Štai tikrai daili architektūra. Prieš ją neprotestuotų niekas, nes tai tikrai gražus namelis, su skuoniu. Viduje gražios nertos servetėlės.
Pratarmė Protokolų leidimui.
Straipsnis pasirodė šį rytą Lietuvos Ryte. Reakcija panaši, kaip aš ir tikėjausi, ir net nenusiminiau, kad didžioji dalis komentuotojų rašo konkrečiai apie vieną statinį Kaune, kuris gali patikti, gali nepatikti, ir daugumai visiškai nepatinka ir nepatiks niekada. Čia viskas tvarkoje. Man būtų baisiau, jei būtų tik pastatai, kurie nieko neužgauna.
Tuomet nebūtų nei Sidnėjaus operos, nei Antonio Gaudi La Sagrada Familia Barselonoje, nei Guggenheimo Bilbao, nei Eifelio bokšto, nei Louvre piramidės, nei nieko nieko nieko. Net Justino Šeiboko “Lietkopsąjungos” pastato Gedimino prospekte nebūtų, nors jis – mano požiūriu – yra vienas sėkmingiausių vėlyvojo tarybinio laikotarpio pastatų.
Jau girdžiu runkelius bliaunant: “bet Laisvės alėjo baidyklė – ne Antonio Gaudi!!! Negalima lyginti nepalyginamo!!!”. O iš kur Jūs žinote? Jūs turite sugebėjimą neklysdami nustatyti išliekamąją vertę? Nes kiekvienas iš aukščiau minėtų pastatų savo laiku buvo sudirbtas profesionalių architektų ir meno kritikų. Kiekvienas. Ir visi šaukė tuomet tą patį – kad negalima, kad baisu, kad reikia bausti ir sodinti.
Straipsnis žemiau.
***
Mano gimtajame Kaune pražydo liepos, ir į gatves vėl išlindo protestuojantieji. Šį kartą prieš „stiklainius“, naujus pastatus, kurie – protestuojančių nuomone – netinka prie miesto architektūros, yra vertelgų finansuojamas ir korumpuotų valdininkų laiminamas „architektūrinis kičas“.
Kitoje situacijoje būtų paprasta įvertinti. Pažiūrėčiau į tą pastatą Laisvės alėjoje ir bandyčiau spręsti, ar man patinka, ar ne. Jei patiktų, sakyčiau, „gražu“, jei nepatiktų, sakyčiau, „man nepatinka“, ir eičiau daryti ką nors naudingo, bet Lietuvoje ne viskas taip paprasta. Kaip kai kuriose kitose šalyse (pavyzdžiui, D.Britanijoje, kur susirūpinę gyventojai prie oro uosto gali protestais ir teismais du dešimtmečius stabdyti naujo kilimo tako statybą), Lietuvoje susirūpinę žmonės protestuoja prieš absoliučiai viską, kas yra aukščiau nei dvi plytos, sudėtos viena ant kitos.
Kai pasipiktinimą kelia bet kas, pradedi galvoti, kad čia galbūt ne statybų problema. Gal tiesiog vidutinis runkelis negali ramiai matyti ir pakęsti, kad kažkas aplink jį vyktų, išskyrus lėtą griuvimą. Fone dar gali groti „Russkoje radio“.
Pabandykim prisiminti. „Lietuvos“ kino teatro griovimas ir gyvenamojo namo statyba tarp J.Basanavičiaus ir Pylimo gatvės Vilniuje, kur mano tiek vaikščiota? Ne, betoninis sovietinis siaubas riogso iki šiol, nes susirūpinę piliečiai nutampytais megztiniais ir riebaluotais akiniais pasirūpino, kad geriau ten liktų aptrupėję griaučiai, primenantys apie rusiškos kinematografijos išsigalvotą šlovę, negu – neduok Dieve – modernus pastatas.
Nidos oro uostas? Kur jums, čia juk ekologinė Hirošima ir Nagasakis, turčiai ir piniguočiai leisis čia privačiais lėktuvais kas dešimt minučių, ir Kuršių Nerija pavirs triukšmingos, lėtos mirties poligonu. Iš lėktuvų išlindę oligarchai mėtys cheminį ginklą ant nelaimėlių poilsiautojų, kurie bus priversti kosėti, o paskui ir numirti.
Nauji sostinės dangoraižiai? Siaubas ir baisumas, svetimi Vilniui, svetimi žmogui. Piliečiai, kuriems ne vis tiek, nespėjo protestais uždrausti, bet užtat pasirūpino, kad Guggenheimo centras Vilniuje nebus pradėtas statyti dar ilgai ilgai.
