Vilniaus oro uostas – taip gerai dar niekad nebuvo

Nepatvirtintas Vilniaus oro uosto istorinio centrinio pastato rekonstrukcijos variantas. Priežastis: pasirodė pernelyg vakarietiška ir ryšys su Žaliojo tilto skulptūrų stilistika atkurtas nepakankamai.

Pastaba Protokolų leidimui: straipsnis buvo publikuotas “Pinigų kartoje” jau beveik prieš mėnesį, bet pagrindinė tema aktualumo neprarado.

“Pinigų karta”, 2011 m. liepos 25 d.

Ketvirtadienį ryte (kaip tik prieš tą baisią audrą) Wizzair mane atskraidino į Vilnių – jau suvisam. Ne taip jau kad niekur niekada nebeskrisiu, bet Vilnius dabar mano nuolatinė gyvenimo vieta, ir šis straipsnis – pirmasis, rašytas jau iš Vilniaus, su kuo mane ir sveikinu.

Ta proga pakalbėkim apie Vilniaus oro uostą – mano keiktą, išjuoktą ir visokiais epitetais apdėtą, o dabar, kai jis tapo savu, gera proga pagalvoti dar kartą, ką turim, kaip keleiviai (oro uostas pasidaro savas labai greitai – kur gyveni, iš kur skraidai, ten jau ir namai, Londono Heathrow man buvo savas nuo 1995 m. sausio 4 d. ir toks buv0 iki šių metų liepos).

Turim, reikia pasakyti, nerealiai gerai. Simonas Bartkus yra rašęs (http://simonas.bartkus.lt/blog/2011/07/08/kaip-vilniaus-oro-uostas-atrode-2001-aisiais/) apie tai, kaip atrodė VNO* prieš dešimt metų – apgailėtinas maršrutų tinklas ir katės ašarų verti keleivių skaičiai. Žinau, visiems atrodo, kad viskas eina blogyn, bet blogyn tikrai neina – nors ir ne visi tie, kas prieš metus, ar dvejus, ar trejus turėjo mėgiamą, patogų skrydį iš mėgiamo, jiems patogaus oro uosto gali tuo pačiu pasigirti šiandien.

Pats oro uostas, man regis, sutvarkė tas problemas, kurias galima buvo greitai sutvarkyti. Neužsakyti telefonu taksi tebėra labai brangūs, bet taip yra daug kur ir manęs neužgauna kaip itin didelė problema.

Pagrindinis atvykimo salės pastatas tebėra baisesnis už atominį karą su savo Stalino laikų puošyba, o nusileidus nešengeno pusėje, išsimaterializavimas rusiškuose kalidoriuose yra tikrai nekeliantis džiaugsmo (ypač po to, kai praeini šviesiais naujų pastatų koridoriais su Mariaus Jovaišos nuotraukomis ir labai profesionalia, nors ir nerevoliucine VNO vaizdine agitacija “Recharge in Vilnius”, kur Vilniaus vertybės sudėtos gana tiksliai ir neieškant rūroje smegenų – Senamiestis, teatrai, šventės, kabakai ir visoks džiaugsmas).

Šiaip tai geriausia būtų tą terminalą padovanoti Austrijos ambasadai (ta šalis myli viską, kas rusiška, kas Stalinas ir kas KGB, GRU ir NKVD – dar galėtų savo šaliai kokį nors paskirti himną rusų kalba, įdainuotą “Liubė”, ir tada jau būtų visai gerai), o Vilniaus oro uostui pastatyti ką nors nauja, tačiau realiai tai nėra lengvai įvykdoma, ir pareikalautų pernelyg didelių kapitalo įdėjimų, todėl panašu, kad VNO tebebus pasipuošęs ta tarybine gėda dar ilgus metus.

O šiaip Vilniaus oro uostas funkcijas atlieka ir kol kas neatrodo nesusitvarkantis su projektuojamu dviejų milijonų keleivių skaičiumi per metus (pamatysit, kas bus žmonių per kašę; o paskui kiek užsakomųjų atostoginių atneš pamažu kylanti ekonomika).

Svarbus faktorius: augantis KUN (Kaunas) per savo pozicionavimą su Ryanair, mano empiriniu vertinimu, nusiurbė daug menkaverčio, ultrabiudžetinio keleivių srauto – tų, kas nieko neperka, niekam pinigų neleidžia ir kuriam viskas brangu, išlaisvindamas VNO vietą brangesniam klientui. Todėl Vilniaus oro uosto augimas yra ne tik kiekybinis, bet, atrodo, ir kiekybinis.

Kai didėja proporcija keleivių su geresne perkamąja galia, galbūt atsiras ir stimulas atgaivinti VNO papildomų paslaugų ir pardavimų keleiviui sektorių. Dabartinis Duty Free užmojis nėra pakankamas – išskyrus cigaretes ir alkoholį, kur viskas tvarkoje, daugiau nelabai yra prekių, kurios būtų ypač įdomios keliaujančiam savo pobūdžiu arba kaina. Parfumerija yra tipinio rytų Europos tvarkingo oro uosto kainų lygio (t.y., kainos didelės) – nėra priežasčių, kodėl kažkas ten kažką turėtų pirkti, ko nerastų pigiau kitur Europoje arba geresnio pasirinkimo išėjus iš oro uosto. Čia dirbti ir dirbti.

Atskira ir liūdnoka tema yra maitinimas, nes kol kas bufetai su neįdomiu pasirinkimu yra skausmas vienoje vietoje. Aš nežinau, kokia yra dabartinė tvarka su operatorių iš šalies kvietimu šioms paslaugoms, bet – mano požiūriu – reikėtų suskaičiuoti turimus mitybos taškus, sugalvoti, kokio asortimento reikia (kažkiek dešraininių, kažkiek kavinių, gal vieno pusrytinio/pietų atsisėdusio patogesnio restorano) ir atiduoti nebūtinai daugiausiai užmokantiems už vietą (kas gali būti nelengva – juk įmonė valstybinė), bet geriausiai atitinkantiems oro uosto koncepciją. Čia kalbu apie idealų variantą, kuris gali būti greitai ir lengvai neįvykdomas.

Ir tualetus vis dėlto reikia valyti ščyriau. Taip, jie valomi ir yra neblogo stovio, bet aš siūlyčiau bent jau dvigubinti dažnį: manau, kad keliasdešimt papildomų tūkstančių litų per metus išspręstų problemą.

———

* Oficialus oro uosto pavadinimo sutrumpinimas VNO yra naudotinas dėl dviejų priežasčių: pirmiausia, jis nesuprantamas tiems, kas niekur niekada nėra skridęs. Antra – jis kelia asociacijas su lenkišku pavadinimu Wilno, ir tokiu būdu sukelia neregėtą įsiūtį tiems, kam tokios nesąmonės sukelia įsiutį, ko jie ir nusipelno. Speciali pastaba – tie, kas Vilnių ir Kaun trumpina VLN ir KNS, nusipelno griežčiausios bausmės.