputį grafitu. Ir truputį, vos vos – dažais. Bet aš nieko neišmanau apie kvepalus. Gal būt tai buka, bet man skaniausias kvepalas buvo Carolina Herrera for Men, apie kurią net negaliu pasakyti, kuo ji kvepia – gal šviežiai nukapotomis dilgėlėmis?
Tuo tarpu moteriški kvepalai man neretai sukelia tiesiog konvulsyvų šleikštulį…
Esate ne toks neišmanantis, kaip apsimetate: ten viršutiniame kvape yra paparčiai, sako enciklopedija, o apačioje sandelmedis, kedras ir muskusas, bet kažkaip taip gerai sumaišyti, kad išeina toks labai labai karčiai-sūrus kvapas, su tokiu rudenišku jausmu. Nors jis oficialiai “in production”, bet aš jo šimtą metų nemačiau.
Iš laisvai parduodamų jam artimiausias yra Paco Rabanne XS, bet Herrera yra nepalyginamai subtilesnis.
Jo, XS turi nemažo panašumo, bet išties grubokas ir kažko ten trūksta, ir taip, Herera for Men aš irgi nemačiau balažin kiek laiko.
Bet kita vertus, gal nuskambės kvailai, bet mane kiek užbūrė Elizabeth Arden Green Tea, kuris po galais, skaitosi moteriškas ir dėl to juo negaliu kvėpintis, nors moteriškumo jame neužuodžiu nei pėdsako. Na, gal nebent tiek, kad visgi kiek švelnesnis už įprastus vyriškus…
O dėl išmanymo – na netiesa, apie kvepalus tikrai nieko nesuprantu, žvelgiu į juos tiesiog kaip ožys į vartus – arba patinka, arba ne.
Carolina Herrera for Men – puikus! sunkiai, bet savajam vis dar randu:)
Man asmeniškai patys originaliausi ar gal keisčiausi kvepalai tai kažkurie Bulgari, katrie kvepia kiek padangomis…
Įdomu, ar yra kvepalų su arklių prakaito natomis? 🙂
Bulgari Black; o su arkliais tai nežinau, bet gal Terre d’Hermes bus arčiausia prie kolūkinės temos: apelsinai ir dyzelis.
Ultraviolet by Paco Rabanne-man sitie vyriski kvepalai kaip koks narkotikas-uostau ir negaliu sustoti,gal kas gali pasakyti,kuo jie kvepia?Yra kazkoks saldus prieskonis,lyg riesuto sumaisyto su karves oda,bet kazkoks rafinuotas ir lipnus tas kvapas.Tai ne is to apvalaus kosminio buteliuko,kur visi turbut isivaizduojat.Siuju kvepalu buteliukas staciakampis,viena pusele permatoma,stikline,kita metaline.
o man gyvenchy didžioji dauguma kvepalų patinka… bet labiausiai tai buve gamyboj oblique fast forward jei gerai pavadinima parašiau .. kvepia bent man pakalnutemis … pats skaniausias kvapas 🙂
Mano mėgiami – Herrera klasikiniai, tiek vyriški tiek moteriški.
Dar CK Euphoria patinka, nors kažkam jie batų tepalu atsiduoda 🙂
Patinka Andriaus straipsniai, kuriuose ant nieko “nevaroma“, už nieką nekovojama, nuo nieko nesiginiama, niekas nedergiamas ir nieko neskauda.
Paskaitau pamazginį straipsnį, galvoju “dabar jau tikrai unsubscribe“. Paskui štai toks – gėris…
Ką daryt ????
Ungaro kvepalai, mano mėgiamiausi, tik, deja, jų beveik nebėra parduotuvėse.
Ungaro yra trys: Ungaro, Ungaro II, Ungaro III. Pirmieji labai reti. Galima kartais eBay nusipirkti. Tai, kaip ir Red Giorgio Beverly Hills, aštuoniasdešimtųjų esencija. Rožės ir sandalmedis – vienintelis trūkumas, kad gana greitas išsivėdinimas.
Antrieji dažniau būna, bet labai ne kiekvienam, senamadiški, perkrauti muskusu.
O Ungaro III yra pirkti Europoje, paieškojus, ir internetinėje prekyboje. Ir nelabai brangūs, nors alsuoja sudėtinga, tiršta prabanga. Irgi neilgai išlieka.
E-bay’uj gavai nusipirkt kažką, ko gamintojas oficialiose parduotuvėse seniai nebeparduoda?
Ir parduoda net nereguliariai, o tik kartais?
Man į galvą ateina tik vienas paaiškinimas- kažkas suradęs išnaudotą buteliuką pripylė į jį kažkokio falsifikuoto birzgalo. Kai surado dar vieną buteliuką- operaciją pakartojo. Todėl ir nereguliaru, ir tik e-bay’uje. Nes alternatyvinis paaiškinimas- kad gamykla prekę vis dar gamina, bet tik labai mažomis partijomis, ir tik e-bay’ui- skamba kaip iš fantastikos srities.
Kazkada buvau “uzsivilkes” ant Joop “Nightflight”, bet tai buvo labai seniai. Dabar patinka tokie širpotrebiniai neįpareigojantys Nautica “Ocean” arba “Geir” by Geir Ness. Žmona iki šiol dievina pastarojo “Laila” – sako, “Štai taip įsivaizduoju kvepiant Skandinaviją”…
Man, kaip senam romantikui (visgi Andriaus bendraamzis), labai patinka Azzaro Jet Lag (2006) – TIK ORO UOSTUOSE BUNA, ir tai gan retai (net oficialioje parduotuveje http://www.azzaroparis.com jis nerodomas). Siek tiek stipresni uz nuvalkiotus Azzaro Chrome ar siek tiek padoresnius Azzaro Twin for Men. “Virsutinis” kvapas siek tiek citrusinis ir pipirinis, bet islieka labai trumpai, ir palieka vieta tikrajam – cinamonui, kedrui, gintarui. Puikus, neuzgoziantis, bet sudarantis ispudi. Kurejas – Olivier Pescheux. Labai rekomenduoju kas dar nebandet.
Azzaro Jet Lag yra pirkti vienoje lietuviškoje internetinėje parduotuvėje http://www.topkvepalai.lt bei http://www.patinka.lt