Varguoliai džiūgauja: jų skoniui, kurį išlavino gyvenamieji namai su riestais balkonėliais ir cukriniais bokšteliais, į kuriuos tiek varvinta seilė, visokių kosmopolitinių keistų betono koldūnų geriau nesiūlyti. Nereikia mums visos tos užsienietiškos beliberdos. Mes turim savo tradicinį svirną, kluoną ir daržinę, o dar Profsąjungų rūmus ant kalno, ir jie mums yra gražiausi.
O tame pačiame mano gimtajame Kaune? Prieš dvejus metus, atrodo, draskėsi vos ne kiekvienas, kas save laiko inteligentu ir niekina „vertelgas“. Visiems rūpėjo, kad tik nebūtų pastatytas prekybos centras graikišku pavadinimu, nes, girdi, jau kai pastatys, paveldui galas. Galas ir miestui. Pavartykite penkerių metų senumo laikraščius: „Uždelsto veikimo bomba“, „Tarša šoktels“, „Situacija grėsminga“, „Miesto centras uždus nuo automobilių“.
Praėjo laikas, siaubo pasakos neišsipildė, o susirūpinę gyventojai persuktomis į kairę smegenimis ieško naujų taikinių savo tariamam pilietiškumui, kuris iš tikrųjų tėra varguolio pavydas litui svetimoje kišenėje.
Varguolis piktinasi ir tvoromis prie ežerų ne todėl, kad jam tvoros šiaip nepatiktų, ir ne todėl, kad jis labai paisytų įstatymo (tam pačiam varguoliui įstatymas kaip mat užsimiršta, lakstant per raudoną šviesą, rūkant kontrabandines cigaretes, viršijant greitį, vairuojant girtam, vagiant elektrą sodo namelyje, ar vagiant muziką ir filmus internete). Varguolis pyksta ant tos tvoros tik todėl, kad ten ne jo sodyba prie ežero.
Teko būti viename gyvenamajame name, kurį šeima pasistatė didmiesčio pakraštyje. Įsikūrė. Apsitvarkė. O kai už kelių šimtų metrų pradėjo statytis kažkas kitas, pradėjo viduriuoti skundų virtinėmis ir nuodyti aniems gyvenimą. „Mums uždengia vaizdą; jie mano, kad turi pinigų, tai gali čia statytis kur tik nori.“
Kiekvienas nori gyventi mieste, bet kad prieš jo namo langus nebūtų nieko, tik koks nors parkas, ir kad jis driektųsi kelis kilometrus. Arba keliolika, arba kelis šimtus kilometrų, geriausia – iki kokios nors Juodosios jūros, kur Vytautas Didysis girdė savo arklius. Jo namas turi būti prie parko paskutinis. O jei ne paskutinis, tai jis uždraus kaimynui kaminą išsikelti ir tvorą prie parko užtverti.
Kai grįžęs į Lietuvą išsinuomojau sau ir šeimai butą Vilniaus Senamiestyje, daugybė geranorių laidė pastabas. „Tu pamatysi, koks tau bus triukšmas 24 valandas per parą. Kavinės, restoranai. Vienas mano pažįstamas irgi gyveno Senamiestyje, vos neišprotėjo.“ Nes kavinės ir barai tinka tik mums patiems patriukšmauti – tada viskas gerai. O štai jei mes norime miego, visi turi trijų kilometrų spinduliu nutilti ir vaikščioti ant pirštų galų.
Pradėjau pasakojimą nuo pasvarstymų apie tai, kaip protestuoja prieš pastatą Laisvės alėjoje, bet varguoliškas supratimas apie bendruomeniškumą liečia ne tik didžiausius arba garsiausius pastatus populiariose miesto vietose.
Pavyzdys iš tikro gyvenimo. Daugiaaukštis, daugiabutis namas Vilniaus centre su vaizdu į lentpjūvę ir kelis suklypusius sandėliukus (aš pats šokinėjau jų stogais, kai man buvo kokie dešimt metų; viename iš sandėliukų buvo mano dviratis ir slidės, paskui viską pavogė). Kažkas nusiperka žemę. Sandėliukus ir lentpjūvę nugriauna, iškasa duobę pamatams ir pradeda statyti naują namą. Iškyla kapitalinės sienos iš gelžbetonio.
Senojo namo, esančio priešais, gyventojai, vadovaujami (kaipgi kitaip) didžiausios namo aktyvistės, kuri pasitaikius progai visus ir kiekvieną paauklės ir dar pribėgusi pamokys antrą sykį (jai trūksta tik antpečių, bizūno ir švilpuko), kad nepasirodytų maža, prapliumpa protestais ir skundais. Viskas užsitęsia tol, kol statybų bendrovė bankrutuoja, ir gyventojai turi prieš savo langus ne naują, saugomą ir sutvarkytą pastatą, o betono griaučius, kuriose telkšo lietus ir nuo gamtos rūstybės slepiasi benamiai ir narkomanai. Statybininkų užtvertos faneros tvoros jau griūna, ir jos dabar priraišiotos įvairios spalvos virvagaliais.
Naujojo pastato niekas nebaigs statyti, nes lengviau ką nors pradėti naujoje vietoje, nei tvarkytis su bankrutavusio savininko paliktu skolų ir problemų kraičiu. To pastato niekas ir nenugriaus, nes griovimas kainuoja pinigus. Griaučiai riogsos priešais langus senojo namo gyventojams, kaip nebylus priminimas apie tai, kas išėjo iš jų kvailo protesto.
Ką veikia senojo namo aktyvistė? Pasimokė iš gyvenimo dovanotos pamokos? Norėtumėt. Kitoje pusėje nori jau esančiame pastate įrengti viešbutį ir pastatyti požeminę stovėjimo aikštelę. Ponia aktyvistė vėl renka parašus (ir kiti gyventojai nuolankiai pasirašinėja, nes neduok Dieve nepaklausysi, bus blogiau). Kodėl? „Kad neknistų čia mums žemės“. Nes visi turi statyti automobilius, tik kur nors kitur, ir aikštelių reikia, tik ne pas mus. Tegul knisa kitiems ir kitur. Pagalvojus, sunku prisiminti ką nors, kas būtų statoma ir nesukeltų aplinkiniams pasipiktinimo. Jie tai vadina „pilietiškumu“, o užsidegę karštakošiai studentai ir kitoks jaunimas, kurie nori, kad pasaulis būtų teisingas (kažkada ir aš toks buvau, bet dabar pageidauju tik tiek, kad mano aplinka būtų truputėlį teisingesnė, tvarkingesnė, švaresnė ir panašesnė į Vakarus, o ne į atsilikusio pasaulio provinciją), susijaudinę spygauja ir gaminasi marškinėlius su griežtomis frazėmis, pareiškiančiomis jų bekompromisę poziciją.
Tačiau tai ne pilietiškumas, o pavydas svetimiems pinigams ir svetimam turtui, ir nieko bendra neturi su rūpesčiu dėl savo miesto ir savo aplinkos. Iš kur žinau? Todėl, kad prieš savaitę važinėjau po Kauną, ir po tokias jo vietas, kur dažnai neužsuku. Štai prašom: Žemieji Šančiai ir jų kareivinės. Stogai įgriuvę, pastatų viduje statybinių šiukšlių sąvartynas, ant kurio auga jau nemaži medžiai, šaknimis sėkmingai drąskydami viską, kas liko iš pastato. Rekonstruoti jau vėlu, reikėtų griauti. Bet niekas neturi net ir tam griovimui pinigų.
Žinoma, jei kas nors iš tikrųjų atvažiuotų griauti, kaip mat atsirastų susirūpinusios visuomenės atstovai ir pradėtų mojuoti plakatais, bet dabar jiems neskauda ir akių nebado. Jiems apskritai mieste viskas gerai – išdaužyti šaligatviai, duobėtos gatvės, suklypę neprižiūrėti mediniai pastatai, primenantys rusiško ujezdo miestelių lūšnas, prieš kurias telkšo balos ir per jas šlepsi benamiai šunys.
Jiems neužkliūva Vytauto gatvė prie stoties, kur pastatai puošiasi fanera užkaltais langais ir viskas, regis, kvėpuoja skurdu bei mirties miegu. Visa tai runkeliui-saugotojui yra gerai. Blogis jam prasideda tuomet, kai kas nors ką nors kur nors pradeda statybas. Tada, lyg kiauliaganio dūdelę išgirdęs, jis griebia plakatą ir eina protestuoti.
20 Comments
“Varguolis piktinasi ir tvoromis prie ežerų ne todėl, kad jam tvoros šiaip nepatiktų, ir ne todėl, kad jis labai paisytų įstatymo (tam pačiam varguoliui įstatymas kaip mat užsimiršta, lakstant per raudoną šviesą, rūkant kontrabandines cigaretes, viršijant greitį, vairuojant girtam, vagiant elektrą sodo namelyje, ar vagiant muziką ir filmus internete). Varguolis pyksta ant tos tvoros tik todėl, kad ten ne jo sodyba prie ežero.”
Į dešimtuką
Kaži kaip pasigedau dar posmelio apie atliekų deginimo fabrikėlį Vilniuje. Jau rodės tuoj tuoj prasidės, bet deja…
O šiaip manau mano, kaip ir visų “L”ietuvių tokia jau mandra prigimtis, niekaip negalime nesidžiaugti degančiu kaimyno tvartu, bet neduok dieve jo namas didesnis, veja vešlesnė ar malkinė baltesnė. Tuomet jei nepadės teisėjas, tai bent priši…u ant tos išpuosėlėtos pievutės,- vis ant dūšios bus geriau…
Taip, reikėjo ir tai paminėti, ir šiukšlynus, kurių irgi visiems reikia, bet turi būti kažkur kitur.
Nu sakau, gerai padarė rusai, Vokiečių gatvę nafig nušlavę – dabar bent su mašina per senamiestį pravažiuot eina.
Dėkui, įdomus minties posūkis. Nagi o bet tačiau kalbant apie Vilnių: tigrui pirstelėjus (kai jis buvo pašertas kreditais) pridygo visokių gražumynų – aukštuminių pastatų. Viskas su jais ok, tik kartais atrodo, kad architektai užsimerkė ir pamiršo sostinės landšafto lyriškumą – OZĄ. Kalbu apie akropolius, novotelius centre.
Ir kartais man atrodo, kad Vilnius smarkiai nukentėjo nuo jo dvasios nepažinusių architektų ir jų piniginių… Tebūna drėmiškas Dingęs Vilnius.
Architektūros kaip ir kitos meno šakos kūrinių pripažinimui ar nurašymui reikia laiko. Autorius teisus – istorija rodo, kad neretai savo laiku nepripažinti kūriniai ateityje vertinami kaip šedevrai. Ir atvirkščiai – kūriniai, žavėję to laikmečio žmones, ateities kartoms gali atrodyti visiškai beverčiai ir neįdomūs.
Kažkaip Vilniuje pastebėjau labai priešišką požiūrį į naujos architektūros statinius, lyg miestas neturėtų būti gyvas ir kisti. Kiekvienas laikmetis mieste palieka savo žymes ir tai – natūralu.
Beje, sudominote dėl tų statinių Kaune. Kauno nelabai pažįstu, bet reiks kada nuvažiuot, pažiūrėt, apie ką čia kalbama. Gal galima kitąkart įmesti aptariamo objekto iliustraciją?
Taip, iliustracija būtų neblogai. Reikės paieškoti.
Nat tai prašom, stiklainio istorija nuo pat pradžių: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=7037
Zaliakalnio sukrypusios triobos yra greiciau savivaldybes durniu ir korupcionieriu veiklos pasekme.
Turedamas trioba miesto centre lyg jau ir turetum buti turtingas, bet pirkti jos is taves niekas nenori, nes naujas savininkas noredamas i ta griuvanti puveka ideti plastikinius langus, turi gauti kruva leidimu, pritarimu, suderinti kruva popieriu, o perdazyti ja turi imti giluminius dazu meginius, nes neduok dieve nukrypsi nuo originalo. Tai ir stovi tie puvekai, dauguma tusti, nes gyvent neimanoma juose, bet uztat paveldas.
Viskas butu gerai, jei pastatus statytu architektai. Bet deja Lietuvoj tas ateis negreit. Ir stiklainis ir Novotelis Vilniuj ir dar kruvos kitu pavyzdziu atsirado del to, kad stato verslininkai kuriems visiskai nesvarbu kaip atrodys, svarbu tik kad greit (reik spet gaut leidimus is savu valdzioj) ir pigiai. Nereik but naiviems ir lygint tuos pasirasiusius “architektus” su Gaudziu ar kitais. Ten architektura tik tam, kad nesugriutu statinys. Nemastyta ten nei apie mena, nei apie grozi. Tiesiog rasta proga keliais metrais paaukstint pastata. Vienapusiskai straipsnyje parasyta, atseit kokie vargsai statytojai. Aisku, tokiu bobuliu irgi i gatve nereiktu isleist. Bet svarbiausia butu leist statyt architektams, o ne vabybininkams. Nesvarbu patinka ar sokiruoja statiniai. Svarbu kad nepazeistu vieso intereso, tam ir yra miesto architektai.
Kokia yra problema su Novoteliu Vilniuje?
Nuo Gedimino pilies bokšto matosi, kad tie keli papildomi Novotelio metrai nelabai įsipaišo į aplinkinį architektūrinį kontekstą.
Novotelis tai juk Songailos vaikas, o jis Zuoko kūrėjas asmeniniams reikalams ir manau, kad ne papildomi metrai, o opozicija padarė savo toje istorijoje. Kaune galėjo dar aukštą kitą leisti pastatyti ir kompoziciškai susitvarkyti viskas. O tekstas 10 balų.
vis dazniau prisimenu l.seniai per Radioshow A.Ramausko kazkokiam kontekste pasakyta fraze, kad lietuviai yra atspariausi naujoms idejoms ir kulturai. Berods ten senis pasakojo kaip senoves lietuviai is savo sudo midu varydavo ir tas taip trenkdavo i galva.
gal ir nelabai susije su straipsniu, bet tokios tad kyla asosiacijos
Pataisykite jei klystu – Kaune aukščiausias pastatas prisikėlimo bažnyčia?
Manau tai viską pasako…
Nepabijosiu nesutikti. Sloiko istorija kažkodėl pritempinėjama prie prie Vilniaus dangoraižių (dėl kurių niekas perdaug neprotestavo) arba supuvusių Šančių kareivinių (kai kurios jau, beje, paverstos gana įdomiais butais, teko pačiam lankytis). Straw man fallacy?
Ir nesutinku, kad protestuojama dėl svetimų pinigų. Ar protestavo kas nors kai atremontavo “Skalsą”? Arba kampinį pastatą prie Soboro kur “KristiAna”? O neprotestavo todėl, kad atremontuota taip, kaip ir turėjo būti, nesloikiškai, išlaikant stilių ir vientisumą.
Aš spėju, kad tie žmonės, atėję protestuoti kur kas labiau piktinosi ne pačiu pastatu, bet vending mašina (kai kuriuose sluoksniuose žinoma kaip “savivaldybe”), kur pro skylę įmetus monetą ir surinkus reikiamą skaičių, apačioj iškrenta reikiamas leidimas. Va taip.
Užkalni, pats gyvenai Anglijoj, per dešimt metų turėjai gauti ne vieną laišką iš vietinės savivaldybės, kur (bent jau formaliai) atsiklausiama gyventojų, jei kažkas aplink vyksta – galima susipažinti su planu, vyksta oficialios diskusijos, etc.
Pasikartosiu – aš ne prieš dangoraižius, bet prieš novotelinius sloikus. Man ideologiškai šitie kur kas artimesni “riestiems balkonėliams ir cukriniams bokšteliams”, tik dešimtmetis kitas.
“Tuomet nebūtų nei Sidnėjaus operos, nei Antonio Gaudi La Sagrada Familia Barselonoje, nei Guggenheimo Bilbao, nei Eifelio bokšto, nei Louvre piramidės, nei nieko nieko nieko. Net Justino Šeiboko “Lietkopsąjungos” pastato Gedimino prospekte nebūtų,”
Fundamentalus skirtumas: 1) statyti iš idėjos (kaip jums La Sagrada Familia dolgostrojus?); 2) statyti dėl greito navaro čia ir dabar. Konkrečiai: palyginkite, kaip turėjo būti (http://i33.tinypic.com/2hgvblg.jpg) ir kaip yra (http://www.miestai.net/forumas/picture.php?albumid=504&pictureid=14673). Protestuojama ne dėl stiklainių, o dėl skirtumo tarp projekto ir gauto rezultato.
Kai kiekvienais metais baigiasi akcija “Darom …”, aš visalaik nueinu pasižiūrėti, ar kas nors išvalė iš Vilniaus centro tą klaikų “Lietuvos” kino teatro pastatą. Taip ir palieka jį, bet gal dar kitais metais “Darom …” padarys tai.
Va va. Mano nuolatinė problema su “Darom” yra ta, kad ten dažniausiai ta pati chebra, kuriai labai nepatinka Akropoliai ir kurie tai pareiškia ne į Akropolį neidami, bet stengdamiesi, kad kitiems uždraustų eiti.
Galvojau, ką čia gudraus dar parašyti ties šituo klausimu, bet turiu pripažinti, kad taikliau jau gal ir nebereikia. Šita minia ir jos baltos Pirštinytės – done. Taiklu.